2016-10-11 Nr. BB-4017-1-53-1-00164-2014-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-305-303/2016

Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00164-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2.; 1.2.14.1.2.2. ; 2.1.7.4.; 2.4.2.1.;

2.6.4.1.; 2.6.7.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 188,30 Eur dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nutartis, kuria nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteistas S. V., tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. L. nuteistas už tai, kad jis ir S. V. bendrai veikdami, turėdami tikslą padaryti vagystę, 2014 m. gegužės 7 d., apie 3.25 val., atvyko prie G. T. priklausančio arkinio sandėlio Anykščių r., (duomenys neskelbtini), kur, S. V. padėjus pro duris patekti į vidų ir likus saugoti lauke, R. L. įsibrovė į sandėlį ir iš jame stovėjusio traktoriaus pasikėsino pagrobti dyzelinį kurą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes, suveikus patalpoje įrengtai signalizacijai, išsigando ir abu kartu pabėgo.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, jo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiojo G. T. ir liudytojo V. T. parodymus kaip patikimus įrodymus, nes juose buvo nurodomos akivaizdžiai sveikam protui ir paprasčiausiai logikai prieštaraujančios aplinkybės, nevertino ir jokių išvadų dėl jų nepateikė. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesigilino į bylos esmę ir nepatikrino nuosprendžio pagrįstumo ir bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu, neišdėstė teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus. Šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2.2. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo G. T. parodymus vertino kaip aiškius ir nuoseklius, nors tai, kad jis tariamai atpažino kasatorių kaip asmenį, kuris buvo jo matytas per monitorių sandėlyje ir kėsinosi pagrobti dyzelinį kurą, jis nurodė ne ikiteisminio tyrimo metu, o tik teismo posėdyje. Anksčiau G. T. nebuvo nurodęs kokių nors požymių, pagal kuriuos galėtų atpažinti asmenį, jo akimirksnį matytą sandėlyje, ir jam kasatorius nebuvo parodytas atpažinti, o tai neatitinka įstatymo reikalavimų.

Dėl to, kad kasatorius nukentėjusiojo buvo atpažintas kaip jo matytas sandėlyje asmuo nesilaikant BPK 191 straipsnio 2 dalyje, 192 straipsnio 2 dalyje nustatytų asmens parodymo atpažinti tvarkos reikalavimų, nukentėjusiojo nurodyta faktinė aplinkybė turėjo būti vertinama kartu su kitais bylos duomenimis. Nukentėjusiojo sūnus liudytojas V. T. teigė, jog toje situacijoje matytų asmenų nebuvo įmanoma atpažinti. Peržiūrėję nukentėjusiojo pateiktą vaizdo įrašą, tyrėjai konstatavo, kad jokių individualių asmens požymių neįžiūrima.

Teismui nusprendus patikrinti nukentėjusiojo G. T. parodymų apie galimybę atpažinti jo matytą asmenį patikimumą peržiūrint nukentėjusiojo turimą vaizdo įrašą, nukentėjusysis vaizdo įrašo teismui nepateikė, nors tvirtino, kad jis tebėra išsaugotas. Taigi, teismas neįsitikino nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nors ir ėmėsi tam tikrų veiksmų tai padaryti, o tai reiškia, kad nebuvo gauta patikimų duomenų apie kasatoriaus buvimą G. T. sandėlyje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad G. T. ir V. T., siekusių bet kokiais būdais, netgi nelogiškais, prieštaraujančiais sveikam protui ir bylos aplinkybėms teiginiais apie neegzistuojančių ir bylos duomenimis paneigtų techninių priemonių naudojimą įtikinti teismą, kad būtent kasatorius su nuteistuoju S. V. padarė nusikalstamą veiką, parodymai buvo visiškai nepatikimi, bet ne nuoseklūs, aiškūs, atitinkantys kitus bylos duomenis, kaip nurodė teismas.

Nors nuosprendyje nurodyta, kad byloje nustatytas aplinkybes ir liudytojų parodymus atitiko būtent pirminiai kasatoriaus parodymai, juose nebuvo užfiksuota aplinkybė, kad prieš sulaikymą kasatorius su S. V. buvo Utenoje, nors liudytojas policijos pareigūnas L. M. parodė, jog dar įvykio vietoje, tik sulaikius, jie aiškino, kad važiavo iš Utenos. Ši aplinkybė patvirtina, kad kasatoriaus pirminiai parodymai buvo užrašyti netiksliai, neteisingai ir kad teismo posėdyje kaltinamieji davė nuoseklius parodymus, atitinkančius pirminius paaiškinimus policijos pareigūnams.

Liudytojo L. M. parodymai, kad iš karto po sulaikymo, dar įvykio vietoje, kasatorius pasakė, jog automobilis BMW yra draugo, tik atsisakė tą draugą įvardyti, paneigia nuosprendžio teiginį, kad sulaikymo metu nė vienas iš kaltinamųjų nenurodė aplinkybių, kad jie ne vieni ir kad laukia savo draugo M. K. ar pan. Teismas vertino kaip nenuoseklius, nelogiškus ir netikėjo M. K. parodymais, kad tai jis padarė nusikalstamą veiką, nes jis negalėjo paaiškinti, kodėl iš pradžių neigęs kaltę vėliau ją prisiima. Tačiau suprantama, kad pirmiausia liudytojas stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės ir prašė kasatoriaus jo neišduoti, o kasatoriui sutikus, tokios pozicijos ir laikėsi.

Netgi pripažino vykęs kartu su kasatoriumi bei jo motina ir davęs pinigų atlyginti nukentėjusiajam žalą. Kai kasatorius nusprendė pasakyti tiesą, tai ir jis teisme sąžiningai ir nuoširdžiai prisipažino. Toks liudytojo M. K. paaiškinimas, priešingai nei nurodė motyvuose teismas, yra logiškas ir suprantamas.

2.3. Kasatorius pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir kasacinės instancijos teismas yra pažymėję, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai; kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, bet to šioje byloje nebuvo padaryta.

2.4. Kasatorius teigia, kad nors dėl padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme panaikinus šios instancijos priimtą nutartį byla ir turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į tai, kad tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus pripažintina, jog nėra įrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, teismų nuosprendis ir nutartis naikintini ir byla turi būti nutraukta.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į nuteistojo R. L. kasacinį skundą prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, atsakė į visus esminius skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to nori kasatorius, nesudaro pagrindo teigti, kad jie buvo įvertinti neobjektyviai ir neišsamiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodydamas į BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, kasatorius skunde pateikia tik tuos faktinius duomenis, kurie atskirai nepatvirtina jo kaltės, o kitus, jam nenaudingus, sąmoningai nutyli, taip klaidindamas teismą.

Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai išvadas apie faktines nuteistojo R. L. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę kasatoriaus R. L. ir kito nuteistojo S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (iš kurių matyti, kad apklausti kaip įtariamieji, parodymų patikrinimo vietoje metu, jie prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai nurodydami nusikaltimo padarymo aplinkybes) nukentėjusiojo G. T., liudytojų V. T., policijos pareigūnų L. M., N. U. parodymus, R.

L. parodymų atpažinti, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų metu nustatytas aplinkybes, naudojimosi mobiliuoju ryšiu išklotines, kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad R. L. nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, veikdamas kartu su S. V., įsibrovęs į G. T. priklausantį sandėlį, pasikėsino pagrobti jame esantį svetimą turtą – dyzelinį kurą. Jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį.

Priešingai nei teigiama skunde, teismas, tinkamai patikrinęs ir įvertinęs, nustatė, kad kasatoriaus bei liudytojo M. K. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog nusikalstamą veiką iš tiesų įvykdė M. K., prieštarauja ne tik R. L. ir S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, bet ir kitiems bylos įrodymams, todėl juos pagrįstai vertino kritiškai. Byloje nustatyta, kad iš karto po nusikaltimo sulaikius R. L. ir S. V., buvo apžiūrėti jų automobiliai. Nuo R. L. automobilyje „Mercedes–Benz“ rasto džemperio sklido dyzelino kvapas, o netoliese buvusiame automobilyje BMW rastas R.

L. priklausantis perukas, šio automobilio rakteliai rasti būtent R. L. automobilyje. Šios aplinkybės visiškai atitinka įtariamojo R. L. pirminius parodymus, kad su S. V. į įvykio vietą jie atvyko būtent šiomis transporto priemonėmis, jokie kiti asmenys jomis nesinaudojo, ir kartu su kitais bylos įrodymais paneigia R. L. ir M. K. parodymus, kad M. K. buvo įvykio vietoje ar padarė nusikaltimą. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta objektyvių R. L. kaltės įrodymų, t. y. jo pėdsakų įvykio vietoje ar dyzelinio kuro pėdsakų ant jo kūno bei drabužių, atsižvelgus į kitus bylos įrodymus, nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo taip pat nepaneigia.

4. Nuteistojo R. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis).

5.1. Vadinasi, šioje byloje paduoto kasacinio skundo argumentai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų (kaip antai liudytojo M. K., kasatoriaus, nukentėjusiojo parodymų ir kt.) vertinimo interpretavimas, teigiama, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepakankami nuteistojo R. L. kaltei nustatyti ir pan., nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

6. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neišdėstė teisinių argumentų dėl jų vertinimo, taip pat nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014).

8. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis R. L. paduotu apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti, skunde dėstė argumentus, kuriais neigė savo kaltę ir ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiesioginių asmens kaltumo įrodymų nebuvimas nereiškia, kad asmens kaltumas negali būti įrodytas netiesioginiais įrodymais, pažymint tai, kad teismai įrodymus vertina kaip visumą, nesuteikdami prioriteto jokiai įrodymų rūšiai.

10. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus, neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek kasatorių teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus – nukentėjusiojo G. T., liudytojų V. T., L. M., N. U., M. K., taip pat kaltinamųjų parodymus, įvykio vietos, daiktų pateikimo ir jų apžiūros, R. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolus, kitus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. L. kaltę, taip pat aptarė kasatoriaus iškeltą gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Tam tikri, kasaciniame skunde akcentuoti, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esantys netikslumai vertinant nukentėjusio G. T. parodymus jų nuoseklumo ir aiškumo aspektu, kuris, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, nesugebėjo atriboti egzistavusių aplinkybių įvykio metu ar tuoj po jo, nuo faktų, sužinotų ikiteisminio tyrimo metu, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl kasatoriaus kaltės.

Kasatoriaus argumentai, kad jis nukentėjusiajam nebuvo rodomas atpažinti BPK 191 straipsnio 2 dalyje, 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrįsti. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, toks procesinis veiksmas nebuvo prasmingas. Nukentėjusysis kasatorių tiesiogiai matė sulaikytą, vėliau, jo parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat tada, kai R. L. atvyko pas nukentėjusįjį G. T. į namus dėl padarytos veikos atsiprašyti. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, ir be šio veiksmo byloje pakanka duomenų, kurie pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą dėl R. L. kaltės.

11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nutartyje taip pat motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl nuteistojo R. L. kaltės. Skundžiamoje nutartyje šis teismas, priešingai nei teigia kasatorius, motyvuotai atmetė nuteistojo R. L. kasaciniame skunde kartojamus argumentus dėl nukentėjusiojo G. T. ir jo sūnaus siekio nuteisti R. L. dėl jam inkriminuotos veikos, kasatoriaus tariamo savęs apkalbėjimo, jo pirminių parodymų netikslaus, neteisingo fiksavimo ir tariamo kito asmens – M. K. – dalyvavimo padarant nusikaltimą. Ir nors, kaip pagrįstai teigia kasatorius skunde, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo siekiama paneigti nukentėjusiojo G. T. ir jo sūnaus V. T. parodymų patikimumą, netgi per esminės reikšmės bylai neturinčias aplinkybes, tačiau tai nagrinėjamos bylos kontekste, nelaikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Kaip jau minėta, bylos tyrimo metu susiformavęs nukentėjusiojo G. T. įsitikinimas, bylos nagrinėjimo metu pateiktas kaip faktinė aplinkybė, kad šią nusikalstamą veiką padarė R. L., nebuvo vienintelis R. L. kaltės įrodymas. Šiuo požiūriu formuodami savo vidinį įsitikimą vertinant įrodymus, abiejų instancijų teismai vertino įrodymų visumą, nepažeisdami BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstai, kitų bylos duomenų kontekste, be kita ko, analizavo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų ir teisiamajame posėdyje perskaitytų kaltinamojo R. L. parodymų turinį, motyvuotai pagrindė, kokie kiti, be nukentėjusiojo parodymų, įrodymai patvirtina nuteistojo R. L. kaltę. Dėl to, kasatoriaus skunde minimas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas dėl atskirai neaptartų jo skundo argumentų, susijusių su nukentėjusiojo parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, vertinimu nuoseklumo aspektu, yra formalus, nesutrukdęs apeliacinės instancijos teismui priimti byloje teisingo sprendimo.

12. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų, ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016) .

13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip kad prašo kasatorius, abiejų instancijų teismų sprendimus ir jam nutraukti bylą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis

Audronė Kartanienė