2022-01-05 Nr. AB-429-3-61-3-00669-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2377-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00669-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „COWI Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „COWI Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Kelių priežiūra“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Kelių priežiūra) kreipėsi su skundu į teismą, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjo naudai 148 626,18 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir solidariai priteisti iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba 1998 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 309 nusprendė organizuoti (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimą. Planavimo organizatoriaus funkcijas buvo pavesta vykdyti Savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui. Parengtą detalųjį planą suderino ir jam pritarė Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko direkcija bei kitos institucijos. Klaipėdos apskrities viršininko administracija patikrino teritorijos detalųjį planą parengtą UAB „Vakarų projektai“. Neringos savivaldybės taryba 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 109 patvirtino detalųjį planą. Patvirtinus planą Neringos savivaldybės administracija 2004 m. balandžio 30 d. pareiškėjui išdavė projektavimo sąlygų sąvadą (duomenys neskelbtini) buitinių patalpų rekonstrukcijai, garažo su kelių priežiūros medžiagų sandėliu statybai.

3. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2005 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su raštu Nr. V3-2.8-1307 apie teisės aktų pažeidimus, susijusius su statybų plėtra (duomenys neskelbtini) nuo 2000 m. Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti sprendimą dėl detaliojo plano. Pirmosios instancijos teismas 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu prokuroro prašymą tenkino ir panaikino sprendimą dėl detaliojo plano, projektavimo sąlygų sąvadą bei statybos leidimą. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-10-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1701/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje konstatavo, kad detalusis planas prieštarauja (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemai bei nuostatams, todėl pirmos instancijos sprendimą panaikinti sprendimą dėl detalaus plano bei jo pagrindu išduotus projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą laikė pagrįstu.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams Neringos savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, UAB „COWI“ bei VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ (po reorganizavimo teisės ir pareigas perėmė AB „Kelių priežiūra“ dėl VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ įpareigojimo pašalinti statybos pagal Statybos leidimą padarinius (nugriauti pastatą ir sutvarkyti statybvietę) Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ ir UAB „COWI“ lėšomis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-29-637/2016, kuriuo ieškinį patenkino ir įpareigojo VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatą ir sutvarkyti statybvietę ir pripažino VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ teisę į patirtų išlaidų dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo atlyginimą iš Savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir UAB „COWI“. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2017 m. kovo 6 d. civilinėje byloje Nr. 2A-327-796/2017 priėmė nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog panaikinus sprendimą dėl detaliojo plano, projektavimo sąlygų sąvadą bei statybos leidimą ir teismui įpareigojus pareiškėją nugriauti pastatą, pareiškėjas patyrė 148 626,18 Eur dydžio nuostolius, kuriuos sudaro pastato statybos (137 627,28 Eur) bei pastato griovimo (10 998,90 Eur) išlaidos. Šias išlaidas patvirtina byloje pateikta PVM sąskaitų – faktūrų lentelė ir mokėjimo nurodymai. Aplinkybę, kad pastatas buvo nugriautas, o statybvietė sutvarkyta, taip pat patvirtina 2019 m. kovo 25 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikrinimo aktas.

6. Pareiškėjo tvirtinimu, jis išlaidas patyrė dėl to, kad buvo parengtas ir patvirtintas neteisėtas detalusis planas, o jo pagrindu neteisėtai išduoti projektavimo sąlygų sąvadas bei statybos leidimas. Už neteisėto detaliojo plano parengimą, neteisėto sprendimo dėl detaliojo plano priėmimą, neteisėtų projektavimo sąlygų sąvado bei statybos leidimo išdavimą yra atsakingi Neringos savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir UAB „COWI“, kurie privalo pareiškėjui atlyginti patirtus nuostolius.

7. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus bei prašė skundą patenkinti. Nesutiko su atsakovų argumentais, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl statybos išlaidų atlyginimo. Laikėsi pozicijos, jog terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. kovo 6 d., kai Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, civilinėje byloje Nr. 2A-327-796/2017 priėmė nutartį dėl įpareigojimo nugriauti statinį. Administraciniams teismams išnagrinėjus bylą dėl statybos leidimo panaikinimo nebuvo priimtas sprendimas dėl įpareigojimo nugriauti statinį, o sprendimą dėl įpareigojimo nugriauti turi priimti teismas, kuris galutinis ir buvo priimtas 2017 m. kovo 7 d. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, jog terminas buvo praleistas, prašė teismo atnaujinti terminą reikalavimui pateikti, kadangi sprendimu nebuvo įpareigoti nugriauti, o vylėsi, kad pavyks įteisinti nelegalią statybą. Visos institucijos buvo pripažinusios, kad statiniai reikalingi viešajam interesui įgyvendinti.

8. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas, atsižvelgęs į teismo nustatytus 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 109 panaikinimo pagrindus, nurodė, kad tai ne Departamento kompetencija patikrinti, ar Neringos savivaldybės tarybos sprendimas neprieštarauja (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams, (duomenys neskelbtini) ir apylinkių principinio plano (duomenys neskelbtini) architektūrinio tvarkymo reglamentui bei ar detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko nuostatams, todėl šiuo atveju nėra Departamento neteisėtų veiksmų ir reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą iš Departamento turėtų būti atmestas. Pažymėjo, kad teismai nagrinėdami bylas nenustatė, jog Departamento pareigūnai atlikdami savo pareigas būtų pažeidę aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus. Jeigu teismas vis tik nustatytų, jog Departamento veiksmai buvo neteisėti, tai tokie veiksmai turėtų būti pripažinti minimaliais ir iš Departamento turėtų būti priteista minimali žala.

10. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje panaikintas sprendimas dėl detaliojo plano, projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo, Departamentas buvo į bylos nagrinėjimą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o ne atsakovu. Departamentas pažymi, kad detaliojo plano tvirtinimo procedūroje dalyvavo ne tik Departamentas, bet ir kitos kompetentingos institucijos. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, todėl Departamentas pritarė detaliajam planui. Kartu su pareiškimu pateiktas PVM sąskaitas-faktūras ir atliktų darbų bei išlaidų apmokėjimo pažymas laikė neįrodančiomis pinigų pervedimo arba sumokėjimo grynais rangovams ir paslaugų teikėjams fakto.

11. Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba/ir taikyti ieškinio senatį bei priteisti Neringos savivaldybei iš pareiškėjo visas proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Neringos savivaldybė nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjui pripažinta teisė tik į ginčo pastato griovimo, bet ne pastato statybos išlaidų atlyginimą iš atsakovų. Be to, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą dėl žalos dalies (137 627,28 Eur ginčo pastato statybos išlaidų). Ginčo pastato statyba truko nuo 2004 m. iki 2007 m., o skundas teismui paduotas tik 2020 m. vasario 24 d., taigi pareiškėjas praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl ginčo pastato statybos išlaidų pareikšti. Atsakovo teigimu, ieškinio senatis nagrinėjamu atveju reikalavimui atlyginti ginčo pastato statybos išlaidas pradeda skaičiuoti ne nuo tada, kai ginčo pastatas buvo nugriautas, bet tada, kai pareiškėjas sužinojo apie ginčo pastato statybos neteisėtumą, t. y. 2008 m. spalio 30 d.

13. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas byloje pateikė tik PVM sąskaitas-faktūras, tačiau nepateikė nei vieno mokėjimo nurodymo, pagrindžiančio, kad išrašytos PVM sąskaitos-faktūros buvo apmokėtos. Vien sąskaitų pateikimas, atsakovo nuomone, nepagrindžia, kad sąskaitose nurodytos sumos buvo sumokėtos. Tuo pačiu nepateiktos sutartys, pagrindžiančios, kad sąskaitas pareiškėjui išrašiusios įmonės teikė paslaugas, susijusias būtent su ginčo pastato statyba ar griovimu.

14. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas privalėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis ir tokiu būdu parinkti geriausią kainą siūlantį tiekėją. Jei griovimo projekto rengėjas ir griovimo darbų vykdytojas buvo parinkti pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą, tai tokios išlaidos pareiškėjui apskritai negali būti atlyginamos. Atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas pripažino, kad pridėtinės vertės mokestis jam nepriteistinas, tačiau neaišku kokiu pagrindu skunde prašo priteisti jam visas išlaidas, įskaitant ir pridėtinės vertės mokestį. Taip pat neatmestina ir tai, kad pareiškėjo patirtos griovimo išlaidos galbūt yra mažesnio dydžio, nei nurodo pareiškėjas.

15. Pareiškėjas savo kaltais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėtų būti atmestinas arba mažintinas. Pareiškėjas buvo asmuo, inicijavęs detaliojo plano rengimą, sprendinių dėl naujų pastatų statybos jo valdome sklype patvirtinimą. Iniciatyva rekonstruoti turimas buitines patalpas ir pristatyti garažą su druskos sandėliu kilo iš pareiškėjo pusės. Pareiškėjo atstovas dalyvavo visose detaliojo plano rengimo procedūrose, tuo patvirtindami savo suinteresuotumą rengiamo detaliojo plano sprendiniais. Tuo pat metu pareiškėjui turėjo būti žinoma ir suprantama, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams. Todėl visų pirma, pats pareiškėjas nebuvo sąžiningas, inicijuodamas detaliojo plano sprendinius dėl naujo garažo statybos pareiškėjo valdomame žemės sklype.

16. Pareiškėjas savo skunde nurodė tik vieną atsakovo Lietuvos Respublikos atstovą – Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos, tačiau šioje byloje atsakovų turėtų būti daugiau. Prie detaliojo plano prisidėjo daugiau asmenų, t. y. Klaipėdos apskrities viršininko administracija (kurios funkcijas perėmė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija).

17. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko. Prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl statybos išlaidų atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepagrindė, kokią jis naudą gavo griovimo metu iš likusių medžiagų. Kadangi pareiškėjas neteikia į bylą įrodymų, pagrindžiančių, kokia yra likusių medžiagų po pastato nugriovimo vertė, preziumuojama, kad ji yra didesnė negu griovimo išlaidos ir dėl to šis reikalavimas taip pat turėtų būti atmetamas arba mažinamas. Pareiškėjas reikalauja didesnės griovimo išlaidų sumos negu yra sumokėjęs. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog griovimo projektas pagal teisės aktų reikalavimus nebuvo reikalingas, todėl išlaidos už griovimo projekto parengimą neturėtų būti priteisiamos.

18. Atsakovas UAB „COWI Lietuva“ atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė teismo įtraukti į bylos nagrinėjimą atsakovo Lietuvos Respublikos atstovą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, taip pat pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, atmesti pareiškėjo pareiškimą dalyje dėl nuostolių priteisimo iš UAB „COWI Lietuva“ bei priteisti iš pareiškėjo UAB „COWI Lietuva“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. UAB „COWI Lietuva“ pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. byloje Nr. 2-29-637/2016 buvo sprendžiamas tik neteisėtų statybų padarinių šalinimo klausimas, bylos dalyku nebuvo žalos dėl statybos išlaidų atlyginimo klausimas, tokie reikalavimai byloje nebuvo pareikšti. Teismas nevertino ir neanalizavo jokių civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su asmenų neteisėtais veiksmais, nulėmusiais pastato statybos neteisėtumą bei sudariusiais pagrindą nugriauti šį statinį, todėl priešingai nei tvirtina pareiškėjas, jis turi įrodinėti visas už kilusius neigiamus padarinius atsakingų asmenų civilinės atsakomybės sąlygas.

20. Atsakovas remdamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsnio 30 ir 32 dalimis nurodė, kad nei viename iš šiuose straipsniuose nurodytų procesų nedalyvavo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas sprendė ir pripažino statytojo teisę į jo patirtų išlaidų, susijusių su statinio griovimu atlyginimą iš atsakovų, atsižvelgiant į jų kaltės laipsnį. Pareiškėjas privalo teikti įrodymus ir įrodinėti, kokia dalimi atskiros valstybės ir savivaldybės institucijos veiksmai prisidėjo prie pareiškėjo padėties, taip pat turi būti nustatinėjama, kokia atsakomybės dalis tenka pačiam pareiškėjui.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pareiškėjas patirtus nuostolius dėl pastato statybų grindžia 2004-2005 m. atliktais pastato statybų darbais ir už juos išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis. Pareiškėjui nuo 2008 m. spalio 30 d. tapo žinoma, kad neteisėtai pastatytą statinį pareiškėjas privalės nugriauti, nes buvo panaikinti pagrindiniai statybos proceso dokumentai – statybos leidimas.

22. Pareiškėjo byloje pateikti dokumentai nepatvirtina žalos padarymo fakto ir jo dydžio. Pareiškėjas kartu su pareiškimu nepateikė jokių mokėjimo dokumentų, patvirtinančių, kad jo nurodomos išlaidos buvo realiai patirtos. Pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos – faktūros ir atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymos nepatvirtina atsiskaitymo su rangovais fakto, todėl neįrodyta, kad pareiškėjas iš tiesų patyrė nurodomas statinio statybos ir griovimo išlaidas. Be to, atlikus pastato griovimo darbus turėjo likti tam tikra dalis statybinių medžiagų, kurios gali būti pakartotinai panaudojamos, todėl šių medžiagų vertė turi būti atimama apskaičiuojant pareiškėjo patirtą žalą. Pareiškėjas jokių duomenų apie šių medžiagų vertę nepateikė, todėl pripažinti visas pareiškėjo nurodytas išlaidas jo patirta žala nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas pats savo veiksmais prisidėjo prie žalos kilimo, todėl šiuo atveju yra pagrindas mažinti žalos atlyginimą.

23. Nustačius bendrovės civilinės atsakomybės sąlygų visetą, atliktų veiksmų rengiant detalųjį planą reikšmė yra itin maža, lyginant su valstybės ir savivaldybės institucijų atliktų neteisėtų veiksmų įtaka žalos atsiradimui, todėl visiems atsakovams taikant solidariąją atsakomybę būtų neužtikrintas proporcingumo principas. Pareiškėjas neidentifikuoja atsakovų neteisėtų veiksmų apimties ir įtakos pareiškėjo patirtai žalai, nors būtent jis turi tokią pareigą, reikalaudamas žalos atlyginimo.

24. Atsakovas prašė į bylos nagrinėjimą įtraukti Lietuvos Respublikos atstovą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas iš esmės palaikė atsiliepimo į skundą argumentus, prašė taikyti senatį bei skundą atmesti.

25. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė nutraukti bylą dalyje dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos dėl šalių sutapties, taip pat prašė netenkinus prašymo dėl bylos nutraukimo dalyje dėl pareikštų reikalavimų atlyginti 137 627,28 Eur pastato statybos išlaidas ir taikyti ieškinio senatį, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovas nurodė, kad šalies sutapties atveju reikalavimas reiškiamas valstybei, veikiančiai per inspekciją, žalos atlyginimo atveju, jeigu tokia padaryta žala atitinkanti atsakomybės iš neteisėtų veiksmų nustatymo kriterijus būtų nustatyta, nebetenka prasmės. Inspekcijos teigimu, byla turėtų būti nutraukiama, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad valstybė, atstovaujama Inspekcijos, neveikė taip, kaip ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Papildomai pažymėjo, jog Lietuvos Respublika, atstovaujama Inspekcijos, bylose, kurias pareiškėjas nurodo kaip teisinį pagrindą teisei į žalos atlyginimą, nebuvo atsakovu, jokie jo sprendimai panaikinti nebuvo, Inspekcija ginčo sprendimų priėmimo metu neatliko teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros veiksmų. Todėl Inspekcija negali tinkamai byloje pasinaudoti nei rungtyniškumo, nei dispozityvumo principais, kadangi visiškai nėra aišku, nuo kokių neteisėtų veiksmų ji turi gintis.

27. Teigė, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina realios turtinės žalos susijusios tiek su pastato statyba, taip pat pateikti rašytiniai įrodymai yra nepakankami nustatyti statinio griovimo išlaidų pagrįstumą. Byloje pateiktos tik samdytų įmonių atliktų darbų sąskaitos- faktūros nepridedant apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų, taigi nėra įrodyta, kad tokios išlaidos apskritai yra patirtos. Inspekcijos nuomone, žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į pareiškėjo neatsakingumą, nesąžiningumą, nepagrįstą delsimą, kaltę, sudarančią pagrindą netaikyti civilinės atsakomybės arba ją sumažinti, jeigu prieš tai būtų nustatytos visos būtiniausios žalos atlyginimo sąlygos.

28. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2020 m. vasario 24 d., nors apie žalą, susijusią su pastato statyba, tapo žinoma 2008 m. spalio 30 d. Taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas reikalauti atlyginti statinio statybos išlaidas yra suėjęs.

II. 29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Neringos miesto savivaldybės, atstovaujamos Neringos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „COWI Lietuva“ 6 312 Eur turtinės žalos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. vasario 24 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Neringos miesto savivaldybės, atstovaujamos Neringos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „COWI Lietuva“ lygiomis dalimis 186 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 62 Eur bei atsakovui UAB „COWI Lietuva“ naudai iš pareiškėjo priteisė 2 556 Eur bylinėjimosi išlaidų.

30. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo skundo daliai dėl reikalavimo dėl pastato statybos išlaidų atlyginimo, nurodė, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 30 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1701/2008, kuria buvo panaikintas Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 109 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, 2004 m. rugpjūčio 19 d. Neringos savivaldybės administracijos išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir pripažintas negaliojančiu 2004 m. balandžio 30 d. Neringos savivaldybės administracijos išduotas projektavimo sąlygų sąvadas (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismui panaikinus detalųjį planą, projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą, pareiškėjas sužinojo, kad ginčo pastato statyba yra neteisėta. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjo sužinojimo momentas apie jo teisės pažeidimą yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo diena – 2008 m. spalio 30 d., todėl nuo šio momento turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo atlyginti ginčo pastato statybos išlaidas.

31. Teismas dėl pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu pateikto prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tuo atveju, jeigu teismas jį laikytų praleistu, pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo turėti jokių pagrįstų lūkesčių, kad neteisėta statyba galėtų būti įteisinta, nes teisės aktai tokios galimybės nenumato. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad buvo vykdomos taikos derybos dėl galimybės pareiškėjui įteisinti savavališką statybą, kas leistų daryti išvadą, kad terminą pareiškėjas praleido dėl objektyvių priežasčių. Teismas vertino, kad pareiškėjas savo gynybine pozicija pasirinkęs teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimo nevykdymą, kas sąlygojo naujų teisminių procesų dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius atsiradimą, senaties termino dėl žalos atlyginimo nesustabdo ir nenutraukia, taigi nesudaro pagrindo juos pripažinti svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą todėl šioje dalyje pareiškėjo reikalavimus dėl ginčo statinio statybos išlaidų atlyginimo atmetė.

32. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti pastato griovimo išlaidas, kurios, kaip nurodė pareiškėjas, sudarė 10 998,90 Eur, ir remdamasis Klaipėdos miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiame sprendime padarytomis išvadomis, pažymėjo, kad teismas jau yra konstatavęs atsakovų atsakomybę už pareiškėjo pastato griovimo išlaidas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo įpareigojimą nugriauti pastatą ir sutvarkyti statybvietę įvykdė, todėl pareiškėjas įgijo teisę spręsti dėl lėšų išreikalavimo iš kaltų asmenų bei jų atsakomybės laipsnio.

33. Teismas išnagrinėjęs byloje pateiktą 2018 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad pareiškėjas už pastato griovimą UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ yra sumokėjęs 7 890 Eur. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjo patirta žala už pastato nugriovimą yra 7 890 Eur, o ne 9 546,90 Eur, kaip nurodo pareiškėjas. Dėl byloje nepateikto sandėlio griovimo projekto, teismas neturėjo galimybės įvertinti tokio projekto būtinumo vykdant pastato griovimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo atveju nebuvo reikalinga gauti statybą leidžiantį dokumentą ir rengti statinio griovimo projektą nebuvo privaloma, todėl nurodytas išlaidas vertino kaip nebūtinas, jų ir nepriteisė.

34. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas negali iš atsakovų reikalauti atlyginti visą žalą už griovimo darbus, kadangi pareiškėjui atlikus pastato griovimo darbus jam liko tam tikra dalis jau paminėtų statybinių medžiagų ir įrenginių, kurie buvo transportuoti į pareiškėjo sandėlius. Teismas sprendė, kad šių medžiagų vertė turi būti atimama apskaičiuojant pareiškėjo patirtą žalą už griovimo darbus. Pareiškėjas demontavęs medžiagas ne tik patyrė žalos dėl demontavimų išlaidų, bet ir naudą, kadangi pareiškėjui paliktos medžiagos galės būti pakartotinai panaudotos. Todėl teismas nusprendė pastato griovimo išlaidas sumažinti 20 procentų.

35. Teismas, pasisakydamas dėl UAB „COWI Lietuva“ atsakomybės nurodė, kad detaliojo plano rengėja UAB „COWI Lietuva“ rengdama detaliojo plano sprendinius bei vykdydama kitas detaliojo planavimo procedūras, privalėjo užtikrinti, kad detaliojo plano sprendiniai neprieštarautų galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, tačiau ši pareiga buvo įvykdyta netinkamai, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas UAB „COWI Lietuva“ taikyti solidariąją atsakomybę. Teismas nesumažino ir kitų atsakovų civilinės atsakomybės.

36. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos argumentus, kad byla atsakovo Lietuvos Respublikos atžvilgiu turi būti nutraukiama dėl šalių sutapties, pripažino nepagrįstais. Konstatavo, kad tai, jog pareiškėjo akcijos nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra šalių sutapimas. Taigi atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui solidariai iš atsakovų priteisė 6 312 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteisiamos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, be kita ko, pareiškėjai iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė 186 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui „COWI Lietuva“ iš pareiškėjo priteisė 2 556 Eur bylinėjimosi išlaidų.

37. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo Neringos savivaldybei, nurodė, kad Neringos savivaldybė turi Juridinį, personalo ir viešųjų pirkimų skyrių, pagal kurio nuostatus, patvirtintus Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V13-95, vienas iš šio skyriaus uždavinių yra atstovauti Savivaldybei, administracijai teisme, rengti teismui ieškinius, pareiškimus, atsiliepimus ir kitus teismo procesinius dokumentus (6.2 p.). Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, be kita ko, atlieka šias funkcijas: merui įgaliojus atstovauja Savivaldybei teisme (7.6 p.); administracijos direktoriui įgaliojus, atstovauja Savivaldybės administracijai teisme (7.7 p.); rengia, ir esant reikalui, surenka dokumentus, susijusius su bylų nagrinėjimu teisme (7.8 p.). Neringos savivaldybė nenurodė, kodėl nagrinėjamoje byloje buvo būtinas advokato atstovavimas, todėl atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog Neringos savivaldybės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, ir netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 38. Pareiškėjas teismui pateikė apeliacinį skundą, prašydamas: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl pastato statybos išlaidų priteisimo ir grąžinti bylą šioje dalyje nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis reikalavimo dėl pastato griovimo išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui 7 636,52 Eur griovimo išlaidų; 3) perskirstyti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimą; 4) priteisti solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos ir UAB „COWI Lietuva“ apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino, todėl teismas nepagrįstai atmetė reikalavimo dalį dėl pastato statybos išlaidų priteisimo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į tuometinį teisinį reguliavimą, taip pat tinkamai neįvertino aplinkybių ir padarytų išvadų vėliau nagrinėtose bylose dėl apskrities viršininko įpareigojimo teisėtumo ir įpareigojimo nugriauti pastatą.

40. Pareiškėjas nurodo, kad iki 2017 m. nebuvo jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjas būtų buvęs įpareigotas nugriauti pastatą, todėl su 2008 m. negali būti siejama ieškinio senaties termino reikalavimui dėl pastato statybos išlaidų atlyginimo skaičiavimo pradžia. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2008 m. galiojusia Statybos įstatymo redakcija, remiasi tik 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tačiau ignoruoja antrąją šio straipsnio dalį, kurioje aiškiai nurodoma, kad 2008 m. teismo sprendimas nereiškė teismo įpareigojimo nugriauti pastatą, todėl su šiuo sprendimu negali būti siejama ieškinio senaties termino pradžia.

41. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-815-125/2012 dėl apskrities viršininko reikalavimo nugriauti pastatą konstatavo, kad pastato griovimo ar negriovimo klausimas pagal galiojusį reguliavimą turėjo būti sprendžiamas atskirame teisminiame procese. Nagrinėjant civilinę bylą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo jau galiojo teisinis reguliavimas, numatantis galimybę įteisinti statybą. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo byloje, kurioje teismas nagrinėjo pastato (ne) griovimo klausimą, turinio akivaizdu, kad nepaisant 2008 m. įsiteisėjusio spendimo, pastato griovimo (negriovimo) klausimas vis dar buvo aktualus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad dar 2008 m. buvo aišku, jog pastatą reikės neabejotinai nugriauti. Pareiškėjo įsitikinimu, net jeigu pareiškėjas būtų laikomas praleidusiu ieškinio senaties terminą, aukščiau nurodytos aplinkybės yra laikomos įtikinamu pagrindu ieškinio senaties termino atnaujinimui, todėl bet kokiu atveju reikalavimas dėl pastato statybos išlaidų priteisimo negalėjo būti atmestas.

42. Pareiškėjas patyrė ne tik išlaidas rangovui (7 890 Eur), tačiau ir 1 656,90 Eur PVM, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistiną pastato griovimo išlaidų sumą. Teismas nepagrįstai iš pareiškėjo patirtų pastato griovimo išlaidų (9 546,90 Eur) išskaičiavo 1 656,90 Eur dydžio PVM, nors būtent pareiškėjas privalėjo šią sumą sumokėti į valstybės biudžetą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad teismas laikė, jog griovimo išlaidos turi būti mažinamos 20 proc. dėl tariamai pareiškėjo gautos naudos, pareiškėjui turėjo būti priteista 7 637,52 Eur suma, susijusi su pastato griovimu (9 546,90 Eur × 80 proc.).

43. Atsakovas UAB „COWI Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 6 312 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo pakeisti; 2) pareiškėjo skundą dalyje dėl solidariosios atsakomybės UAB „COWI Lietuva“ taikymo bei turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“ iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Neringos miesto savivaldybės, atstovaujamos Neringos miesto savivaldybės administracijos 6 312 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. vasario 24 d. iki visiško sprendimo įvykdymo“, o kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; 3) priteisti iš pareiškėjo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

44. Atsakovas nurodo, kad detalusis planas buvo parengtas pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus ir nėra projektuotojo UAB „COWI Lietuva“ kaltės nei dėl to, kad vėliau detalusis planas buvo panaikintas, nei dėl to, kad neteisėtai buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas pastatui statyti. Todėl atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti UAB „COWI Lietuva“ kalta dėl statybą leidžiančio dokumento pastatui statyti išdavimo, o kartu ir nėra pagrindo pripažinti, kad pastato statytojas pareiškėjas turi teisę reikalauti statybų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo išlaidų atlyginimo iš detaliojo plano projektuotojo UAB „COWI Lietuva“.

45. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-327-796/2017 buvo išspręstas tik neteisėtų statybų padarinių šalinimo klausimas, bylos dalyku nebuvo žalos dėl statybos išlaidų atlyginimo klausimas, nes tokie reikalavimai byloje nebuvo pareikšti. Teismas nevertino ir neanalizavo jokių civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su asmenų neteisėtais veiksmais, nulėmusiais pastato statybos neteisėtumą bei sudariusiais pagrindą nugriauti šį statinį, todėl, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, jis turėjo įrodinėti visas už kilusius neigiamus padarinius atsakingų asmenų civilinės atsakomybės sąlygas. Žala pareiškėjui kilo ne dėl detaliojo plano parengimo, nes statinio neteisėtumą nulėmė ne pats detaliojo plano rengimo procesas, o jo patvirtinimas, po kurio detalusis planas įsigaliojo ir sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes. UAB „COWI Lietuva“ atlikti veiksmai nebuvo ginčijami Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. I-22-162/2007, nes UAB „COWI Lietuva“ savo veiksmais savaime jokių teisinių pasekmių nesukūrė. Todėl šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp UAB „COWI Lietuva“ veiksmų ir padarinių, kuriuos sukėlė neteisėtai valstybės institucijų išduoti administraciniai aktai. Taip pat nėra ir atsakovo UAB „COWI Lietuva“ kaltės dėl pareiškėjo patirtos žalos. Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ne tik valstybei ir savivaldybei, bet ir privataus juridinio asmens – atsakovo UAB „COWI Lietuva“ atžvilgiu. UAB „COWI Lietuva“ nėra viešojo administravimo subjektas – nei valstybės, nei savivaldybės institucija, todėl jo atsakomybei už pareiškėjui padarytą žalą netaikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, numatantis, kad viešoji civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, t. y. griežtoji civilinė atsakomybė šio straipsnio pagrindu privačiam subjektui negali būti taikoma. Dėl to civilinės atsakomybės atsiradimo klausimai atskirų atsakovų (viešų ir privačių subjektų) atžvilgiu turi būti analizuojami ir vertinami atskirai, tačiau teismas nė vieno iš atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų nedetalizavo.

46. Atsakovo teigimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad Neringos savivaldybės, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, taip pat kitų institucijų - Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir UAB „COWI Lietuva“ veiksmai buvo bendri ar turėjo vienodą reikšmę teisiniuose santykiuose dėl detaliojo plano patvirtinimo ir statybos leidimo išdavimo. Pareiškėjo statinio neteisėtą statybą nulėmė neteisėtas detaliojo plano patvirtinimas, neteisėto planavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimas. Todėl, jei teismas nustatytų, kad už neteisėtų administracinių aktų panaikinimo teisines pasekmes atsakyti gali ir privatus asmuo (atsakovas UAB „COWI Lietuva“), tai šiuo atveju taikytina tik dalinė, o ne solidarioji atsakomybė.

47. Pareiškėjas teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo UAB „COWI Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš šio atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl atsiliepimo parengimo.

48. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo skunde nurodomi argumentai ir aplinkybės, kuriais grindžiamas neteisėtų veiksmų nebuvimas, yra neaktualūs, kadangi ginčo pastato griovimo išlaidų atžvilgiu atsakovo civilinės atsakomybės (išskyrus nuostolių dydį) sąlygos buvo konstatuotos teismų prejudiciniais sprendimais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl atitinkamų teismo sprendimų prejudicinės ir privalomos galios bei tokių sprendimų sukeliamų teisinių pasekmių, todėl pareiškėjas sutinka su šiais teismo argumentais.

49. Pareiškėjas sutinka su atsakovo teiginiu, kad jo atžvilgiu negalėjo būti taikoma griežtoji atsakomybė be kaltės pagal CK 6.271 straipsnį, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios atsakomybės ir netaikė.

50. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais dėl solidariosios atsakomybės netaikymo, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą taikyti būtent solidariąją atsakomybę. Papildomai pažymėjo, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl žalos atlyginimo po to, kai neteisėtais pripažįstami detalusis planas ir statybą leidžiantis dokumentas, ne kartą yra konstatavęs būtent solidariąją atsakovų atsakomybę. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek kiek susiję su solidariosios atsakomybės taikymu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

51. Atsakovas Neringos savivaldybė teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliacinius skundus atmesti. Taip pat atsakovas prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo ir atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

52. Neringos savivaldybė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo praleisto trejų metų senaties termino. Nurodo, kad pareiškėjo argumentai dėl to, kad Neringos savivaldybė ir Lietuvos Respublika anksčiau vykusiame teisminiame procese palaikė pareiškėjo siekį negriauti pastato, nėra reikšminga aplinkybė byloje. Neringos savivaldybė, dalyvaudama civilinėje byloje dėl įpareigojimo nugriauti pastatą, turėjo teisę pasirinkti teisinę poziciją dėl pastato (ne) griovimo, tačiau tai neįtakoja ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios. Todėl pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškinio senaties termino eiga šiuo atveju negali būti tapatinama su pastato faktinio nugriovimo diena ar teismo sprendimo, įpareigojančio griauti pastatą, įsiteisėjimo diena.

53. Pasisakydama dėl pridėtinės vertės mokesčio, teigia, jog byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad pareiškėjas sumokėjo griovimo darbus atlikusiai UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ tik 7 890 Eur. Pareiškėjas pats pripažįsta, jog buvo PVM mokėtojas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindžia, kokios aplinkybės sutrukdė jam pasinaudoti PVM atskaita ir susigrąžinti PVM sumą. Įrodinėdamas šias aplinkybes, pareiškėjas turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, taigi bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė ir numato, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia.

54. Atsakovas nurodo, kad atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl projektuotojo atsakomybės nebuvimo yra nepagrįsti, nes Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu jau išsprendė atsakomybės klausimą. Atsakovo apeliaciniame skunde dėl paminėto sprendimo panaikinimo dėstomi argumentai yra tapatūs šiame skunde dėstomiems argumentams, todėl administracinis teismas jau šioje byloje yra saistomas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi konstatuotų aplinkybių ir minėtos bylos baigtimi.

55. Atsakovas, pasisakydamas dėl solidariosios atsakomybės pažymi, kad UAB „COWI Lietuva“ nepaneigė prezumpcijos dėl solidariosios žalos atlyginimo prievolės. Priešingai, atsakovo veiksmai parengiant neteisėto turinio detalųjį planą, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirtomis pastato griovimo išlaidomis. Nepaisant to, kad Neringos savivaldybė patvirtino detalųjį planą, tačiau atsakomybė šiuo atveju tenka ir detaliojo plano rengėjui, nes jis neužtikrino detaliojo plano turinio teisėtumo ir atitikimo aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentams.

56. Atsakovas UAB „COWI Lietuva“ teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria atmestas pareiškėjo pareiškimas, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo patenkinti UAB „COWI Lietuva“ apeliacinį skundą bei priteisti iš pareiškėjo UAB „COWI Lietuva“ naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

57. Atsakovas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kadangi ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu, bet su asmens sužinojimo arba turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas jokių argumentų, kad šio teismo sprendimo priėmimo metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, atitinkamai leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią, nepateikė. Jau tuo metu pareiškėjas turėjo visus duomenis apie pastato statybų metu patirtus nuostolius (t. y. pačios statybos išlaidas), todėl galėjo dėl šių nuostolių atlyginimo kreiptis per įstatymo nustatytą terminą. Atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje jokie klausimai, susiję su Pastato statybos išlaidomis net nebuvo keliami ir nagrinėjami (buvo nagrinėjamas tik įpareigojimo nugriauti klausimas), t. y. civilinė byla jokios įtakos pareiškėjo galimybėms pareikšti ieškinį dėl statybos išlaidų atlyginimo neturėjo.

58. Atsakovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas savo skundžiamu sprendimu teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, siedamas jį su 2008 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, panaikinusia statybos leidimą, sprendimą dėl detaliojo plano ir pripažinusia negaliojančia projektavimo sąlygų sąvadą.

59. Atsakovas remdamasis prieš tai procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais dėl pastato griovimo išlaidų nurodo, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dalyje dėl pareiškėjui priteistinos 6 312 Eur dydžio turinės žalos atlyginimo.

60. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliacinių skundu netenkinti.

61. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas pareiškėjo skundžiamoje sprendimo dalyje teisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, teisingai nustatė byloje vertintinas aplinkybes bei vertino jas patvirtinančius (paneigiančius) bylos įrodymus dėl ieškinio senaties termino taikymo. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu, bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus detalųjį planą, projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti), kad ginčo pastato statyba yra neteisėta, pastatas yra griautinas, o pareiškėjas įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl pastato statybos išlaidų atlyginimo net tada, kai pastatas dar nebuvo nugriautas – užteko fakto, kad pastatas bus griaunamas ateityje. Teismo procesinio sprendimo priėmimo metu teisės aktai nenumatė galimybės įteisinti statybą, todėl jau tuo metu pareiškėjas turėjo pareigą nugriauti pastatą, tačiau to nepadarė, todėl teisminis procesas užsibaigęs Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, niekaip neįtakojo senaties termino skaičiavimo.

62. Dėl griovimo išlaidų pažymi, kad teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui 7 890 Eur, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių faktą, kad pareiškėjas sumokėjo 1 656,90 Eur dydžio PVM į valstybės biudžetą.

63. Departamentas, atsakovo UAB „COWI Lietuva“ argumentus dėl atsakomybės nebuvimo pripažino nepagrįstais, nes Klaipėdos miesto apylinkės teismas sprendimu jau buvo išsprendęs atsakomybės klausimą. Teismas sprendimu pripažino pareiškėjo teisę į patirtų išlaidų dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo atlyginimą iš atsakovų: Neringos savivaldybės administracijos, Neringos savivaldybės, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento bei UAB „COWI Lietuva“.

64. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo UAB “COWI Lietuva” apeliacinių skundų netenkinti.

65. Inspekcija nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl ieškinio senaties eigos pradžios skaičiavimu ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo atlyginti ginčo pastato statybos išlaidas.

66. Dėl pridėtinės vertės mokesčio pažymi, kad šiuo aspektu Inspekcija pritaria pirmosios instancijos teismui. Inspekcijos nuomone, netikslinga vertinti šių aplinkybių, kadangi pareiškėjas sumokėtos PVM sumos mokėjimą patvirtinančių įrodymų nepateikė.

67. Inspekcijos teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju detaliojo plano rengėja UAB „COWI Lietuva“, rengdama detaliojo plano sprendinius bei vykdydama kitas detaliojo plano procedūras, privalėjo užtikrinti, kad detaliojo plano sprendiniai neprieštarautų galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, tačiau ši pareiga buvo įvykdyta netinkamai, todėl UAB „COWI Lietuva“ pagrįstai taikyta solidarioji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pagrįsdamas, kad atsakovo UAB „COWI Lietuva“ veiksmai, rengiant detalųjį planą, yra priežastiniame ryšyje, tiesiogiai susiję su atsiradusia žala, todėl Inspekcija teigia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir sprendimu priteisti žalos atlyginimą ir iš UAB „COWI Lietuva“.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 68. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, kurią sudaro pastato statybos (137 627,28 Eur) ir pastato griovimo (10 998,90 Eur), iš viso 148 628,18 Eur išlaidos. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

69. Pareiškėjo AB „Kelių priežiūra“ reikalavimas solidariai atlyginti patirtą žalą nukreiptas į Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei Aplinkos apsaugos departamento, Neringos savivaldybę, atstovaujamą Neringos savivaldybės administracijos, ir privatų juridinį asmenį UAB „COWI Lietuva“. Pareiškėjas nurodo, kad išlaidas patyrė dėl to, jog buvo parengtas ir patvirtintas neteisėtas detalusis planas, o jo pagrindu neteisėtai išduoti projektavimo sąlygų sąvadas bei statybos leidimas.

70. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovų solidariai 6 312 Eur turtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė dėl pastato griovimo darbų, ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos. Pareiškėjo skundo dalį dėl žalos, kurią sudarė pastato statybos išlaidos, atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas šiam reikalavimui praleido įstatymu nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį taikyti prašo atsakovai.

71. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu (atitinkamomis jo dalimis) apeliacinius skundus padavė pareiškėjas AB „Kelių priežiūra“ ir atsakovas UAB „COWI Lietuva“.

72. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

V. Dėl senaties termino reikalavimui atlyginti Pastato statybos išlaidas

73. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos.

74. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas, tenkindamas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį (ginant viešąjį interesą), 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu panaikino Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 109 patvirtintą (duomenys neskelbtini) mieste, detalųjį planą, projektavimo sąlygų sąvadą (duomenys neskelbtini) buitinių patalpų rekonstrukcijai, garažo su kelių priežiūros medžiagų sandėliu statybai ir statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (administracinė byla Nr. I-22-162/2007). Sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. spalio 30 d. administracinėje byloje Nr. A822-1701/2008 priėmus nutartį pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

75. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad pareiškėjo sužinojimo (turėjimo sužinoti) momentas apie jo teisės pažeidimą yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A822-1701/2008 priėmimo diena. Tada paaiškėjo institucijų padaryti pažeidimai priimant teismo panaikintus administracinius aktus, ir pareiškėjas tuo metu sužinojo, kad jo statinys yra neteisėtas bei turės būti nugriautas, kas sąlygoja ir žalos, kurios atlyginimo pareiškėjas reikalauja, atsiradimą dėl ginčo pastato statybos išlaidų.

76. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties pradžios skaičiavimo datą. Teigia, kad iki 2017 m. nebuvo jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjas būtų įpareigotas nugriauti Pastatą, o Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) nuostatų prasme 2008 m. teismo sprendimas nereiškė įpareigojimo nugriauti Pastatą. Pastato griovimo klausimas, taip pat ir galimybė Pastato negriauti, pasak pareiškėjo, pagal tuo metu galiojusį reguliavimą galėjo būti išspręstas tik atskirame teisminiame procese dėl įpareigojimo Pastatą nugriauti, kas buvo padaryta 2017 m. kovo 6 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu.

77. Teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau minėtų teismų procesinių sprendimų (žr. nutarties 74 p.) pagrindu Klaipėdos apskrities viršininko administracija pareiškėjui 2009 m. gegužės 15 d. pateikė reikalavimą Nr. 2-1538-(2.20) pašalinti neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini) padarinius ir atstatyti pagal 2004 m. rugpjūčio 19 d. statybos leidimą rekonstruotus statinius į iki rekonstrukcijos buvusią padėtį, o naujai pastatytus statinius nugriauti per 4 mėnesius nuo reikalavimo gavimo dienos. Pareiškėjas šį reikalavimą apskundė teismui, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu (civ. byla Nr. 2-6-730/2011) AB „Kelių priežiūra“ ieškinį atmetė. Sprendimas įsiteisėjo 2012 m. birželio 1 d., Klaipėdos apygardos teismui priėmus nutartį pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (civ. byla Nr. 2A-815-125/2012). Reikalavimo priėmimo metu galiojusi Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija aiškiai įtvirtino, kad pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai statinys pastatytas ar statomas pažeidžiant šį ar kitus įstatymus, normatyvinius statybos techninius dokumentus – per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statybos valstybinę priežiūrą, nustatytą laiką. Pareiškėjas negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių dėl neteisėtos statybos įteisinimo. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas išsamiai pacitavo Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime išdėstytą jurisprudenciją ir pagrįstai ja rėmėsi.

78. Aptarti bylos duomenys yra visiškai pakankami daryti išvadą, kad vėliausiai 2012 m. birželio 1 d. pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie tai, jog jo pastatytas Pastatas pripažintas pastatytu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir turės būti nugriautas, taigi ir apie savo galimai pažeistas teises bei teisę reikalauti turėtų Pastato statybos išlaidų atlyginimo iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų kilo ši žala. Juolab, kad paties pareiškėjo teigimu statybos darbai vyko nuo 2004 iki 2007 metų, jis patyrė net 137 879,54 Eur žalą, o byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo dėtas kokias nors pastangas įteisinti statybą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad 2008 m. sprendime teismas nepasisakė dėl konkretaus neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo, o tik vertino paties ginčijamo reikalavimo pagrįstumą, nekeičia senaties termino skaičiavimo reikalavimui dėl ginčo Pastato statybos išlaidų priteisimo. Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškinio (reikalavimo) senaties terminą skaičiuoti tik nuo 2017 m. kovo 6 d., t. y. nuo Klaipėdos apylinkės teismo sprendimo, kuriuo AB „Kelių priežiūra“ įpareigota nugriauti ginčo Pastatą įsiteisėjimo.

79. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2020 m. vasario 24 d., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido įstatymu nustatytą ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo atlyginti ginčo Pastato statybos išlaidas. Atsakovai prašo šį senaties terminą taikyti, o vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

80. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodė prašantis atnaujinti ieškinio senaties terminą tuo atveju, jei teismas nustatys, kad jis yra praleistas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai argumentavo priežastis, dėl kurių nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, kurią sudaro Pastato statybos (137 627,28 Eur) išlaidos.

VI. Dėl Pastato griovimo išlaidų atlyginimo

81. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas sumažino pareiškėjo prašytas priteisti 9 546,90 Eur išlaidas, patirtas dėl Pastato griovimo darbų, iki 7 890 Eur, t. y. nepriteisdamas PVM. Pareiškėjas teigia, kad griaudamas pastatą patyrė ne tik išlaidas rangovui, tačiau ir 1 656,90 Eur PVM, nes Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog PVM mokėtojas, kuriam išrašomas prekių tiekimą ar paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, privalo išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už šio Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytus statybos darbus, kaip jie apibrėžti Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje.

82. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020; 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-396-438/2021 ir kt.). Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė būtina atkurti realius turtinius praradimus. Pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog jis UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ pagal 2018 m. birželio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0618012 už atliktus darbus pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atliktų (Pastato griovimo) darbų perdavimo–priėmimo aktą 2018 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 7 890 Eur. Kitokių duomenų, tarp jų ir tokių, kurie patvirtintų didesnio dydžio žalą, kaip nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, siedamas ją su Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, byloje nėra. Kadangi pareiškėjas teismui pateikė tik tuos įrodymus, kurie patvirtina 7 890 Eur realiai patirtas išlaidas, tačiau neįrodė, kad jis realiai patyrė išlaidas, sumokėdamas į valstybės biudžetą dar ir 1 656,90 Eur PVM, tačiau dėl kažkokių objektyvių priežasčių nepasinaudojęs teise jį susigrąžinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovų priteisė tik pateiktais įrodymais pagrįstas išlaidas.

VII. Dėl UAB „COWI Lietuva“ atsakomybės sąlygų ir atsakovų solidariosios atsakomybės

83. Atsakovas UAB „COWI Lietuva“ apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad UAB „COWI Lietuva“, rengdama detaliojo plano sprendinius bei vykdydama kitas detaliojo planavimo procedūras, privalėjo užtikrinti, jog detaliojo plano sprendiniai neprieštarautų galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, t. y. (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemai, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė, ir kuria jam taikė solidariąją atsakomybę kartu su kitais atsakovais byloje. UAB „COWI Lietuva“ laikosi nuomonės, kad ginčo atveju galėtų būti keliamas tik bendrovės sutartinės atsakomybės prieš Neringos savivaldybę klausimas už sutartinius pažeidimus rengiant detalųjį planą, kurių nebuvo, nes detalusis planas atitiko planavimo organizatoriaus Neringos savivaldybės planavimo užduotį ir sąlygas. Tačiau bendrovė negali būti atsakinga CK 6.271 straipsnio pagrindu už valstybės (savivaldybės) institucijų neteisėtus administracinius aktus.

84. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, jog pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Savo ruožtu VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ (teisių perėmėjas – pareiškėjas) teisė į patirtų išlaidų dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo atlyginimą iš UAB „COWI Lietuva“ jau buvo pripažinta įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-29-637/2016, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-327-796/2017).

Pasisakydamas šiuo aspektu Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. nutartyje konstatavo, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. sprendimu pripažinta, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 109 patvirtinto detaliojo plano sprendiniai, numatantys poilsio paskirties priestato, penkių atitvarų (boksų) garažo kelių priežiūros mašinoms laikyti (duomenys neskelbtini), akivaizdžiai prieštarauja (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams – Pagrindimų teiginių 5, 12, 14 punktams bei (duomenys neskelbtini) ir apylinkių principinio plano (duomenys neskelbtini) architektūrinio tvarkymo reglamento XXII punkto nuostatoms. (Duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniuose žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, (duomenys neskelbtini) mieste, teritorijoje naujų statinių statyba nenumatyta, todėl šio žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai prieštarauja (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6 bei 11 punktams.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, jog Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 109 patvirtintą detalųjį planą parengė UAB „Vakarų projektai“ (po reorganizavimo UAB „COWI Lietuva“). Vadovaujantis detaliojo plano rengimo metu galiojusių Detaliųjų planų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 1996, Nr. 119-2806), 60 punktu, rengdamas detaliojo plano dokumentus, rengėjas privalėjo vadovautis teritorijų planavimo normų sąvadu ir buvo atsakingas už pasekmes, dėl jo kaltės atsiradusias planavimo proceso ir procedūrų metu.

Prie šio punkto paaiškinimo nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnis (Žin., 1995, Nr. 107-2391). Detaliojo plano rengimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustatė, kad teritorijų planavimo normų sąvadas – Vyriausybės, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų priimtų teisinių aktų, taisyklių, metodikų, rekomendacijų, techninių normų bei reikalavimų, nustatančių pagrindinius funkcinius ir specialius aplinkos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, techninius, architektūros, urbanistikos ir kitus reikalavimus visiems teritorijų planavimo ir projektavimo sprendiniams, sistema.

Taigi, kaip pažymėta ir minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartyje, detaliojo plano rengėja UAB „Vakarų projektai“ (po reorganizavo UAB „COWI Lietuva“), rengdama detaliojo plano sprendinius bei vykdydama kitas detaliojo planavimo procedūras, privalėjo užtikrinti, kad detaliojo plano sprendiniai neprieštarautų galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, tai yra ir (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemai, tačiau ši pareiga iš esmės buvo įvykdyta netinkamai, ką patvirtina anksčiau paminėtų administracinių bylų medžiaga.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ teisę reikalauti patirtų išlaidų dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo atlyginimo iš atsakovo UAB „COWI Lietuva“.

85. Nurodytoje Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-327-796/2017 kaip nepagrįsti buvo atmesti UAB „COWI Lietuva“ argumentai, kad bendrovė veikė teisėtai, laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų, atliko savo užduotį ir teritorijos prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, patvirtintą Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 109, parengė nepažeisdama tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Nesutikdamas su tokiu vertinimu, Klaipėdos apygardos teismas pažymėjo, kad UAB „COWI Lietuva“ pažeidė (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatas.

Faktas, jog buvo pažeistos (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos, konstatuotas įsiteisėjusiuose administracinių teismų procesiniuose sprendimuose, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio nuostatomis turi prejudicinę galią, o UAB „COWI Lietuva“ kaltė pasireiškia tuo, jog ji, kaip detaliojo plano rengėja, privalėjo detalųjį planą parengti laikydamasi ir šio norminio akto reikalavimų. Nors UAB „COWI Lietuva“ teigė, kad laikydamasi projektavimo darbų sutarties sąlygų negalėjo darbų vykdyti kitokiu būdu, nei tą padarė, kadangi užsakovės – Neringos miesto savivaldybės – pateikta projektavimo užduoties detaliojo plano parengimui visuma suponavo privalomą elgesio modelį, todėl norėdama nepažeisti minėto susitarimo UAB „COWI Lietuva“ jo laikėsi, Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. nutartyje pažymėjo, kad Neringos miesto savivaldybės pateikta projektavimo užduotis detaliojo plano parengimui negali būti iškeliama aukščiau Vyriausybės patvirtinto (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinių.

Nagrinėjamu atveju Neringos miesto savivaldybė kreipėsi į UAB „Vakarų projektai“ (po reorganizacijos UAB „COWI Lietuva“), kad būtų paruoštas teritorijos detalusis projektas, todėl projektuotojas privalėjo užtikrinti, kad detaliojo plano sprendiniai neprieštarautų galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Be to, atsižvelgęs į tai, kad pati UAB „COWI Lietuva“ savo apeliaciniame skunde nurodė, jog jai buvo pateikta Neringos miesto savivaldybės administracijos 1999 m. liepos 2 d. patvirtinta detaliojo plano užduotis, kurios sprendiniai iš dalies koreguoja (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatas, Klaipėdos apygardos teismas padarė išvadą, kad bendrovei buvo žinoma, jog rengiamo detaliojo plano sprendiniai prieštarauja (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams, tačiau ji į tai nekreipė dėmesio, todėl UAB „COWI Lietuva“ argumentas, jog ji laikėsi galiojančių teisės aktų reikalavimų, yra nepagrįstas.

86. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Ankščiau paminėtoje civilinėje byloje dalyvavo visos šios administracinės bylos proceso šalys, todėl nurodytų įsiteisėjusiu teismu sprendimu civilinėje byloje nustatytų (konstatuotų) aplinkybių teisėjų kolegija šioje byloje iš naujo neaptarinėja ir nevertina. Atsižvelgiant į tai, atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliacinio skundo argumentai, kad ji nėra ir negali būti atsakinga dėl pareiškėjo patirtos žalos dėl neteisėtai pastatyto Pastato griovimo darbų, atmestini kaip nepagrįsti.

87. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008; ir kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020; ir kt.).

88. Patikrinusi bylą faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo AB „Kelių priežiūra“ patirta žala, susijusi su realiomis Pastato nugriovimo išlaidomis, turi būti išieškoma iš visų atsakovų, kurių sprendiniai įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinti neteisėtais, prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams. Taigi esant skolininkų daugetui (dviem ir daugiau), kaip ir nagrinėjamu atveju, kyla klausimas dėl šių asmenų prievolės rūšies.

89. Šiuo aspektu yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2008 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008 nurodė, jog bendras principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005). Dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Tuo tarpu solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, jis egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu.

90. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016).

91. Solidariosios atsakomybės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai) (CK 6.279 str. 1 d.). Neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdis padeda nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, kada – dalinė atsakomybė. Pagal tokį vertinimą išskiriami bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme bei skolininkų daugeto atvejai nesant bendrininkavimo siaurąja prasme. Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai, neturėdami ketinimo sukelti žalą, dažniausiai nežinodami apie vienas kito neteisėtus veiksmus, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas, nėra susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus, tačiau kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016).

92. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad valstybės ir kitų asmenų padaryta neteisėtais veiksmais žala gali būti atlyginta dalinės ar solidariosios atsakomybės tvarka. Dalinė atsakomybė taikoma, jeigu žala padaryta kelių asmenų, bet nėra pagrindo spręsti dėl bendrais veiksmais padarytos žalos arba yra tam tikros veiksmų bendrumo aplinkybės, bet vieno iš asmenų vaidmuo juos padarant ar jo veiksmų dalis yra aiškiai apibrėžti, lemia tam tikrą žalos ar neigiamų padarinių dalį ar ta dalis yra nedidelė, kad solidariai žalos priteisimas neužtikrintų proporcingumo tarp neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016). CK 6.279 straipsnis nėra suformuluotas taip, kad, juo vadovaujantis, už žalos padarymą solidariai atsakytų tik keli žalą padarę asmenys, turintys bendrą ketinimą sukelti žalą; ši norma gali būti taikoma ir tais atvejais, kai žala atsiranda, kai keli asmenys veikia neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito veiksmus gali ir nežinoti, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvienas jų veiksmas buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Solidarioji civilinė atsakomybė labiau apsaugo nukentėjusius asmenis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016).

93. Nurodytų nuostatų kontekste pabrėžtina, kad teritorijų planavimas bei statyba yra sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ne vienas viešojo administravimo subjektas, taip pat privatūs asmenys. Atitinkamai ginčo teritorijos planavimo ir statybų procese be valstybės bei savivaldybės institucijų dalyvavo ir privatūs subjektai, tarp jų – detalųjį planą rengusi UAB „Vakarų projektai“ (po reorganizacijos UAB „COWI Lietuva“). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog būtent detalusis planas yra tas dokumentas, kuris atveria kelią atitinkamiems ūkiniams procesams bei turto sukūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

Kaip minėta, atsakovo UAB „COWI Lietuva“ neteisėti veiksmai detaliojo plano rengimo procese netinkamai įvykdžius pareigą užtikrinti, kad detaliojo plano sprendiniai neprieštarautų galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, t. y. ir (duomenys neskelbtini) nacionalinio parko planavimo schemai, bei kaltė, pasireiškusi tuo, jog ji, kaip detaliojo plano rengėja, privalėjo detalųjį planą parengti laikydamasi ir šio norminio akto reikalavimų, be kita ko, pripažįstant pareiškėjo teisę į patirtų išlaidų dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo atlyginimą iš UAB „COWI Lietuva“, jau buvo konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie turi prejudicinę galią (žr.

šios nutarties 84–86 p.). Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas aplinkybes bei kilusias pasekmes, prieina prie išvados, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju atsakovus sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, t. y. žala šiuo atveju pareiškėjui iš esmės atsirado dėl to, kad kiekvieno iš jų veiksmas buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, o visų atsakovų teritorijų planavimo bei statybos procese atliktų neteisėtų veiksmų grandinėje neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek ir kokia apimtimi (dalimi) vienas ar kitas atsakovas (jų darbuotojai) prisidėjo prie žalos pareiškėjui atsiradimo, todėl visi jie pareiškėjui atsako solidariai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju solidariosios atsakomybės taikymas, įvertinus kiekvieno iš atsakovų vaidmenį kilusių padarinių atžvilgiu, inter alia atitinka proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jo atžvilgiu taikyti solidariąją atsakomybę kartu su kitais atsakovais, atmetami kaip nepagrįsti.

94. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5-520/2019 savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos, joje nebuvo aiškinami solidariosios atsakomybės taikymo klausimai ir byla nebuvo išnagrinėta iš esmės priimant galutinį procesinį sprendimą, todėl remtis ja šiuo atveju nėra pagrindo.

VIII. Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

95. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aktualiais bylai teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

96. Pareiškėjo AB „Kelių priežiūra“ atstovas pateikė teismui 2021 m. lapkričio 3 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priteisti pareiškėjui solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir UAB „COWI Lietuva“ 1 500,40 Eur dydžio išlaidas už apeliacinio skundo parengimą bei iš UAB „COWI Lietuva“ 503,36 Eur už atsiliepimo į UAB „COWI Lietuva“ apeliacinį skundą parengimą.

97. Atsakovo UAB „COWI Lietuva“ atstovas pateikė teismui 2021 m. lapkričio 4 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priteisti atsakovui iš pareiškėjo 4 840 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.

98. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.).

99. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo AB „Kelių priežiūra“ ir atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliaciniai skundai netenkinami, konstatuoja, jog pareiškėjas ir atsakovas UAB „COWI Lietuva“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

100. Atsakovo Neringos savivaldybės atstovė atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo UAB „COWI Lietuva“ apeliacinius skundus bei 2021 m. lapkričio 16 d. prašyme prašė priteisti iš pareiškėjo ir atsakovo UAB „COWI Lietuva“ 620,73 Eur dydžio apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

101. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo Neringos savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė), ginčijamame sprendime nustatė, jog Savivaldybė turi Juridinį, personalo ir viešųjų pirkimų skyrių (toliau – ir Skyrius), kurio vienas iš uždavinių – atstovauti Savivaldybei, administracijai teisme, rengti teismui ieškinius, pareiškimus, atsiliepimus ir kitus teismo procesinius dokumentus (6.2 p.) (žr. Juridinio, personalo ir viešųjų pirkimų skyriaus nuostatus, patvirtintus Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V13-95). Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, taip pat atlieka ir šias funkcijas: merui įgaliojus atstovauja Savivaldybei teisme (7.6 p.); administracijos direktoriui įgaliojus, atstovauja Savivaldybės administracijai teisme (7.7 p.); rengia, ir esant reikalui, surenka dokumentus, susijusius su bylų nagrinėjimu teisme (7.8 p.). Teismas, netenkindamas Savivaldybės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas konstatavo, jog Savivaldybės prašomos priteisti išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, nes Savivaldybė nenurodė, kodėl nagrinėjamoje byloje buvo būtinas advokato atstovavimas.

102. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Pažymėtina, jog ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies bei viešojo administravimo subjekto, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies. Kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-172-502/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-904-968/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021).

103. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008).

104. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas Savivaldybės vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus bei spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog Savivaldybėje veikia Juridinis, personalo ir viešųjų pirkimų skyrius, iš kurio Nuostatų 6.2 punkto matyti, kad šis Skyrius atstovauja Savivaldybei, administracijai teisme, rengia teismui ieškinius, pareiškimus, atsiliepimus ir kitus teismo procesinius dokumentus bei atlieka kitas funkcijas. Teisėjų kolegija, spręsdama bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų ir pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms bei jų nekartodama, taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismui netenkinus Savivaldybės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, Savivaldybė nesikreipė apeliacine tvarka dėl šios sprendimo dalies panaikinimo arba pakeitimo. Teikdama atsiliepimą į apeliacinius skundus bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nei atsiliepime, nei prašyme nenurodė, nepagrindė bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų dėl advokato atstovavimo šioje byloje būtinumo. Be to, nagrinėjama byla nėra išskirtinė, nereikalauja specifinių teisinių žinių ir didelių laiko sąnaudų, todėl atsiliepimui į apeliacinius skundus parengti kvalifikuota teisinė pagalba yra laikoma pertekline procesine priemone, nes tokio pobūdžio darbas gali būti atliekamas apsiribojant ir Savivaldybės Skyriaus pajėgumais. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo Savivaldybės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „COWI Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė