2017-04-03 Nr. AB-7761-3-65-3-00194-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-238-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00194-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. I. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. I. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti 298,22 Eur turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija).

Pareiškėja nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. Sr-978 nustatė 1 114,03 Eur socialinės pašalpos permoką už 2012 m. sausio – kovo mėnesius, 2012 m. liepos – 2013 m. rugsėjo mėnesius ir 2014 m. spalio – gruodžio mėnesius, kadangi šiais laikotarpiais Socialinės paramos skyriui ji nepranešė apie sūnaus M. I. mokymąsi.

Socialinės paramos skyrius pareiškėjai ir kartu su ja gyvenančiam sūnui M. I. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. skyrė socialinę pašalpą po 31,12 Eur, 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. – 27,26 Eur socialinę pašalpą, o nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 1 d. – 34,06 Eur socialinę pašalpą, nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. – 30,66 Eur socialinę pašalpą bei iš šių socialinių pašalpų vykdė socialinės pašalpos permokos išskaitas. Sprendimą dėl socialinės pašalpos permokos dydžio nustatymo bei sprendimus skirti sumažintas socialines pašalpas Socialinės paramos skyrius priėmė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu, pareiškėjos sūnų pripažinęs bendrai gyvenančiu asmeniu. Pareiškėjos nuomone, toks formalus bendrai gyvenančių asmenų sąvokos aiškinimas, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, neatitinka jokių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2011 m. jos sūnus gyvena savarankiškai pas mirusiojo sutuoktinio motiną, kurios gyvenamosios vietos adresu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Įstatymo 17 ir 18 straipsnius, sprendžiant dėl socialinės paramos skyrimo, turėtų būti skaičiuojamos bendrai gyvenančių asmenų pajamos, tačiau pareiškėjos sūnus ginčo laikotarpiais kartu su ja negyveno ir niekas negali jo įpareigoti gyventi kartu su motina. Pareiškėja nurodė, kad ji sprendimų, kuriais skiriama socialinė pašalpa būdavo mažinama ir konstatuota socialinės pašalpos permoka, neskundė, tačiau, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kelia reikalavimą atlyginti nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. dėl nepagrįstai sumažintos socialinės paramos atsiradusią 298,22 Eur dydžio turtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas papildomai paaiškino, kad R. I. sūnus nuo 2011 m. gyvena atskirai, savarankiškai tvarko savo buitį, pareiškėja savo pajamas naudoja tik savo buitiniams poreikiams tenkinti, pilnamečio sūnaus, kuris gaudavo našlaičio pensiją, materialiai neišlaikydavo.

Pareiškėja papildomai paaiškino, kad sūnus gyvena atskirai, pas ją apsilanko retkarčiais, ji sūnui išlaikymo neteikė, nes pati pragyvena tik iš socialinės paramos, prie pareiškėjos buto išlaikymo sūnus neprisideda. Teigė, kad 2015 m. sausio mėn. Socialinės paramos skyriaus darbuotoja buvo atvykusi patikrinti pareiškėjos gyvenimo sąlygų, patikrinimo metu pas pareiškėją lankėsi sūnus, tačiau Socialinės paramos skyriaus darbuotoja neklausė, ar sūnus gyvena kartu, nors šią aplinkybę užfiksavo patikrinimo akte.

Atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujanti Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai įpareigoja piniginę socialinę paramą gaunančius asmenis pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą bei būtinus šiai paramai gauti dokumentus, per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Savivaldybės administracija nurodė, kad pareiškėja, 2015 m. sausio 7 d. pateikdama prašymą Nr. 16066 piniginei socialinei paramai gauti, neinformavo Socialinės paramos skyriaus apie tai, kad jos pilnametis sūnus M.

I. pradėjo mokytis. Socialinės paramos skyrius 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 999 pareiškėjai nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. skyrė 81,60 Eur dydžio socialinę pašalpą. Paaiškėjus faktui, jog pareiškėjos sūnus nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. mokosi Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje bei gauna našlaičio pensiją, Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis pareiškėjos 2015 m. sausio 30 d. prašyme Nr. 16326 nurodyta informacija, 2015 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 5363 pareiškėjai nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. paskyrė 31,12 Eur socialinę pašalpą.

Be to, Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis 2015 m. balandžio 17 d. pareiškėjos prašymu Nr. 3131, 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 11332 pareiškėjai paskyrė 27,26 Eur socialinę pašalpą nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. bei nusprendė išskaityti po 10 procentų kiekvieną mėnesį iš toliau pareiškėjai paskirtų socialinių pašalpų. Socialinės paramos skyrius sprendimu Nr. 12650 pareiškėjai nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. birželio 1 d. paskyrė 34,06 Eur socialinę pašalpą, o nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d.

– 30,66 Eur socialinę pašalpą. Savivaldybės administracija pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, savivaldybei turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla. Savivaldybės administracija teigė, kad jos priimti sprendimai ir veiksmai, sprendžiant dėl pareiškėjai skirtinos socialinės paramos, yra teisėti, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą nėra.

Teismo posėdyje atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Savivaldybės administracijos, atstovės papildomai nurodė, kad Įstatymas, nustatydamas bendrai gyvenančių asmenų sąvokos apibrėžimą, nenumato aplinkybių, susijusių su bendru namų ūkio vedimu ar asmenų gyvenimu kartu. Taip pat pažymėjo, kad tais atvejais, jei pilnamečiams vaikams (įvaikiams) iki 24 metų yra priteistas tėvų išlaikymas, laikoma, kad asmenys nėra bendrai gyvenantys.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjos R. I. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reguliuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2011 m. gruodžio 1 d. įstatymo Nr. XI-1772 redakcija). Pagal Įstatymo 5 straipsnį, viena iš piniginės socialinės paramos formų yra socialinė pašalpa (1 punktas). Dėl piniginės socialinės paramos bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją arba savivaldybės, kurios teritorijoje nuomojamas būstas, administraciją, o jei bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo gyvenamosios vietos neturi, – į savivaldybės, kurios teritorijoje jie gyvena, administraciją (Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis).

Rašytiniai bylos įrodymai, pareiškėjos skunde nurodyti bei teismo posėdyje pateikti paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjos sūnus ginčo laikotarpiu buvo pilnametis ir iki 24 metų amžiaus asmuo, jis niekur nedirbo, nebuvo įregistravęs santuokos, neaugino vaikų; nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 12 d. pagal bendrojo ugdymo programas mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, o nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. pagal formaliojo profesinio mokymo programą – Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja nuo 1988 m. sausio 11 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi (duomenys neskelbtini), o jos sūnus M. I. nuo 2011 m. spalio 17 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) nuo 2001 m. liepos 16 d. buvo paskirta ir mokama našlaičių pensija.

Bendrai gyvenančių asmenų samprata pateikta Įstatymo 2 straipsnio, kuriame išvardijamos pagrindinės sąvokos, 2 dalyje (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 redakcija). Pagal pateiktą apibrėžimą, Įstatymas bendrai gyvenančiais asmenimis laiko: sutuoktinius ir jų vaikus (įvaikius) iki 18 metų; susituokusį asmenį, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vieną iš tėvų ir jo vaikus (įvaikius) iki 18 metų; neįregistravusius santuokos ir bendrą ūkį tvarkančius pilnamečius ar veiksniais pripažintus nepilnamečius vyrą ir moterį ir jų vaikus (įvaikius) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip vienas valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. Vieno gyvenančio asmens apibrėžimas pateiktas Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pagal šį apibrėžimą, vienas gyvenantis asmuo suprantamas kaip vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjos sūnaus mokymąsi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 12 d. pagal bendrojo ugdymo programą Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre bei nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. pagal formaliojo profesinio mokymo programą Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje ir vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 2 punkte pateikta bendrai gyvenančių asmenų sąvoka, sprendė, kad Socialinės paramos skyrius, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. spręsdamas klausimus dėl socialinės pašalpos skyrimo R. I., tinkamai taikė Įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. pateiktuose prašymuose-paraiškose piniginei socialinei paramai, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms kaip kartu gyvenantį nurodė savo sūnų, besimokantį Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje. Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, jog, nors ir nepripažindama, kad sūnus gyvena bendrai su ja, tokius duomenis į prašymus-paraiškas įrašė Socialinės paramos skyriaus darbuotojų nurodymu. Savivaldybės administracija pateikė Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą Nr. 292, kuriame užfiksuoti 2015 m. sausio 27 d. atlikto patikrinimo rezultatai.

Šiame akte nurodyta, kad patikrinimo metu pareiškėjos bute, esančiame (duomenys neskelbtini) buvo rastas ir M. I.; konstatuota, kad jis mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą (patikrinimo akte – profesinėje mokykloje). Teismo posėdyje pareiškėja, teikdama paaiškinimus apie šio patikrinimo aplinkybes, patvirtino, kad sūnus patikrinimo metu buvo pas ją namuose, kad pas ją bute yra sūnaus daiktų ir kad sūnus pas ją ne tik lankosi, bet ir pagyvena po savaitę, maitinasi. Teismas, įvertinęs tokius pareiškėjos paaiškinimus, darė išvadą, kad jie taip pat patvirtina aplinkybę, jog Socialinės paramos skyrius pagrįstai į bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų sudėtį įtraukė jos sūnų, besimokantį pagal formaliojo profesinio mokymo programą.

Panevėžio miesto savivaldybės atstovė paaiškino, kad M. I. ginčo laikotarpiu galėjo būti priskirtas vieno gyvenančio asmens kategorijai tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad jam yra priteistas išlaikymas iš pareiškėjos. Teismo vertinimu, tai, kad į bendrai pareiškėja gyvenančių asmenų sudėtį ginčo laikotarpiu buvo įtrauktas ir jos sūnus, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teikiamą bendrai gyvenančių asmenų sąvokos aiškinimą. Administracinėje byloje Nr. A-238-148/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, ar savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo pareiškėją priskyrus bendrai gyvenančių asmenų grupei, buvo apribota jos teisė pasinaudoti socialine parama, kai pareiškėja yra pilnametė (iki 24 metų amžiaus), nedirbanti, neįregistravusi santuokos, neauginanti vaikų, tačiau besimokanti ir gyvenamąją vietą deklaravusi kitu nei jos motina adresu bei tai, kad teismo patvirtintos taikos sutarties pagrindu gauna išlaikymą iš motinos ir tėvo, yra teisėtas.

Nagrinėjamoje byloje teismas esmine aplinkybe, nesudarančia pagrindo pareiškėją priskirti į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį, pripažino tai, jog pareiškėjai teismo sprendimu buvo paskirtas tėvų išlaikymas periodinėmis išmokomis, todėl buvo nuspręsta, jog pareiškėja laikytina vienu gyvenančiu asmeniu Įstatymo 2 straipsnio 15 straipsnio aiškinimo prasme (2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-238-148/2015). Nagrinėjamoje byloje teismui nebuvo pateikta duomenų, kad teismo sprendimu M. I. gaudavo iš pareiškėjos išlaikymą periodinėmis išmokomis.

Pagal Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai yra saistomi Įstatyme nustatytomis pareigomis, tarp jų – ir pareigos per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Teismo vertinimu, ši įstatyminė nuostata reiškia, kad asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą ar ją gaunantis, privalo veikti rūpestingai ir domėtis socialinės paramos gavėjams nustatytomis pareigomis, o esant abejonių ar neaiškumų, kreiptis į Socialinės pareigos skyrių siekiant išsiaiškinti, ar tam tikros privačiuose santykiuose susidarančios aplinkybės gali turėti ir / arba turi įtakos skiriant ir/ ar mokant piniginę socialinę paramą.

Byloje nustatyta, kad Socialinės paramos skyrius 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. Sr -978 R. I. nustatė 1 114,03 eurų socialinės pašalpos permoką už 2012 m. sausio – kovo mėnesius, 2012 m. liepos – 2013 m. rugsėjo mėnesius ir 2014 m. spalio – gruodžio mėnesius, kadangi pareiškėja per Įstatymo nustatytą terminą Socialinės paramos skyriui nepranešė apie tai, kad sūnus nurodytais laikotarpiais mokėsi. Pareiškėja 2015 m. sausio 7 d. prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti Nr. 16066 nenurodė, kad jos sūnus mokosi Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje, o prašymo-paraiškos 2 punkte patvirtino, kad paskutinį kartą pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia. Teismas sprendė, kad Socialinės paramos skyrius duomenis apie pareiškėjos sūnų, besimokantį pagal formaliojo profesinio mokymo programą gavo iš 2015 m. sausio 27 d. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto Nr. 292. Tai, kad šie akte užfiksuoti duomenys teisingi, patvirtino 2015 m. sausio 27 d. išrašo iš Mokinių registro duomenys. Pareiškėja skunde „Dėl Socialinės paramos skyriaus sprendimo panaikinimo“, 2015 m. kovo 23 d. pateiktame Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorei, nurodė, kad jos sūnus su ja negyvena ir nėra pareiškėjos šeimos narys, todėl jai nebuvo žinoma apie jo mokymąsi. Teismas tokius pareiškėjos teiginius vertino kritiškai, atsižvelgęs į teismo posėdyje pareiškėjos pateiktus paaiškinimus. Teismo posėdžio metu pareiškėja pripažino, kad tuo metu, kai sūnus 2011 metais deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), jis mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre. Be to, pareiškėja nurodė, kad sūnus, baigęs mokymąsi šiame centre, ieškojo darbo, o vėliau įstojo mokytis į Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklą.

Dėl piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų kaltės neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimą reguliuoja Įstatymo aštuntajame skirsnyje „Neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimas“ įtvirtintos teisės normos. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis numato, jog nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teikimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis. Įstatymo minėtojo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad negrąžinta neteisėtai gauta piniginė socialinė parama yra išskaičiuojama vadovaujantis savivaldybės administracijos priimtu sprendimu iš piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui paskirtos piniginės socialinės paramos sumos išskaičiuojant ne daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos sumos per mėnesį, jeigu nėra piniginę socialinę paramą gaunančio asmens raštu pateikto sutikimo išskaičiuoti didesnę mokėtinos sumos dalį per mėnesį ar visą mokėtiną sumą. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu neteisėtai gauta piniginė socialinė parama negrąžinta arba neišskaičiuota Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, likusi skola išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu su išieškojimu susijusios administravimo išlaidos neviršija išieškotinos sumos.

Atsižvelgus į Socialinės paramos skyriaus vedėjui 2015 m. vasario 17 d. pateikto prašymo turinį, teismas darė išvadą, kad jame pareiškėja aiškiai išreiškė savo sutikimą, kad Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. Sr-978 nustatyta 1 114,03 Eur socialinės pašalpos permoka nuo 2015 m. sausio 1 d. būtų išskaičiuojama iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį. Iš esmės analogišką sutikimą pareiškėja suformulavo ir 2015 m. gegužės 11 d. pateiktame prašyme, kuriuo prašė nuo 2015 m. balandžio 1 d. likusią socialinės pašalpos permokos sumą išskaičiuoti iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad paminėti prašymai buvo parengti, panaudojus prieš pareiškėją psichinės prievartos ar kitokias neteisėtas priemones.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimai ir veiksmai, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. sprendžiant socialinės pašalpos dydžio nustatymo ir skyrimo pareiškėjai klausimus, buvo neteisėti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, Panevėžio miesto savivaldybei civilinė atsakomybė nekyla, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti 298,22 Eur dydžio turtinę žalą nepagrįstas.

III. Pareiškėja R. I. su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad konkrečiu atveju yra kilusi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo problema. Pareiškėja mano, kad yra svarbi ir turėtų būti taikoma įstatymo 2 straipsnio 2 punkte pirmame sakinyje minima sąlyga, kad prie bendrai gyvenančių asmenų yra priskiriami „neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai“.

Teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai interpretavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje Nr. A-238-143/2015.

Pareiškėja mano, kad nėra aišku, ar pirmos instancijos teismas laikė, kad formalus visų Įstatymo 2 straipsnio 2 punkto antrame sakinyje išvardintų sąlygų buvimas jo vertinimu visais atvejais besąlygiškai apsprendžia, kad pilnametis vaikas iki 24 metų yra bendrai su tėvais gyvenantis asmuo, todėl tokiu laikytinas ir pareiškėjos sūnus, ar teismas jį bendrai gyvenančiu asmeniu su pareiškėja laikė todėl, kad atsakovo darbuotojai jį pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje rado 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo metu.

Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atstovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinė paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 punkte yra nustatyta bendrai gyvenančių asmenų sąvoka, kuri turi būti taikoma visiems asmenims, prašantiems piniginės socialinės paramos. Bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), Urba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.“

Pareiškėja mano, kad yra svarbi ir turėtų būti taikoma įstatymo 2 straipsnio 2 punkto pirmame sakinyje minima sąlyga, kad prie bendrai gyvenančių asmenų yra priskiriami „neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai“. Tačiau ginčo atveju yra svarbi įstatymo 2 straipsnio 2 punkto antrame sakinyje įstatymo leidėjo išskirta sąlyga, kad taip pat į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį yra įskaitomi ir „nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusimokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai)“. Vadinasi ginčo atveju yra svarbus ne faktinis gyvenimas kartu ar bendros buities vedimas, bet faktas, kad nedirbantis (taip pat savarankiškai nedirbantis) nesusituokęs ir savo vaikų (įvaikių) neauginantis pilnametis vaikas (įvaikis) iki 24 metų mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai)“.

Atsakovo nuomone, įstatymo leidėjas sąmoningai, Įstatymo 2 straipsnio 2 punkto antrame sakinyje išskyrė aplinkybę kad, taip pat į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį yra įskaitomi studentai, kurie dėl studijų, tarkime kitame mieste, gali faktiškai su tėvai negyventi. Todėl ginčo atveju sąvoka „bendras ūkio vedimas“ nėra aktuali. Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, atsakovas mano, kad šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas. Atsakovas palaiko teismo poziciją, jog pareiškėja pagal Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai yra saistomi Įstatyme nustatytomis pareigomis, tarp jų – ir pareigos per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Teismo vertinimu, ši įstatyminė nuostata reiškia, kad asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą ar ją gaunantis, privalo veikti rūpestingai ir domėtis socialinės paramos gavėjams nustatytomis pareigomis, o esant abejonių ar neaiškumų, kreiptis į Socialinės pareigos skyrių siekiant išsiaiškinti, ar tam tikros privačiuose santykiuose susidarančios aplinkybės gali turėti ir/arba turi įtakos skiriant ir / ar mokant piniginę socialinę paramą.

Atsakovo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-238-143/2015 suformuota praktika, netikslinga vadovautis, nes faktinės aplinkybės ir taikomos teisės normos bylose yra skirtingos. Todėl esant skirtingoms faktinės aplinkybės būtų netikslinga taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-238-143/2015 suformuotą praktiką.

Atsakovo nuomone pirmos instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išsiaiškino visas bylos aplinkybes ir jas ištyrė, tačiau esmine sąlyga, kaip jau nurodyta ankščiau, pareiškėjas laiko Įstatymo 2 straipsnio 2 punkto antrame sakinyje nurodytas sąlygas, o ne faktinį gyvenimą kartu.

Atsižvelgus į Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 17 d. pateikto prašymo turinį, darytina išvada, kad jame pareiškėja aiškiai išreiškė savo sutikimą, kad Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. Sr-978 nustatyta 1 114,03 Eur socialinės pašalpos permoka nuo 2015 m. sausio 1 d. būtų išskaičiuojama iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį. Iš esmės analogišką sutikimą pareiškėja suformulavo ir 2015 m. gegužės 11 d. pateiktame prašyme, kuriuo prašė nuo 2015 m. balandžio 1 d. likusią socialinės pašalpos permokos sumą išskaičiuoti iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį.

Savivaldybės administracijos veiksmai ir priimti teisės aktai, yra teisėti, todėl pareiškėjai negali būti priteista turtinė žala. Taip pat atsakovas palaiko teismo poziciją, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimai ir veiksmai, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. sprendžiant socialinės pašalpos dydžio nustatymo ir skyrimo pareiškėjai klausimus, buvo neteisėti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, Panevėžio miesto savivaldybei civilinė atsakomybė nekyla, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti 298,22 Eur dydžio turtinę žalą yra nepagrįstas.

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos reikalavimas atlyginti galimai patirtą turtinę žalą.

Pareiškėja turtinės žalos atsiradimą sieja su galimai neteisėtais Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmais, kai 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. Nr. Sr -978 pareiškėjai buvo nustatyta 1 114,03 Eur socialinės pašalpos permoka už 2012 m. sausio – kovo, 2012 m. liepos – 2013 m. rugsėjo ir 2014 m. spalio – gruodžio mėnesius.

Pareiškėjos vertinimu, jai padarytą turtinę žalą sudaro nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. negautos socialinės pašalpos, t. y. 298,22 Eur suma, kuri atsirado dėl to, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius formaliai aiškindamas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 punkte pateiktą bendrai gyvenančių asmenų sąvoką, į bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų sudėtį įtraukė jos pilnametį sūnų, ir taip sumažino skiriamos socialinės pašalpos dydį bei vykdė išskaitas nustatytai socialinės pašalpos permokai išskaičiuoti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjos sūnaus mokymąsi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 12 d. pagal bendrojo ugdymo programą Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre bei nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. pagal formaliojo profesinio mokymo programą Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje ir vadovaudamasis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 punkte pateikta bendrai gyvenančių asmenų sąvoka, sprendė, kad Socialinės paramos skyrius, nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. spręsdamas klausimus dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjai, tinkamai taikė Įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad konkrečiu atveju yra kilusi Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo problema. Pareiškėja mano, kad yra svarbi ir turėtų būti taikoma įstatymo 2 straipsnio 2 punkto pirmame sakinyje minima sąlyga, kad prie bendrai gyvenančių asmenų yra priskiriami „neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai“.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad bendrai gyvenančių asmenų samprata pateikta Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 punkte (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 redakcija).

Įstatyme nurodyta, kad bendrai gyvenančiais asmenimis laikomi sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju sprendžiant, ar asmenys laikytini kartu gyvenančiais asmenimis pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 punktą, yra svarbus ne faktinis gyvenimas kartu ar bendros buities vedimas, bet faktas, kad nedirbantis (taip pat savarankiškai nedirbantis) nesusituokęs ir savo vaikų (įvaikių) neauginantis pilnametis vaikas (įvaikis) iki 24 metų mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje.

Vadovaujantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjos sūnus M. I., ginčo laikotarpiu buvo pilnametis iki 24 metų amžiaus asmuo, jis niekur nedirbo, nebuvo įregistravęs santuokos, neaugino vaikų; nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 12 d. pagal bendrojo ugdymo programą mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, o nuo 2014 m rugsėjo 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. pagal formaliojo profesinio mokymo programą – Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje (b. l. 24, 26, 41, 43). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog konkrečiu atveju Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius pagrįstai į bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų sudėtį įtraukė jos sūnų, besimokantį pagal formaliojo profesinio mokymo programą, yra pagrįsta.

Pažymėtina, kad Socialinės paramos skyrius 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. Sr -978 pareiškėjai nustatė 1 114,03 Eur socialinės pašalpos permoką už 2012 m. sausio – kovo, 2012 m. liepos – 2013 m. rugsėjo ir 2014 m. spalio – gruodžio mėnesius, kadangi pareiškėja per Įstatymo nustatytą terminą Socialinės paramos skyriui nepranešė apie tai, kad jos sūnus nurodytais laikotarpiais mokėsi (b. l. 5). Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų, apie tai, jog pareiškėja, teikdama prašymus piniginei socialinei paramai gauti ar vėliau Socialinės paramos skyrių informavo apie sūnaus mokymąsi, byloje nėra. Pateiktuose prašymuose piniginei socialinei paramai gauti pareiškėja nurodė, kad sūnus nesimoko, nors pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja pripažino, kad sūnus mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, o baigęs mokymąsi šiame centre, įstojo mokytis į Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklą.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teikimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis.

Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negrąžinta neteisėtai gauta piniginė socialinė parama yra išskaičiuojama vadovaujantis savivaldybės administracijos priimtu sprendimu iš piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui paskirtos piniginės socialinės paramos sumos išskaičiuojant ne daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos sumos per mėnesį, jeigu nėra piniginę socialinę paramą gaunančio asmens raštu pateikto sutikimo išskaičiuoti didesnę mokėtinos sumos dalį per mėnesį ar visą mokėtiną sumą. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu neteisėtai gauta piniginė socialinė parama negrąžinta arba neišskaičiuota Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, likusi skola išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu su išieškojimu susijusios administravimo išlaidos neviršija išieškotinos sumos.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimo procedūras iš esmės lemia socialinę paramą gaunančio asmens valia.

Pažymėtina, kad 2015 m. vasario 17 d. prašymu Socialinės paramos skyriui pareiškėja nurodė, jog sutinka, kad Socialinės paramos skyriaus 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. Sr-978 nustatyta 1 114,03 Eur socialinės pašalpos permoka nuo 2015 m. sausio 1 d. būtų išskaičiuojama iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį (b. l. 57). 2015 m. gegužės 11 d. prašyme pareiškėja nurodė prašanti nuo 2015 m. balandžio 1 d. likusią socialinės pašalpos permokos sumą išskaičiuoti iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį (b. l. 67).

Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo konstatuoti, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius konkrečiu atveju spręsdamas socialinės paramos mokėjimo klausimus pareiškėjos atžvilgiu veikė neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnį, viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei civilinė atsakomybė nekyla. Todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos reikalavimas atlyginti jai 298,22 Eur dydžio turtinę žalą pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-238-143/2015 suformuota praktika konkrečiu atveju vadovautis nėra pagrindo, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė