2013-10-28 Nr. ATPB-138-4-45-3-00838-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-103/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00838-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. A. S.,

vertėjai Agnei Kalinauskaitei,

pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. A. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo S. A. S. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. A. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-3), kuriuo prašė panaikinti 2013 m. liepos 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjas sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki kol bus išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau nei trims mėnesiams, t. y. iki 2013 m. spalio 11 d. Nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmus sprendimą pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš esmės ir suteikus jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo prieglobsčio prašymas dar nėra išnagrinėtas iš esmės, jis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra laikomas teisėtu ir jis negali būti toliau sulaikytas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 2 straipsnio 20 punktu, analogišku Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 2 straipsnio d punktui, taip pat 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) preambulės 9 punktu bei atsižvelgiant į jau minėtas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo sulaikymo pagrindas, numatytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriuo rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismas, yra išnykęs ir tolimesnis pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs, o kitų Įstatymo numatytų pagrindų nėra, sprendimas sulaikyti pareiškėją turi būti panaikintas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 22-23) pareiškėjo prašymo netenkino. Teismas vertino faktines bylos aplinkybes – kad užsienietis jau buvo pasišalinęs iš Užsieniečių registracijos centro ir išvykęs iš Lietuvos Respublikos po to, kai jam buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir panaikintas sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, kad jis pagal II-ąjį Dublino reglamentą buvo grąžintas iš Vokietijos, būdamas nesulaikytas dar kartą išvyko iš Lietuvos Respublikos ir vėl buvo grąžintas pagal II-ąjį Dublino reglamentą bei buvo sulaikytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimu, taip pat, kad Migracijos departamentas suteikė pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl jis šiuo metu yra prieglobsčio prašytojas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą ir turėdamas laisvo judėjimo galimybę jau ne vieną kartą pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir išvyko iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei pagal II-ąjį Dublino reglamentą buvo grąžintas iš kitų Europos Sąjungos valstybių. Pažymėjo, kad esant tokioms aplinkybėms, egzistuoja didelė tikimybė, kad netaikant sulaikymo, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, vėl išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, taip pažeisdamas tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus bei tokiu būdu trukdys vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.

II. Apeliaciniu skundu (b. l. 28-31) pareiškėjas prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 18 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. liepos 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir jo prašymą pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo tenkinti. Nurodo, kad iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas pasišalino ne norėdamas sutrukdyti vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, bet dėl sunkios sveikatos būklės, nes Užsieniečių registracijos centre jis negavo jam būtino gydymo.

Teigia, kad taip nebuvo įgyvendintos 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES (toliau – Direktyva 2013/33/ES) 19 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis bei pažymi, jog užsienietis yra perdavęs jo sunkią būklę įrodančias medikų išvadas. Atkreipia dėmesį, jog dar nėra priimtas galutinis Migracijos departamento sprendimas ir teigia, kad 2013 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamento sprendimas leidžia daryti išvadą, kad užsieniečio pateiktas prieglobsčio prašymas nebuvo ir nėra priemonė išvengti grąžinimo į kilmės valstybę procedūrų.

Remdamasis Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo individualių aplinkybių, t. y. kad nė karto nebuvo priimtas neigiamas Migracijos departamento sprendimas dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo, jis visą laiką bendradarbiavo su Migracijos departamentu, geranoriškai teikė informaciją ir paaiškinimus dėl savo prieglobsčio prašymo, o išvykimo iš Lietuvos Respublikos priežastis buvo siekis gauti tinkamą gydymą. Vadovaudamasis 2013 m. gegužės 30 d.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, teigia, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik tuomet, kai jo sulaikymas yra objektyviai būtinas, t. y. dėl teisinių arba viešosios tvarkos pagrindų arba jei su prieglobsčiu susijusiomis teisės nuostatomis pasinaudojama siekiant išvengti Direktyvos 2008/115/EB taikymo ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo manyti, jog pareiškėjas laisvu savo judėjimu gali pažeisti viešąją tvarką, keltų grėsmę visuomenės saugumui ar sveikatai bei pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad prieglobsčio užsienietis paprašė siekdamas išvengti išsiuntimo į kilmės valstybę.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turi rimtų sveikatos sutrikimų, jam reikalingas tinkamas gydymas, todėl jo sulaikymas išsintimo tikslu yra nepagrįsta, neproporcinga ir per griežta priemonė, siekiant priimti galutinį sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ar nesuteikimo. Pažymi, kad yra priimtas Migracijos departamento sprendimas nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės, todėl šiuo metu nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras negali atlikti jokių veiksmų susijusių užsieniečio išsiuntimu, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti 2013 m. rugsėjo 18 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog neapribojus užsieniečiui laisvės jis gali vėl bandyti išvykti į kitas Europos Sąjungos šalis, tokiais veiksmais trukdydamas tinkamai išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Mano, kad Užsieniečių registracijos centre pareiškėjui buvo teikiama pakankama medicininė pagalba bei sveikatos priežiūra, įskaitant psichinės sveikatos priežiūrą ir jei užsienietis jo prieglobsčio prašymo metu būtų buvęs Lietuvoje, jam būtų suteiktas tinkamas gydymas, tačiau to padaryti nebuvo galima, nes jis netrukus išvykdavo iš Lietuvos Respublikos.

Pažymi, jog dėl pareiškėjo neteisėtų pasišalinimų, Migracijos departamentas buvo priverstas stabdyti, o vėliau ir visai nutraukti, jo prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, paskutinį kartą atvykęs į Lietuvos Respubliką, užsienietis ne tik, kad nepaprašė atnaujinti ankstesnio jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo, bet ir prisistatė esąs (duomenys neskelbtini) (ne (duomenys neskelbtini)) pilietis ir pareiškė norą būti grąžintas į (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašymą užsienietis pateikė tik po Užsieniečių registracijos centro kreipimosi į Lietuvos Respublikos ambasadą Kopenhagoje, prašant tarpininkauti (duomenys neskelbtini) ambasadai dėl asmens tapatybės, pilietybės bei grįžimo dokumentų išdavimo pareiškėjui.

Teigia, kad minėti pareiškėjo veiksmai negali būti apibūdinti kaip geranoriškas bendradarbiavimas su Migracijos departamentu. Nurodo, kad dėl medicininės pagalbos užsienietis galėjo kreiptis į medikus Lietuvoje, jam būtų paskirtas tinkamas gydymas, tačiau jis pasirinko vykti į kitas Europos Sąjungos šalis, prašyti ten prieglobsčio ir gauti jo manymu geresnę gydymo kokybę bei gyvenimo sąlygas. Atkreipia dėmesį, jog 2013 m. liepos 11 d., duodamas paaiškinimą, užsienietis nurodė 2013 m. kovo 3 d. iš Užsieniečių registracijos centro išvykęs todėl, kad nenorėjo gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad pareiškėjas, visų pirma, buvo sulaikytas dėl neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, vėliau – 2013 m. rugsėjo 18 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimu, atsižvelgus į pasikeitusias aplinkybes, nebuvo tenkintas jo prašymas panaikinti ankstesnį teismo sprendimą, galiausiai – 2013 m. spalio 9 d. teismas pratęsė užsieniečio sulaikymą iki 2014 m. sausio 11 d. Remiasi Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, nurodo, kad pareiškėjo elgesys įrodo, jog jis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūros metu jam kaip prieglobsčio prašytojui teikiamomis garantijomis ir teigia, jog yra pagrindo manyti, kad nebūdamas sulaikytas, užsienietis galėtų vėl bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo bei sprendimo dėl jo išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui ir pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų Europos Sąjungos šalių migracijos įstatymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre dėl neteisėto atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje, o skundžiamu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, atsižvelgus į pasikeitusias aplinkybes – užsieniečiui pateikus prieglobsčio prašymą, minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas galioti Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre pagrįstai paliktas galioti.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas ir anksčiau yra kreipęsis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, jis abu ankstesnius kartus neteisėtai pasišalino iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, iš kurių buvo grąžintas pagal II-ąjį Dublino reglamentą (asmens byla (duomenys neskelbtini), b. l. 32-33, 35, 36, 39, 43, 53-54, 55, 65, 66, 67, 68, 69-70, 79, 81, 91), kompetentingoms institucijoms teikė klaidinančią informaciją apie savo kilmės šalį, gimimo datą (asmens byla (duomenys neskelbtini), b. l. 55, 68, 69-70, 91). Minėtos faktinės aplinkybės, taip pat pareiškėjo išreikšti nenoras gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei noras išvykti į (duomenys neskelbtini) (asmens byla (duomenys neskelbtini), b. l. 80, 91) rodo, jog užsienietis, trečią kartą kreipdamasis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, siekia sutrukdyti priimti ir įvykdyti galutinį sprendimą dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo bei grąžinti jį į kilmės šalį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendime, byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, ESTT padarė išvadą, jog 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsniu (kurį atitinka Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis), būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Atsižvelgdama į tai bei į anksčiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju tam, kad pareiškėjas dar kartą nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, egzistuoja objektyvi būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą. Pažymėtina, jog tikimybė, kad pareiškėjas ir vėl slėpsis vengdamas išsiuntimo, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į jo ankstesnį elgesį ir kitas minėtas faktines aplinkybes, yra akivaizdi, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

S. A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys