2022-10-19 Nr. AB-25209-3-61-3-02714-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3848-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02714-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. (V. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. (V. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis V. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 22S72579 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pateikė Migracijos departamentui pakartotinį prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas asmens tapatybę patvirtinančio dokumento neturi, jis liko (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas baiminasi dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat gali būti įkalintas už tai, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu ir prašė jį panaikinti, nes pareiškėjo pakartotinis prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos jam suteikimo kriterijų. Pareiškėjas taip pat nesutiko su išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, nes jo veikla domisi ir jį grįžimo į kilmės valstybę atveju (duomenys neskelbtini).

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Migracijos departamentas paaiškino, kad 2021 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 20PR-113 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kurį pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT). VAAT 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su VAAT sprendimu, pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris VAAT sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas apie įsiteisėjusį teismo sprendimą buvo informuotas, jam buvo pasiūlyta savanoriškai grįžti į kilmės šalį bei galimybę kreiptis į Tarptautinę migracijos organizaciją, tačiau pareiškėjas atsisakė savanoriškai sugrįžti į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 2022 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą Nr. 22S479 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas 2022 m. kovo 3 d. pateikė pakartotinį prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad jis prašo pradėti prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje procedūrą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tačiau Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prašymą, skundžiamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

6. Atsakovas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad įrodymų, patvirtinančių naujas aplinkybes pareiškėjas nepateikė. Taigi, Migracijos departamentas naujų faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas, bei sąlygotų kitas išvadas, nei buvo padarytos 2021 m. birželio 14 d. Migracijos departamento sprendime Nr. 20PR-113, tyrimo metu nenustatė.

7. Migracijos departamentas tyrimo metu taip pat neidentifikavo aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai (mirties bausmė, kankinimai). Taip pat nenustatyta, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos jam suteikimo kriterijų.

8. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, paneigiančių padarytas išvadas, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesudaro pagrindo pripažinti priimtą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Atsakovas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai pritaikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo V. C. skundą atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

11.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Aleksandro Barausko pasienio užkardos pareigūnai 2020 m. lapkričio 30 d. sulaikė du asmenis, kurie prisistatė nepilnamečiais – V. C. ir A. D. Asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų nei pareiškėjas, nei A. D. su savimi neturėjo.

11.2. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kartu su A. D. buvo (duomenys neskelbtini).

11.3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pirmąjį prieglobsčio prašymą, 2021 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 20PR-113 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2022 m. sausio 19 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11.4. Pareiškėjas, kol buvo nagrinėjamas jo skundas, savavališkai pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro. 2021 m. liepos 3 d. pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo perduotas Lietuvos pareigūnams. Pareiškėjas buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini).

11.5. Pareiškėjas 2022 m. vasario 1 d. buvo informuotas, jog įsiteisėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. 20PR-113 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“. Pareiškėjui pasiūlyta savanoriškai grįžti į kilmės šalį bei galimybę kreiptis į Tarptautinę migracijos organizaciją. Taip pat pareiškėjui buvo paaiškinta, kad, nepasinaudojus savanoriško grįžimo galimybe, jo atžvilgiu bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas atsisakė savanoriškai sugrįžti į (duomenys neskelbtini). 2022 m. vasario 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S479 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11.6. Pareiškėjas 2022 m. kovo 3 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, kuriame prašė pradėti prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje procedūrą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pareiškėjas nurodė, kad jis turi naujų duomenų (dokumentų ir vaizdo medžiagos) dėl jo prieglobsčio prašymo.

11.7. Pirminėje apklausoje, vykusioje 2022 m. balandžio 28 d., pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

11.8. Antrinėje apklausoje, vykusioje 2022 m. gegužės 6 d., pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

11.9. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paskesnio prašymo motyvus, 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 22S72579 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas iš byloje pateikto pareiškėjo pakartotinio prašymo ir pareiškėjo apklausų metų nurodytų aplinkybių nustatė, kad pareiškėjas pakartotinį prašymą grindžia naujais motyvais, kad (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini).

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo pateikta informacija yra abstrakti, ji neleidžia tiksliai identifikuoti nei jo aprašomo įvykio aplinkybių, nei pokalbio turinio, nei dalyvavusių asmenų motyvų ir tikslų, nei esamų arba numanomų pasekmių įvykio dalyviams ir pareiškėjui. Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą patikrino Šengeno ir Interpolo ieškomų asmenų registrą, tačiau įrašų apie pareiškėją nerado. Tyrimo metu įvairiuose socialiniuose tinkluose buvo ieškoma pareiškėjo paskyra, tačiau jos nerasta. Taip pat buvo patikrintas VšĮ „Dapamoga“ internetinis puslapis, kuriame, anot pareiškėjo, galbūt yra jo nuotrauka, tačiau puslapyje rasta vienintelė viešoje erdvėje daryta nuotrauka, kurioje pareiškėjo atvaizdo nebuvo. (Duomenys neskelbtini). Todėl teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas tiek pakartotinį prašymą Migracijos departamentui, tiek skundą teismui iš esmės grindžia abstrakčiais, subjektyvaus pobūdžio argumentais apie nesaugią padėtį, tačiau jo pasakojimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patiria arba patirs realią grėsmę gyvybei ar sveikatai iš (ne) valstybinių subjektų.

14. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino esminius pareiškėjo paaiškinimų argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi patvirtinančiais Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

III. 15. Pareiškėjas V. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti. Pareiškėjas nurodo, kad prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėją dėl (duomenys neskelbtini).

17. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas negali būti sugrąžintas į kilmės valstybę, nes kiltų grėsmė jo gyvybei.

18. Pareiškėjo įsitikinimu, jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytų aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovas laikosi pozicijos, jog tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 22S72579, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, pareiškėjo skundą atmetė.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

25. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

26. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) akcentavo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

28. Vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai neprieštaringi bei nuoseklūs.

29. Pareiškėjas savo pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindė, kaip teigė, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus bei byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamos situacijos vertinimu. Byloje esantys duomenys ir jų atlikta analizė patvirtina, kad pareiškėjas nepateikė jo teiginius patvirtinančių rašytinių įrodymų, nepateikė išsamių, konkrečių ir nuoseklių žodinių paaiškinimų. Pareiškėjo paaiškinimai dėl (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, neišsamūs ir nenuoseklūs. Pasakojimo metu pareiškėjas negalėjo įvardinti (duomenys neskelbtini).

Atsakinėdamas į Migracijos departamento darbuotojo apklausose užduodamus klausimus, pareiškėjas atsakymus skaitė iš lapelio, teikė miglotus paaiškinimus. Pareiškėjo pasakojimo tam tikros detalės apklausų metų skyrėsi (pvz., pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad su A. Z. susisiekė keletą kartų, vėliau teigė, kad su juo kalbėjo tik vieną kartą). Be to, pareiškėjo pasakojimas apie jam tariamai kilmės valstybėje kilusią grėsmę buvo grindžiamas išimtinai tik trečiųjų asmenų pateikta, nepatikrinta informacija, dėl ko neįmanoma tiksliai identifikuoti nei pačių aplinkybių, nei asmenų (teisėsaugos struktūrų) tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją, nei numanomų pasekmių pareiškėjui.

Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo teiginius apie teisėsaugos struktūrų tariamai vykdomą jo paiešką, patikrino Šengeno ir Interpolo ieškomų asmenų registrą, tačiau įrašų apie pareiškėją nerado. Atsakovas, be kita ko, įvairiuose socialiniuose tinkluose ieškojo pareiškėjo paskyros, buvo tikrinama informacija, pateikta VšĮ „Dapamoga“ internetiniame puslapyje, tačiau duomenų apie pareiškėją taip pat nerasta. Apklausoje pareiškėjo buvo klausiama apie naujus įrodymus. Paklaustas, ar gali pateikti šiuos įrodymus, pareiškėjas nurodė, kad gali pabandyti pateikti juos per dvi savaites, tačiau jų taip ir nepateikė.

Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pareiškėjo nurodoma grėsmė patirti persekiojimą šiuo atveju buvo vertinama kaip hipotetinė, nepagrindžianti tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikio, o pareiškėjo baimė patirti persekiojimą pripažinta nepagrįsta. Sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus ir neįtikinamas, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo nesugebėjimas nuosekliai paaiškinti aplinkybes kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo ir jų tikrumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl jam gresiančio persekiojimo kilmės valstybėje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais įrodymais.

31. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymo dalį dėl papildomos apsaugos jam suteikimo, tyrimo metu nenustatė realios rizikos pareiškėjui jo kilmės valstybėje, pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taip pat, kad šiuo metu kilmės valstybėje vyktų tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog remdamasis Užsieniečių registracijos centro pateiktais duomenimis atsakovas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, įvertinęs informaciją apie (duomenys neskelbtini), nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nurodė, kad jau anksčiau (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad neegzistuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nustatytos išskirtinės aplinkybės (asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai), (duomenys neskelbtini).

32. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Atsakovas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, todėl pagrindo abejoti Migracijos departamento priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nėra.

33. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

34. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai neįvertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. C. (V. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 26 d sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė