2019-01-09 Nr. AB-698-3-62-3-01088-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-165-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01088-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK), 164,36 Eur nuostolių atlyginimą dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas advokatas paaiškino, jog pareiškėjui Alytaus AVPK Varėnos rajono policijos komisariato (toliau – ir Varėnos r. PK) policijos pareigūnas 2014 m. rugsėjo 25 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 55P-16213631-14 pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2014 m. balandžio 3 d. apie 0 val. 10 min. (duomenys neskelbtini), Varėnos r. sav., vaduodamas automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepakluso uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir vengė blaivumo patikrinimo. Pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, pagal kurį pareiškėjo automobilis buvo priverstinai nuvežtas į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Edvima“ valdomą saugojimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Varėna. Pareiškėjui už automobilio transportavimą bei saugojimą UAB „Edvima“ pateikė 2014 m. rugpjūčio 5 d. sąskaitą 164,36 Eur (567,49 Lt) sumai, kurią pareiškėjas tą pačią dieną apmokėjo. Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 1 013,70 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams. Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas ir paliktas galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimas.

1.2. Pareiškėjas tvirtino, jog nagrinėjamu atveju priverstinai nuvežti automobilį nebuvo jokios objektyvios būtinybės. Nurodė, kad jo vairuojamas automobilis buvo nuvežtas iš gyvenamojo namo, kuriame gyvena pareiškėjo draugė, kiemo. Automobilio buvimas gyvenamojo namo kieme nekėlė jokios grėsmės kitų asmenų saugumui ar transporto priemonių eismui. Todėl dėl tokių policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas už automobilio transportavimą ir saugojimą turėjo perteklinių 164,36 Eur išlaidų, kurios pripažintinos jo patirtais nuostoliais. Pabrėžė, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog už šiame straipsnyje įtvirtintus administracinius teisės pažeidimus, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) ar kitų teisės aktų reikalavimus. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas galimas tik tais atvejais, jeigu transporto priemonė kelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar trukdo kitų transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui. Tačiau šiuo atveju byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad automobilis trukdė kitų transporto priemonių eismui ar kėlė grėsmę žmonių saugumui. Tuo tarpu pareiškėjo neprisipažinimas padarius teisės pažeidimus ir atsisakymas paaiškinti įvykio aplinkybes negalėjo būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas taikyti ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatas ir priverstinai nuvežti automobilį.

1.3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Tačiau nei pareiškėjui surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, nei kituose administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentuose nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo automobilis trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teises. Todėl pareiškėjui priklausančio automobilio iš gyvenamojo kiemo namo priverstinis nuvežimas buvo perteklinis ir neteisėtas. Atitinkamai, pareiškėjui priklausantį automobilį dėl neteisėtų atsakovo policijos pareigūnų veiksmų priverstinai nuvežus į UAB „Edvima“ priklausančią transporto priemonių saugojimo aikštelę, už automobilio transportavimą ir saugojimą pareiškėjas sumokėjo 164,36 Eur sumą, kuri laikytina pareiškėjo patirtais nuostoliais.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje pažymėjo, jog valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

2.2. Šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti turtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš neteisėtų Alytaus AVPK policijos pareigūnų veiksmų dėl jam priklausiusios transporto priemonės priverstinio nuvežimo, atlyginimą. Paaiškino, kad pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 55P-16213631-14 už tai, jog 2014 m. rugpjūčio 3 d. apie 0 val. 10 min., Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini), pareiškėjas, vairuodamas transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepakluso uniformuoto policijos pareigūno, dėvėjusio šviesą atspindinčią liemenę ir patruliavusio su specialiomis spalvomis dažyta transporto priemone, reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, išreikštam rankos mostu su raudonu šviesą atspindinčiu rutuliu statmenai važiuojamajai kelio daliai ir įjungus tarnybinio automobilio specialiuosius garso ir šviesos signalus, o vėliau sulaikytas, vengė būti patikrintas dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio. Pareiškėjas tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 17 ir 18 punktus bei padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimu pareiškėją pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu. Pareiškėjui apskundus šį nutarimą, Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutarimu apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimą.

2.3. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas, stabdomas policijos pareigūnų, nestojo, o sulaikytas vengė tikrintis blaivumą. Pareiškėjas tokiais veiksmais pažeidė KET reikalavimus ir kėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams bei asmenims ir trukdė saugiam eismui.

2.4. Be to, ATPK 269 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad padarius pažeidimą, numatytą šio kodekso 130 straipsnio 1 dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę. Minėto straipsnio 7 dalyje taip pat numatyta, kad padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžė, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo sankcijoje yra numatyta transporto priemonės konfiskavimo galimybė. Tuo tarpu transporto priemonės nuvežimas yra viena iš priemonių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai užtikrinti, o jos taikymo tvarką nustato ATPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, jos tikslai yra užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, užtikrinti nutarimų, priimtų administracinių teisės pažeidimų bylose, vykdymą.

2.5. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas pažymėjo, kad transporto priemonės priverstiniu nuvežimu siekiama užtikrinti saugų transporto ir pėsčiųjų eismą ar viešąją tvarką, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes, taip pat užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas taip pat taikomas dėl pažeidimų, už kuriuos gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas. Taigi, pareiškėjui priklausiusi transporto priemonė galėjo būti ir teisėtai buvo priverstinai nuvežta, kadangi už vieną iš pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų sankcijoje buvo numatytas transporto priemonės konfiskavimas. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo kelti ar kėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams ar asmenims, trukdė saugiam eismui ar kitaip pažeidė asmenų teises, šiuo atveju neturi esminės reikšmės. Atsakovo manymu, priverstinis minėtos transporto priemonės nuvežimas buvo proporcinga priemonė, kuria Varėnos r. PK pareigūnai siekė įgyvendinti ATPK numatytus tikslus ir toks policijos pareigūnų sprendimas atitiko ATPK nuostatas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarime, nei Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje nėra konstatuota jokių neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 25 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Administracinio teisės pažeidimo protokole buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 3 d. apie 0 val. 10 min. (duomenys neskelbtini), Varėnos r. sav., vairuodamas automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepakluso uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę bei vengė blaivumo patikrinimo. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 3 d. 3 val. 44 min. buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo. Pareiškėjo vairuojama transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta saugojimui į UAB „Edvima“ saugojimo aikštelę adresu (duomenys neskelbtini), Varėnoje. Dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo 2014 m. rugpjūčio 3 d. 1 val. 30 min. buvo surašytas Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas. Pareiškėjas už transporto priemonės transportavimą bei saugojimo aikštelės paslaugas sumokėjo 164,36 Eur (567,49 Lt). Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimu pripažino pareiškėją kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, bei paskyrė pareiškėjui 1 013,70 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutarimu pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimą.

5. Teismas pažymėjo, kad iš Transporto priemonės nuvežimo akto matyti, jog sprendimas priverstinai nuvežti pareiškėjui priklausančią transporto priemonę priimtas vadovaujantis ATPK 296 straipsnio 7 dalimi ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi. Nagrinėjamam ginčui aktualioje ATPK 296 straipsnio 7 dalies redakcijoje numatyta, kad, padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 1241 straipsnyje (sustojimas ar stovėjimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti, taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų), 1242 straipsnyje (pavojingas ir chuliganiškas vairavimas), 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), 127 straipsnio pirmojoje ir trečiojoje dalyse (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą), 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), 129 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti), 130 straipsnio pirmojoje dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), 1302 straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą. Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas, transporto priemonė grąžinama (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai išnagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus.

6. Teismas akcentavo, kad policijos pareigūnų veiksmus priverstinai nuvežant transporto priemones reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtintas Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašas (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 4 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas). Pagal Tvarkos aprašo 2 punktą, transporto priemonės priverstinis nuvežimas – transporto priemonės pašalinimas iš jos stovėjimo vietos vilkiku ar specialiu vežimėliu. Tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, kad policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę esant pagrindams, nustatytiems ATPK 269 straipsnio 7 dalyje ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tvarkos aprašo 3.1 punkte detalizuota, jog šia teise policijos pareigūnas gali pasinaudoti, kai padaromi ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatyti administraciniai teisės pažeidimai, jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises. Tvarkos aprašo 3.1.7 punkte numatyta policijos pareigūnų teisė priverstinai nuvežti transporto priemonę, kai transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė būtent tokio pobūdžio pažeidimą, nes nepakluso teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.

7. Įvertinęs nurodytas nuostatas, teismas sprendė, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo tikslas yra išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, t. y. užtikrinti viešąją tvarką ir ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardintų administracinių teisės pažeidimų teisenos įvykdymą – sankcijose numatytos nuobaudos rūšies (transporto priemonės konfiskavimo) realų įgyvendinimą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas pažymėjo, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama jei padaromas atitinkamas ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Tačiau vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės (rėmėsi LVAT 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1336/2012).

8. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad liudytojų – policijos pareigūnų A. L., V. S., R. K. ir G. B. – parodymai nuosekliai patvirtino, jog pareiškėjas, vairuodamas automobilį, sustojo daugiabučio gyvenamojo namo kieme, važiuojamojoje dalyje, kelio viduryje, Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini), ir trukdė saugiam transporto priemonių eismui. Liudytojas V. S. paaiškino, jog pareiškėjui siūlė pakviesti blaivų pažįstamą asmenį, kuris galėtų paimti pareiškėjo automobilį ir nugabenti į kitą, saugią vietą, tačiau pareiškėjas į pasiūlymą nereagavo. Teismo vertinimu, liudytojų A. L., V. S., R. K. ir G. B. parodymai atitinka nustatytas faktines įvykio aplinkybes, yra nuoseklūs, neprieštaringi, todėl abejonių nekelia ir nėra pagrindo jais netikėti. Nors liudytoja I. P. teisme paaiškino, jog pareiškėjo automobilis eismui netrukdė, nes buvo paliktas stovėti prie kelio kelkraščio tokiu būdu, kaip matosi pareiškėjo teismui pateiktuose foto nuotraukose, teismas pabrėžė, kad šios liudytojos paaiškinimais netikėtina, kadangi jos duoti pareiškėjo naudai palankūs parodymai apie automobilio stovėjimo vietą galbūt buvo sąlygoti aplinkybės, jog ji yra pareiškėjo sugyventinės V. P. dukra, be to, šios liudytojos parodymų nepatvirtino jokie kiti byloje esantys įrodymai.

9. Teismas taip pat nesivadovavo pareiškėjo atstovo advokato pateikta www.maps.lt žemėlapio ištrauka apie kiemo kelio galimą plotį bei techniniais duomenimis apie pareiškėjo automobilio kėbulo plotį, kurie, pareiškėjo advokato teigimu, patvirtina, jog kelias buvo platus ir kitiems automobiliams pravažiuoti netrukdė. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad liudytojai A. L., V. S., R. K. ir G. B., kurie dalyvavo įvykio naktį įvykio vietoje ir stebėjo įvykio aplinkybes, neabejotinai patvirtino, jog pareiškėjo automobilis trukdė eismo saugumui ir dėl to galėjo kilti viešosios tvarkos pažeidimai. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktos foto nuotraukos buvo fotografuotos įvykio vietoje kitą dieną, pareiškėjui bandant atkurti įvykio aplinkybes, todėl negali būti laikomos patikimais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo nurodytas įvykio aplinkybes, jog automobilis buvo sustojęs ir stovėjo kelio kelkraštyje. Baudžiamojoje byloje esančios įvykio vietos fotolentelės taip pat neinformatyvios, jose nesimato aiškaus bendro įvykio vietos vaizdo, o kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo įvykio aplinkybių versiją byloje nenustatyta ir pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

10. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo deklaruojama gyvenamoji vieta teisės pažeidimo padarymo metu buvo deklaruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o liudytojo V. S. teigimu, teisės pažeidimo padarymo naktį pareiškėjas nenurodė ir nepaaiškino, kad faktiškai gyvena pas sugyventinę V. P. bute, daugiabučiame name adresu Varėnos r. sav., (duomenys neskelbtini), į kurio kiemą persekiojamas policijos pareigūnų buvo atvažiavęs ir sustabdęs savo automobilį. Nors aplinkybę, kad pareiškėjas gyvena pas sugyventinę V. P., patvirtino liudytoja V. P., teismas akcentavo, jog ši aplinkybė apie pareiškėjo faktinę gyvenamąją vietą įvykio metu policijos pareigūnams nebuvo žinoma, pareiškėjas neteikė policijos pareigūnams jokių paaiškinimų.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir argumentus, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju egzistavo visos būtinos sąlygos priverstinai nuvežti pareiškėjo valdytą transporto priemonę. Pareiškėjas administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą, o ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo sankcijoje yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas, todėl transporto priemonės nuvežimas buvo viena iš priemonių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai užtikrinti. Pareiškėjas padarė administracinius teisės pažeidimus, kurie nurodyti ATPK 269 straipsnio 7 dalyje, o byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtino, jog pareiškėjui priklausanti transporto priemonė stovėjo daugiabučio namo kiemo važiuojamojoje dalyje ir trukdė eismui. Teismo vertinimu, priverstinis pareiškėjui priklausančios transporto priemonės nuvežimas buvo adekvati priemonė teisės pažeidimo pasekmėms išvengti, kuria buvo siekiama užtikrinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos įvykdymą ir saugų transporto eismą bei viešąją tvarką, todėl egzistavo visos sąlygos, suteikiančios teisę ir pareigą taikyti šią priemonę. Atitinkamai policijos pareigūnai, taikydami priverstinį transporto priemonės nuvežimą, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Policijos pareigūnai vadovavosi ATPK 269 straipsnio 7 dalimi ir taikė šią priemonę (priverstinį transporto priemonės nuvežimą) įstatymo numatytoms sąlygoms bei nustatyta tvarka. Nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis, policijos pareigūnų veiksmai buvo pagrįsti, teisėti ir neišvengiamai būtini. Transporto priemonės nuvežimą lėmė pareiškėjo neteisėti veiksmai, todėl jam kilo materialinės pasekmės, susijusios su transporto priemonės transportavimo bei saugojimo aikštelėje paslaugų apmokėjimu.

12. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareigūnų neteisėtų veiksmų priverstinai nuvežant pareiškėjo transporto priemonę, civilinė atsakomybė negalima.

III. 13. Pareiškėjas S. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad jam priklausanti transporto priemonė stovėjo daugiabučio namo kiemo važiuojamojoje dalyje ir trukdė eismui.

Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad minėtą išvadą teismas grindė vien tik liudytojų – policijos pareigūnų – subjektyviais parodymais, kuriuos paneigia baudžiamojoje byloje esančios nuotraukos ir www.maps.lt žemėlapio ištrauka bei viešai prieinami techniniai duomenys apie pareiškėjo automobilio kėbulo plotį, kurie neginčijamai patvirtina, jog kelio ir automobilio pločių santykis yra toks, jog bet kokia pareiškėjo automobilio stovėjimo vieta šiame kieme negali trukdyti pravažiuoti kitoms transporto priemonėms, nebent automobilis būtų pastatytas skersai kelio, bet tokių duomenų byloje nėra.

Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad automobilis buvo paliktas 4 butus turinčio gyvenamojo namo, esančio kaime, kieme, todėl negalėjo trukdyti transporto ar pėsčiųjų eismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad transporto priemonės valdytojo neteisėti veiksmai gali būti užkardyti dviem alternatyviais būdais: uždraudžiant važiuoti arba priverstiniai nuvežant transporto priemonę. Tuo tarpu taikyti abi priemones vienu metu negalima.

Atitinkamai nagrinėjamu atveju byloje yra Alytaus AVPK Varėnos r. PK patrulio V. S. surašyti: 1) 2014 m. rugpjūčio 3 d. pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta vairuoti transporto priemonę;

2) Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, kuriuo pagrindu pareiškėjo automobilis buvo priverstinai nuvežtas į UAB „Edvima“ valdomą saugojimo aikštelę, vadovaujantis ATPK 296 straipsnio 7 dalimi ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi. Bylos teisminio nagrinėjimo metu V. S. nurodė, kad pirmiausia jis surašė pranešimą dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo, o tik po to priėmė sprendimą dėl pareiškėjui priklausančio automobilio nuvežimo ir surašė antrą dokumentą. Taigi, pareiškėjo manymu, policijos pareigūnai, priėmę sprendimą priverstinai nuvežti pareiškėjo automobilį, prieš tai jam uždraudus vairuoti, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą nepakeistą.

16. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikant ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, jog 2014 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjui pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo buvo surašytas vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi ir Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimais, o transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas – vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi.

Šiame kontekste nurodo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2014 m, liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.) 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog eismo saugumas užtikrinamas priimant eismo saugumo užtikrinimą reglamentuojančius teisės aktus. Policijos patrulių veiklos instrukcijos (redakcijos, galiojusios nuo 2013 m, liepos 6 d. iki 2014 m. lapkričio 5 d.), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, 69 punktas įtvirtino policijos patrulio pareigą nušalinti transporto priemonės vairuotoją nuo transporto priemonės vairavimo esant šioje instrukcijoje įvardintoms aplinkybėms.

Viena iš tokių aplinkybių – atvejai, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad vairuotojas yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (69.1 p.). Ši aplinkybė, be kita ko, įvardinta ir 2014 m. rugpjūčio 3 d. pranešimo dėl pareiškėjo nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo pastabose. Tuo tarpu Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m, lapkričio 21 d. nutarimu pripažinta, kad pareiškėjas vengė neblaivumo patikrinimo, todėl padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą tuo metu galiojusio ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, o nepaklusęs reikalavimui sustabdyti transporto priemonę – padarė pažeidimą, numatytą minėto kodekso 130 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo taikymas pareiškėjo atžvilgiu buvo būtina ir proporcinga priemonė. Šiuo aspektu atsakovas atkreipia dėmesį, kad nušalinimas nuo transporto priemonės vairavimo ir uždraudimas važiuoti transporto priemone yra savo esme panašios, tačiau ne tapačios administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės, be kita ko, taikomos esant skirtingiems pagrindams. Uždraudimas toliau važiuoti nagrinėjamo įvykio metu buvo reglamentuojamas Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ) III skyriuje.

Minėto tvarkos aprašo 10 punkte buvo numatyta, kad policijos pareigūnas, dėl transporto priemonės techninės būklės, krovinių ar keleivių vežimo tvarkos, vairuotojų vairavimo ir poilsio režimo reikalavimų pažeidimo nustatęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytus pagrindus, gali uždrausti toliau važiuoti transporto priemone. Sprendimas uždrausti toliau važiuoti transporto priemone, kurį priima policijos pareigūnas, įforminamas nustatytos formos administraciniu sprendimu (11 punktas). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo ir uždraudimo toliau važiuoti transporto priemone tapatinimu, yra klaidingi ir nepagrįsti.

Be to, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu surinktus ir teisminio administracinės bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui priklausiusi transporto priemonė, būdama daugiabučio namo kieme, trukdė transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Atsakovo teigimu, policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami pareiškėjui priklausiusią transporto priemonę, elgėsi teisėtai ir savo kompetencijos ribose, tinkamai įvertinę tuo metu susiklosčiusias faktines įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad asmens, galėjusio vairuoti transporto priemonę, pareiškėjas įvykio metu neišsikvietė, su policijos pareigūnais nebendravo ir nebendradarbiavo, pareigūnų turimais duomenimis jo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Vilniuje, o ne (duomenys neskelbtini) kaime, jokių duomenų, kurie būtų patvirtinę pareiškėjo ryšius su daugiabučiame name gyvenusiais asmenimis, įvykio metu nebuvo nustatyta ir jų pats pareiškėjas nenurodė, pareiškėjui priklausiusi transporto stovėjo daugiabučio namo gyventojams priklausančio kiemo važiuojamojoje dalyje, o pareigūnai, be kita ko, turėjo pasirūpinti ir transporto priemonės bei joje esančių daiktų saugumu ir kt.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Alytaus AVPK Varėnos r. PK pareigūnų veiksmų priverstinai nuvežant jam priklausančią transporto priemonę į transporto priemonių stovėjimo aikštelę, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Alytaus AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas bei netinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

21. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

22. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija policijos pareigūnų teisės priverstinai nuvežti transporto priemonę į transporto priemonių stovėjimo aikštelę, tačiau nesutinka, kad jo automobilis galėjo trukdyti saugiam transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui ir dėl to buvo pagrindas jį priverstinai nuvežti. Taigi, pasisakydama šiuo pareiškėjo ginčijamu aspektu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdžių metu apklausė eilę liudytojų, tarp jų ir nagrinėjamą įvykį užfiksavusius policijos pareigūnus, kurie betarpiškai dalyvavo minėto įvykio metu ir stebėjo įvykio aplinkybes. Atitinkamai liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. L., V. S., R. K. ir G. B., būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pareiškėjo automobilis buvo sustojęs šalia daugiabučio namo esančio kelio, vedančio į garažus ir ūkinius pastatus, viduryje (važiuojamojoje dalyje) ir trukdė eismo saugumui, be to, V. S. nurodė, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta surasti asmenį, kuris galėtų patraukti automobilį, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo, taip pat pareigūnams nenurodė, kad gyvena daugiabučiame name, prie kurio buvo sustabdytas jo automobilis, o iš duomenų bazės pareigūnai nustatė, jog pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta Vilniuje. Pažymėtina, kad minėtų liudytojų duoti parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, nagrinėjamo įvykio aplinkybes jie užfiksavo eidami tiesiogines pareigas, o jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Tuo tarpu liudytoja V. P. apie nagrinėjamą įvykį nieko paaiškinti negalėjo, kadangi tuo metu buvo išvykusi, o liudytojos I. P. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kadangi ji yra pareiškėjo sugyventinės dukra ir gali būti suinteresuota bylos baigtimi.

23. Nei pareiškėjo pateiktos jau po nagrinėjamo įvykio praėjus kuriam laikui darytos nuotraukos, mėginant atkuri įvykio aplinkybes, nei baudžiamojoje byloje esančios nuotraukos, iš kurių nesimato aiškus bendras įvykio vietos vaizdas, nei pareiškėjo atstovo pateiktos www.maps.lt žemėlapio ištraukos (ortofoto) ir duomenys apie pareiškėjo automobilio kėbulo plotį nepaneigia minėtų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad automobilis buvo paliktas tik 4 butus turinčio gyvenamojo namo, esančio kaime, kieme, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Juolab kad iš pareiškėjo atstovo pateiktos www.maps.lt žemėlapio ištraukos (ortofoto) aiškiai matyti, kad minėto įvykio vieta yra gana tankiai apgyvendinta su pakankamai išvystytu kelių tinklu, o pro daugiabučio namo kiemą einantis kelias, kuriame buvo sustojęs pareiškėjo automobilis, veda į toliau esančius pastatus, todėl akivaizdu, kad kiemo viduryje paliktas automobilis galėjo trukdyti saugiam transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Atsižvelgiant į tai, priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

24. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjas nuo transporto priemonių vairavimo buvo nušalintas remiantis visiškai kitomis teisės normomis – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi ir Policijos patrulių veiklos instrukcija, t. y. kitu teisiniu pagrindu. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą priverstinai nuvežti pareiškėjo automobilį, prieš tai jam uždraudus vairuoti, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

25. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nenustatyti neteisėti Alytaus AVPK pareigūnų veiksmai pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Tuo tarpu, nenustačius Alytaus AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius