2016-12-22 Nr. AB-24538-3-61-3-02305-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2906-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02305-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 5; 15.2.1; 15.2.3.2; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. D2-3910-(1.20.); 2) panaikinti Tarnybos 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. D2-5174-(1.20.); 3) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-144(AG-91/05-2015); 4) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“; 5) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisijos 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 3R-144(AG-91/05-2015) nepagrįstas ir neteisėtas, išnagrinėtas vienpusiškai, neįvertinta aplinkybė, kad Tarnyba nuslėpė teismo ekspertizės aktą Nr. 78TPK-367/2011, kuriame nustatyta, jog pareiškėjas nesirgo ir neserga sunkia psichikos liga. Ekspertizė buvo paskirta ir atlikta vadovaujantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjo O. R. 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi. Tarnyba įsakyme nurodė, kad pareiškėjui viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre buvo suteiktos kokybiškos medicinos paslaugos ir gydymas. Teigė, kad Tarnybos vadovai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktą. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. M., B. U. ir A. Š. nepagrįstai išgalvojo baisias diagnozes, kad pareiškėjas serga psichine liga ir jį nedelsiant reikia gydyti bei uždarė į ligoninę. Pareiškėjo teigimu, beveik mėnesį trukęs gydymas buvo neteisėtas, pareiškėjui, kuris yra neįgalus, sergantis širdies ligomis, buvo leidžiami ir duodami nereikalingi vaistai. Direktorius M. M. tyčia pažeidė įstaigos vidaus administravimo nuostatus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pats diagnozavo ligas savo kabinete, pareiškėjo neapžiūrėjo ir su juo nepakalbėjo, nusiuntė į teismą melagingą prašymą patalpinti pareiškėją mėnesio laikotarpiui į ligoninę, kurį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas patenkino. Mano, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Atsakovė Tarnyba, kartu atstovaujanti ir atsakovę Lietuvos valstybę, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad skundo pagrindas negali būti šios administracinė bylos dalyku. Pareiškėjo 2012 m. lapkričio 6 d., 2012 m. lapkričio 15 d., 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. kovo 20 d. Tarnybai pateiktų skundų pagrindu Tarnyba atliko pareiškėjui VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir 2013 m. gegužės 10 d. Kontrolės ataskaitoje Nr. D17-70-(1.27.) (toliau – ir Ataskaita) konstatavo, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Ataskaitos pagrindu Tarnybos direktorius 2013 m. gegužės 14 d. priėmė įsakymą Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G.“ teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas Įsakymo neskundė teisės aktų nustatytais terminais, neprašo atnaujinti praleisto apskundimo termino, todėl Įsakymas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktą negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Tarnyba pareiškėjui nurodė, kad dėl to paties dalyko jis jau kreipėsi į Tarnybą.

Pareiškėjas per 2013 m. gegužės 10 d. Kontrolės ataskaitoje Nr. D17-70-(1.27.) numatytą terminą jo neapskundė, tačiau 2015 m. kovo 18 d. pateikė Tarnybai naują skundą, nurodydamas tas pačias faktines aplinkybes. Tarnyba 2015 m. kovo 26 d. rašte Nr. D2-3910-(1.20) atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas pakartotinai kreipėsi dėl to paties dalyko. Pareiškėjas 2015 m. kovo 18 d. pateiktame skunde formuluoja tuos pačius prašymus, susijusius su jau ištirtomis aplinkybėmis pagal pareiškėjo 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d., taip pat 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. kovo 20 d. skundus, dėl kurių buvo priimtas Įsakymas ir Ataskaita.

Pareiškėjo 2015 m. kovo 18 d. skunde nurodytos aplinkybės, kurios buvo pakartotos iš pareiškėjo 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d., taip pat 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. kovo 20 d. skundų, yra ištirtos ir įvertintos Tarnybos 2013 m. gegužės 10 d. Ataskaitoje. Tarnyba 2015 m. kovo 26 d. rašte Nr. D2-3910-(1.20) padarė išvadą, kad pareiškėjo 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d., taip pat 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. kovo 20 d. skundų dalykas ir turinys bei 2015 m. kovo 18 d. skundas yra tapatūs, nes naujų aplinkybių pareiškėjas skunduose nenurodė.

Teigia, kad pareiškėjo 2015 m. kovo 18 d. skundas dėl jo priimtinumo nagrinėti galimybės buvo įvertintas vadovaujantis teisės aktais, o pareiškėjas Tarnybos 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. D2-3910-(1.20.) tinkamai, suprantamai ir aiškiai informuotas apie priežastis, dėl kurių jo 2015 m. kovo 18 d. skunde keliami klausimai nebus nagrinėjami. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ bei Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. D2-5174-(1.20.) nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovės priimtų sprendimų viešojo administravimo srityje išnagrinėjus pareiškėjo skundus teikiant pareiškėjui VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pareiškėjas skundą grindžia ta aplinkybe, jog Tarnyboje, nagrinėjant jo skundus dėl neteisėto ir nepagrįsto pareiškėjo hospitalizavimo bei gydymo VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, nebuvo atsižvelgta į pagrindinį įrodymą, t. y. 2011 m. rugsėjo 19 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-367/2011, kad jis neserga ir nesirgo psichikos ligomis.

Teismas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ nurodė, kad šis Įsakymas nepriskirtas kategorijai administracinių ginčų, kurie privalo būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas nenurodė tikslios datos, kada gavo minėtą Įsakymą, tačiau iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro kompensaciją už padarytą žalą sveikatai ir moralinę žalą; nubausti ir pašalinti iš pareigų VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorių M.

M., I vyrų skyriaus vedėją B. U., gydytoją A. Š. už suklastotus dokumentus ir nepagrįstai paguldytą į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą pareiškėją; taip pat prašė panaikinti VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, Antakalnio poliklinikoje apie jį prigalvotas ligos istorijas (administracinė byla Nr. I-3678-643/2013), tačiau teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Tuo pačiu nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. spalio 4 d. buvo gautas pareiškėjo S. G. skundas su prašymu priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento bei VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro tinkamą kompensaciją; pašalinti iš pareigų VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorių M.

M., skyriaus vedėją B. U., gydytoją A. Š. už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi; be to, prašė panaikinti visur prigalvotą neįgaliojo „ligos istorijas“ kaip kompensaciją (administracinė byla Nr. I-6936-168/2013). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi skundas laikytas nepaduotu. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, kad pareiškėjas apie Įsakymą vėliausiai galėjo sužinoti 2013 m. gegužės 22 d., kai Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą administracinėje byloje Nr. I-3678-643/2013.

Pirminį skundą šioje nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2015 m. balandžio 22 d., akivaizdžiai praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą Įsakymui apskųsti. Pačiame Įsakyme nurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjo teismo posėdyje nurodytą priežastį, dėl kurios jis praleido įstatyme nustatytą terminą, teismas nepripažino svarbia, nes net jei pareiškėjo brolis mirė 2013 m. balandžio mėn., neaišku, kaip ši priežastis galėjo sutrukdyti pareiškėjui pateikti skundą dėl Įsakymo, kuris priimtas 2013 m. gegužės 14 d..

Taigi, jokių kliūčių, sutrukdžiusių pareiškėjui pateikti skundą Komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui nenustatyta. Kitų priežasčių pareiškėjas nenurodė. Teismas, esant nurodytoms aplinkybėms, administracinę bylą dalyje dėl Įsakymo panaikinimo nutraukė (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 101 straipsnio 7 punktas).

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. D2-5174-(1.20.) teismas nurodė, kad jame pranešama pareiškėjui, jog jo 2015 m. balandžio 13 d. skundo dalis dėl to paties dalyko, t. y. 2011 m. birželio 29 d.–2011 m. liepos 22 d. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nebus nagrinėjama, kadangi pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, o tik pakartojo 2015 m. kovo 18 d. skunde bei 2012 m. lapkričio 6 d., 2012 m. lapkričio 15 d., 2013 m. kovo 19 d. bei 2013 m. kovo 20 d. skunduose nurodytas aplinkybes. Pranešama, kad dėl šių aplinkybių buvo priimtas Įsakymas, todėl ši pareiškėjo skundo dalis vadovaujantis Pacientų skundų nagrinėjimo aprašo 20.1 p. nuostatomis nebus nagrinėjama. Tuo pačiu nurodyta, kad pagal Pacientų skundų nagrinėjimo aprašo 20.1 p. nuostatas, pareiškėjo 2015 m. vasario 23 d. gautas skundas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo VšĮ Antakalnio poliklinikoje įregistruotas Nr. T-3-47 bei Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus persiųsta pareiškėjo 2015 m. vasario 18 d. skundo kopija prijungta prie Kontrolės Nr. T3-48/2015 ir Tarnyba planuoja jį išnagrinėti ir pareiškėjui atsakyti iki 2015 m. gegužės 23 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė nė vieno argumento dėl šio sprendimo nepagrįstumo ir dėl ko reiškiamas reikalavimas jį panaikinti. Be to, šis sprendimas, kuriuo tik pranešama pareiškėjui apie jo skundo prijungimą prie Kontrolės Nr. T3-48/2015 bei planuojamą skundo išnagrinėjimo datą laikytinas tarpiniu sprendimu, nuo kurio pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeičia, todėl sprendimą laikė nesukeliančiu teisinių pasekmių pareiškėjui, o administracinę bylą šioje dalyje nutraukė kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 101 straipsnio 1 punktas).

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Tarnybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. D2-3910-(1.20.) bei Komisijos 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-144(AG-91/05-2015) nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 19 d. pateikė Tarnybai skundą, kuriame skundėsi, kad Tarnyba netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Prie skundų pridėdavęs ekspertizės aktą, kad jis neserga psichikos liga, tačiau šis aktas buvo nuslėptas. Pareiškėjas išreiškė abejones skundą nagrinėjusių specialistų kompetencija ir, pridėjęs iškarpas iš laikraščio, reikalavo, kad jo skundas būtų išnagrinėtas. Tarnyba ginčijamame 2015 m. kovo 26 d. sprendime Nr. D2-3910-(1.20.) priminė pareiškėjui, kad 2012 m. lapkričio 6 d., 2012 m. lapkričio 15 d., 2013 m. kovo 19 d., 2013 m. kovo 20 d. skundais dėl to paties dalyko pareiškėjas jau buvo kreipęsis į Tarnybą ir šių skundų pagrindu buvo atlikta VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre pareiškėjui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė. Tarnyba 2013 m. gegužės 16 d. raštu Nr. D2-7456-(1.20.) pranešė pareiškėjui apie išnagrinėjimo rezultatus, kartu išsiųsdama Įsakymo ir Ataskaitos kopijas. Tuo pačiu Tarnyba nurodė, kad jis su 2013 m. kovo 18 d. skundu nepateikė naujų aplinkybių, todėl vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo 20.1 p. nuostatomis (jeigu Tarnyba jau yra išnagrinėjusi skundą dėl to paties dalyko), pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas.

Teismas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Pacientų skundė nagrinėjimo aprašas) 20.1 p., nurodė, kad pareiškėjas į Tarnybą dėl VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre pareiškėjui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kreipėsi su skundais 2012 m. lapkričio 7 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d.

Tarnybai 2012 m. lapkričio 7 d. pateiktą skundą pareiškėjas pildė keletą kartų – 2013 m. kovo 19 d. bei 2013 m. kovo 20 d. skundais. Tiek pirminiame 2012 m. lapkričio 7 d. skunde, tiek vėliau pateiktuose jis skundėsi jo priverstiniu gydymu VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, gydžiusių gydytojų A. M., B. U., A. Š. netinkamu gydymu ir netinkamai nustatytomis diagnozėmis, reiškė nesutikimą su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi dėl pareiškėjo priverstinio gydymo, prievarta skiriamais vaistais, sutrikusiu širdies ritmu jam besigydant šioje gydymo įstaigoje, sanitarų veiksmais, mobiliojo telefono bei taksofono kortelių atėmimo aplinkybe, dėl ko pareiškėjas negalėjo paskambinti giminaičiams ir pranešti apie savo būvimo vietą, bei nurodoma, kad pareiškėjas neserga psichikos liga.

Visos pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės buvo ištirtos, surašyta Ataskaita bei priimtas Įsakymas. Taigi, lyginant pareiškėjo 2015 m. kovo 19 d. Tarnybai pateiktą skundą su anksčiau pateiktais skundais, dėl kurių priimtas Įsakymas, matyti, kad pareiškėjas iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes (kaip ir teismui šioje byloje pateiktuose skunde bei patikslintuose skunduose), todėl teismas pripažino, kad Tarnyba, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 19 d. skundą, tinkamai nustatė, jog visos jame išdėstytos aplinkybės jau yra įvertintos Įsakyme, pagrįstai pareiškėjo skundą pripažino tapačiu 2012–2013 m.

Tarnybai pateiktiems skundams, dėl kurių buvo priimtas Įsakymas, tinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį bei Pacientų skundų nagrinėjimo aprašo 20.1 p. nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Ginčijamame Sprendime nepradėti pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūros nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas (priimtas vadovaujantis Aprašo 20.1 punkto nuostatomis, kuriose nustatyta Tarnybos teisė atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą, jeigu jis jau yra išnagrinėtas).

Tuo pačiu Sprendime nurodytas faktinis pagrindas, įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas Tarnybos kompetencijos ribose, neprieštarauja Tarnybos tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas taip pat teisėtu pripažino išankstine ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka šį sprendimą išnagrinėjusios Komisijos 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-144(AG-91/05-2015), ir nurodė, kad naikinti šį sprendimą taip pat nėra juridinio pagrindo.

Teismas, konstatavęs, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, elgėsi taip, kaip nustatyta teisės aktų reikalavimuose, neteisėti šios institucijos veiksmai laikytini neįrodytais, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymą vertino kaip betikslį. Teismas sprendė, kad nesant neteisėtų veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir skundą tenkinti: panaikinti Tarnybos 2015 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. D2-3910, 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. D-5174 bei Komisijos 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-144(AG-91/05-2015), taip pat panaikinti Tarnybos 2013 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ ir priteisti pareiškėjui dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) 30 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, vienpusiškai ir šališkai, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai neatnaujino termino skundui dėl 2013 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. T1-626 paduoti ir nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo brolio mirtis nėra pagrindas atnaujinti terminą. Pareiškėjo brolis mirė 2013 m. birželio mėn. Baltarusijoje. Brolis gyveno vienas, šeimos neturėjo, todėl broliui mirus, pareiškėjas turėjo prižiūrėti ūkį ir sodybą, važiuoti į Baltarusiją ir ten būti, kol viską sutvarkė.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Tarnyba tyčia nuslėpė visus VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pažeidimus, tokiu būdu pažeidė Sveikatos priežiūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei nuostatuose nustatytą skundų nagrinėjimo tvarką, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo interesus atstovavo advokatė, tačiau jam asmeniškai nebuvo suteikta galimybė gintis teisme pačiam. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteiktos kokybiškos medicininės paslaugos, jam nebuvo skirti kardiologiniai vaistai, kadangi tokių centre nebuvo. Pareiškėjo reikalavimai centre buvo ignoruojami, direktorius A. M. pareiškėjo nematė, jo neapžiūrėjo ir nebendravo su pareiškėju, tačiau diagnozę nustatė. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba nuslėpė ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nesirgo ir neserga sunkia psichikos liga. Pareiškėjas, būdamas neįgalus, nesant pagrindo buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę, tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai.

Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Atsakovai atsiliepime papildomai nurodo, kad atliko asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl pacientui S. G. 2011 m. birželio 29 d.–2011 m. liepos 22 d. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (toliau – ir Centras) teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, t. y. išnagrinėjo paciento 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d., 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. kovo 20 d. skunduose (dėl to paties dalyko) nurodytas faktines aplinkybes, atitinkamai įvertindama paciento medicininėje dokumentacijoje, gautoje iš Centro, kaip kontroliuojamosios įstaigos, esančius įrašus teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, atitikties atžvilgiu. Atlikus minėtą kokybės kontrolę, jos metu nustatytos faktinės aplinkybės išdėstytos Aprašu patvirtintoje Kontrolės ataskaitos formoje, o pastarosios pagrindu buvo priimtas ginčo objektu esantis Įsakymas, kuriame, neviršijant teisės aktais nustatytos kompetencijos, konstatuota, jog 2011 m. birželio 29 d.–2011 m. liepos 22 d. pacientui S. G. Centre asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant norminių teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų.

Pareiškėjo skundo pagrindą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris turiniu analogiškas skundui, teiktam pirmosios instancijos teismui, sudaro Tarnybos Įsakyme konstatuotos išvados nepagrįstumas, motyvuojant tuo, jog Tarnyba neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių, pasak pareiškėjo, jas nuslėpė, todėl nepatvirtino jo skunduose nurodytų teiginių, jog pareiškėjas, kaip teigia, neserga ir niekada nesirgo psichikos liga, atitinkamai, buvo neteisėtai priverstinai stacionarizuotas ir gydytas. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo 2015 m. kovo 18 d. skundą, kai jis pakartotinai dėl to paties dalyko kreipėsi į Tarnybą. Minėtos aplinkybės, kaip neteisėtų Tarnybos veiksmų įrodymas, pareiškėjo nuomone, yra pagrindas jam priteisti padarytos 30 000 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Tarnybos nuomone, pagrįsti teismo sprendimo argumentai administracinę bylą dalyje dėl Įsakymo panaikinimo nutraukti, kadangi pareiškėjas praleido terminą šį Įsakymą apskųsti. Pareiškėjas nepateikė svarių įrodymų, patvirtinančių teisėtas skundo praleidimo priežastis, kaip to reikalauja ABTĮ. Tarnyba taip pat sutinka su teismo sprendimo argumentais, jog ,visos pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės buvo ištirtos, surašyta Ataskaita bei priimtas Įsakymas. Tarnyba, atsisakydama nagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 19 d. skundą, tinkamai nustatė, kad visos jame išdėstytos aplinkybės jau yra įvertintos Įsakyme, pagrįstai pareiškėjo skundą pripažino tapačiu 2012–2013 m.

Tarnybai pateiktiems skundams, dėl kurių buvo priimtas Įsakymas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS556-869/2011 nurodė, jog teisės teorijoje pripažįstama, jog skundai yra tapatūs, kai yra trijų elementų – šalių, skundo dalyko ir faktinio pagrindo – tapatumas. Šalies tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotinio skundo tam pačiam atsakovui. Skundo dalyku yra laikomas pareiškėjo reikalavimas, kurį jis pateikia atsakovui.

Vertinant, ar dviejų skundų dalykas sutampa, svarbu ne tiek lingvistinės reikalavimų formuluotės, kiek materialusis ginčo santykis, kuris, šiuo atveju, yra atliktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės objektas. Akreditavimo tarnyba padarė išvadą, kad 2012 m. lapkričio 6 d. ir 15 d., 2013 m. kovo 19 d. ir 20 d. skundų dalykas ir jų turinys bei 2015 m. kovo 18 d. skundas yra tapatūs. Skundo tapatumo visumai būtinas ir skundo pagrindo, kurį sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, tapatumas.

Skundo pagrindas laikomas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (faktinis pagrindas). Todėl naujas skundas galimas tik tuomet, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant pradinį skundą. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 6 ir 15 d., 2013 m. kovo 19 ir 20 d. skunduose naujų aplinkybių nenurodė, todėl, nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu, Tarnyba pagrįstai padarė išvadą, kad į visus minėtuose skunduose keliamus, kaip tapačius, klausimus pareiškėjui 2013 m. gegužės 10 d.

Kontrolės ataskaitoje atsakyta tinkamai ir pagrįstai. Analogiška pozicija išdėstyta ir, Tarnybos nuomone, pagrįstame ir teisėtame VAGK 2015 m. balandžio 13 d. sprendime.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti galimai padarytą žalą nurodo, kad jis yra nepagrįstas nei faktiniais, nei teisiniais motyvais. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl pacientui S. G. 2011 m. birželio 29 d.–2011 m. liepos 22 d. Centre teiktų paslaugų atliko savalaikiai, nepažeisdama jokių Apraše numatytų procedūrų, o Įsakyme, priimtame Kontrolės ataskaitos pagrindu, nurodytos išvados yra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis, kurios įvertintos teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros veiklą, atžvilgiu, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui reikalauti turtinės žalos atlyginimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio pareiškėjo reikalavimo netenkino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos priimtų sprendimų viešojo administravimo srityje išnagrinėjus pareiškėjo skundus teikiant jam VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Ši administracinė byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde teismui prašė panaikinti Tarnybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. D2-3910-(1.20.), 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. D2-5174-(1.20.), Komisijos 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3R-144(AG-91/05-2015), Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ bei priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Tarnybos 2013 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ bei 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. D2-5174-(1.20.) nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad teismas neobjektyviai, vienpusiškai ir šališkai išnagrinėjo bylą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai neatnaujino termino skundui dėl 2013 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. T1-626 paduoti ir nepagrįstai termino praleidimo priežastis vertino kaip nesudarančias pagrindo atnaujinti terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, remdamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su termino skundui paduoti atnaujinimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis vertino kaip nesudarančias pagrindo terminą atnaujinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-122-662/2016 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje eAS-561-756/2016). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eAS-363-261/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-240/2014 ir kt.). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad praleido terminą skundui dėl Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. T1-626 „Dėl pacientui S. G. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ paduoti. Įvertinusi pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis teigia praleidęs terminą skundui paduoti (brolio mirtis, ūkio ir sodybos priežiūra, reikalų tvarkymas), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šios priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis priežastimis, dėl kurių terminas paduoti skundą būtų atnaujintas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai neatnaujinto pareiškėjui termino skundui dėl Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. T1-626 paduoti, nepagrįsti ir atmestini.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, taip pat nepagrįsti, kadangi, kaip matyti iš teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. (S. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė