2017-07-05 Nr. AB-13402-3-61-3-03998-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-760-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03998-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. B., V. J. A., V. K., A. A., V. M., R. G., S. V., L. N., B. G., A. G., V. V., G. S. ir O. C. (O. C.) skundus atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtų valstybinių pensijų dalių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Č. B., V. J. A., V. K., A. A., V. M., R. G., S. V., L. N., B. G., A. G., V. V., G. S. ir O. C. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundais į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimų panaikinimo bei neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių priteisimo. Pagal jų skundus pradėtos administracinės bylos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną administracinę bylą (I t., b. l. 74).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi (I t., b. l. 64–66) priėmė pareiškėjo R. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundo (II t., b. 1. 46–51, 60–62) dalį, kurioje prašoma: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1D-8043(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jam mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir taip ribojama jo konstitucinė teisė į nuosavybę, pažeidžiami konstituciniai asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisingumo ir proporcingumo principai.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepime į pareiškėjo R. G. skundą (II t., b. l. 77) su skundu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Šiai normai atitikus Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), preziumuojama, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu (IV t., b. l. 126–131) atmetė pareiškėjų Č. B., V. J. A., V. K., A. A., V. M., R. G., S. V., L. N., B. G., A. G., V. V., G. S. ir O. C. skundus kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjams paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teismas pažymėjo, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, sumažintos socialinės išmokos, valstybinės pensijos, laikinai turėjo būti mokamos dvejus metus – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (toliau abu kartu – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas) dar vieniems metams – iki 2013 m. gruodžio 31 d. – buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad: 1) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; 2) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgęs į tai, pareiškėjų Č. B., V. J. A., V. K., A. A., V. M., R. G., S. V., L. N., B. G., A. G., V. V., G. S. ir O. C. skundų reikalavimus dėl valstybinių pensijų dalių, neišmokėtų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai Č. B., V. K., A. A., R. G., S. V., L. N., B. G., A. G., V. V., G. S. ir O. C. prašė panaikinti skundžiamus aktus. Teismo vertinimu, šie pareiškėjų reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimų dėl neišmokėtų valstybinių pensijų dalių priteisimo. Atmetus šių pareiškėjų pagrindinius reikalavimus, buvo atmesti ir jų išvestiniai reikalavimai dėl aktų panaikinimo.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų Č. B. ir V. J. A. skundai buvo atmesti, todėl nepatenkinti ir prašymai atlyginti patirtas teismo išlaidas.

III. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde (IV t., b. l. 133–135) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl valstybinės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. 3 386,88 Eur, išmokėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepatenkino jo skundo dalies priteisti 2012–2013 m. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, todėl nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi. Pareiškėjas teigia, jog priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas, o valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi Vyriausybė neišsprendė valstybinių pensijų, sumažintų vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kompensavimo klausimo, pareiškėjo nuomone, jo teisėtus lūkesčius dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo apginti turėtų teismas.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą (IV t., b. l. 139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodyta, kad apelianto pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pažymi, jog 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo (buvo nustatyta valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo iki 2016 m. liepos 1 d. nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą (t. y. priimtą nagrinėti skundo dalį dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies), taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde (IV t., b. l. 133–135) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl valstybinės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. 3 386,88 Eur, išmokėjimo.

Apeliantas pažymi, kad valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, priėmus Laikinąjį įstatymą, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog minėtu įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi Vyriausybė neišsprendė valstybinių pensijų, sumažintų vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kompensavimo klausimo, apeliantas mano, kad jo teisėtus lūkesčius dėl sumažintos pensijos dalies grąžinimo apginti turėtų teismas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (IV t., b. l. 139) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neapgynė jo teisėtų lūkesčių, jog valstybinės pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, neišmokėta dalis bus grąžinta valstybei išgyvenus ekonominį sunkmetį ir nustačius kompensavimo mechanizmą.

Iš bylos medžiagos – Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos paskirtos (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360,00 Lt) valstybinės pensijos dydis ginčui aktualaus laikotarpio pradžiai (2012 m. sausio 1 d.) buvo 2 436,32 Lt. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama perskaičiuota ir atitinkamai sumažinta valstybinė pensija (1 949,06 Lt per mėnesį) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (II t., b. l. 75–76). Šiam ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat šio straipsnio galiojimo terminą reglamentavę Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimai.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) taikė Laikinojo įstatymo redakcijų 4 straipsnį ir minėtų redakcijų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas, įstatymų leidėjui nustatyta pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose (2010 m balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir kt.) ne kartą yra konstatavęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių.

Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną, tuo atveju, kai susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) valstybinė pensija yra mažinama nedideliu mastu (jos mažinimo mastas nėra didelis), įstatymų leidėjui neatsiranda pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

Minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi, Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu.

Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui R. G. paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, jam paskirtos valstybinės pensijos (su BP priedu) sumažėjimas ginčui aktualiu 2012–2013 m. laikotarpiu (nuo 2 436,32 Lt iki 1 949,06 Lt) neviršijo 20 procentų (sudarė 19,99 proc.). Vadinasi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriais buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatuota, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas.

Minėta, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nes tikėtasi, jog valstybinės pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, neišmokėta dalis bus grąžinta valstybei išgyvenus ekonominį sunkmetį ir nustačius kompensavimo mechanizmą, tačiau to padaryta nebuvo, nors Konstitucinis Teismas reikalavo nustatyti kompensavimo mechanizmą.

Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, pareiškėjui R. G. paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Vadinasi, šiuo atveju nekilo valstybei pareiga nustatyti kompensavimo mechanizmą dėl patirtų praradimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pabrėždama šį įstatyme nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjo apeliaciniame skunde iš naujo keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo ir kompensavimo mechanizmo nustatymo pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į aktualią šiuo klausimu Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime priėjo prie išvadų, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi, atsakovo Vidaus reikalų ministerijos veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu (2012–2013 m.) taikant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymų normas, laikytini teisėtais.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 m., remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2012–2013 m. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, 2016 m. lapkričio 4 d. Nr. A-1802-146/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra pagrindo.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė