AS-858-682-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-682/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00196-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1.; 63.3.8. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2012 m. rugpjūčio 17 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2012 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjo G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 2-4), kuriuo pareiškėjas prašė:

1) panaikinti atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (1.2)-SPI-01568, kuriuo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą;

2) panaikinti atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 18 d. raštą Nr. (13.)-SRI-2464, kuriuo pareiškėjui pranešta, kad atsakovas negali peržiūrėti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo;

3) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo panaikinimo paduoti, nurodydamas, kad šį terminą praleido dėl to, kad jis ėmėsi išnaudoti visas įstatymų suteiktas ikiteismines teisines priemones 2012 m. birželio 8 d. atsakovo sprendimui peržiūrėti, tačiau atsakovas neperžiūrėjo šio sprendimo, todėl pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi (b. l. 31-32) atsisakė atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą skundui paduoti ir priimti pateiktą skundą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas pripažįsta ir tą patvirtina esantys duomenys, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą 2012 m. birželio 8 d. atsakovo sprendimo, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2012 m. birželio 21 d., apskundimo terminą.

Pabrėžė, jog pareiškėjas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą grindžia tuo, kad pirmiausia jis ėmėsi išnaudoti ikiteismines teisines priemones 2012 m. birželio 8 d. atsakovo sprendimui peržiūrėti. Nurodė, jog pareiškėjas, gavęs 2012 m. birželio 8 d. atsakovo sprendimą, 2012 m. liepos 5 d. parašė prašymą Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai peržiūrėti priimtą sprendimą, kuriame nurodė argumentus, pareiškėjo nuomone, leidžiančius ginčyti 2012 m. birželio 8 d. atsakovo sprendimą. Šį 2012 m. liepos 5 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai adresuotą prašymą pareiškėjas 2012 m. liepos 5 d. įteikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuri jį persiuntė adresatui ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareiškėjo prašymą gavo 2012 m. liepos 16 d. Nors pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 2 dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, o 2012 m. birželio 8 d. atsakovo sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminas, tačiau pareiškėjas sprendimo neskundė teismui, bet su prašymu kreipėsi į atsakovą, nurodydamas argumentus, kuriais remdamasis jis ginčija sprendimą ir prašydamas jį peržiūrėti. Nors pareiškėjas savo skunde nurodo, kad jis ėmėsi įstatymo suteiktų ikiteisminių teisinių priemonių, tačiau privaloma ikiteisminio ginčo sprendimo procedūra teisės aktais nėra nustatyta, todėl pareiškėjo kreipimasis į atsakovą dėl priimto sprendimo peržiūrėjimo yra subjektyvaus pobūdžio paties pareiškėjo pasirinktas veiksmas. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo padavimo teismui termino praleidimas buvo sąlygotas jo paties subjektyvaus pasirinkimo ir termino skundui paduoti praleidimas nėra pagrįstas objektyviomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis priežastimis, todėl nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti. Nesant pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teismas pareiškėjo skundą toje dalyje, kuriai apskųsti pareiškėjas praleido terminą, atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat skundžia 2012 m. liepos 18 d. atsakovo raštą, kuriuo atsakovas informavo pareiškėją apie 2012 m. birželio 8 d. atsakovo priimtą sprendimą bei priminė pareiškėjui, kad sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas bei kad atsakovas negali peržiūrėti 2012 m. birželio 8 d. priimto sprendimo. Tokį atsakovo raštą teismas vertino kaip informacinio pobūdžio atsakymą, kuris pats savaime teisinių pasekmių pareiškėjui nenustato ir nesukelia. Nurodė, jog, teismui atsisakius atnaujinti praleistą terminą ir priimti skundą dėl 2012 m. birželio 8 d. atsakovo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą, pareiškėjo skundžiamo 2012 m. liepos 18 d. atsakovo rašto panaikinimas teisių pareiškėjui ir pareigų atsakovui nesuteiks, todėl toks reikalavimas negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Remdamasis tuo, teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas G. K. atskiruoju skundu (b. l. 34) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir įpareigoti teismą pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 14 d. skundą priimti ir atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti.

Atskirajame skunde pareiškėjas prašo ištirti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo G. K. pateiktą skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (1.2)-SPI-01568, Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 18 d. raštą Nr. (13.)-SRI-2464 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (b. l. 2-4).

Kiek tai yra susiję su pareiškėjo reikalavimais panaikinti atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (1.2)-SPI-01568, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, teisėjų kolegija nurodo, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti šiuos pareiškėjo reikalavimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga laikytis nustatytų kreipimosi į teismą terminų. Pabrėžtina, jog apribotais kreipimosi į teismą terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai.

ABTĮ 33 straipsnyje yra reglamentuojami skundo administraciniams teismams padavimo terminai – jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas skundžiamą Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (1.2)-SPI-01568, kuriuo buvo atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1082-189/2012 ir apskundžiant Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1105-1637, gavo 2012 m. birželio 21 d. (b. l. 22-23), tačiau į teismą dėl jo panaikinimo kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 14 d. (b. l. 13), t. y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. Šį faktą skunde pripažįsta ir pareiškėjas ir prašo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl šio reikalavimo pateikti (b. l. 2-4).

Pabrėžtina, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminai gali būti atnaujinti tik tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad jie praleisti dėl objektyvių, svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, grįsdamas termino kreiptis į teismą su skundu dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo praleidimą, nurodo tai, kad jis stengėsi išnaudoti visas įstatymų suteiktas ikiteismines teisines priemones skundžiamam atsakovo sprendimui peržiūrėti, tačiau atsakovas neperžiūrėjo priimto sprendimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šios pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos objektyviomis, nuo jo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis nustatytu terminu paduoti skundą. Šiuo atveju pareiškėjui skundžiamame Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendime Nr. (1.2)-SPI-01568 buvo aiškiai išaiškinta priimto sprendimo apskundimo tvarka, t. y. kad priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos. Tai, kad pareiškėjas pats kreipėsi į Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas peržiūrėti 2012 m. birželio 8 d. priimtą sprendimą Nr. (1.2)-SPI-01568, yra subjektyvus pasirinktas pareiškėjo elgesio modelis.

Pabrėžtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles, todėl pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo tinkamai, laikydamasis įstatymų nuostatų, imtis priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai nesivadovavo skundžiame sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija nurodo, jog sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentas laikomas ir terminas skundui teismui pateikti pradedamas skaičiuoti, būtent tuo tada, kai asmuo sužino apie galimą savo teisių pažeidimą, o ne nuo to tada, kai bandydamas ginčą spręsti kitu keliu, asmuo gauna neigiamą institucijos, į kurią kreipėsi, atsakymą. Asmeniui, kuris mano, jog jo teisės pažeistos, nėra draudžiama paraleliai tuo pat metu kreiptis ir į teismą, ir į instituciją, kuri, jo nuomone, atsakinga dėl jo teisių pažeidimo. Jei asmuo, nesutikdamas su institucijos sprendimu, į ją kreipiasi raštu ir operatyviai nesulaukia atsakymo, į teismą kreiptis būtina, tam, kad, kaip minėta, nebūtų praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas skundo padavimo terminas. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas neatnaujino pareiškėjui termino skundui dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (1.2)-SPI-01568 panaikinimo pateikti ir šioje dalyje atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog atsisakymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl savo neatidumo, nerūpestingumo ar kitų subjektyvaus pobūdžio priežasčių, negali būti vertinamas kaip teisingumo, sąžiningumo principų pažeidimas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (1.2)-SPI-01568, t. y. priklauso būtent nuo šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžtina, jog, atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, išvestinį reikalavimą taip pat pagrįstai buvo atsisakyta priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat buvo pateikęs reikalavimą teismui dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 18 d. rašto Nr. (13)SR1-2464 panaikinimo. Pažymėtina, jog šiuo raštu atsakovas informavo pareiškėją, kad nuspręsti, ar Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (1.2)-SPI-01568 yra teisėtas, gali tik teismas, paaiškino, jog peržiūrėti priimto sprendimo atsakovas negali, nes to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas). Pabrėžė, jog Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendime Nr. (1.2)-SPI-01568 buvo nurodyta jo apskundimo tvarka (b. l. 5).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 18 d. rašto Nr. (13)SR1-2464 turinį, rašto formuluotes, jo galimas teisines pasekmes, pažymi, jog, remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nepaisant to, kad įstatymas sieja galimybę kreiptis į teismą su manymu, jog yra pažeistos subjekto teisės ir interesai, teismas, gavęs skundą, privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS143-201/2011, Nr. A17-966/2006). Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pažymėtina, jog iš Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. liepos 18 d. rašto Nr. (13)SR1-2464 matyti, kad jis yra informacinio pobūdžio, savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nenumato, juo pareiškėjui nesuformuluotos jokios teisės ir pareigos, o jame iš esmės yra pateikta informacija apie Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (1.2)-SPI-01568 apskundimo tvarką. Įvertinus skundžiamo rašto turinį, nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, konstatuotina, jog toks raštas negali būti vertinamas kaip sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes. Be to, pabrėžtina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teisės aktai nenustato privalomos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimto sprendimo dėl teisinės pagalbos teikimo bylose ar atsisakymo ją teikti peržiūrėjimo, panaikinimo ikiteismine tvarka procedūros. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai pareiškėjo skundą dėl nurodyto skundžiamo rašto panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Šiuo atveju pareiškėjas jokių kitų reikalavimų, susijusių su skundžiamu raštu, nereiškė.

Pabrėžtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nepateikė, nenurodė argumentų, kurie pagrįstų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą, neteisėtumą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. (G. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas