2013-10-15 Nr. AB-6407-3-61-3-01740-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1476/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01740-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. D. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 68 750 Lt turtinės žalos ir 56 250 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (I t., b. l. 1) nurodė, kad nuo 2001 m. gegužės 19 d. iki skundo surašymo dienos (pareiškėjo skundas teisme gautas 2012 m. birželio 28 d.) atskirais laikotarpiais buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimus, t. y. pareiškėjui teko mažiau kaip 5 kv. m patalpos ploto. Pareiškėjas dėl patalpų perpildymo, gyvenimo ir buities sąlygų apsunkinimo neteko 55 proc. darbingumo, patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, jaučia baimę aplinkai, negali ramiai miegoti, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendradarbiavimo galimybės. Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę – 2000 parų – ir Lietuvoje nurodytu laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjas nurodo, jog patyrė 125 000 Lt žalą, kurią sudaro: 68 750 Lt turtinė žala už netektą 55 proc. darbingumą bei 56 250 Lt neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 18–26) paaiškino, kad pareiškėjas į laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigą atvyko 2001 m. gegužės 18 d. 2001 m. gegužės 24 d. direktoriaus įsakymu jam buvo paskirta miegamoji vieta bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje nustatant paprastosios grupės laikymo sąlygas. Pagal Lietuvos higienos normų HN 76:1999 ir HN 76:2010 reikalavimus kiekvienais metais Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką.

Remiantis patvirtinta tvarka nuteistieji aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, baldų ir pan.). Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Esant reikalui pataisos įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą.

Pataisos įstaigoje laikomi asmenys yra aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas. Pataisos įstaigoje veikiančioje skalbykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pataisos įstaigos nuteistiesiems sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad dėl laikymo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo jo sveikata, nes šį faktą patvirtinančių dokumentų Sveikatos priežiūros tarnyboje nėra, jų taip pat nepateikė ir pareiškėjas.

Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje bausmę atliekantys nuteistieji turi gana dideles galimybes judėti bei bendrauti pataisos įstaigoje su kitais nuteistaisiais. Jie turi teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nėra suvaržyti patalpos, kurioje jie miega, ribomis. Pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje.

Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėje, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami, patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtiniu apšvietimu. Tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausykloms. Kadangi ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

Pravieniškių pataisos namai- atviroji kolonija nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, o Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktas numato, kad pataisos namų kolonijos bendrabučių tipo patalpose gyvenantiems nuteistiesiems nustatomas ne mažesnis kaip 3 kv. m minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, todėl pareiškėjo reikalavimai yra neteisėti, o teiginys dėl neužtikrintos minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto normos nepagrįstas.

Nurodė, jog nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu pareiškėjui paskirtas gyvenamasis plotas ir vieta miegoti 7-ojo būrio 1-os brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri yra įrengta 2-ojo lokalinio sektoriaus teritorijoje esančiame bendrabučio tipo pastate. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinta Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka, kuria nustatyta gyvenamųjų plotų skaičiavimo metodika, vienam 2-ojo lokalinio sektoriaus nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto rodiklis apskaičiuojamas kaip santykis tarp 2-ojo lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo pastato gyvenamųjų patalpų ploto ir 2-ojo lokalinio sektoriaus būrių patalpose apgyvendintų nuteistųjų skaičiaus.

Minimalus pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto rodiklis apskaičiuojamas padalinus 2-ojo lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo pastato gyvenamųjų patalpų ploto rodiklį iš didžiausio 2-ojo lokalinio sektoriaus būrių patalpose galimai būti apgyvendintų nuteistųjų skaičiaus. Pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Komunalinio skyriaus 2012 m. liepos 5 d. pažymą, 2-ojo lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo pastato gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 1150,20 kv. m, todėl minimaliai tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto rodiklis sudaro 3,57 kv. m, t. y. viršija teisės aktais nustatytą normą ir paneigia pareiškėjo teiginį apie jo pažeistas teises.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė privalomų teisės aktų reikalavimų ir savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalą. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog jis darbingumo neteko dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog pareiškėjas pats, dėl savo neatsargių veiksmų, patyrė traumas, kurios ir sukėlė nedarbingumą lėmusias pasekmes, be to, atsisakė gydymo.

Atsakovo atstovas laikotarpiui nuo 2001 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. birželio 28 d. prašė taikyti ieškinio senatį, nurodė, jog pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, todėl atnaujinti ieškinio senaties termino žalos atlyginimui už minėtą laikotarpį nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 14–15) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka.

Pažymėjo, jog pareiškėjas kaip teisinį skundo pagrindą nurodo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą. Higienos normos HN 76:1999 tekstas nebuvo oficialiai skelbtas „Valstybės žiniose“, nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymą, norminiai teisės aktai skelbiami „Valstybės žiniose“: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nepaskelbti norminiai teisės aktai yra savaime negaliojantys ir negali būti taikomi praktikoje. Todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl jam tenkančio patalpos ploto įkalinimo įstaigoje, kuris galėjo būti mažesnis nei 5 kv. m atsakovo atstovai elgėsi neteisėtai, yra teisiškai nepagrįstas. Be žalos padarymo fakto, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjas neįrodinėja ir kitos, priežastinio ryšio, sąlygos. Priežastinis ryšys visada objektyvus, t. y. realiai egzistuojantis, todėl jis turi būti realiai nustatytas, o ne grindžiamas prielaidomis arba spėliojimais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė H. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė.

Nustatyta, kad pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. birželio 28 d. buvo kalinamas patalpose, kuriose kiekvienam nuteistajam tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas plotas, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos, dėl to buvo padaryta didelė žala jo sveikatai, neteko 55 proc. darbingumo, užsikrėtė niežais, utėlėm, atsirado alerginio pobūdžio išbėrimų, patyrė daug nepatogumų, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad H. D. į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąją valdybą atvyko 2001 m. gegužės 18 d. 2001 m. gegužės 24 d. direktoriaus įsakymu jam buvo paskirta miegamoji vieta bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, nustatant paprastosios grupės sąlygas. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės 24 d. iki kreipimosi į teismą dienos gyveno 2-osios valdybos bendrabučio tipo įvairiose patalpose. 2004 m. spalio 29 d. už įstaigoje nustatytos tvarkos nesilaikymą 15-ai parų buvo uždarytas į baudos izoliatorių.

Nuo pareiškėjo atvykimo į pataisos namus iki jo kreipimosi į teismą dienos pataisos įstaigoje nebuvo vykdomi rekonstrukcijos darbai, išskyrus 19-a būrio pastatų, kuriose buvo įrengtos nuteistųjų laisvės atėmimu iki gyvos galvos gyvenamosios patalpos, taip pat nebuvo iš esmės keičiamas gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų išdėstymas.

Nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo paskirtas gyvenamasis plotas ir vieta miegoti 7-ojo būrio 1-os brigados gyvenamojoje sekcijoje, kuri įrengta 2-ojo lokalinio sektoriaus teritorijoje esančiame bendrabučio tipo pastate. 7 būrio 1 brigados gyvenamoji patalpa sudaro 66,50 kv. m, joje yra 26 miegamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, todėl nesirėmė šiais atsakovo argumentais ir minėtąjį plotą apskaičiavo pats. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki skundo padavimo dienos vidutiniškai teko 2,55 kv. m ploto (66,50: 26). Konstatuota, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu teko 0,45–0,55 kv. m mažesnis plotas, nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Administracinėje byloje nustačius, kad pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, teismas padarė išvadą, jog nesilaikyta Higienos normos HN 76:1999 6.15.punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusios redakcijos 111.1 punktų reikalavimų dėl tinkamo ploto, jų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.271 str.), todėl nagrinėjamu atveju konstatuota, jog buvo pažeistos H. D. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Spręsdamas dėl atsakovo prašomos taikyti ieškinio senaties, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y., kad pataisos namai neužtikrina teisės aktais įtvirtintos ploto normos, nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto į administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, pareiškėjas aktyviai gynė savo pažeistas teises teisme. Tačiau į teismą dėl žalos, sukeltos netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje kreipėsi tik 2012 m. birželio 28 d., todėl reikalavimui už laikotarpį nuo 2001 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. birželio 28 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo argumentai, jo pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, todėl jam negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kaip numato CK 1.127 straipsnio 5 dalis, atmesti.

Remiantis atsakovo atstovo paaiškinimu, byloje nustatyta, jog nuteistieji turi teisę į pasimatymus, kurie vyksta specialiai tam skirtose patalpose, taip pat išvyksta iš gyvenamųjų patalpų kitais tikslais (gydymo ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto, taigi teismui pateiktose pažymose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi realios faktinės padėties.

Pats pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių į teismą nesikreipė įstatymo nustatytu terminu, todėl atsakovo prašymu pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2001 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. birželio 28 d. taikytinas senaties terminas ir skundas dėl šios reikalavimų dalies atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Nustatyta, jog 2000 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas būdamas Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime nukrito nuo laiptų ir patyrė traumą – dešinio šlaunikaulio kaklo lūžimą su poslinkiu. Pasiūlyto operacinio gydymo VŠĮ Raudonojo kryžiaus ligoninėje, taip pat medikų rekomenduoto konservatyvaus gydymo atsisakė. Pakartotinai hospitalizuotas nuo 2001 m. vasario 5 d. iki 2001 m. balandžio 3 d., tačiau medikų rekomenduoto chirurginio gydymo atsisakė, 2000 m. lapkričio 28 d. jam buvo išduoti ramentai. 2001 m. kovo 30 d. Medicininės socialinės ekspertizės komisijos aktu Nr. 1267 pripažintas II gr. invalidu. Vilniaus tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutarime atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą dėl pareiškėjo susižalojimo nurodyta, jog trauma įvyko dėl jo neatsargumo, jokių pretenzijų dėl įvykio nei kameros nuteistiesiems, nei Vilniaus tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai pareiškėjas neturi. Teismas konstatavo, kad minėti įrodymai, pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys įrodo, jog pareiškėjas dėl savo neatsargių veiksmų patyrė traumą, kuri ir sukėlė nedarbingumą lėmusias pasekmes, įkalinimo įstaigos siūlomo tinkamo gydymo atsisakė. Kaip matyti iš įrašų jo sveikatos istorijoje, dėl dešinio klubo sąnario funkcijų sutrikimo, kuris atsirado dėl traumos, jos tinkamai negydant (pareiškėjui atsisakius gydymo), išsivystė dešinės pusės sąnario pseudoartrozė, raumenų atrofija, dešinio klubo sąnario skausmai, dėl nuotaikų pokyčių jis buvo konsultuotas psichiatro. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo 55 procentų nedarbingumą ir jį sukėlusias neigiamas pasekmes būtų lėmę atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) byloje nėra. Pareiškėjas yra atsisakęs medikų siūlyto gydymo, be to, pretenzijų įkalinimo įstaigos medikams dėl netinkamo gydymo nereiškia. Teismo posėdžio metu pripažino, jog į pataisos namus atvyko jau būdamas invalidas. Jo nurodytos aplinkybės dėl to, kad trūkstant deguonies, dėl blogo maitinimo, dėl negalėjimo judėti atrofavosi raumuo, lūžo dubens kaulas, yra nepatvirtintos byloje surinktais įrodymais. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio su pareiškėjo darbingumo netekimu, nėra teisinio pagrindo tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, pareiškėjo siejamos su jo nedarbingumo netekimu, atlyginimui.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl kameros perpildymo užsikrėtė niežais, utėlėm, atsirado alerginio pobūdžio išbėrimų, teismas nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, kad šie pareiškėjo nusiskundimai yra susiję priežastiniu ryšiu būtent su ta aplinkybe, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas minėto pobūdžio nusiskundimus dėl užkrečiamojo pobūdžio susirgimų, pareiškė, kai jau buvo iškelta ši byla. Taigi įvertinus nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad atsakovui neužtikrinus gyvenamojo ploto normos, jam pablogėjo sveikata.

Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta duomenų, jog pareiškėjo atžvilgiu būtų pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai dėl tinkamų asmeninės higienos sąlygų sudarymo. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad būtų pažeista pareiškėjo teisė, įvirtinta Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte dėl numatytos galimybės laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui, kaip ir kitiems nuteistiesiems, 2011 m. rugpjūčio 22 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-444 buvo suteikta galimybė 1 kartą per savaitę apsilankyti pirtyje.

Taip pat teismas akcentavo, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taigi ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Iš administracinės bylos duomenų matyti, jog 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-415 buvo patvirtintas gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, kuriuo pagrindu buvo reikalaujama iš nuteistųjų kiekvieną dieną valyti gyvenamąsias patalpas pagal iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. 2012 m. sausio 9 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-15 sudaryta švaros ir tvarkos tikrinimo komisija. Komisijos surašyti 7-ojo būrio gyvenamųjų patalpų bei nuteistųjų aprangos patikrinimo aktai patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (7 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 66,50 kv. m) tam tikrais atvejais buvo nesilaikoma asmeninės higienos, valymo, švaros reikalavimų (patalpos neišvėdintos, neišneštos šiukšlės, neišplautos grindys), todėl darytina išvada, jog pačių nuteistųjų netinkami veiksmai, jų apsileidimas sąlygojo higienos, sanitarinių reikalavimų pažeidimus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas byloje neįrodė, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, t. y. pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas pagrįstai akcentuoja bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Pareiškėjo nurodytai aplinkybei, kad jis buvo priskirtas nuskriaustųjų kastai, dėl to buvo ribojama jo teisė naudotis bendro naudojimo patalpomis, administracinėje byloje įrodymų nesurinkta. Byloje nėra duomenų, kad jis su minėto pobūdžio nusiskundimais būtų kreipęsis į administraciją, atsakovas šias aplinkybes neigia, todėl nėra pagrindo pripažinti nurodytas aplinkybes įrodytomis. Atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vedinimas savaiminis (per orlaidės), o asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, taip pat yra reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad patalpos, kurios skirtos apgyvendinti didesnį nuteistųjų skaičių, vėdinamos natūraliai, o tai iš dalies kompensuoja miegui skirtu metu tenkančią mažesnę ploto normą vienam asmeniui. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad ir pats pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl bausmės atlikimo sąlygų pareiškė iš esmės vienintelę pretenziją – minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimą (kitos aplinkybės buvo nurodytos tik bylą nagrinėjant teisme) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl gyvenimo perpildytose patalpose pablogėjo jo sveikata, byloje esantys medicininiai dokumentai nepatvirtina, jog jam bausmės atlikimo laikotarpiu pablogėjo sveikata dėl kalinimo sąlygų.

Teismas konstatavo, kad nors Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų pažeidimai byloje nenustatyti, tačiau surinkti duomenys, jog teisės aktais įtvirtinti reikalavimai gyvenamojo ploto normai (Higienos normos HN 76:1999 6.15.punktas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas) pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti, taigi pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje ir tai sudaro pagrindą CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir daryti išvadą, jog gyvendamas perpildytoje patalpoje pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Nors nustatytas ploto neatitikimas nėra didelis, nustatant neturtinės žalos dydį, pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas privalu atsižvelgti ne tik į sukeltas neigiamas pasekmes, į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, bet ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, taip pat į Europos Žmogaus Teisių teismo praktikos suformuotus kriterijus, t. y. įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Konkrečiu atveju administracinėje byloje nustatyta, jog valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Ta aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namų administracija neturėjo galimybių dėl patalpų stygiaus pareiškėjo patalpinti į patalpą, atitinkančią gyvenamojo ploto reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nors byloje nenustatyta priežastinio ryšio tarp jo nusiskundimų dėl sveikatos būklės ir ploto normos neužtikrinimo, iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas dėl psichologinių problemų nurodytu laikotarpiu buvo kreipęsis į medikus. Ir nors nėra jokių objektyvių duomenų, jog jo sveikatos būklę, darbingumo lygio sumažėjimą įtakojo atsakovo veiksmai (neveikimas), tačiau dėl jo sveikatos būklės (invalidumo) pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta labiau, negu sveiko asmens, taip pat byloje nepaneigtas kitais pareiškėjo nurodytas argumentas, jog daugiau laiko dėl savo sveikatos būklės jis praleido gyvenamojoje patalpoje, todėl teismo padaryta išvada, jog net ir nežymus ploto nukrypimas nuo normos jam sukėlė didesnių neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negu būtų sukėlę sveikam asmeniui.

Konstatavus šias aplinkybes, kartu pažymėta, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų anksčiau kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Be to, byloje yra duomenų, kad tam tikrais atvejais patys nuteistieji nesilaikė asmens higienos, sanitarinių reikalavimų.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog byloje nustačius aplinkybę dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose, pažeidžiant Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimus, yra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą, į jo trukmę, į pareiškėjo sveikatos būklę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Lt, šią sumą priteisiant iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčui taikomas teisės aktas – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 1999 m. spalio 27 d. buvo teisės aktų nustatyta tvarka oficialiai paskelbtas (Valstybės Žinios, 1999, Nr. 90-2668), todėl trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos argumentai dėl ginčui taikomo teisės akto negaliojimo yra nepagrįsti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 168–180) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą, pareiškėjui priteisiant 75 000 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, ieškinio senaties netaikyti.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs pareiškėjo teisių pažeidimo faktą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nepagrįstai ir neteisėtai sumažino žalos dydį. Mano, kad byloje turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. procesiniu sprendimu byloje Nr. A438-121/2009, kurioje pareiškėjui už 16 parų trukmės kalinimą netinkamomis sąlygomis (trūkstant gyvenamojo ploto) priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Pažymi, kad nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. jam padidintas netekto darbingumo procentas – iki 60 proc. Nurodo, kad jam neturi būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes pažeidimas yra tęstinis ir tęsiasi iki šiol – po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pareiškėjas apgyvendintas patalpoje, kurioje gyvenamasis plotas vienam asmeniui nesiekia 2 kv. m. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2013 m. gruodžio 20 d. baigiasi jo bausmės atlikimo laikas, o gaudamas 95,07 Lt neįgalumo išmoką jis neturi kur ir iš ko gyventi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 81–84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir nepriteisti pareiškėjui piniginės kompensacijos, nes pareiškėjas neįrodė, jog patyrė konkrečią žalą.

Pažymi, kad pagal teismų praktiką, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Taigi vien teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir šį įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė teises ir laisves. Pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nepakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mąstą, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, taip pat į tai, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pateikęs skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo, todėl kyla pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas asmeniškai ir realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir atitinkamai neturtinę žalą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nurodo, kad tokių reikšmingų aplinkybių kaip minimalus žiaurumo laipsnis, akivaizdus sveikatos būklės pablogėjimas ar sąmoningas siekimas pažeminti pareiškėją šioje byloje nenustatyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į apeliacinius skundus (II t., b. l. 96–97, 106–107) nurodo, kad palaiko atsakovo apeliacinį skundą, o pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos plotas įkalinimo įstaigoje nedaug nukrypsta nuo teisės aktais nustatytos normos, teisės pažeidimo fakto konstatavimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2001 m. gegužės 19 d. iki skundo surašymo dienos (pareiškėjo skundas teisme gautas 2012 m. birželio 28 d.) atskirais laikotarpiais buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimus, t. y. pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m patalpos ploto.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 m² ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 m² ploto patalpa, kurioje netrūko apšvietimo ar ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės, negu EŽTT nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 m² ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. vasario 26 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos ir priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m, baudos izoliatoriaus kameroje – ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai rėmėsi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas administracinėje byloje nustatė, kad pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, padarė išvadą, jog nesilaikyta Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusios redakcijos 111.1 punktų reikalavimų dėl tinkamo ploto, jų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.271 str.), konstatavo, jog buvo pažeistos H. D. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2001 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. birželio 28 d. pagrįstai pritaikė senaties terminą.

Teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodomų higienos ir sanitarinių sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis jo patirtomis neigiamomis pasekmėmis, pažymėjo, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjas buvo priskirtas nuskriaustųjų kastai, yra pagrįsta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2009 m. birželio 28 d. iki 2012 m. birželio 28 d.) laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, taigi nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su sveikatos sutrikimais, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Tačiau teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad minėti argumentai dėl žalos neturi didesnės įtakos procesiniam sprendimui ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, Nr. 871/02).

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Tačiau minėtos aplinkybės taip pat nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 000 Lt suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo minėtą sumą padidinti.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo ar atsakovo apeliacinius skundus ir pakeisti arba panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimus, remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė