2016-02-15 Nr. AB-3697-3-61-3-05049-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-378-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05049-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose ir neatitinkančiose higienos normų kamerose. Kameros apleistos, jos buvo neremontuotos. Kamerose langai buvo labai maži, purvini ir su grotom, todėl į kameras nepatekdavo dienos šviesa. Langas buvo vienintelis vėdinimo šaltinis, tačiau dėl grotų labai mažai atsidarė. Kadangi nebuvo vėdinimo sistemos, kameroje buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiuvo, imdavo pūti. Kamerose nebuvo spintelių, todėl indus laikė ant atvirų lentynų, kuriose knibždėjo tarakonai. Striukes kabino ant metalinių pakabų. Lovos čiužinyje buvo pilna parazitų, dėl to pareiškėjas negalėjo užmigti. Tualetas nebuvo atskirtas pertvara ar siena nuo bendros kamerų erdvės, todėl nebuvo jokio privatumo naudojantis juo. Pačiame tualete nebuvo sėdimo unitazo, taip pat buvo sugedusi jo vandens nuleidimo sistema, todėl iš tualeto sklido smarvė. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo duodamas tualetinis popierius. Kamerose nebuvo karšto vandens, kriauklė surūdijusi, o į dušą vedė tik kartą per savaitę ir tik pusei valandos. Vienos valandos pasivaikščiojimo kiemelyje pareiškėjui nepakakdavo. Lukiškių TI-K administracija draudė turėti šiltus pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus. Maistas buvo blogos kokybės, o giminėms ir draugams buvo draudžiama perduoti pareiškėjui maisto produktus. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvo asbesto, tai sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną ją žalojo. Lukiškių TI-K administracija skaitė pareiškėjo siunčiamus ir jam atsiųstus laiškus, tuo pažeisdama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį. Nežmoniškos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, paūmėjo skrandžio ir dvylikapirštės ligos, todėl buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pareiškėjo atžvilgiu.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. gegužės 3 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2013 m. gruodžio 17 d. Paaiškino, kad tam tikru metu pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas kalinimo plotas, taip pat pareiškėjas išvykdavo į kitas laisvės atėmimo vietas. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų laisvės atėmimo įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytą ribą.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką yra suteikiamas kalinamiems asmenims. Taip pat Lukiškių TI-K laikomiems asmenims duodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos atidarius langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kalinami asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose.

Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Muilas, tualetinis popierius išduodamas kalinamiems asmenims 2 kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Taip pat kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Kalinami asmenys turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K lakštai iš asbesto, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Valgiaraščiai kalinamiems asmenims subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas.

Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas skunde nepagrindė tariamos aplinkybės, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K civilinei atsakomybei kilti nėra vienos iš būtinų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų – žalos padarymo fakto pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d.sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį iš 57 parų net 52 paras buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar vieną parą plotas buvo užtikrintas ryte. Teismas atsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo irgi nebūdavo kameroje. Įvertinęs byloje esančius duomenis, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo argumentai nėra detalūs, teismas konstatavo, jog kitų pažeidimų (t. y., kad pareiškėjas buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, jam nebuvo suteikta galimybė pakankamai laiko praustis duše, tinkamai įgyvendinti savo teisę pasivaikščioti gryname ore, maisto kokybė buvo prasta, kamerose tualetai įrengti netinkamai) Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu nepadarė.

Teismas pripažino, kad pareiškėjo kalinimas kamerose, kuriose asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrus nepatogumus ar dvasines kančias. Tačiau teismo nuomone, pareiškėjui atsiradę fiziniai nepatogumai dėl 4 parų kalinimo per mažo ploto kamerose Lukiškių TIK nebuvo esminiai. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad kalinimas per mažame plote neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatą, sukėlė itin didelius nepatogumus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pripažinimas, jog pareiškėjo teisė į kalinimą tinkamomis ploto sąlygomis buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes teismas turėjo laikytis pozicijos, jog minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, negali būti mažesnis nei 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nesutinka su visais argumentais, kuriais grįsdamas pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Tvirtina, kad visada buvo kalinamas kamerose, kuriose remontas darytas ne ankščiau kaip prieš 25 metus. Todėl kalinimo sąlygos tokiose kamerose buvo nežmoniškos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Mano, kad toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir mažesnes bei didesnes pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu. Be to, šiuo metu nustatytos mėnesinės algos dydis Lietuvoje yra neteisėtas. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už netinkamas kalinimo sąlygas.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą. Pabrėžia, kad duomenų dėl pareiškėjui Lukiškių TI-K tekusio ploto negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose labai didelė – dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Paaiškina, kad Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, jog pažeistų teisių pripažinimas taip pat yra teisių ginimo būdas, todėl ne visais atvejais už padarytą neturtinę žalą yra priteisiamas atlyginimas. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad jam buvo padaryta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 5 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Pareiškėjo argumentai, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų kameros plotą – 4 kv. m, nepagrįsti, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo pakankamai mažas, kad jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Vis dėlto, įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę ir tai, kad teisės aktų pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (5 dienos) bei intensyvumą, tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys