A-662-691-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-691/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02742-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Vitalijui Novikovui,

atsakovo atstovei Justinai Užumeckaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (A. M.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 41-490 „Dėl A. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), įpareigoti Administraciją pasiūlyti pareiškėjui laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, atitinkančias A lygį ir 15 kategoriją, priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Administracijos direktoriaus Įsakymu, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 17 d. buvo atleistas iš Administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pareigų. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, per laikotarpį nuo įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimo dienos (2011 m. birželio 17 d.) iki atleidimo dienos (2011 m. spalio 17 d.), pareiškėjui turėjo būti siūlomos kitos laisvos to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigos, tačiau atsakovas šių Įstatymo nuostatų nevykdė. Teigė, kad laisvos pareigos jam turėjo būti siūlomos visą keturių mėnesių atleidimo laikotarpį, neatsižvelgiant į tai, kad Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pareigybė panaikinta 2011 m. birželio 30 dieną. Nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 40-468 patvirtina, jog įspėjimo laikotarpiu, vykdant Administracijos struktūrinius pertvarkymus, Administracijoje buvo laisvų pareigybių, buvo steigiamos naujos pareigybės, tačiau informacija apie laisvas pareigas pareiškėjui teikiama nebuvo. Paaiškino, kad Administracijos struktūrinis pertvarkymas pasižymėjo tuo, jog Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento, kurį sudarė du skyriai (Turto valdymo ir privatizavimo skyrius bei Verslo ir paslaugų skyrius) pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir investicijų, pakoreguoti skyrių pavadinimai, prijungti dar trys skyriai. Pareiškėjo teigimu, jo pareigybė realiai panaikinta nebuvo, o sukurtos Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pareigybės aprašymas pakeistas tik formaliai. Pažymėjo, kad iki 2009 m. gruodžio 8 d. vykdė ne tik Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus, bet ir Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus vedėjo funkcijas. Po struktūrinio pertvarkymo įsteigto Turto valdymo skyriaus veiklos pobūdis nepasikeitė, todėl, pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į jo darbo patirtį, turimą praktiką ir išsilavinimą, jam turėjo būti siūlomos laisvos Turto valdymo skyriaus vedėjo pareigos. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, nesuteikęs informacijos apie laisvas pareigybes, eliminavo pareiškėjo dalyvavimą pareigybės panaikinimo procese, taip pažeisdamas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytas garantijas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 27–33, I t.) prašė bylą nutraukti, bylos nenutraukus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3003/2011 ir tvirtino, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą, kuris skaičiuotinas ne nuo jo atleidimo, o nuo Įsakymo priėmimo dienos. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas su skundžiamu Įsakymu buvo supažindintas 2011 m. liepos 1 dieną. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad, nesuėjus terminui iki kurio buvo perkelta jo atleidimo data, nebuvo galima spręsti ir dėl Įsakymo teisėtumo, negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys skundo padavimo terminui atnaujinti.

Paaiškino, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 41-422 buvo panaikintos pareiškėjo eitos pareigos, savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu patvirtinta nauja Administracijos struktūra. Nurodė, kad pastarojo sprendimo pagrindu vietoje Turto ir valdymo departamento įsteigtas naujas Ekonomikos ir investicijų departamentas, kurio struktūroje liko tik viena departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė. Pažymėjo, kad pareiškėjo eita Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė panaikinta sumažinus direktoriaus pavaduotojų etatų skaičių.

Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog panaikinus jo pareigybę jam turėjo būti siūlomos Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo bei šio departamento Turto valdymo skyriaus vedėjo pareigybės. Nurodė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjas neatitiko nei Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo, nei Turto valdymo skyriaus vedėjo pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jam siūlyti užimti nurodytas pareigas.

Pabrėžė, kad visą įspėjimo apie atleidimą laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2011 m. spalio 17 d., pareiškėjui buvo užtikrintos socialinės garantijos, mokamas darbo užmokestis, o, atleidžiant iš valstybės tarnybos, išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas bei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Tvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nebuvo tinkamai informuotas apie naujai steigiamas pareigybes ir apie Administracijos struktūros pertvarkymą, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Nurodė, kad su skundu pareiškėjas pateikė viešai skelbiamą informaciją apie Administracijos struktūros pertvarką bei Ekonomikos ir investicijų departamente įsteigtas pareigybes.

Pagrįsdamas savo teiginius A. M. nenurodė, kokia papildoma informacija jam nebuvo suteikta, nepateikė įrodymų, kad dėl papildomos informacijos kreipėsi į atsakovą, o pastarasis atsisakė ją suteikti. Atkreipė dėmesį, kad Administracijos 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. 2740 pareiškėjas buvo pasirašytinai informuotas apie faktinius ir teisinius galimo atleidimo pagrindus, todėl pareiškėjo teiginius dėl informacijos nesuteikimo vertino kaip deklaratyvius ir neįrodančius skundo pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Administraciją siūlyti jam užimti A lygio 15 kategorijos pareigybę yra nepagrįstas, kadangi tokio valstybės tarnautojo teisių gynimo būdo nenumato nei Įstatymas, nei tarnybos teisiniams santykiams subsidiariai taikomos Darbo kodekso nuostatos.

Nurodė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad, pasibaigus įspėjimo laikotarpiui, darbdavys neprivalo siūlyti pareiškėjui užimti bet kokias pareigybes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, pripažino pareiškėjo atleidimą iš Administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigų neteisėtu, panaikino Administracijos direktoriaus Įsakymo 1 punktą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, pripažino, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė pareiškėjo naudai iš Administracijos 4 021,02 Lt neatskaičius mokesčių vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą nuo 2011 m. spalio 18 d. iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nustatė, kad visą įspėjimo apie atleidimą iš valstybės tarnybos laikotarpį A. M. nebuvo siūloma Administracijoje eiti laisvas (naujai sukurtas) valstybės tarnautojo pareigas, nes, pasak atsakovo, jis neatitiko pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų. Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1, 2 dalis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A62-340/2011, A556- 904/2008, A662-684/2010, A662-3380/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir darė išvadą, kad, sprendžiant ginčą, vertintina, ar, panaikinus Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo etatą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-74, Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 41-442 ir 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 40-586 įsteigta Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė laikytina naujai įsteigta.

Lygino Administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 40-586 patvirtintame Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme ir Administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 41-1161 patvirtintame Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme nustatytas ir valstybės tarnautojui, einančiam minėtų departamentų direktoriaus pavaduotojo pareigas, priskirtinas vykdyti funkcijas bei numatytas veiklos sritis. Atkreipė dėmesį, kad Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme nurodoma, jog šias pareigas einančio valstybės tarnautojo veiklos sritys – savivaldybės turto valdymas, išorinės reklamos koordinavimas, licencijų ir leidimų išdavimas, smulkiojo verslo skatinimas ir plėtra, privačių investicijų pritraukimas į Vilnių, Europos Sąjungos paramos projektų koordinavimas, turizmo plėtra.

Pažymėjo, kad Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme šias pareigas einančio valstybės tarnautojo veiklos sritimi nurodytas tik savivaldybės turto valdymas. Darė išvadą, kad Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo veiklos sritis yra platesnė, be to, praplėstas veiklos sritis atitinka ir Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 7.8–7.21 punktuose nustatytos funkcijos, kurios Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme nebuvo numatytos.

Teismo vertinimu, minėtų Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme naujai numatytų veiklos sričių ir funkcijų visuma patvirtina, jog anksčiau pareiškėjo eita Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė po Administracijos struktūros pertvarkymo nebuvo išlaikyta, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-74, Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 41-442 ir 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 40-586 buvo įkurta nauja pareigybė – Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo.

Darė išvadą, kad A. M. skundo argumentai, jog Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė realiai egzistuoja, tik buvo formaliai pakeistas šio departamento pavadinimas į Ekonomikos ir investicijų departamentą, yra nepagrįsti.

Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog A. M. neatitiko Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 6.2 punkte nustatytų specialiųjų reikalavimų (turėti ne mažesnę kaip 5 metų vadovaujamo darbo patirtį, iš kurių ne mažesnę kaip dviejų metų patirtį reklamos, rinkodaros, turizmo, investicinių projektų ar Europos Sąjungos projektų rengimo srityse). Darė išvadą, kad eiti Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigas pareiškėjui nebuvo siūloma pagrįstai.

Nurodė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A62-1367/2011, A143-1371/2011, A438-1743/2009, A143-227/2011, A62-340/2011, nustatė, kad nuo 2011 m. birželio 17 d. (kai pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie jo užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2011 m. spalio 17 d. (pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos) Administracijoje buvo laisvos (naujai įkurtos) 44 valstybės tarnautojo pareigybės, tačiau, pasak atsakovo, pareiškėjas neatitiko nė vienai iš šių pareigybių keliamų specialiųjų reikalavimų.

Teismas, išanalizavęs minėtu laikotarpiu Administracijoje buvusių (naujai įsteigtų) pareigybių aprašymus ir įvertinęs A. M. darbo patirtį, išsilavinimą, kvalifikaciją, darė išvadą, kad pareiškėjas atitiko Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytus ir šiai valstybės tarnautojo pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus, Ekonomikos ir investicijų departamento Europos Sąjungos projektų koordinavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytus ir šiai valstybės tarnautojo pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus.

Darė išvadą, kad atsakovo argumentai, jog pareiškėjui po įspėjimo apie galimą atleidimą iš valstybės tarnybos jokios Administracijoje buvusios laisvos ar naujai įsteigtos pareigos negalėjo būti siūlomos, nes jis neatitiko specialiųjų reikalavimų, yra nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad Administracijos direktoriui priėmus Įsakymą, tačiau laikotarpiu nuo įspėjimo įteikimo iki A. M. 2011 m. spalio 17 d. atleidimo iš valstybės tarnybos nepasiūlius jam eiti laisvas pareigybes, kurių pareigybių aprašymuose nustatytus reikalavimus jis atitiko, pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintos Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos tęsti valstybės tarnybą.

Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, ir tai yra pakankamas pagrindas panaikinti Administracijos direktoriaus Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Teismas sprendė, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 41-490 1 punktas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigų, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažymėjo, kad Įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojams, neteisėtai atleistiems iš valstybės tarnybos, taikytini Darbo kodekso 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti pažeistų teisių gynimo būdai. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, įvertino byloje esančius įrodymus ir sprendė, kad pareiškėjo pažeistų teisių gynimas pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą modelį objektyviai (dėl Administracijos struktūrinių pakeitimų) nebegalimas – ankstesnių pareigų, kurias ėjo A. M., faktiškai nebėra, o galimybės perkelti pareiškėją į kitas Administracijoje esančias laisvas pareigas nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad konkrečiu atveju turi būti taikoma Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas tuo atveju, kai grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl objektyvių priežasčių.

Nustatė, kad A. M. vidutinis darbo užmokesčio dydis atleidimo iš valstybės tarnybos metu buvo lygus 4 021,02 Lt (neatskaičius mokesčių), pareiškėjas Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjo ilgiau negu vienus metus. Darė išvadą, kad pareiškėjas pagal Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą įgijo teisę į 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Konstatavo, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 41-490 1 punktas, kuriuo A. M. atleidžiamas iš valstybės tarnybos nuo 2011 m. spalio 18 d., naikintinas ir pareiškėjas iš Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigų atleidžiamas šiuo teismo sprendimu, atleidimo data laikant sprendimo įsigaliojimo datą. Pažymėjo, kad pareiškėjui iš Administracijos priteistinas jo gautas 4 021,02 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuotiną nuo 2011 m. spalio 18 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir 8042,04 Lt, t. y. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, išeitinė išmoka. Nurodė, kad Administracijos direktoriaus Įsakymo 2.2–2.3 punktai yra įvykdyti, t. y. pareiškėjui buvo išmokėta 8042,04 Lt išeitinė išmoka ir 4 456,85 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl teismas neturėjo pagrindo sprendimu įpareigoti Administraciją išmokėti pareiškėjui priklausančią išeitinę išmoką bei taikyti Darbo kodekso 299 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą dėl sprendimo dalies skubaus vykdymo.

Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 124-130, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, 34 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-24/2010 ir teigia, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui terminą skųsti Įsakymą. Pažymi, kad pareiškėjas apie Įsakymą sužinojo 2011 m. liepos 1 d., todėl mano, kad vieno mėnesio terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo šios datos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas žymiai praleido įstatymo nustatytą terminą, t. y. Įsakymą apskundė praėjus beveik pusei metų nuo sužinojimo dienos. Mano, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog nesuėjus terminui, iki kada buvo perkelta pareiškėjo atleidimo data, nebuvo galima spręsti dėl atsakovo Įsakymo teisėtumo, negalėjo būti laikoma svarbia priežastimi terminui atnaujinti ABTĮ 34 straipsnio prasme. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas klaidingai nurodė, jog skundžia atsakovo neveikimą ir reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – siūlyti pareiškėjui užimti atsakovo įstaigoje esančią A lygio 15 kategorijos pareigybę. Pažymi, kad teismui atnaujinus terminą skundui paduoti pareiškėjas minėto reikalavimo – įpareigoti atlikti veiksmus, teismo posėdžio metu atsisakė. Daro išvadą, kad tokia pareiškėjo skundo reikalavimo formuluotė buvo pateikta siekiant ne apginti tariamai pažeistą teisę, bet išvengti praleisto termino skundui pateikti teisinių pasekmių. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-608/2009, 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3003/2011, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-69/2010 ir pažymi, kad bylose dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kai ginčijamas individualus administracinis aktas, net ir tais atvejais, kai yra perkeliama atleidimo data iki sueis įstatyme numatytas įspėjimo terminas, taikomas bendrasis vieno mėnesio ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Daro išvadą, kad šį terminą pareiškėjas buvo akivaizdžiai praleidęs. Pabrėžia, kad praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtinais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios ir išimtinės. Mano, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl subjektyvių priežasčių.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto ir to paties departamento Europos Sąjungos projektų koordinavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybes priskyrė laisvoms pareigybėms atsakovo įstaigoje. Paaiškina, kad teismas 2011 m. sausio 30 d. raštu įpareigojo atsakovą pateikti su ginču susijusią medžiagą. Kadangi įpareigojime buvo paprašyta pateikti ne tik informaciją apie įspėjimo laikotarpiu Administracijoje buvusias laisvas A lygio 15 kategorijos ir žemesnių kategorijų, taip pat ir B lygio karjeros valstybės tarnautojų pareigas ir šių pareigybių aprašymų kopijas, bet ir Administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento A lygio 15 kategorijos ir žemesnių kategorijų, taip pat B lygio karjeros valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų kopijas, t. y. informaciją ne tik apie laisvas, bet ir papildomą informaciją apie visas Departamente esančias pareigybes, nors šios pareigybės yra užimtos kitų atsakovo įstaigos tarnautojų. Pažymi, kad informacija apie Ekonomikos ir investicijų departamente esančias pareigybes, kurios buvo užimtos kitų atsakovo įstaigos tarnautojų, buvo pateikta šių pareigybių aprašymus pateikiant su tarnautojų, ėjusių tas pareigas Ekonomikos ir investicijų departamente, vardais ir pavardėmis bei parašais, patvirtinančiais susipažinimo su šių pareigybių aprašymais data. Nurodo, kad iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog teismo kaip laisvas nurodytas Ekonomikos ir investicijų departamento Turto valdymo skyriaus Valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas ėjo A. K., o to paties departamento Europos Sąjungos projektų koordinavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurias teismas pripažino esant laisvas, ėjo L. K..

Pareiškėjas A. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 135-137, II t.) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apie atleidimą faktiškai nebuvo įspėtas, o buvo atleistas, jo atleidimo terminą perkeliant 4 mėnesiams, kas mėnesį mokant atlyginimą ir žadant (žodžiu) perkelti į kitas pareigas. Daro išvadą, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais suklaidino pareiškėją dėl paties atleidimo fakto. Sutinka su teismo išvada, kad ginčijamu atveju Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo įspėti atleidžiamą valstybės tarnautoją nesilaikymas yra vienas iš esminių pažeidimų, dėl kurio pareiškėjo atleidimas pripažintinas neteisėtu. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas nepaneigė tokio teisės aiškinimo ir taikymo neteisėtumo. Mano, kad, jungiant skyrius, pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos užimti pareigos pagal turimą išsilavinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 17 d. buvo atleistas iš Administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pareigų, ir dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas į teismą dėl Įsakymo, kuris buvo priimtas 2011 m. birželio 30 d., kreipėsi 2011 m. gruodžio 13 d., taip pat pateikė prašymą atnaujinti praleistą Įsakymo apskundimo terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. To paties įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Ši nuostata yra visuotinai pripažįstama bei taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–646/2004).

Šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti. Šią nutartį pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 41-490 „Dėl A. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ neteisėtumą motyvavo tuo aspektu, jog per visą įspėjimo laikotarpį jam nebuvo siūloma kita pareigybė, ir sulaukęs termino pabaigos, iki kada jam galėjo būti siūlomos kitos pareigybės, kreipėsi į teismą, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas rūpestingai domėjosi savo teisių gynimu ir siekė tinkamai įgyvendinti apskundimo tvarką, todėl terminą kreiptis teisminės gynybos praleido dėl svarbių priežasčių.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui terminą apskųsti Įsakymą ir kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog nesuėjus terminui, iki kada buvo perkelta pareiškėjo atleidimo data, nebuvo galima spręsti dėl atsakovo Įsakymo teisėtumo, negalėjo būti laikoma svarbia priežastimi terminui atnaujinti ABTĮ 34 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas su skundžiamu Įsakymu buvo supažindintas 2011 m. liepos 1 dieną, taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas praleido terminą minėto įsakymo apskundimui (laikytina, jog paskutinė Įsakymo apskundimo data – 2011 m. rugpjūčio 2 d.). Nagrinėjamu atveju spręstina, ar pagrįstai buvo atnaujintas Įsakymo apskundimo terminas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnis įtvirtina praleisto termino skundui (prašymo) paduoti atnaujinimo institutą. Teismas gali atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Turi būti nurodytos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios priežastys, dėl kurių buvo apribotos galimybės efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Pagrindinę priežastį, lėmusią Įsakymo apskundimo termino praleidimą, pareiškėjas nurodė tai, jog jis Įsakymo neteisėtumą kildina iš atsakovo neveikimo, t. y. jog per nustatytą terminą jam nebuvo siūlomos laisvos pareigybės.

Sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas, atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę – teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-3527/2011).

Bylos duomenys patvirtina, jog aplinkybės, sudarančios pagrindą pareiškėjui vertinti, jog jo atleidimas gali būti neteisėtas, jam paaiškėjo tuomet, kai iki 2011 m. spalio 17 d. (pareiškėjo atleidimo diena) jam nebuvo pasiūlytos kitos laisvos to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Iš Teismų informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, jog pareiškėjas dar 2011 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 41-490 „Dėl A. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir atmetė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija, jog pareiškėjas, iki 2011 m. spalio 17 d. jam nepasiūlius kitų pareigų, per protingą ir operatyvų terminą ėmėsi priemonių kreiptis į teismą dėl galbūt neteisėto atleidimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas Administracija 2011 m. birželio 15 d. rašte teigė, kad visą įspėjimo laikotarpį gali siūlyti pareiškėjui tos pačios arba žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, t. y. iki 2011 m. spalio 17 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas savo veiksmais (atleisdamas 2011 m. birželio 30 d., o atleidimo datą nukeldamas kitam terminui, t. y. 2011 m. spalio 17 d.) suklaidino pareiškėją dėl jo atleidimo. Įvertinus tai, manytina, jog susidariusi situacija galėjo lemti, jog pareiškėjas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą vieną mėnesio Įsakymo apskundimo terminą pradėjo skaičiuoti nuo jo realios atleidimo datos, t. y. 2011 m. spalio 17 d. Terminas, per kurį nuo 2011 m. spalio 17 d. jis kreipėsi į teismą (2011 m. lapkričio 10 d.) nelaikytinas pernelyg ilgu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pareiškėjo pakartotinis skundas (ištaisius trūkumus) ir prašymas atnaujinti praleistą terminą pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2011 m. gruodžio 13 d., išdėstytos aplinkybės bei teisėtų lūkesčių principas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino terminą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 41-490 „Dėl A. M. atleidimo iš valstybės tarnybos“ apskundimui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme naujai numatytų veiklos sričių ir funkcijų visuma patvirtina, jog anksčiau pareiškėjo eita Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė po Administracijos struktūros pertvarkymo nebuvo išlaikyta, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-74, Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 41-442 ir 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 40-586 buvo įkurta nauja pareigybė – Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotojo. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. M. skundo argumentai, jog Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė realiai egzistuoja, tik buvo formaliai pakeistas šio departamento pavadinimas į Ekonomikos ir investicijų departamentą, yra nepagrįsti. Taigi pareiškėjo pareigybė, kurią jis užėmė jo atleidimo iš pareigų metu, buvo realiai panaikinta.

Skundžiamu Įsakymu, kuris buvo priimtas 2011 m. birželio 30 d., pareiškėjo atleidimo terminas buvo nukeltas į 2011 m. spalio 17 d. Iš Administracijos 2011 m. birželio 15 d. rašto Nr. 2740 „Dėl pareigybės panaikinimo“ (b. l. 9, t. I) matyti, jog atleidimo iš darbo data perkelta iki to laiko, kada turėtų pasibaigti keturių mėnesių įspėjimo terminas. Taigi atsakovas pareiškėjo pareigybę panaikino ir jį atleido iš jo užimamos karjeros valstybės tarnautojo pareigų nepaisydamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo termino. Šioje byloje atsakovas pareiškėjo atleidimo datą perkėlė į laikotarpio, kuris atitiko minėtoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje numatytą minimalų valstybės tarnautojo informavimo apie panaikinamą pareigybę terminą, pabaigą. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios (ir šiuo metu galiojančios) Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumatė (ir nenumato) galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant prieš tai aptarto pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012). Taigi atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, o tai sudaro pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles.

Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas apie pareigybės panaikinimą buvo įspėtas 2011 m. birželio 15 d. įsakymu, kuriame buvo pažymėta, jog visą įspėjimo laikotarpį jam gali būti siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. 2011 m. birželio 30 d. atsakovas atleido pareiškėją iš tarnybos, atleidimo datą perkeldamas tokios trukmės laikotarpiui, kuris turėjo būti taikomas pranešant apie pareigybės panaikinimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (4 mėnesiams, skaičiuojant nuo įspėjimo apie pareigybės panaikinimą dienos, 2011 m. birželio 15 d.). Šiuo Įsakymu nurodyta mokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį. Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo ginčijamo įsakymo priėmimo iki nurodytos atleidimo iš pareigų perkėlimo datos, pareiškėjui būtų paneigtos garantijos, susijusios su, pavyzdžiui, valstybiniu socialiniu draudimu, privalomuoju sveikatos draudimu, ribojamos teisės, susijusios su pasiruošimu atleidimui. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Valstybės tarnybos 43 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu valstybės tarnautojas į kitas pareigas gali būti paskirtas tik iki jo užimamos pareigybės panaikinimo. Siūlymas užimti pareigas po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, nebegali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka. Atvejis, kai darbdavys karjeros valstybės tarnautojo užimamą pareigybę panaikina nepaisydamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo termino, paprastai laikytinas pažeidimu, kuris leidžia pripažinti atleidimą neteisėtu net ir tada, kai šio tarnautojo atleidimo data perkeliama į laikotarpio, kuris atitinka įstatyme numatytą minimalų valstybės tarnautojo informavimo apie panaikinamą pareigybę terminą, pabaigą. Tokia pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad taip paprastai yra paneigiama minėta karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siūlymas užimti pareigas po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, realiai (siūlymas) negali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka, toks siūlymas akivaizdžiai yra fiktyvus ir neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012).

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Anksčiau išdėstytos aplinkybės nagrinėjamu atveju reiškia, kad atsakovas, vykdydamas aptariamą pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos procedūrą, iš esmės paneigė jam įstatymų garantuotą teisę būti paskirtu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog toks atleidimo procedūros pažeidimas paneigė vieną iš pagrindinių Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atleidžiamų karjeros valstybės tarnautojų garantijų, todėl nagrinėjamu atveju aptariamas pažeidimas leidžia pripažinti pareiškėjo atleidimą neteisėtu. Pastebėtina, kad šioje byloje nenustatyta jokių ypatingų (išskirtinių) aplinkybių, kurios, laikantis šiame baigiamajame teismo akte nurodytų atleidimo procedūros pažeidimo vertinimo taisyklių, leistų pripažinti, kad aptariamu atveju minėta pažaida gali būti vertinama kaip atleidimo procedūros pažeidimas, savaime nesudarantis pagrindo pareiškėjo atleidimo pripažinti neteisėtu.

Nors pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atleidimą pripažino neteisėtu dėl to, jog Administracijos direktoriui priėmus Įsakymą, bet laikotarpiu nuo įspėjimo įteikimo iki A. M. 2011 m. spalio 17 d. atleidimo iš valstybės tarnybos nepasiūlius jam eiti laisvas pareigybes, kurių pareigybių aprašymuose nustatytus reikalavimus jis atitiko, pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintos Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos tęsti valstybės tarnybą, tačiau šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dalyje dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo ne naikinami, o pakeičiami.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo pažeistų teisių gynimas pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą modelį objektyviai (dėl Administracijos struktūrinių pakeitimų) nebegalimas – ankstesnių pareigų, kurias ėjo A. M., faktiškai nebėra, o galimybės perkelti pareiškėją į kitas Administracijoje esančias laisvas pareigas nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad konkrečiu atveju turi būti taikoma Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas tuo atveju, kai grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl objektyvių priežasčių.

Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, kuri, nesant atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, taikoma ir sprendžiant ginčus dėl neteisėto valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520‑2234/2012 ir kt.), numato, kad „<...> jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam [Darbo] kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos“.

Pažymėtina, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3003/2011 ir 2010 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-24/2010. Šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės situacijos skiriasi, todėl jomis šioje byloje nesivadovautina.

Be to, pirmosios instancijos teismo dėmesys atkreiptinas į tai, jog argumentai dėl tam tikrų aplinkybių pripažinimo dėstytini teismo sprendimo motyvuojamoje, o ne rezoliucinėje dalyje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo neteisėtumo. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė