2026-05-27 Nr. AB-11220-3-64-3-00995-2026-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1047-520/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00995-2026-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. pareiškimą (skundą) atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti „čia, teisme esant trečius metus užšaldytiems / įšaldytiems apeliacinės pakopos procesams. Abejingų antžmogių* / kraugerių [visiškai / absoliučiai nesuprantančių žodžio LYGŪS* / lygiaTEISIAI prasmės / esmės] klikos* man čia, surengtos fiestos, orgijų* požymius – „darau / elgiuosi su kitu taip, kaip noriu“. Vien žo, čia, dabar aš, jau trečius metus, sąlyginai* / neapribotai „atsėdžiu“ / laukiu, šaikos / ŠABAŠO man, be teismo, savavaldiškai jų, „įsūdytą sroką“ – laukti [jų, „gumos tempimo“ / vilkinimo / neveikimo čia, pabaigos...] čia, iki – „gyvos galvos“...“; patenkinti pareiškimą ir išreikalauti (įpareigoti pateikti) „iš AB HISK dokumento formą, būtiną SODRA dėl išankstinės pensijos dydžių / rodiklių apskaičiavimo / perskaičiavimo“; patenkinti pareiškimą ir „panaikinti: 2026-01-30 priimtą sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433, 2026-03-17 raštą [pridedama] Nr. (10.2E) DV_S-20386, įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą (atsakovą – SODRA) pašalinti padarytą [teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių, žr.

Konstitucija, 52 str.] pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 str.), 2026-03-25 informacija apie išduotą P1 dokumentą – atėmusį teisę – į Švedijos paskirtą pensiją“; įpareigoti „atsakovę pateikti man, Švedijos kompetentingai įstaigai, jos pateiktos / išsiųstos informacijos [dėl mano noro / atsisakymo gauti pensiją] kopiją“; taikyti (skubiai) „smurtautojo užkardymą, reikalavimų užtikrinimo (ABTĮ 70 str. 3 d, 1-3 p.) priemones, užtikrinančias man disponuoti pas atsakovę turimoms / sukauptoms lėšoms, pragyvenimui / išgyventi: - pasibaigus nedarbo draudimo išmokos mokėjimui – skubiai skirti išankstinę pensiją (Konstitucijos 52 str.); sustabdyti antstolio vykdomus, pagal vykdomuosius dokumentus, išieškojimų veiksmus;

įpareigoti antstolį nedelsiant / skubiai priimti patvarkymą – skubiai padidinti vienkartinį (2026 vasario mėn.) jo nustatytą mėnesinį, neišieškotinų [pas atsakovę esančių/sukauptų] lėšų – 4 265,14 EUR dydžiu, limitą“; priteisti „iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kompensaciją [ABTĮ 50 str. 3 d.] už, neteisėta veika, sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus...) diskomfortą ir, to pasėkoje patirtą moralinę / materialinę žalą“.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. pareiškimą (skundą).

Teismas pareiškime (skunde) nurodytus reikalavimus dėl faktų pripažinimo atsisakė priimti nagrinėti, nustatęs, kad tokio pobūdžio reikalavimai nenagrinėti administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas iš pareiškėjo pareiškimo (skundo) ir pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) su prašymais dėl išankstinės pensijos skyrimo ir gavo keletą jį netenkinančių Sodros teritorinių skyrių atsakymų, tarp jų ir skundžiamus Sodros Vilniaus teritorinio skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433, 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, kad tokio pobūdžio administraciniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, Sodros teritorinių skyrių sprendimai turi būti skundžiami Sodrai, ir kad ši apskundimo tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta ir skundžiamuose 2026 m. sausio 30 d. ir 2026 m. kovo 17 d. administraciniuose sprendimuose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, taip pat pareiškime (skunde) nenurodė aplinkybių, kad minėtus administracinius sprendimus būtų skundęs nurodyta privaloma išankstine ne teismo tvarka, ir dėl to šią pareiškimo (skundo) dalį atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašo teismo panaikinti 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą. Teismas, įvertinęs P1 formoje pateiktą informaciją, sprendė, kad ši forma savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes joje tik pateikta kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą, informacija ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos, sprendė, kad minėtas pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas administraciniame teisme, nes teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, negalėtų apginti asmens teisių, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Teismas sprendė, kad pareiškimo (skundo) reikalavimas priteisti iš Sodros kompensaciją už sukurtą emocinį / moralinį diskomfortą taip pat nenagrinėtinas kaip savarankiškas reikalavimas, nes jis laikytinas susijusiu su reikalavimais pripažinti neteisėtais ir panaikinti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, kuriuos atsisakoma priimti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo teismo įpareigoti Sodrą pateikti pareiškėjui, Švedijos kompetentingai įstaigai jos pateiktos / išsiųstos informacijos kopiją. Teismas dėl šių reikalavimų nurodė, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2026 m. kovo 31 d. su tokiu reikalavimu kreipėsi į Sodrą, o jau 2026 m. balandžio 7 d. į teismą, t. y. Sodra dar nėra išnagrinėjusi 2026 m. kovo 31 d. pareiškėjo kreipimosi, todėl sprendžiama, jog tarp šalių iš esmės nėra ginčo.

Atsisakęs priimti nagrinėti pareiškėjo pareiškimo (skundo) reikalavimus, teismas nesprendė klausimo dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį ir grąžinti jo pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui; „Idant teismui / teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo)“ – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (ABTĮ 4 str.); pripažinti, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 nuostatose pateikti išaiškinimai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai – neatitinka faktinės tikrovės.

Pareiškėjas taip pat prašo taikyti (skubiai) smurtautojo užkardymą, reikalavimų užtikrinimo (ABTĮ 70 str. 3 d. 1–3 p.) priemones, užtikrinančias jam disponuoti „atsakovės varžomas disponuoti turimas / sukauptas lėšas, pragyvenimui / išgyventi“.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas eiline, kartotine ir teisiškai nekorektiška nutartimi išsprendė pareiškimo (skundo) priėmimo klausimą, t. y. jį atsisakė priimti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas / teisėjas eilinį kartą pasielgė teisiškai nekorektiškai – taikė ne tas įstatymų nuostatas, kurias turėjo taikyti, akivaizdžiai nenori matyti akivaizdžių faktų / aplinkybių (nurodytų pagrindų, dalyko). Teismas / teisėjas iškreiptai, dviveidiškai ir trumparegiškai vykdo savo – priedermę – asmenine priesaika (žr. Teisėjo etikos kodeksą) prisiimtus, bet sąmoninga tyčia pamirštus, įsipareigojimus – teisingumą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo P. V. pareiškimą (skundą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimo (skundo) reikalavimus, nustatęs, kad dalis pareiškimo (skundo) reikalavimų nenagrinėtini administraciniame teisme, taip pat kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sodros sprendimus, nesilaikė privalomos išankstinės ne teismo tvarkos, nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kai asmuo, kuris kreipėsi į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.).

Administracinių teismų kompetencijai taip pat nepriskirta nagrinėti ginčų dėl viešojo administravimo subjektų dokumentų, kuriais tik pateikiama informacija ir kurie patys savaime neturi jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų turiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-556/2021; kt.).

Kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

Įvertinus pareiškėjo pareiškimo (skundo) turinį ir jame suformuluotus reikalavimus matyti, kad pareiškėjas reiškia reikalavimus dėl faktų pripažinimo, tačiau, kaip jau minėta, administracinis teismas nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo.

Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti kitus pareiškėjo pareiškime (skunde) nurodytus reikalavimus, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Administraciniu ginču laikomas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniam teismui priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014; kt.).

Bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus, teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 92 str.). Taigi, jeigu viešojo administravimo subjektas neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, t. y. kai skundžiamas tam tikras viešojo administravimo subjekto neveikimas, tokiu atveju skunde gali būti suformuluotas savarankiškas skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Reiškiant savarankišką skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad administravimo subjektas atsisakė atlikti skundą padavusio asmens prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomų atlikti veiksmų atlikimą. Kai skunde suformuluotas savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra tiesiogiai susijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu, su kuriuo nesutinka skundą padavęs asmuo, tokiu atveju skundą padavęs asmuo tame pačiame skunde turi suformuluoti reikalavimą ir dėl tokio administracinio sprendimo. Tokiu atveju skunde suformuluotas reikalavimas dėl administracinio sprendimo, su kuriuo siejamas skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1197-822/2023; kt.).

Taigi, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.).

Šiuo atveju pareiškėjas pareiškime (skunde) suformulavo reikalavimus įpareigoti Sodrą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau nėra pateikęs įrodymų, kad Sodra yra atsisakiusi atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus ar vilkina pareiškėjo tam tikro prašymo nagrinėjimą, todėl nesant tarp pareiškėjo ir Sodros kilusio ginčo dėl tam tikros informacijos pateikimo bei kitų veiksmų atlikimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokio pobūdžio pareiškimo (skundo) reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P1 dokumente nurodytą informaciją, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti informaciją apie išduotą P1 dokumentą taip pat nėra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P1 dokumentas yra standartinės socialinės apsaugos teisių forma, kurioje pateikiama Europos Sąjungos įvairių įstaigų, kurioms asmuo pateikė senatvės, maitintojo netekimo ar invalidumo pensijos prašymus, priimtų sprendimų apžvalga. Formą išduoda pensijų įstaiga, kuriai asmuo pateikė pensijos prašymą, po to, kai gauna išsamią informaciją apie įvairių įstaigų, kurios nagrinėjo asmens prašymą, priimtus sprendimus, ir sprendė, kad P1 forma negali būti pripažįstama individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui, t. y. skundžiama P1 formoje pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes joje tik kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą, pateikta informacija ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos.

Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nes pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad PI dokumentas yra administracinis aktas, kuris skundžiamas administraciniame teisme, o tai nėra informacinio pobūdžio dokumentas.

Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas, kurio 44 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo), įskaitant Fondo valdybos teritorinių skyrių automatizuotus veiksmus ir (ar) automatizuotus administracinius sprendimus, nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų, šalpos išmokų, vienišo asmens išmokų ir pagal Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymą mokamų kompensacinių išmokų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo Fondo valdyboje tvarką nustato Fondo valdybos direktorius.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalis nustato, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Fondo valdybos sprendimai ir veiksmai (neveikimas), įskaitant Fondo valdybos automatizuotus veiksmus ir (ar) automatizuotus administracinius sprendimus, (išskyrus sprendimus, numatytus šio straipsnio 4 dalyje) gali būti skundžiami Lietuvos administracinių ginčų komisijai Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo arba teismui ABTĮ nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 str. 5 d.).

ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai), o skundą padavęs asmuo, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, priavėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o kadangi nepateikė įrodymų, jog tokia tvarka pasinaudojo, pagrįstai pareiškimo (skundo) dalį dėl Sodros teritorinio skyriaus sprendimų panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-624/2026).

Pareiškėjas pareiškime (skunde) yra nurodęs abstraktaus pobūdžio reikalavimą priteisti iš Sodros kompensaciją (ABTĮ 50 str. 3 d. (tokia norma nurodyta pareiškime (skunde) už neteisėta veika sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus...) diskomfortą ir dėl to pareiškėjo patirtą moralinę / materialinę žalą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš pareiškimo (skundo) reikalavimų, susijusių su Sodros priimtais sprendimais. Tiek pareiškėjo pareiškime (skunde), tiek atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nesutikti šia pirmosios instancijos teismo išvada ir spręsti, kad šis reikalavimas yra pareikštas kaip savarankiškas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Pareiškėjas atskirajame skunde yra nurodęs reikalavimą dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo. Reikalavimų užtikrinimo priemonės taikomos, kai priimtas nagrinėti skundas (ABTĮ 70 str.), tačiau šiuo atveju pareiškėjo pareiškimas (skundas) nepriimtas nagrinėti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė