2013-11-13 Nr. AB-8138-3-61-3-02658-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1298/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02658-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 10-S-15472 ta apimtimi, kuria atsisakyta į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaičiuoti pusę mokymosi Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje laikotarpio ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, įskaičiuojant į jį 2 metus 1 mėnesį ir 24 dienas; 2) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 1 ir 5 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“.

Teigė, kad Vilniaus AVPK nepagrįstai atsisakė į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti pusę mokymosi aukštesniojoje mokykloje laikotarpio, motyvuodamas tuo, kad valią dirbti vidaus tarnyboje pareiškėjas išreiškė po 1995 m. sausio 1 d. Tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1992 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 742 patvirtinta Pareigūnų tarnybos stažo, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, įskaitymo instrukcija (toliau – ir Instrukcija) numatė pareigą į statutinio pareigūno vidaus tarnybos stažą įskaityti pusę mokymosi laikotarpio. Tokia pareiga taip pat buvo nustatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių aprūpinimo“ 1.2 punkte. Minėti teisės aktai galiojo iki Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ (toliau – ir 1995 m. sausio 20 d. nutarimas) priėmimo. 1995 m. sausio 20 d. nutarime buvo nustatyta, kad į vidaus tarnybos stažą mokymosi laikotarpiai gali būti įskaitomi tik tais atvejais, jei asmenys į tarnybą priimti iki 1995 m. sausio 1 d.

Pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 1 ir 5 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, nes juose nustatytas atgalinis nutarimo veikimas. 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Valstybės žiniose paskelbtas 1995 m. sausio 25 d., tačiau nustatyta, kad jis įsigalioja nuo 1995 m. sausio 1 d., taip pat nuo 1995 m. sausio 1 d. netenka galios Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 240 ir Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 490. Vadinasi, pareiškėjo valios stoti į vidaus tarnybą išreiškimo metu, t. y. 1995 m. sausio 16 d., Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 nuostatos negalėjo galioti, nes šis nutarimas galėjo įsigalioti tik po jo paskelbimo Valstybės žiniose. Todėl teigė, jog pareiškėjo vidaus tarnybos stažas turėtų būti perskaičiuotas, vadovaujantis tuo metu galiojusia Instrukcija, Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 240 ir Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 490.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo tarnybos byloje esantys faktiniai duomenys tvirtina, jog visi veiksmai, susiję su pareiškėjo stojimu į vidaus tarnybą, buvo atlikti po 1995 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 nuostatomis, pusė mokymosi aukštesniojoje mokykloje laikotarpio į D. Š. vidaus tarnybos stažą negali būti įskaitoma. Vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką taip pat reglamentuoja nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1995 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 170 patvirtinta Vidaus reikalų sistemos pareigūnų tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, nustatymo instrukcija. Minėtuose teisės aktuose nustatyta, kad pusė mokymosi laikotarpio į vidaus tarnybos stažą įskaitoma tik tuomet, jei asmuo į vidaus tarnybą priimtas iki 1995 m. sausio 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 36–40) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas D. Š. 2012 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui pateikė prašymą perskaičiuoti jo vidaus tarnybos stažą ir į jį įskaityti pusę mokymosi Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje laiko, perskaičiuoti priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydį ir išmokėti negautą priedo dalį, paskirti pagal teisės aktus priklausančias atostogas (b. l. 22). Vilniaus AVPK Tarnybos stažo nustatymo komisija 2012 m. rugsėjo 5 d. vykusio posėdžio metu nutarė neįskaityti pareiškėjui į vidaus tarnybos stažą pusės mokymosi Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje laikotarpio, nes į vidaus tarnybą pareiškėjas priimtas 1995 m. vasario 13 d., t. y. po 1995 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1995 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 170 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ 3 punktu, pareiškėjui vidaus tarnybos stažas apskaičiuotas tinkamai (b. l. 23–24). Vilniaus AVPK 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 10-S-15472 pareiškėjas buvo informuotas apie priimtą sprendimą neįskaityti į jo vidaus tarnybos stažą pusės mokymosi Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje laikotarpio (b. l. 21).

Teismas nustatė, jog iki Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) įsigaliojimo, t. y. iki 2003 m. gegužės 1 d., vidaus tarnybos sistemos uždavinius ir funkcijas, pareigūnų teisinį statusą, jų socialines garantijas nuo 1992 m. sausio 5 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas. Minėtas įstatymas nereglamentavo pareigūnų vidaus tarnybos stažo skaičiavimo, jame tik buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį sudaro atlyginimas pagal užimamas pareigas (tarnybinis atlyginimas), atlygis už kvalifikacinę kategoriją, atlygis už laipsnį ir procentinis priedas už vidaus reikalų sistemoje ištarnautus metus. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal vidaus reikalų ministro teikimą (25 str.). Šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos pareigūnams teikiamos ir kitos Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytos socialinės garantijos bei lengvatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 240 nutarta leisti vidaus reikalų ministrui spręsti pareigūnų darbo stažo, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus, įskaitymo klausimus. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 1992 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 742 patvirtino Pareigūnų tarnybos stažo, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, įskaitymo instrukciją, kurios 1 ir 3 punktai nustatė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 490, į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, įskaitomas mokymosi laikas visų valstybių aukštosiose, specialiose vidurinėse, aukštesniosiose policijos, milicijos, karo ir vidaus reikalų tarnybos mokyklose (3.4. p.). Instrukcijos 3.10. punkte buvo nustatyta, kad kiekvieni mokymosi metai civilinių aukštųjų, aukštesnių jų ir specialiųjų vidurinių mokyklų dieniniuose skyriuose, jeigu jas baigę asmenys iš karto paskirti vidaus reikalų sistemos pareigūnais, įskaitomi kaip pusę metų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pareiškę norą tarnauti, privalo pasitikrinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje medicininės ekspertizės komisijoje, kuri, atsižvelgdama į priimamųjų asmenų sveikatos būklę ir psichologinės tarnybos tyrimo rezultatus, pateikia išvadą dėl tinkamumo tarnybai. Į konkrečias pareigas skiriama, nustačius, jog priimamasis asmuo atitinka pareigūnui keliamus reikalavimus, ir visiškai įforminus jo asmens bylą (13 p.). Asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu (17 p.).

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83, „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“, kurio 4 punkte nustatyta, jog į vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių tarnybos laiką, suteikiantį jiems teisę nuo 1995 m. sausio 1 d. gauti procentinį priedą už ištarnautus metus, įskaitoma: metai, ištarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnais ir kariais nuo paskyrimo pareigoms dienos (4.1.1. p.); darbo įstaigose ir organizacijose laikas, jeigu pareigūnai ir kariai buvo paskirti dirbti jose, paliekant juos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų kadrų sudėtyje (4.1.2. p.); nuteisto vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūno ar kario bausmės atlikimo laikas, jeigu vėliau pareigūnas ar karys reabilituotas (4.1.3. p.); asmenims, į tarnybą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnais ir kariais priimtiems iki 1995 m. sausio 1 d., tarnybos laikui, pagal kurį apskaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus metus, prilyginami laikotarpiai, nurodyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnyje (4.2. p.).

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte buvo nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo: mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas. Mokymosi analogiškose kitų valstybių mokyklose laikas gali būti įskaitytas į tarnybos laiką pensijai skirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Į tarnybos laiką pensijai skirti taip pat įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jei jas baigę asmenys iš karto paskirti pareigūnais.

Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6. 2 punkte nustatyta, kad į tarnybos laiką, nurodytą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnyje, iki 1995 m. sausio 1 d. taip pat įskaitomas: mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo, karo bei analogiškose TSRS ir kitų užsienio valstybių mokyklose laikas. Į tarnybos laiką įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jeigu tarp mokslo baigimo ir stojimo į tarnybą nepraėję 3 mėnesiai, tam tikrais atvejais pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo atostogų trukme.

Sisteminis nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas sudarė teismui pagrindą teigti, kad pagal iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą mokymosi laikotarpių įskaitymas į vidaus tarnybos stažą buvo siejamas su pareigūno paskyrimo į vidaus tarnybą momentu. Nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas nustatė dvejopo pobūdžio teisines konstrukcijas, t. y. pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktą mokymosi laikotarpio įskaitymas į vidaus tarnybos stažą buvo siejamas su pareigūnų paskyrimu į pareigas, o pagal Nuostatų 6.2. punktą – su stojimu į tarnybą. Aiškindama pastarųjų teisės normų konkurenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556–984/2008) nurodė, kad terminai „stoti į tarnybą“ ir „paskirti pareigūnu“ skiriasi ne tik lingvistiškai, bet jiems suteikiama savarankiška teisinė reikšmė, t. y. terminas „stoti į tarnybą“ nesutampa su „paskyrimo pareigūnu“ reikšme. Terminas „stoti į tarnybą“ reiškia valios teisės aktų nustatyta tvarka būti priimtam į tarnybą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros ar kitose institucijose pareiškimą. Terminas „paskyrimas pareigūnu“ apibrėžia momentą, kai asmuo teisės aktų nustatyta tvarka įgyja pareigūno statusą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad asmeniui per tris mėnesius pareiškus valią tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje, t. y. stojus į tarnybą (Nuostatų 6.2 p. 2 pastr.), sėkmingai praėjus atitinkamas patikros procedūras ir paskyrus jį pareigūnu, laikytina, kad asmuo yra iš karto paskirtas pareigūnu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkto prasme.

Teismas padarė išvadą, kad iki 1995 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas vidaus tarnybos stažo skaičiavimo momentą siejo išimtinai su paskyrimo pareigūnu momentu, t. y. su momentu, kuomet asmuo įgijo pareigūno teisinį statusą, ir nenumatė, kad vidaus tarnybos stažo skaičiavimas gali būti siejamas su valios stoti į tarnybą išreiškimo momentu. Kaip matyti pareiškėjas savo vidaus tarnybos stažo skaičiavimą sieja būtent su momentu, kada jis 1995 m. sausio 16 d. raštu išreiškė valią stoti į vidaus tarnybą (b. l. 12). Teismas atkreipė dėmesį, kad „stojimo į tarnybą“ sąvoka buvo įtvirtinta nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintuose Nuostatuose, kurie, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju netaikyti. Pagal minėtą Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 83, mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas į vidaus tarnybos stažą įskaitomas tik tuomet, jei jie į tarnybą priimti iki 1995 m. sausio 1 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktu aiškinimu, teismas konstatavo, kad pareiškėjo mokymosi Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje laikas į vidaus tarnybos stažą negali būti įskaitomas, nes valią stoti į tarnybą pareiškėjas išreiškė 1995 m. sausio 16 d. (b. l. 12), o į tarnybą 1995 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 13t/e paskirtas nuo 1995 m. vasario 13 d. (b. l. 20). Taigi tiek valios stoti į tarnybą faktas, tiek ir priėmimo į tarnybą faktas įvyko po 1995 m. sausio 1 d.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 102 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Tuo tarpu pagal ABTĮ apygardų administracinio teismo kompetencijai priskirta nagrinėti bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo (18 str. 2 d. 1 p.), Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui – bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (20 str. 1 d. 3 p.). Teismas padarė išvadą, kad nei apygardos administraciniam teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepriskirta tikrinti Vyriausybės nutarimų atitikties įstatymų nuostatoms, todėl pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 1 ir 5 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, netenkintas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Pareiškėjas į vidaus tarnybą priimtas 1995 m. vasario 13 d., todėl net ir nustačius, kad Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 1 ir 5 punktų nuostatos, kad minėtas nutarimas įsigalioja nuo 1995 m. sausio 1 d., taip pat, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. netenka galios iki tol ginčo teisinius santykius reglamentavę teisės aktai, neatitinka Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo reikalavimų, tai neturėtų įtakos pareiškėjo teisių apimčiai. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, Vyriausybės nutarimai įsigaliodavo kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami „Valstybės žiniose“. Vadinasi, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83 faktiškai būtų įsigaliojęs nuo 1995 m. sausio 26 d., nes Valstybės žiniose buvo paskelbtas 1995 m. sausio 25 d. Pareiškėjas į vidaus tarnybą priimtas 1995 m. vasario 13 d., todėl jo teisių apimčiai Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo momentas įtakos neturėtų.

III. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 42–45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. nutarimo Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ 1 ir 5 punktai atitinka ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Taip pat prašo panaikinti Vilniaus AVPK 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 10-S-15472 ta apimtimi, kuria atsisakyta įskaičiuoti pareiškėjui į vidaus tarnybos stažą pusę mokymosi laikotarpio Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje; įpareigoti Vilniaus AVPK perskaičiuoti pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, įskaitant į vidaus tarnybos stažą 2 metus, 1 mėnesį ir 24 dienas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusiame teisiniame reglamentavime, tiek ir po 1995 m. sausio 1 d., prieš asmenis paskiriant pareigūnais buvo atliekamas asmenų patikrinimas, vertinamas fizinis pasirengimas, sveikata bei tinkamumas tarnybai. Taigi, esant šioms aplinkybėms ir laikantis pozicijos, kad iki 1995 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas vidaus tarnybos stažo skaičiavimo momentą siejo išimtinai tik su paskyrimo pareigūnu momentu, t. y. su momentu, kuomet asmuo įgijo pareigūno teisinį statusą, tektų konstatuoti, jog teisės akto leidėjas priėmė neveikiančią (nefunkcionalią) teisės normą.

Akivaizdu, kad iki 1995 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas vidaus tarnybos stažo skaičiavimo momentą siejo su valios stoti į tarnybą išreiškimo momentu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 16, 2008 m.) pasisakė, kad sistemiškai analizuojant priėmimą į vidaus tarnybą reglamentuojančias nuostatas bei atsižvelgiant į reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad asmuo būtų priimtas į tarnybą (sveikatos, fizinio pasirengimo, tinkamumo tarnybai patikrinimas ir kt.), teigtina, kad įstatymų leidėjas, pasirinkdamas sąvoką „iš karto“, siekė užtikrinti, kad asmenys nedelsdami pareikštų norą tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje bei pareigūnais būtų paskirti, t. y.

įgyti pareigūno statusą, per kiek įmanoma trumpesnį laiką po mokslo (studijų) baigimo. Todėl manytina, kad įstatymų leidėjas, vartodamas sąvoką „iš karto“, siekė nustatyti reikalavimą, jog tam, kad į tarnybos laiką būtų įskaityta pusė mokymosi laiko, asmens pirmoji tarnybos (darbo) vieta po mokslo baigimo turi būti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ar prokuratūros sistemos institucijoje, kuriose tarnauja (dirba) turėdami pareigūno (kario) statusą. Pareiškėjas dėl darbo policijoje pirmą kartą kreipėsi į tuometinį Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą 1994 m. gruodžio mėn. antroje pusėje, tik baigęs studijas tuometinėje Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje.

Taigi, baigęs studijas, niekur nedirbo, o iš karto stojo į tarnybą policijoje (tai buvo ir yra jo pirmoji bei vienintelė darbovietė). Užpildžius atitinkamus dokumentus, buvo atliekamas patikrinimas, medicininė ekspertizė ir pan. Pirminis dokumentas, kuriuo išreiškiama pareiškėjo valia stoti į vidaus reikalų tarnybą ir kuris yra išlikęs pareiškėjo tarnybos byloje, yra prašymas priimti į darbą, surašytas 1995 m. sausio 16 d.

2. Pažymėtina, kad iki 1995 m. sausio 1 d. pareigūnų tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, reglamentavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1992 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 742 patvirtinta Pareigūnų tarnybos stažo, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, įskaitymo instrukcija. Instrukcijos 3.10 punkte buvo numatyta, kad „Į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, įskaitoma sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 240, kiekvieni mokymosi metai civilinių aukštųjų, aukštesniųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų dieniniuose skyriuose, jeigu jas baigę asmenys iš karto paskirti vidaus reikalų sistemos pareigūnais, įskaitomi kaip pusę metų.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių aprūpinimo“ 1.2 punkte taip pat buvo numatyta, kad kiekvieni mokymosi metai civilinėse aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose, jeigu jas baigę asmenys iš karto paskirti vidaus reikalų sistemos pareigūnais, įskaitomi kaip pusė metų. Šie teisės aktai galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ priėmimo.

3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pagal rašytinius dokumentus išreiškė valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje 1995 m. sausio 16 d., t. y. galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimui Nr. 240, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimui Nr. 490 ir Instrukcijai, t. y. teisės aktams, kuriuose nebuvo numatyta, kad tik asmenims, priimtiems į tarnybą iki 1995 m. sausio 1 d., į vidaus tarnybos stažą įskaitoma pusė mokymosi laiko aukštesniojoje mokykloje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83 patvirtintas nuo 1995 m. sausio 20 d., „Valstybės žiniose“ paskelbtas 1995 m. sausio 25 d., todėl galėjo būti taikomas tik nuo 1995 m. sausio 26 d.), į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą turėjo būti įskaičiuota pusė mokymosi laiko aukštesniojoje mokykloje (2 metai 1 mėnuo ir 24 dienos). Kita vertus, net ir konstatavus, kad pareiškėjo priėmimo į vidaus tarnybą momentu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 nuostatos, vis tiek į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą turėjo būti įskaičiuota pusė mokymosi laiko aukštesniojoje mokykloje. Svarbu akcentuoti tai, kad pirminėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 6 punkto redakcijoje, numatančioje pusės mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko įskaitymo į stažą, nebuvo sąlygos, jog aptariamas laikotarpis yra įskaitomas į stažą tik tais atvejais, jei asmenys priimti į tarnybą iki 1995 m. sausio 1 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenagrinėjo ir apie tai nepasisakė.

4. Teismui nustačius, kad iki 1995 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas vidaus tarnybos stažo skaičiavimo momentą siejo su valios išreiškimo stoti į tarnybą momentu, tai turėtų įtakos pareiškėjo teisių apimčiai. Minėta, kad pirminis dokumentas, kuriuo išreiškiama pareiškėjo valia stoti į vidaus reikalų tarnybą ir kuris yra išlikęs jo tarnybos byloje, yra prašymas priimti į darbą, surašytas 1995 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83 patvirtintas nuo 1995 m. sausio 20 d., „Valstybės žiniose“ paskelbtas 1995 m. sausio 25 d., tačiau nutarimo 1 punkte teigiama, kad nuostatai taikomi nuo 1995 m. sausio 1 d. (atgaline data), nutarimu nuo 1995 m. sausio 1 d. naikinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 240 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 490 (atgaline data). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83 galėjo įsigalioti tik nuo 1995 m. sausio 26 d. (nes „Valstybės žiniose“ paskelbtas 1995 m. sausio 25 d.), o pareiškėjas, pagal rašytinius dokumentus, išreiškė valią tarnauti vidaus reikalų sistemoje 1995 m. sausio 16 d., t. y. galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 19 d. nutarimui Nr. 240, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimui Nr. 490 ir Instrukcijai, t. y. teisės aktams, kuriuose nebuvo numatyta, kad tik asmenims, priimtiems į tarnybą iki 1995 m. sausio 1 d., į vidaus tarnybos stažą įskaitoma pusė mokymosi laiko aukštesniojoje mokykloje.

5. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti, paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai reiškia, kad teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. Lex retro non agit principas yra išvedamas iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. Ji taip pat siejama su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementu – teisinio saugumo reikalavimu. Taigi lex retro non agit yra konstitucinis principas, kuris kaip bendrasis teisės principas taikomas visose teisės sistemos posistemėse (teisės šakose) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Taigi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 1 ir 5 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, todėl šioje situacijoje, atsižvelgiant į tai, kad teismas negali taikyti teisės akto, prieštaraujančio Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar minėtos teisės akto nuostatos atitinka Konstituciją.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 48-51) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pareiškimas priimti į darbą rašytas 1995 m. sausio 16 d., pažyma, kad jis patikrintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijoje, išduota 1995 m. sausio 20 d., priimamo į darbą asmens fizinio pasirengimo pažyma išduota 1995 m. vasario 9 d., policijos pareigūno priesaika duota 1995 m. vasario 13 d. Visi tarnybos byloje esantys dokumentai liudija, kad pareiškėjo veiksmai dėl priėmimo į vidaus tarnybą buvo atlikti po 1995 m. sausio 1 d. Be to, pareiškėjo vidaus tarnybos stažas pirmą kartą buvo apskaičiuotas ir patvirtintas 1995 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto VPK vyriausiojo komisaro įsakymu Nr. 63 t/e. Išvadoje nurodoma, kad 1995 m. lapkričio 1 d. pareiškėjo stažas procentiniam priedui gauti yra 8 mėnesiai 18 dienų. Taigi, prašomas papildomai įskaičiuoti į vidaus tarnybos stažą mokymosi laikotarpis (pusė jo) Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje niekada nebuvo įskaičiuotas į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83 priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d. Minėtas įstatymas priimtas 1994 m. gruodžio 13 d. Nr. 1-693 (Žin., 1994. Nr. 99-1958). Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte numatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 1995 m. sausio 1 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintais nuostatais detalizavo minėtame įstatyme įtvirtintas nuostatas. Nuostatai yra poįstatyminis teisės aktas, o įstatymas priimtas iki 1995 m. sausio 1 d., todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 paskelbimas 1995 m. sausio 25 d. jo teisinės padėties negali pakeisti. Taigi, pareiškėjo argumentas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl pareigūnų tarnybos stažo, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, skaičiavimo tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas pagrįstai 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 10-S-15472 atsisakė įskaičiuoti į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti procentinį priedą, pusės mokymosi Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje laikotarpio.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nekartoja teismo sprendimo motyvų, o tik, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, papildo juos. Taip pat pažymi, kad šio ginčo apimtyje vertinama tik stažo skaičiavimo tvarka, suteikianti pareiškėjui teisė gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka minėtą teismų praktiką.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ 4 punktu, taikomu nuo 1995 m. sausio 1 d., buvo nustatyti atvejai, kada asmuo, priimtas į tarnybą, turi teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus. Šiuo punktu nebuvo nustatyta, kad į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus, yra įskaičiuojama pusė mokymosi aukštesniojoje mokykloje laikotarpio.

Minėtas nutarimas įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 26 d., o pareiškėjas į tarnybą Vilniaus 2 PK savivaldybės policijos prevencijos tarnybos jaun. inspektoriumi 1995 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 13t/e buvo paskirtas nuo 1995 m. vasario 13 d., tai yra po minėto nutarimo įsigaliojimo (b. l. 20). Tokiu būdu, pareiškėjo stažas procentiniam priedui gauti už ištarnautą laikotarpį teisingai skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ 4 punktą. Šiuo atveju nėra reikšmingas „stojimo į tarnybą“ laikotarpis, nes tokio termino minėtas nutarimas procentiniam priedui gauti už ištarnautus metus nenumato. Todėl stažas turi būti skaičiuojamas nuo paskyrimo į tarnybą dienos.

Pareiškėjas, stodamas į tarnybą, negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam bus skaičiuojamas stažas pagal iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusią tvarką. Stojimo į tarnybą metu, 1995 metais, ir tikrinimo tinkamumo tarnybai metu pareiškėjas negalėjo tikėtis garantijų, jog jis bus priimtas į tarnybą, nes tai nepriklausė nuo jo valios, o paskyrimo į tarnybą metu, 1995 m. vasario 17 d., jau įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas negalėjo tikėtis gauti teisėtą rezultatą, kad jo mokymosi laikotarpis aukštesniojoje mokykloje bus įskaičiuotas į stažą, nes nebuvo tam teisinio pagrindo.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. nutarimo Nr. 83 „Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ 1 ir 5 punktai atitinka ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nėra pagrindo, kadangi pareiškėjo iškeltam ginčui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. nutarimo Nr. 83 nurodyti 1 ir 5 punktai netaikytini, o pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas