2015-11-30 Nr. AB-23500-3-64-3-00316-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2225-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00316-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 2–5).

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau ploto, nei nustatyta norma, kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, tamsu, t. y. kalinimo sąlygos neatitiko higienos reikalavimų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros yra apie 20 kv. m ploto. Kamerų patalpose yra stalas, gultai (dviejų aukštų), sanitarinis mazgas. Tokiose patalpose buvo priverstas sveikas nuolat gulėti arba sėdėti, kas žemino jo garbę ir orumą. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai pakenkė jo akims, nes yra daug skaitantis ir rašantis, ir tai susiję su sveikatos sutrikdymu. Kamerose rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais. Pareiškėjo nuomone, jei patalpa 20 kv. m, tai turėtų būti 4 miegamieji gultai ir ne daugiau. Taip pat skunde pareiškėjas nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti. Dėl tokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Manė, kad atsakomybę turi prisiimti Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, kuri laikė kamerose daug žmonių ir neužtikrino laikymo-kalinimo sąlygų. Nurodė, kad įrodinėdamas neturtinę žalą vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, juos citavo, nurodė Lietuvos teismų ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Prašė priteisti jam iš atsakovo 8 000 Eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 77–85) nurodė, kad prašo taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 27 d. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 1,57 kv. m iki 18,9 kv. m. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Pabrėžė, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji atsiradus galimybei būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus.

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais.

Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas tinkamai įgyvendina teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio.

Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).

Informavo, kad patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje.

Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie patys rodikliai patalpoje vyrauja nuolat. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. 18–22º C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4º C žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1–2 minutes) neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus.

Patikrinimo akto turinys taip pat paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje – antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų.

Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai.

Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Atsakovas taip pat atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu (b. l. 133–147) pareiškėjo D. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 27 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde neprašė atnaujinti termino kreiptis į teismą ir nenurodė svarbių tokio termino praleidimo priežasčių. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Teismas šiuo atveju vadovavosi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d. dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu. Neturtinę žalą pareiškėjas grindė tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 69/06-894 „Dėl D. S.“ matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2012 m. vasario 2 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. balandžio 2 d. Pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 24 d. (2 dienos), nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. (4 dienos), nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 4 d. (1 diena) bei tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos tais atvejais, kai kamerose Nr. 51, 14, 22, 32, 64, 67, 54, 55, 98, 97 su pareiškėju buvo laikoma iki 5 asmenų imtinai, o kamerose Nr. 8, 54 su pareiškėju buvo laikoma iki 4 asmenų imtinai.

Pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai tekdavo nuo 1,57 kv. m iki 18,9 kv. m gyvenamasis plotas. Tačiau iš pateiktos pažymos negalima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui 293 dienas (300-7), išskyrus aukščiau nurodytus laikotarpius (7 dienas), kai pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3, 6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas skunde apskritai nurodė, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, trūko oro, tamsu. Aukščiau paminėtus pareiškėjo nusiskundimus paneigė atsakovo pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-242 (patikrinimas atliktas 2011 m. birželio 15 d.). Teismas taip pat atsižvelgė į atsakovo pateiktą Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo aktą Nr. EP-444 (patikrinimas atliktas 2011 m. spalio 20 d.), 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti. Teismas nurodė, kad tokie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės, yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir rėmėsi atsakovo pateiktu Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktu Nr. EP-6 (patikrinimas atliktas 2013 m. vasario 7 d.).

Teismas taip pat rėmėsi atsakovo pateiktu Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013m. birželio 26 d.), 2013 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. EP-301 (patikrinimas atliktas 2013 m. rugsėjo 4 d.), Šiaulių TI 2013 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 14/01-1699 pateiktu Sveikatos priežiūros tarnybos veiksmų planu 2013–2014 m., Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafiku 2012-2013 m.“, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos „Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. dezinfekcijos planu“, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos „Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. patalpų pagrindinio valymo grafiku“, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos „Šiaulių tardymo izoliatoriaus dezinfekcijos planu“, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos „Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planu 2014–2015 m.“.

Iš byloje esančios Šiaulių TI 2015 m. vasario 10 d. pažymos Nr. 62/08-147 „Apie D. S. laikymo sąlygas“ matyti, kad vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Pažymėjo, kad dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.

Taip pat paminėtame dokumente nurodyta, kaip Šiaulių TI įrengtos kameros, koks inventorius privalo būti jose ir koks yra, koks gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, pasisakyta dėl trumpalaikio laikymo kamerų, jų paskirties. Taip pat nurodyta, kad HN 76:2010 sanitarinio mazgo atitvarų jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms nereglamentuoja. HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, taip pat nurodyta apie sanitarinio mazgo, atitvarų įrengimą, rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymas, kamerų dezinfekciją, asmens higienos priemonėmis ir patalyne aprūpinimą ir kt.

Pareiškėjas skunde apskritai nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais asmenimis. Toks abstraktus pareiškėjo teiginys vertintas kritiškai, nes iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2012 m. rugpjūčio 30 d. prie pareiškėjo žalingų įpročių nurodyta: rūkymas. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra pateikęs, o ginti kitų asmenų interesų pareiškėjas neturi įgaliojimų.

Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad dėl pareiškėjo regos sutrikimų, ką akcentavo savo skunde, nėra jokių įrašų, o dėl kitų sveikatos sutrikimų, kurie nustatyti 1991, 2006 ir kt. metais, pareiškėjas nusiskundimų nereiškė.

Taigi, teismas kitų atsakovo pažeidimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nelaikyti pakankamai aiškiais ir detalizuotais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostata. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo D. S. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip pusei metų po išvyko iš Šiaulių TI bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas manė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 550 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 8 000 Eur neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu (b. l. 149–151) prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d., pripažinti atsakovo veiksmus pareiškėjo kalinimo metu Šiaulių TI neteisėtais ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašo užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje.

Nurodo, kad pareiškėjui buvo priteista žymiai mažesnė suma, nei jis prašė. Be to, teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą reikalavimui nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d. Šiaulių TI neinformavo teismo, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymu, kad jam būtų suteiktos teisinės konsultacijos ir jis galėtų apginti savo pažeistas teises. Šiaulių TI 2012 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 17/01-517 pareiškėjo prašymas buvo atmestas. 2012 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 3P-4706 (7.3306) atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui antrinė teisinė pagalba, kad jis galėtų apginti savo pažeistas teises, buvo suteikta tik 2014 m. vasario 7 d. sprendimu. Vis dėlto, konsultacijoje su advokatu pareiškėjas buvo tik kartą, nes buvo išvežtas iš Šiaulių TI į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjui trūko teisinės informacijos, todėl mano, kad tai buvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Nurodo, kad į dušą pareiškėjas buvo vedamas tik kartą per savaitę, kur buvo leidžiama maudytis tik 15 min. Pasivaikščioti į kiemelį, kuris yra 15 kv. m, būdavo vedami visi kartu kameroje laikomi asmenys. Be to, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą, nubaudimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. EŽTT pripažino, kad tokia praktika prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui.

Dėl pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, pareiškėjui pablogėjo regėjimas, dėl nuolat patiriamo streso jam nuolat atsinaujindavo (duomenys neskelbtini), buvo ne kartą diagnozuotas (duomenys neskelbtini), dėl per mažo judėjimo bei galimybių mankštintis nuolat skaudėdavo stuburą.

Apeliacinio skundo papildymu (b. l. 165) pareiškėjas prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Šiaulių TI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161–164) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl jo apeliacinis skundas neargumentuotas.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog jam nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba, atsakovas tų aplinkybių negali vertinti, kadangi negavo dokumentų kopijų, iš kurių būtų matyti teisinės pagalbos atsisakymo priežastys. Pažymi, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė skundą, kuris perrašytas iš kitų standartinių skundų; vienas asmuo surašė skundą, o kitas asmuo įrašė prašomos neturtinės žalos sumą, dokumento datą ir parašą. Apeliacinis skundas surašytas kito asmens, nes raštai skiriasi.

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Pareiškėjas neindividualizavo jam dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) kilusios žalos, vietoje to teismui pateikdamas abstrakčiais teiginiais grindžiamą skundą. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, įstaiga tinkamai įgyvendino galiojančius teisės aktus. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d., ir konstatavęs, kad pareiškėjui 293 dienas galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, nusprendė tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 550 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamas pilnai tenkinti jo skundą ir priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma, apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.

Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v. UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m.

CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V.v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. S. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. sausio 27 d. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 77–85), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą, kaip teigiama, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 27 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutikimą su sprendimu taikyti ieškinio senatį daliai jo reikalavimų grindžia tuo, kad Šiaulių TI neinformavo teismo apie tai, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl teisinių konsultacijų bei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Tačiau tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Šiuo atveju pats pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių aplinkybių, sutrukdžiusių skundą pateikti anksčiau, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina net ir naujai pateikti įrodymai: teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.

Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Nors pareiškėjas, kaip matyti iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, ieškinio senaties termino praleidimą sieja su teisinės pagalbos trūkumu atliekant laisvės atėmimo bausmę, iš pateiktų įrodymų matyti, kad šis jo teiginys yra nepagrįstas: Šiaulių TI administracijos atsisakymas teikti juridines konsultacijas čia patalpintiems suimtiesiems ir nuteistiesiems (b. l. 155) nėra nei neteisėtas, nei kliūtis kreiptis dėl tokios pagalbos suteikimo į kitus asmenis; iš pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikto Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, nėra galima spręsti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymu teikti teisinę pagalbą byloje dėl neturtinės žalos, padarytos jį Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo (b. l. 152).

Pažymėtina, kad kaip tik reikalingų duomenų nepateikimas apie bylą (ketinamą reikšti reikalavimą) ir buvo pagrindas atsisakyti tenkinti prašymą teikti antrinę teisinę pagalbą, nors įvykdyti tokio pobūdžio reikalavimą pareiškėjui, kuris save skunde apibūdina kaip daug skaitantį ir rašantį asmenį, neturėjo būti sudėtinga.

Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, jose buvo šalta, drėgna, trūko oro, tamsu, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, be to, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, taip pat teigė, kad asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatorius teismui pateiktos 2015 m. vasario 2 d. pažymos Nr. 69/06-894 „Pažyma dėl D. S.“ (b. l. 13–14) galima spręsti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 16,72 kv. m iki 23,02 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 12, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,57 kv. m iki 18,86 kv. m. Kadangi iš pateiktos pažymos negalima nustatyti, koks kameros plotas konkrečiu laiku tekdavo vienam asmeniui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal atsakovo pateiktus duomenis konstatavo, jog pareiškėjas iš viso 293 dienas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, neatitinkančiose, kamerose. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Pareiškėjas skunde nurodė tik abstraktaus pobūdžio teiginius, jog buvo laikomas kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, taip pat skundėsi asmens ir daiktų apžiūros sąlygomis. Nors, atsakovo teigimu, pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI kamerose metu nebuvo atlikta sąlygų šiose kamerose atitikimo higienos normoms patikrinimų, atsakovas į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (2011 m. birželio 27 d. Nr. EP-242, 2011 m. spalio 26 d. Nr. EP-444, 2012 m. liepos 9 d. Nr. EP-254, 2013 m. vasario 8 d. Nr. EP-6, 2013 m. liepos 9 d. Nr. EP-224, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr. EP-301, b. l. 18–31, 34–52), priimtus patikrinus kitas Šiaulių TI kameras ir Šiaulių TI patalpas bendrai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šie patikrinimo aktai, taip pat atsakovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 10 d. pažyma apie D. S. laikymo sąlygas Nr. 62/08-147 (b. l. 15–17) paneigia šiuos pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, ir jas (išvadas) pagrindžiantiems argumentams, kurių nekartoja, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame naujų argumentų šiuo aspektų ir nenurodė.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog Šiaulių TI rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką.

Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 10 d. pažymoje apie D. S. laikymo sąlygas Nr. 62/08-147 nurodyta, jog į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra priskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Byloje esantis pareiškėjo pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) išrašas (b. l.

95) patvirtina, kad prie jo žalingų įpročių yra pažymėtas rūkymas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, būtų pranešęs administracijai, jog yra nerūkantis, ar teikęs prašymą laikyti jį kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas;

į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 4 iki 7 eurų atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr. 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2013-520/2015, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, o byloje esantis asmens sveikatos istorijos nuorašas taip pat nepatvirtina dalies pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytų sveikatos sutrikimų (pavyzdžiui, regos susilpnėjimas), taip pat nepatvirtina, kad nustatytų sveikatos sutrikimų priežastis – teisės aktų reikalavimų neatitinkančios kalinimo sąlygos Šiaulių TI (teigė, kad dėl menkos galimybės judėti atsirado stuburo skausmai, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos yra patyręs stuburo traumą (b. l. 95, 105).

Atsižvelgdama į minėtas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui pirmosios instancijos teismo nustatyta 1 550 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati, pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 8 000 Eur.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyręs bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė