2024-04-24 Nr. AB-6633-3-61-3-00590-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Legislator headnote
AI generated2024-04-24 Nr. AB-6633-3-61-3-00590-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas Y. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 24S44979 „Grąžinti į užsienio valstybę“ (toliau – ir 2024 m. vasario 7 d. sprendimas).
Full text
Administracinė byla Nr. eAS-204-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00590-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Pareiškėjas Y. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 24S44979 „Grąžinti į užsienio valstybę“ (toliau – ir 2024 m. vasario 7 d. sprendimas).
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymą kol įsiteisės teismo šioje byloje priimtas sprendimas.
Pareiškėjas grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šiomis aplinkybėmis ir argumentais.
Pirma. Pareiškėjas Departamentui 2024 m. vasario 20 d. pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugą (toliau – ir Prašymas).
Antra. Tai, kad pareiškėjas padavė skundą dėl Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo, automatiškai nesustabdo šio sprendimo vykdymo. Todėl, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti tikimybė, kad Departamentas priims sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, ir tokiu būdu pareiškėjas bus prievarta atskirtas nuo savo šeimos narių (nepilnametis sūnus O. B. (toliau – ir pareiškėjo sūnus) ir pareiškėjo nuolatinė partnerė T. D. (toliau – ir pareiškėjo partnerė), kuriems suteikta laikinoji apsauga dėl Rusijos Federacijos karinės invazijos į Ukrainą.
Trečia. Pagal Tarybos 2001 m. liepos 20 d. direktyvos 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnį, Europos Sąjungos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 (toliau – ir Sprendimas) 2 straipsnio 1 dalies c punktą. 4 straipsnio a ir b punktus, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 92 ir 94 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 1 ir 2.1 punktus, pareiškėjui turi būti užtikrinta galimybė iki atitinkamo sprendimo dėl jo teisinės padėties priėmimo būti saugiai Lietuvos Respublikoje.
II. Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartimi, be kita ko, nutarta priimti pareiškėjo skundą, netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (70 str. 1 d., 3 d. 4 p.), Įstatymo normomis (126 str. 1 d. 1 p., 128 str. 2 d. 1 p., 128 str. 2 d. 2–4 p., 139 str. 1 d., 2 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019).
Teismas, nustatęs, kad Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymas automatiškai nėra sustabdomas, pateikus skundą teismui, konstatavo, kad šio sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ABTĮ nustatyta tvarka.
Teismas, įvertinęs Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo turinį, konstatavo, kad šio sprendimo vykdymas priklauso nuo paties pareiškėjo valios, šis sprendimas nėra priverstinai vykdomas Departamento iniciatyva. Atkreipė dėmesį, kad, pareiškėjui neįvykdžius Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo, Departamentas turi teisę priimti sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir šis sprendimas būtų vykdomas priverstine tvarka.
Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, įvertinęs Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimą ir byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog, nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas atkreipė dėmesį, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais.
Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi tam tikrų socialinių ryšių, pati savaime nepagrindžia būtinybės taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos, Departamentas turės teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kurį pareiškėjas galės skųsti teismui, kartu prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo (atskirajame skunde nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo pavadinimas laikytinas rašymo apsirikimu) 2024 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymą kol įsiteisės teismo šioje byloje priimtas sprendimas.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes neįsigilino į pareiškėjo nurodytas aktualias aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymas priklauso nuo pareiškėjo valios, nepagrįsta. Šį sprendimą pareiškėjas privalo vykdyti, t. y. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki nustatyto termino ir jeigu pareiškėjas to nepadarys, Departamentas jį išsiųs. Be to, tai, kad Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymas nepriklauso nuo pareiškėjo valios, patvirtina ir teisės normos, nustatančios užsieniečio, t. y. pareiškėjo grąžinimo kontrolės mechanizmą (Įstatymo 127 str. 6 d., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 38–42 p.).
Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog tuo atveju, jeigu Departamentas priims sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjas galės tokį sprendimą skųsti ir prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, peržengia pareiškėjo prašymo šioje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ribas.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė taikyti kitą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymą iki to laiko, kada bus priimtas Departamento sprendimas dėl Prašymo, kuriuo pareiškėjas prašė suteikti jam laikinąją apsaugą, kurią gavę ir jo šeimos nariai.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog jo susijungimo su šeimos nariais atvejis yra nulemtas Rusijos Federacijos pajėgų 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusios invazijos prieš Ukrainą, pareiškėjui, kaip ir jo šeimos nariams, taikoma laikinoji apsauga. Šiuo atveju, netaikant pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas būtų priverstas atsiskirti nuo savo šeimos narių, nors saugiai ir ilgam laikui grįžti į Ukrainą šiuo metu yra neįmanoma dėl tebesitęsiančios Rusijos Federacijos ginkluotos invazijos.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog teisė į šeimos susijungimą gali būti ribojama, vadovaujantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, neatitinka pareiškėjo faktinės situacijos. Šiuo atveju Departamentas priėmė 2024 m. vasario 7 d. sprendimą ne dėl to, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, o dėl to, kad pareiškėjas viršijo bevizio buvimo Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje laiką.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualia teismų praktika, nesilaikė teismų praktikoje išaiškintos taisyklės, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, negalima tapatinti atskirų bylų faktinių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-301-261/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-401-261/2017; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-951-822/2017; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-624-968/2019; 2019 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-640-415/2019; 2022 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-461-463/2022; 2023 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-169-1188/2023).
Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.
Departamentas teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie pagrįstų, jog nepritaikius jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nenurodė, kokia tai konkreti žala.
Departamentas pažymi, kad tai, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti jo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ypač, kai pareiškėjas neįrodo, kad jo patiriamų neigiamų pasekmių pašalinimas bus neįmanomas ar sudėtingas.
Departamento vertinimu, vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, jo šeiminės aplinkybės savaime nepagrindžią būtinybės taikyti jo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Nagrinėjamu atveju apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties, kurioje nutarta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, dalies pagrįstumas ir teisėtumas, reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo skundą dėl Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į Ukrainą, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 14 dienų nuo 2024 m. vasario 7 d. sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. vasario 21 d., nes pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymą iki kol įsiteisės teismo šioje byloje priimtas sprendimas, motyvuodamas, kad Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimas nėra priverstinai vykdomas, pareiškėjo turimi šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nesudaro būtinybės taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėdamas, kad pareiškėjas turės teisę skųsti Departamento sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais, teigdamas, kad, priešingai nei konstatavo teismas, Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymas nepriklauso nuo pareiškėjo valios, teismas neįsigilino į pareiškėjo individualią situaciją, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, nepagrįstai nesprendė dėl kitos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – t. y. sustabdyti Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymą iki to laiko, kada bus priimtas Departamento sprendimas dėl Prašymo, kuriuo pareiškėjas prašė suteikti laikinąją apsaugą, kurią yra gavę ir jo šeimos nariai (pareiškėjo sūnus ir partnerė).
Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, yra ne kartą pažymėjęs, jog tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai; tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta (žr., pvz., 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-664-602/2023). Todėl aplinkybė, nuo kieno valios priklauso sprendimo, kuriuo užsienietis grąžinimas į užsienio valstybę ir (ar) įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, vykdymas, savaime neturi teisinės reikšmės reikalavimo užtikrinimo rezultatui.
Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo ir prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įtvirtintą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte (ginčijamo individualaus teisės akto (administracinio sprendimo) galiojimo laikinas sustabdymas) – t. y. sustabdyti Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymą kol įsiteisės teismo šioje byloje priimtas sprendimas.
Reikalavimo užtikrinimo priemones reglamentuoja minėtas ABTĮ 70 straipsnis, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant aptartas teisės nuostatas, nurodyta, kad: reikalavimo užtikrinimo priemonės yra teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018 ir joje nurodytą ankstesnę praktiką); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros principo bei viešojo intereso (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018); proceso dalyvis, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonių pagrindą, pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, sprendžiant bylas dėl užsieniečių teisinės padėties ir nustačius šeiminius ryšius, siekiama užtikrinti pagarbą teisei į šeimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-160-463/2024).
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašė ir prašo užtikrinti reikalavimą dėl Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo, kuriame nuspręsta pareiškėją grąžinti į Ukrainą, įpareigojant jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, aktualus ir Įstatyme nustatytas reglamentavimas dėl aplinkybių, į kurias atsižvelgiama priimant, be kita ko, įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Tai reglamentuojama Įstatymo 128 straipsnyje, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, priimant sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, atsižvelgiama į buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), taip pat į tai, ar jis (užsienietis) turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija).
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia aplinkybėmis ir argumentais, kuriais nesutinka su Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimu, konkrečiau – dėl to, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas, kuris yra pateikęs Prašymą, kuriuo prašo suteikti laikinąją apsaugą, bus prievarta atskirtas nuo sūnaus ir partnerės, kuriems suteikta laikinoji apsauga ir kurie šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje (Raudondvaryje, Kauno rajone).
Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga, nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė 2024 m. vasario 7 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į Ukrainą, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 14 dienų nuo 2024 m. vasario 7 d. sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. vasario 21 d., nes pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką, nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai nuo 2023 m. kovo 27 d., pasibaigus bevizio buvimo laikui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su 2024 m. vasario 21 d. prašymu Nr. 2402-NM-0004, prašydamas pratęsti savanoriško išvykimo terminą. Šį prašymą pareiškėjas grindė, be kita ko, tuo, kad pareiškėjas pateikė Departamentui Prašymą, prašydamas suteikti laikinąją apsaugą, teisme nagrinėjama ši administracinė byla ir sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo klausimas, pareiškėjas turi šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (pareiškėjo sūnumi ir partnere), šie šeiminiai ryšiai egzistuoja 14 metų. Departamentas priėmė 2024 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 24S60314 „Pratęsti savanoriško išvykimo terminą“ iki 2024 m. balandžio 2 d.
Pareiškėjas prie skundo, kuriame suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pridėjo rašytinius įrodymus – Skaitmeninį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 65070924, galiojantį iki 2025 m. kovo 4 d., išduotą pareiškėjo sūnui, Skaitmeninį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 65073422, galiojantį iki 2025 m. kovo 4 d., išduotą pareiškėjo partnerei, kurie, kartu su kitais įrodymais ir informacija pateikta pareiškėjo skunde, patvirtina, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai (Įstatymo 2 str. 26 d. 2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija).
Teisėjų kolegija, atlikusi preliminarų pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, nenustatė, kad pareiškėjo reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nors Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendime nenustatė, tačiau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nustatyta, jog egzistuoja pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, t. y. pareiškėjo sūnumi ir partnere, kurie šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, įvertinusi tai, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimą grindžia Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimu daroma neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele žala pareiškėjui ir jo šeimos nariams, atskiriant pareiškėją nuo jo sūnaus ir partnerės, ir šias aplinkybes įvertinusi aptarto teisinio reguliavimo kontekste, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas nagrinėjamos bylos aplinkybes, nenustatė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė neadekvati, jos taikymas pažeidžia proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.
Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai, kurie nebuvo tiesiogiai aptarti, padarytai išvadai neturėjo teisinės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
Dėl išdėstytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nutarta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, naikinama, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Departamento 2024 m. vasario 7 d. sprendimo vykdymą kol įsiteisės teismo šioje byloje priimtas sprendimas – tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Y. B. atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo Y. B. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę panaikinti.
Tenkinti pareiškėjo Y. B. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 24S44979 „Grąžinti į užsienio valstybę“ vykdymą kol įsiteisės teismo šioje byloje priimtas sprendimas.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan