2020-04-22 Nr. AB-8424-3-62-3-02327-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-270-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02327-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. skundą atsakovui Prienų rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Prienų rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) paskaičiuoti ir išmokėti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 21 d., iš viso 1 020 Eur.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2015 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T3-32 „Dėl piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo ir lėšų piniginei socialinei paramai nustatymo metodikos patvirtinimo“ patvirtino Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) ir Lėšų piniginei socialinei paramai nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika), kuriuose nustatyta socialinės pašalpos ir būsto šildymo, geriamojo vandens ir karšto vandens išlaidų kompensacijos skyrimo tvarka Prienų rajono savivaldybės gyventojams. Pareiškėjas nuolat nuo 2014 m. balandžio mėnesio atsakovui teikė prašymus dėl socialinės pašalpos skyrimo, tačiau nei pagal 2014 m. spalio 23 d. prašymą, nei pagal nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 20 d. teiktus prašymus socialinės pašalpos jam nebuvo skirtos. Aprašo 35 punkte nurodyta, kad prašymą-paraišką pateikęs asmuo informuojamas apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo asmens prašyme nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau jam nebuvo pranešta, dėl kokių priežasčių nebuvo skiriama socialinė pašalpa. Atsakovas tik 2016 m. lapkričio 18 d. raštu informavo, kad socialinė pašalpa neskirta, kadangi gaunamos pajamos viršija valstybės remiamų pajamų dydį, nes sugyventinė G. G. dirba ir gauna darbo užmokestį – 330 Eur per mėnesį, jog jis yra įsigijęs verslo liudijimą ir deklaruoja 15 Eur per mėnesį pajamas, taip pat iš Darbo biržos gauna verslo subsidiją – 15 Eur per mėnesį, todėl jo pajamos per mėnesį sudaro 360 Eur. Ši suma viršija valstybės remiamų pajamų dydį, kuris jo šeimai yra 204 Eur. Pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu gyveno vienas ir prie jo gaunamų pajamų be jokio teisinio pagrindo buvo pridedamos pašalinio asmens (G. G.) pajamos. Tokia atsakovo pozicija prieštarauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms, Aprašui ir Metodikai. Pareiškėjo nuomone, ginčo laikotarpiu socialinė pašalpa jam buvo neskirta nepagrįstai.

3. Atsakovas Prienų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d., 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti. Minėtų prašymų-paraiškų priede „Šeimos duomenys socialinei paramai gauti“ kaip šeimos narys nurodyta ir G. G.. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš bendrai gyvenančių asmenų laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama piniginė socialinė parama, nutraukė registraciją Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje, išskyrus įsidarbinimo atvejį, arba registracija Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje jam buvo nutraukta, piniginė socialinė parama bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui neskiriama arba paskirtosios mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio po šių aplinkybių atsiradimo. Todėl piniginė socialinė parama (socialinė pašalpa) pareiškėjui pagal jo 2014 m. spalio 23 d. prašymą nebuvo paskirta, kadangi dabartinė P. J. sutuoktinė G. G. (tuo metu nurodyta kaip bendrai gyvenantis asmuo) 2014 m. spalio 27 d. nutraukė darbo paiešką savo pageidavimu. Socialinė pašalpa pagal 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo prašymus-paraiškas skirta nebuvo, kadangi pastaruosiuose pareiškėjas jos skirti neprašė, prašė skirti tik būsto šildymo, karšto vandens ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo P. J. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą bei kompensaciją už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas nuo 2014 m. spalio mėn. Prašymo-paraiškos priede, SP-1 formoje „Šeimos duomenys socialinei paramai gauti“ nurodyta ir G. G., kaip šeimos narys. Administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2014 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 1744 pareiškėjui kompensacija už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas nebuvo paskirta, pagal Lietuvos darbo biržos duomenis nustačius, jog G. G., kaip bendrai gyvenantis asmuo, 2014 m. spalio 27 d. nutraukė darbo paiešką. Atsakovo atstovė patvirtino, kad sprendimas dėl socialinės pašalpos skyrimo (neskyrimo) pagal pareiškėjo 2014 m. spalio 23 d. prašymą priimtas nebuvo. Pareiškėjas paaiškino, kad nors G. G. šiuo metu ir yra jo sutuoktinė, tačiau prašymo-paraiškos teikimo momentu jis kartu su G. G. negyveno, bendro ūkio nevedė, priede „Šeimos duomenys socialinei paramai gauti“ G. G., kaip bendrai gyvenantį asmenį, ir jos faktinę gyvenamąją vietą nurodė neteisingai, ne savo valia, bet prašymą-paraišką priimantiems Socialinės paramos skyriaus darbuotojams darant psichologinį spaudimą.

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo-paraiškos priede (SP-1 formoje) nurodytų faktų tikrumo bei pareiškėjo tikrosios valios turinio, jos išraiškos, nustatinėjo reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir G. G. bendro gyvenimo laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama piniginė socialinė parama (nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.) bei tariamos psichologinės prievartos taikymo faktais. Aplinkybė, jog G. G. turi sugyventinį, jau buvo konstatuota teismui pateiktame Administracijos Socialinės paramos skyriaus Piniginės socialinės paramos teikimo komisijos posėdžio, vykusio 2014 m. kovo 25 d., protokole Nr. 3. Byloje taip pat yra atsakovo pateiktas 2014 m. balandžio 11 d. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad Socialinės paramos skyriui tikslinant G. G. pateiktus duomenis apie šeiminę padėtį, jos tėvas paaiškino, jog jo dukra gyvena (duomenys neskelbtini), su sugyventiniu P. J.. Liudytojos S. M. ir L. D. taip pat šias aplinkybes patvirtino. Pareiškėjas G. G., kaip šeimos narį, įrašė bei jos faktinę gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini)) nurodė ir kituose jo teiktuose prašymuose-paraiškose socialinei paramai gauti. Pareiškėjas yra susituokęs su G. G.. Priešingų duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Nors liudytoja G. G. (J.) patvirtino, kad prašymo-paraiškos padavimo momentu ji kartu su P. J. negyveno, tačiau šiuo metu ji yra pareiškėjo žmona ir akivaizdu, jog yra suinteresuota bylos baigtimi. Todėl teismas jos paaiškinimus atmetė ir vertino kaip bandymą padėti pareiškėjui realizuoti jo gynybinę taktiką.

8. Teismas vertino, kad byloje nepateikta jokių objektyvių bei patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas SP-1 formoje „Šeimos duomenys socialinei paramai gauti“ G. G. įrašė dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo veiksmų, psichologine prasme suvaržiusių tikrąją jo valią. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog G. G., kaip bendrai gyvenantį asmenį, jis įrašė ne savo valia, neįrodyti, o bylos duomenys neleidžia manyti, kad pareiškėjui buvo daromas pakankamai efektyvus spaudimas elgtis kitaip, negu jis norėjo. Todėl pripažinti, kad dėl tokio spaudimo pareiškėjo veiksmų pasirinkimo laisvė galėjo būti suvaržyta ir jis buvo priverstas elgtis kitaip, nei tuo metu siekė, nėra pagrindo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl tariamos psichologinės prievartos pagrįsti ne teisiniais argumentais, bet emocijomis, jo subjektyvia nuomone ir sietini su jo pasirinkta gynybine taktika. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 23 d. pildant prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, jis gyveno kartu G. G. ir ją, kaip šeimos narį (bendrai gyvenantį asmenį), nurodė ne dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo pareigūnų veiksmų, psichologine prasme suvaržiusių tikrosios pareiškėjo valios išraišką, bet savo valia, siekdamas jam palankaus sprendimo.

9. Teismas, remdamasis Įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi konstatavo, kad nustačius, jog G. G., kaip kartu su pareiškėju bendrai gyvenantis asmuo, laikotarpiu, už kurį skiriama ir (ar) mokama piniginė socialinė parama, 2014 m. spalio 27 d. nutraukė registraciją Lietuvos darbo biržoje (šios aplinkybės pareiškėjas neginčija), pareiškėjui pagrįstai už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. nebuvo paskirta socialinė pašalpa.

10. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju atsakovas, nepriimdamas sprendimo dėl socialinės pašalpos neskyrimo pareiškėjui, pažeidė Aprašo 34 punkto reikalavimus, tačiau šis pažeidimas, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, laikytinas neesminiu, formaliu, neturėjusiu esminės įtakos pareiškėjo teisių apimčiai. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą paskaičiuoti ir išmokėti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. yra nepagrįstas ir atmestinas.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti, kuriuose nurodė, jog prašo skirti būsto šildymo, karšto vandens, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas, tačiau socialinės pašalpos skirti neprašė. Atsakovo atstovas nurodė, teismo posėdyje liudytojos L. D. ir S. M. patvirtino, jog pareiškėjas minėtuose prašymuose nenurodė, jog prašo skirti jam socialinę pašalpą, todėl sprendimas dėl jos skyrimo (neskyrimo) priimtas nebuvo. Įstatymo 20 straipsnis numato, jog asmuo dėl piniginės socialinės paramos kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją. Šiuo atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu minėtais prašymais kreipdamasis į atsakovą skirti jam socialinę paramą, neprašė skirti konkrečiai ir socialinę pašalpą. Teismas argumentą, kad pareiškėjas buvo suklaidintas atsakovo darbuotojų atmetė, nes bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas šiuos prašymus-paraiškas pildo nuolat ir jų pildymo tvarka ir variantų juose žymėjimas jam yra gerai žinomi.

12. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta objektyvių bei patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas minėtuose prašymuose nenurodė varianto „Socialinė pašalpa“ dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo veiksmų, psichologine prasme suvaržiusių tikrąją jo valią. Pareiškėjo teiginiai, kad skyriaus darbuotojai neleidžia asmeniui įrašyti variantų neįrodyti, bylos duomenys neleidžia manyti, kad pareiškėjui buvo daromas pakankamai efektyvus spaudimas elgtis kitaip, negu jis norėjo. Todėl teismas nepripažino, kad dėl tokio spaudimo pareiškėjo veiksmų pasirinkimo laisvė galėjo būti suvaržyta ir jis buvo priverstas elgtis kitaip, nei tuo metu siekė. Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą paskaičiuoti ir išmokėti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 21 d. pagal 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. rugsėjo 23 d. prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti, atmetė.

III. 13. Pareiškėjas P. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismui pavestas aktyvus vaidmuo, tai reiškia, kad teismas prireikus gali pasiūlyti proceso šalims ir dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba išreikalauti reikiamus dokumentus savo iniciatyva. Teismas kritiškai vertino liudytojos G. G. (J.) parodymus, motyvuodamas tuo, kad pastaroji yra pareiškėjo sutuoktinė, todėl suinteresuota bylos baigtimi. Liudytojos S. M. (Administracijos darbuotoja) ir L. D. taip pat yra suinteresuotos bylos baigtimi, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi jų parodymais bei 2014 m. balandžio 11 d. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktu, kuriame nurodoma, kad G. G. tėvas paaiškino, kad jo dukra gyvena (duomenys neskelbtini) su sugyventiniu, nors G. G. (J.) tėvas teismo posėdyje kaip liudytojas neapklaustas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas G. G. įrašė ne dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo darbuotojų veiksmų.

15. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo darbuotojų buvo suklaidintas. Pareiškėjas pažymi, kad nuolat nuo 2014 m. balandžio mėnesio teikė prašymus dėl socialinės pašalpos skyrimo, tačiau į 2014 m. spalio 23 d. prašymą ir į prašymus dėl socialinės pašalpos skyrimo nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 20 d. jokio atsakymo negavo ir socialinės pašalpos jam nebuvo skirtos, nebuvo pranešta, dėl kokių priežasčių nebuvo teikiama socialinė pašalpa, nepateikti priimti sprendimai dėl socialinės skyrimo ar neskyrimo nebuvo pateikti. Administracija tik 2016 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (12.1)-6P- 2016/390 informavo apie socialinės pašalpos neskyrimo priežastis.

16. Atsakovas Prienų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

17. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino G. G. parodymus. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad G. J. (G.) tėvas turėjo būti apklaustas kaip liudytojas. Jo parodymai yra užfiksuoti dokumentuose šioje byloje ir pareiškėjas jų nepaneigė. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių bei patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas P. J. pildydamas SP-1 formoje „Šeimos duomenys socialinei paramai gauti". G. G. kaip sugyventinę įrašė dėl neteisėtų prievartinio pobūdžio atsakovo veiksmų, psichologine prasme suvaržiusių jo tikrąją valią. Argumentai dėl psichologinio spaudimo niekuo nepagrįsti, vertintini kaip subjektyvūs ir neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir tai patvirtina byloje esantys pareiškėjo prašymai-paraiškos, kad nei viename iš jų pareiškėjas socialinės pašalpos neprašė. Argumentai, kad pareiškėjas buvo atsakovo darbuotojų suklaidintas niekuo nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini. Kadangi pildydamas minėtus prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti pareiškėjas nenurodė informacijos apie priimtų sprendimų dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo būdo (6 p.), informacija jam buvo teikiama žodžiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas kilo dėl įpareigojimo atsakovą Prienų rajono savivaldybės administraciją paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui P. J. socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 21 d., iš viso 1 020 Eur.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis papildomai jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas P. J. 2014 m. spalio 23 d. prašymu, kreipdamasis dėl socialinės pašalpos, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos nuo 2014 m. spalio mėnesio, prašyme-paraiškoje kaip kartu gyvenantį asmenį (sugyventinę) nurodė G. G., kartu nurodydamas ir faktinę jos gyvenamąją vietą, kuri sutampa su pareiškėjo faktine gyvenamąja vieta. Pareiškėjui socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišmokėta Įstatymo 21 straipsnio 11 dalies pagrindu, nes atsakovas nustatė, kad paraiškoje-prašyme nurodyta kartu su pareiškėju gyvenanti G. G. nutraukė registraciją Lietuvos darbo biržoje. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti, kuriuose prašė skirti būsto šildymo, karšto vandens, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas, tačiau socialinės pašalpos skirti neprašė.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo darbuotojai pareiškėją suklaidino jam pildant prašymus-paraiškas, prieš jį naudojo psichologinę prievartą, todėl jis nurodė neteisingus duomenis ir dėl to iš esmės negavo socialinės pašalpos už atitinkamus laikotarpius. Pareiškėjas skundu prašė įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti jam socialinę pašalpą už laikotarpius nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 21 d., iš viso 1 020 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepakvietė apklausti liudytoju pareiškėjo sugyventinės tėvo, kuris patvirtintų, kad faktiškai G. G. su pareiškėju negyveno.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

24. Nagrinėjamu atveju iš teismo sprendimo turinio matyti, kokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, bei kaip juos įvertino. Pavyzdžiui, teismas, vertindamas G. G. (J.) parodymus, pažymėjo, kad teismo sprendimo priėmimo metu ji yra pareiškėjo sutuoktinė ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Teismas įvertino, kad iš 2014 m. balandžio 11 d. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto duomenų matyti, kad Socialinės paramos skyriui tikslinant G. G. pateiktus duomenis apie šeiminę padėtį, jos tėvas paaiškino, jog jo dukra gyvena (duomenys neskelbtini), su sugyventiniu P. J.. Teismas rėmėsi pakankama įrodymų visuma, leidžiančia daryti pagrįstas išvadas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma bei liudytojų parodymai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

25. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė