2018-10-17 Nr. AB-18620-3-63-3-00369-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-445-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00369-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.6; 18.6.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. ir M. K. (A. K. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (teisių perėmėjai – M. K. ir A. K.) skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir viešoji įstaiga Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–7), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 29–35), prašydamas: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. A1-21 (toliau – ir Įsakymas) dalį dėl 0,2627 ha laisvos ir neužstatytos žemės sklypo, pagal UAB „Julimatas“ 2016 m. vasario 1 d. parengtą prašomos sugrąžinti natūra, laisvos valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), sklypo ribų planą m 1:500; 2) panaikinti Administracijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. (8.6)-D3-K-172r-855 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Administraciją suformuoti 0,2627 ha žemės sklypą, pagal UAB „Julimatas“ 2016 m. vasario 1 d. parengtą prašomos sugrąžinti natūra, laisvos valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), sklypo ribų planą m 1:500.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad siekia natūra susigrąžinti iki 1940 m. nacionalizacijos J. K. valdytą 0,5496 ha žemę Palangoje. E. V. buvo perduotas 0,2593 ha žemės sklypas ir liko negrąžintas 0,2903 ha žemės sklypas, nurodant, kad jis yra užstatytas. UAB „Julimatas“ parengė sklypo ribų planą, iš jo matyti, kad užstatyta teritorija sudaro tik 277 kv. m, o likęs plotas (2 627 kv. m) yra laisvas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą aiškiai yra pasakęs, kad laisva neužstatyta žemė privalo būti sugrąžinta piliečiams. Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerija (toliau – ir NŽT) 2014 m. vasario 28 d. paaiškino, kad negali įtakoti savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmų dėl laisvos žemės plotuose grąžinamų natūra žemės sklypų formavimo. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. vasario 5 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas suformuoti 0,2627 ha žemės sklypą pagal UAB „Julimatas“ 2016 m. vasario 1 d. parengtą sklypo ribų planą. Administracija ginčijamu Sprendimu atsakė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) galioja detaliojo plano sprendiniai, patvirtinti Administracijos direktoriaus Įsakymu. Be to, Administracija nurodė, kad minėto žemės sklypo naudojimo būdas yra visuomeninės paskirties, jis nuo 1986 m. užimtas poilsio pastatais.

4. Pareiškėjas pastebėjo, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybė išperka, o ne grąžina natūra tik tokius detaliaisiais planais suformuotus žemės sklypus, kurie yra būtini statiniams, pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo prašomas suformuoti žemės sklypas pagal minėtą UAB „Julimatas“ planą, yra laisvas ir neužimtas poilsio pastatais.

5. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė taikyti senatį Įsakymui skųsti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą ( I t., b. l. 63–64).

6. Administracija nurodė, kad Įsakymu patvirtintas detalusis planas yra viešai paskelbtas Palangos miesto savivaldybės internetinėje svetainėje. Administracijos nuomone, pareiškėjas praleido 1 mėnesio terminą Įsakymui apskųsti.

7. Administracija taip pat nurodė Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kad atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės atžvilgiu, kad teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

8. Administracija paaiškino, kad ginčo žemės sklypas yra nekilnojamojoje kultūros vertybėje – Palangos miesto istorinėje dalyje. Administracija pažymėjo, kad griežto paminklosauginio režimo teritorijoje negalima skaidyti sklypų. Be to, pasak Administracijos, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 6 punktas numato, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų teritorijoje, išskyrus šioje teritorijoje esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime nurodė, kad Administracijai pažymėjus ginčo žemės sklypą kaip priskirtą laisvai (neužstatytai) žemei, išskyrus žemės dalį, reikalingą pastatų, esančių šiame žemės sklype, eksploatacijai, NŽT vykdys nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, vadovaudamasi pateikta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę (I t., b. l. 55–61).

10. NŽT taip pat nurodė, kad pagal Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą, patvirtintą Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, likusi J. K. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dalis pažymėta kaip užstatyta teritorija.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras (toliau – ir Mokymo centras) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 49–53).

12. Mokymo centro nuomone, E. V. nuosavybės teisių byla yra baigta Klaipėdos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 50, kuriuo buvo priimtas sprendimas neatkurti nuosavybės teisės natūra į 0,2903 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas, Mokymo centro nuomone, neturi teisės dar kartą kreiptis dėl tų pačių klausimų. Be to, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, pareiškėjui atsisakius skundo, 2016 m. vasario 17 d. nutartimi (proceso Nr. 3-63-3-00280-2014-2) nutraukė bylą pagal pareiškėjo skundą Administracijai iš esmės dėl to paties dalyko, todėl kreiptis pakartotinai dėl to paties pareiškėjas neturėjo teisės.

13. Mokymo centras pastebėjo, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas yra rekreacija, be to, sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje. Mokymo centro nuomone, pareiškėjo ginčijamas Administracijos Sprendimas nenustatė pareiškėjui jokių naujų teisių, pareigų ar apribojimų, todėl negali būti skundo dalyku.

II. 14. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (II t., b. l. 7–15).

15. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-387-609/2016 reiškiami reikalavimai nėra tapatūs.

16. Dėl Administracijos argumentų, kad pareiškėjas praleido 1 mėnesio terminą Administracijos Įsakymui apskųsti, teismas nurodė, kad Įsakymas pareiškėjui neturėjo būti įteiktas, todėl minėto akto apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo akto priėmimą dienos. Teismas vertino, kad pareiškėjas apie Įsakymą sužinojo iš Administracijos 2016 m. kovo 3 d. rašto, todėl sprendė, kad 1 mėnesio termino pareiškėjas nepraleido.

17. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo pageidaujamos susigrąžinti natūra žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą (žemė yra užimta minėtoje nuostatoje nurodytu būdu).

18. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas yra kultūros vertybės teritorijoje, kuri pripažinta saugotina viešajam pažinimui ir naudojimui. Be to, ginčo žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje nustatytas griežtas paminklosauginis režimas. Specialiojo paminklosauginio plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, 6.2.2 punkte numatyta, kad U2 (kultūros vertybės) teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai, t. y. šioje teritorijoje negalima skaidyti sklypų, ko iš esmės siekia pareiškėjas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad dalyje sklypo statinių nėra ir ne visas sklypas reikalingas esančių pastatų eksploatacijai.

19. Teismas nurodė, kad nors ginčo teritorija nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijai priskirta vėliau nei buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės atkūrimo natūra, vis dėlto tai neturi reikšmės ir konstatavo, kad ginčo žemė atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismas konstatavo, kad vien specialaus teritorijos statuso buvimas yra savarankiškas pagrindas priskirti ją valstybės išperkamai žemei. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta žemė jam negali būti grąžinta natūra, nes yra užimta nekilnojamosios kultūros vertybės objekto, lemiančio visuomenės interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų teisėtus interesus. Atitinkamai, teismas sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą juos panaikinti. Tais pačiais motyvais teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (suformuoti žemės sklypą).

III. 20. Pareiškėjas 2016 m. spalio 31 d. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 19–29).

21. Pareiškėjas pažymėjo, kad dalis nuosavybės teisių buvo atkurta Klaipėdos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 50. Šiame sprendime nurodyta, kad likusi žemė bus grąžinta vėliau, tačiau NŽT 2013 m. gruodžio 5 d. rašte nurodė, kad likusi žemės sklypo dalis pažymėta kaip užstatyta teritorija.

22. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad UAB „Julimatas“ parengtas planas turėjo būti vertinamas kaip įrodymas dėl faktinės situacijos, kad ginčo sklypo konkrečioje dalyje nėra statinių. Neužimta poilsio pastatais sklypo dalis neturi konkretaus visuomenės poreikio, o žemės sklypo visuomeninė paskirtis, pasak pareiškėjo, nereiškia konkretaus visuomenės poreikio tai ginčo sklypo daliai. Pareiškėjas nurodė, kad teismas netyrė, kokia ginčo sklypo dalis yra reikalinga Mokymo centro naudojamų komercinės paskirties (ne visuomenės poreikių) pastatų eksploatavimui. Pasak pareiškėjo, Mokymo centro iniciatyva buvo paruošta detaliojo plano korekcija. Detaliojo plano sprendiniai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad pareiškėjui negrąžinamas sklypas yra reikalingas statinių rekonstrukcijai, juos praplečiant (naujų statybų vykdymui).

23. Pareiškėjas pastebėjo, kad ginčijamame Sprendime Administracija nenurodė, kad sklypo suformuoti negalima todėl, kad sklypo laisva dalis patenka į kultūros vertybės apsaugos zoną ar pats sklypas yra saugoma kultūros vertybė ar, kad sklypo negalima suformuoti dėl atitinkamų paminklosauginių sąlygų (tuo savo Sprendimą Administracija pradėjo grįsti tik bylos nagrinėjimo metu). Administracinių bylų teisenoje yra suformuota teisminė praktika, kad pareiškėjui ginčijant administracinį aktą, atsakovas savo pozicijos negali grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nėra ginčijamame akte.

24. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad teismas sprendimą grindė Palangos miesto savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, kuris Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T2-174 buvo pripažintas netekusiu galios. Teismo sprendimo priėmimo metu galiojo Palangos miesto istorinės dalies (buvęs kodas U2) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. ĮV-309. Pagal šį viešai prieinamą planą, ginčo sklypo dalis yra teritorijoje T1 (Vilų teritorijos). Teritorijos T1 bendruosiuose reikalavimuose nustatytas draudimas esamus sklypus dalinti į kelis, išskyrus atvejus, pagrįstus tyrimais (pagal situaciją iki 1940 m.). Šiai teritorijai nustatytas tausojamojo naudojimo saugojimo režimas.

25. Pareiškėjas pastebėjo, kad sklypo ginčo dalyje nėra saugomo kultūros paveldo objekto, todėl ji negali būti nei susieta, nei neatsiejama su kultūros paveldo objektu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, perkeldamas šį argumentą iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-2979/2011, kurios fabula yra visiškai kitokia, nei nagrinėjamu atveju. Be to, pareiškėjas ne siekia sklypo skaidymo, o naudojasi įstatymo nustatyta tvarka ir procedūromis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

26. Pareiškėjas paaiškino, kad 1998 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 50 pareiškėjo motinai (E. V.) natūra atkurtas žemės sklypas yra toje pačioje Palangos miesto istorinėje dalyje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos zonoje, o prašomas suformuoti naujas sklypas ribojasi su pareiškėjo nuosavybės teise valdomu sklypu. Atkūrus nuosavybę ir pareiškėjo prašomą suformuoti sklypą sujungus su pareiškėjo jau turimu gretimu sklypu, būtų įgyvendinta Palangos miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano siekiamybė – atkurti teritorijos T1 buvusių vilų autentiškus sklypus, nes šiuos sklypus sujungus, sklypas būtų praktiškai autentiškas J. K. iki nacionalizacijos 1940 m. turėtam sklypui natūroje, taip būtų atkurta saugotina paminklosauginė istorinė vertybė, nes istoriškai sklypas būtų toks, koks buvo suformuotas iki 1940 m.

27. Apibendrindamas pareiškėjas darė prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

28. 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas mirė. Jo teises byloje perėmė pareiškėjo sutuoktinė M. K. ir pareiškėjo sūnus A. K. (toliau – pareiškėjai).

29. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 37–38).

30. Administracija nurodo, kad ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtis yra visuomeninės paskirties teritorijos, todėl, Administracijos nuomone, apeliantas be pagrindo teigia, kad dalį švietimo įstaigos (Mokymo centro) žemės reikėtų grąžinti pareiškėjui natūra. Administracija taip pat nurodo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 3 punktą, žemė neprivatizuojama, jeigu ji suteikta mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinėms globos bei rūpybos įstaigoms.

31. Tai, kad specialusis paminklosauginis planas bylos nagrinėjimo metu buvo panaikintas, Administracijos nuomone, nekeičia bylos esmės, nes ginčo žemės sklypas yra saugojamoje kultūros paveldo vietovėje. Naujojo specialiojo plano prioritetinė kryptis, pasak Administracijos, yra esamos urbanistinės struktūros išsaugojimas, todėl sklypų skaidymas, išskyrus tam tikras išimtis, nėra galimas.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime nurodo, kad neprieštarauja dėl apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų (II t., b. l. 57–59).

33. NŽT paaiškina, kad vykdytų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę, remdamasi Administracijos pateikta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę ginčo teritorijoje.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Mokymų centras atsiliepime prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą (II t., b. l. 40–44). Mokymų centras taip pat prašo išreikalauti iš Administracijos E. V. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 86.

35. Mokymų centras, iš esmės pakartodamas atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentus, nurodo, kad Administracija apskritai neturi teisės svarstyti pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, nes šis prašymas yra išspręstas. Be to, pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, prašymai atkurti nuosavybės teises galėjo būti pateikti iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. prieš 15 metų.

36. Mokymų centras pakartoja savo nuomonę, kad ginčijamas Sprendimas negali būti skundo dalyku, nes nenustato pareiškėjui jokių naujų teisių, pareigų ar apribojimų. Mokymų centras taip pat pakartoja savo argumentą, kad ginčijamas Įsakymas negali būti panaikintas, nes Klaipėdos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 50 (neatkurti nuosavybės teisių) yra galiojantis ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Administracijos atsisakymo suformuoti pareiškėjams žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms vykdyti.

38. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Administracija teisėtai ir pagrįstai atsisakė suformuoti žemės sklypą, nes ginčo žemės sklypas yra kultūros vertybės teritorijoje, kurioje negalima skaidyti sklypų. Apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutinkama, nurodant, kad galiojančiuose teisės aktuose nustatytas draudimas esamus sklypus dalinti į kelis, išskyrus atvejus, pagrįstus tyrimais (pagal situaciją iki 1940 m.). Atkūrus nuosavybę, pasak pareiškėjų, būtų atkurtas iki nacionalizacijos buvusių vilų autentiškas sklypas, taip būtų atkurta saugotina paminklosauginė istorinė vertybė. Pareiškėjai nesutinka, kad jų prašomas suformuoti žemės sklypas yra užimtoje (užstatytoje) teritorijoje.

39. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas A. K., kurio teisių perėmėjai yra pareiškėjai, 2016 m. vasario 5 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu suformuoti 0,2627 ha žemės sklypą pagal UAB „Julimatas“ 2016 m. vasario 1 d. parengtą prašomos sugrąžinti natūra, laisvos valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), sklypo ribų planą m 1:500 (I t., b. l. 26–28). Administracija byloje ginčijamu Sprendimu šį prašymą atsisakė tenkinti, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu (I t., b. l. 37). Administracija nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei.

40. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje yra reglamentuojamos nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Administracija tinkamai nustatė, jog ginčo žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisės grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje yra negalimas. Nors Administracija ginčijame Sprendime, be kita ko, ir nurodė, kad žemės sklypas Gedimino g. 5, Palangoje nuo 1986 m. yra užimtas poilsio pastatais, tačiau iš esmės matyti, kad buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žemės sklypo suformavimo todėl, kad buvo konstatuota, jog ginčo žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei.

41. Kas yra valstybės išperkama žemė yra įtvirtina Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje. Iš ginčijamo Administracijos Sprendimo turinio matyti, kad ginčo žemės sklypas buvo pripažintas valstybės išperkama žeme remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

42. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Taigi, iš minėtos nuostatos matyti, kad valstybės išperkama žeme yra laikoma tokia žemė, kuri detaliuosiuose planuose yra užimta tam tikrais nurodytais būdais ar vienu iš jų.

43. Administracija ginčijamame Sprendime nurodė, kad žemė yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, taip pat kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų. Taigi, Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodydama tokio atsisakymo teisinį pagrindą, pacitavo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto dalį, kuria rėmėsi, priimdama Sprendimą. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Administracija ginčijamame Sprendime nenurodė, jog ginčo žemės sklypas yra nekilnojamoji kultūros vertybė ir rėmėsi tik tuo, kad žemė yra užstatyta pastatais. Kaip minėta, Sprendime buvo nurodyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta taip pat ir kitų infrastruktūros objektų, be kita ko, ir įvairių veiklos sričių, užtikrinančių gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso teritorijų.

44. Ginčo teritorijos detaliojo plano koregavimas buvo patvirtintas byloje ginčijamu Įsakymu (I t., b. l. 13). Minėtu Įsakymu taip pat buvo koreguoti detaliojo plano sprendiniai žemės sklype (duomenys neskelbtini), nustatyti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 195.

45. Sprendinių brėžinyje (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. ĮV-190, teritorija (duomenys neskelbtini) patenka į kultūros paveldo vertybės (Palangos miesto istorinės dalies, unikalus kodas 12613, buvęs kodas U2), pripažintos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, teritoriją (I t., b. l. 11).

46. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – tai kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Iš minėtos nuostatos matyti, kad nekilnojamąja kultūros vertybe gali būti ne tik tam tikras objektas, bet ir vietovė. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo ĮV-190 1.4 punktu, šios nutarties 45 punkte minėta teritorija (buvęs kodas U2) pripažinta saugoma nekilnojamąją kultūros vertybe, nustatant šios vertybės apsaugos tikslą – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Iš Kultūros vertybių registro taip pat matyti, kad (duomenys neskelbtini) patenka į registruotą nekilnojamąją kultūros vertybę – Palangos miesto istorinę dalį (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search).

47. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teritorija (Palangos miesto istorinė dalis) minėtu Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu buvo pripažinta saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, konstatuotina, kad šios teritorijos detaliojo plano sprendiniuose teisėtai ir pagrįstai nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) patenka į kultūros paveldo vertybės teritoriją. Atitinkamai, pareiškėjai nepagrįstai reikalauja panaikinti Įsakymą dėl sprendinių, susijusių su prašoma suformuoti žemės sklypo dalimi.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjų prašomas suformuoti žemės sklypas patenka į teritoriją, kurios statusas – nekilnojamoji kultūros vertybė, saugotina viešajam pažinimui ir naudojimui, atitinkamai daro išvadą, kad Administracija teisėtai ir pagrįstai atsisakė suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, konstatavusi, kad šis sklypas yra valstybės išperkama žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, be kita ko, numatantį, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji yra užimta kultūros vertybių apsaugos teritorijos. Taigi, ginčijamu Sprendimu Administracija teisėtai ir pagrįstai atsisakė suformuoti prašomą žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

49. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kultūros objektams priskirta žemė išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Atitinkamai, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros objektų teritorijoje, išskyrus šioje teritorijoje esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Nagrinėjamu atveju prašomame suformuoti žemės sklype pareiškėjams nuosavybes teise priklausančių gyvenamųjų namų ar (ir) kitų namų valdos statinių nėra, todėl minėta Žemės reformos įstatymo išimtimi šiuo atveju nėra galimybės pasinaudoti.

50. Faktinė aplinkybė, kad ginčo žemės sklypas yra žemėje, užimtoje kultūros vertybių apsaugos teritorijos (nekilnojamąja kultūros vertybe yra pati ginčo vietovė) yra pakankama konstatuoti, kad ginčo žemės sklypas yra valstybės išperkamoje žemėje, t. y. žemėje, kurioje negalimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra. Atitinkamai proceso dalyvių ir (ar) pirmosios instancijos teismo sprendimo teisiniai argumentai, susiję su tuo, kokia sklypo dalis yra reikalinga jame stovinčių statinių (pastatų) eksploatavimui, taip pat susiję su specialiuoju paminklosauginiu režimu bei ginčo sklypo skaidymo galimybėmis, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi.

51. Mokymo centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašė išreikalauti ir prie bylos pridėti E. V. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 86. Šio prašymo apeliacinės instancijos teismas netenkino, nes administracinėje byloje yra prašomos išreikalauti bylos kopija. Mokymo centras nepagrįstai tvirtina, kad Administracija neturi teisės svarstyti pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes nuosavybės teisių atkūrimo klausimas jau yra išspręstas 1998 m. gegužės 22 d. sprendimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Administracija nesvarstė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes toks prašymas Administracijai nebuvo teiktas (buvo prašoma tik suformuoti žemės sklypą), o dėl Klaipėdos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 22 d. priimto sprendimo, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį iki 1940 m. nacionalizacijos J. K. turėtos žemės, o dėl kitos dalies sprendimas šiuo metu dar nėra priimtas.

52. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. K. ir M. K. (A. K. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė