2020-07-01 Nr. AB-13135-3-61-3-03150-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-865-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03150-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo adminsitracinėje byloje pagal pareiškėjo M. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. E. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurios buvo neremontuotos, nuo sienų luposi dažai ir tinkas, lubos buvo padengtos pelėsiu. Kamerose nebuvo įrengti klozetai, tik tupyklos. Teigė, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Tualetuose ne visuomet nusileisdavo vanduo, pareiškėjas kamerose nuolat jausdavo nemalonų kvapą. Taip pat nurodė, jog buvo laikomas kamerose kartu su ŽIV ir tuberkulioze sergančiais asmenimis, todėl, užsikrėtęs infekcija, buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

3. Pateiktame atsiliepime atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, jog kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

5. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K laikomi asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

6. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir (ar) nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo M. E. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 790 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

9. Teismas, remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikorapiu nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d.

10. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėjo, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos mechaninės oro šalinimo sistemos. Tačiau, kaip nurodė teismas, ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją).

Teismas pabrėžė, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taip pat EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018).

11. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį tualetu. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pavyzdžiui, 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017. Teismo nuomone, netgi tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose buvo laikytas vienas, jo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas, nes pareiškėją, besinaudojantį tualetu, kuris nuo kameros atskirtas tik sienele, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba suimtųjų (nuteistųjų) stebėjimą atliekantys pareigūnai. Taigi sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį sienele, kaip nurodė teismas, neužtikrina visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

12. Remiantis atsakovo atstovo byloje pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo kabina buvo įrengta kameroje Nr. 257, kurioje pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio 11 d. ir nuo 2018 m. liepos 31 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., ir kameroje Nr. 253, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. rugpjūčio 28 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista ne visą kalinimo laikotarpį, t. y. tik laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. sausio 1 d., nuo 2018 m. sausio 5 d. iki 2018 m. sausio 7 d., nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. sausio 28 d., nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. vasario 6 d., nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 22 d., nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 28 d., nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. balandžio 2 d., nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki balandžio 26 d., 2018 m. gegužės 2 d., nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2018 m. liepos 30 d., iš viso 263 dienas.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl neremontuotų kamerų, kuriose nuo sienų luposi dažai ir tinkas, veisėsi pelėsis, tvyrojo nemalonus kvapas, tualetuose ne visuomet nusileisdavo vanduo visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma Lietuvos higienos normose nustatytų reikalavimų, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją. Teismas vertino, kad nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl netvarkingų kamerų, tualete nenusileidžiančio vandens, teismas sprendė, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl kamerų būklės, tualete nenusileidžiančio vandens nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio.

14. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras), periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, nustatė, kad HN 134:2015 16, 17, 39 punktų pažeidimai ginčo 2017 m. rugpjūčio 18 d. – 2018 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr.: 105, 106, 107, 114, 115, 117, 118, 120, 122, 155, 178, 180, 184, 191, 253, 257, 263, 290, 302, 324, 325, 341, 343, 352 nustatyti nebuvo.

15. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat nustatęs, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pvz., Centrą) dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, teismas priėjo išvadą, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

16. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose nebuvo įrengti klozetai, tik tupyklos, teismas nurodė, jog nagrinėjamam ginčui aktualioje HN 134:2015 normoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

17. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose kartu su ŽIV ir tuberkulioze sergančiais asmenimis, todėl užsikrėtė infekcija. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais, tuberkulioze sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“ 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinęs nurodytą reglamentavimą, teismas priėjo išvadą, jog Lukiškių TI-K nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškia norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).

18. Teismas vertino, kad nors byloje nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti ar tuberkulioze sergantys asmenys (šio teiginio pareiškėjas nekonkretizavo, t. y. nenurodė, kurioje kameroje, kokiu laiku su juo vienoje kameroje buvo laikomi jo nurodytomis ligomis sergantys asmenys), tačiau net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje kameroje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV ar sergantys tuberkulioze, nesant atsakovo atstovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, nėra. Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis susirgo minėta liga, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K nesilaikė higienos norminių aktų, žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos, priešepideminių taisyklių reikalavimų. Nenustačius civilinės atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio – teisė į neturtinės žalos atlyginimą neatsiranda.

19. Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 263 dienas, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 790 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo duomenis apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K aktualiu laikotarpiu, t. y. kamerų, kuriose buvo laikomas bendrą plotą. Prašo atsižvelgti į tai, kad būnant Lukiškių TI-K buvo išvežtas į ligoninę, esančią Žalgirio gatvėje, kurioje buvo diagnozuota infekcija, galėjusi atsirasti tik dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje su ŽIV infekuotu asmeniu. Pareiškėjas prašo priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Teigia, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog apteikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodoma nauja aplinkybė dėl minimalaus, vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, nenagrinėtina.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių, susijusių su apgyvendinimu kartu su ŽIV infekuotu asmeniu. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenims, infekuotiems ŽIV, negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra atkreipęs dėmesį ir į nacionalinės institucijos – Lietuvos AIDS centro, metodines rekomendacijas „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, kurių 26 punkte nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte rekomenduota, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012).

29. Remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga taip pat yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintą Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašą, tačiau įtraukta su pastaba, kurioje nustatytos izoliavimo sąlygos. Minėtoje pastaboje nurodyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Taigi, teisės aktai įtvirtina galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti.

30. Nagrinėjamoje byloje duomenų apie tai, kad būtų pagrindas izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų, nėra. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) pareiškėjo izoliavimo nuo kitų asmenų aspektu. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis užsikrėtė infekcija, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

34. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas jam atlygintinos neturtinės žalos dydis (790 Eur) dėl to, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose 263 dienas nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, yra teisingas ir adekvatus jo patirtiems neturtiniams praradimams ir patirtiems išgyvenimams atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo M. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys