2021-02-24 Nr. AB-3885-3-62-3-01319-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-179-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01319-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. C. (R. C.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. C. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kybartų pataisos namuose (toliau – Kybartų PN; po reorganizavimo – Marijampolės PN Kybartų sektorius) buvo kalinamas perpildytuose gyvenamosiose patalpose. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo R. C. patyrė daug nepatogumų: negalėjo išsimiegoti ir pailsėti, todėl labai kentėjo. Nurodė, kad vienu metu mažoje patalpoje buvo 14 asmenų. Pareiškėjas akcentavo, kad į jo žodinius prašymus dėl patalpų perpildymo Kybartų PN pareigūnai nereagavo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašė pareiškėjo R. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Marijampolės PN paaiškino, kad nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpose, o nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d. bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, 5 būryje, kambariuose Nr. 503 ir Nr. 521.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal nacionalinius teisės aktus, minimalus vienam asmeniui tenkantis pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpos plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Marijampolės PN teigė, kad teisinis reguliavimas nesustato, jog į vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje apskaičiavimą turėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas ir baldai.

6. Atsakovo atstovas akcentavo, kad R. C. atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2018 m. sausio 9 d., vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas buvo nuo 3 kv. m iki 4,14 kv. m. Pažymėjo, kad nors gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), tačiau šis pažeidimas buvo tik nežymus (trūko tik 0,1 kv. m) ir formalus, jis objektyviai pareiškėjui negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme, pažeidimas negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, kadangi objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio. Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad R. C., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir panašiai, duomenų apie pareiškėjo skundus dėl trūkstamo ploto jo asmens byloje nebuvo rasta.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas; teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka. Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad R. C. nepateikė įrodymų, kokia neturtinė žala jam buvo padaryta ir kaip ji pasireiškė, pareiškėjas taip pat neindividualizavo neigiamų pasekmių. Atsakovo nuomone, R. C. patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad juos būtų galima įvertinti pinigais, todėl yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo R. C. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymuose reguliuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Pacitavęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies nuostatą ir aptaręs aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad nuteistiesiems, laikomiems laisvės atėmimo vietose, minimalaus gyvenamųjų patalpų plotas yra nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

10. Teismas akcentavo, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas turi būti dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

11. Teismas nustatė, kad R. C. nuo 2017 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 19 d. gyveno kambaryje Nr. 503, kurio plotas – 16,56 kv. m, jame gyveno 4 asmenys, todėl pareiškėjui teko 4,14 kv. m ploto. Nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. vasario 28 d. R. C. gyveno kambaryje Nr. 521, kurio plotas 36 kv. m., jame gyveno nuo 10 iki 12 asmenų, todėl pareiškėjui teko nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m ploto.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys (lentelė bei nuteistųjų, gyvenusių tam tikrais laikotarpiais kambaryje Nr. 521, sąrašai) leidžia daryti išvada, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytas reikalavimas dėl 3,1 kv. m ploto R. C. kambaryje Nr. 521 nebuvo užtikrintas nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 2 d., nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 17 d., nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d., 2017 m. gruodžio 21 d., nuo 2018 m. sausio 9 d. iki 2018 m. sausio 18 d., nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 13 d. ir nuo 2018 m. vasario 22 iki 2018 m. vasario 28 d., kai šiame kambaryje gyveno 12 asmenų, todėl pareiškėjui teko 3 kv. m ploto. Likusiu ginčo laikotarpiu R. C. teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto, o tai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus atitinka. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui tekęs plotas nebuvo mažesnis, nei 3 kv. m, o tai, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nelaikytina Konvencijos pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas, tačiau teismas nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 82 paras jam neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje normos, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to R. C. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).

13. Teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktuose garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. R. C. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas nurodė, kad analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. šiurkščiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis, sąlygomis.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. C. dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo minėto pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, jam sukėlė skunde nurodytas pasekmes. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir trukmę, t. y. tai, kad pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, minimali teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai, nesant byloje įrodymų apie tai, kad Kybartų PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad R. C. ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Kybartų PN administraciją, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti skunde nurodyta suma. Teismo nuomone, dėl nustatyto pažeidimo R. C. patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga suma yra 250 Eur, kuri pareiškėjui buvo priteista iš atsakovo (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis), o kita skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

III. 15. Pareiškėjas R. C. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. R. C. paaiškina, kad jo teismui pateiktame skunde buvo pagrįsti faktai dėl patirtos neturtinės žalos.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai apeliaciniame skunde ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kurioje R. C. skundas buvo iš dalies patenkintas ir jam buvo priteista 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, pakeisti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti.

18. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą bei jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisdamas 250 Eur, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes.

19. Marijampolės PN akcentuoja, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, o ginčo laikotarpiu minimali ploto norma buvo pažeista labai nežymiai t. y. tik 0,1 kv. m. Teigia, kad nors ginčo laikotarpiu minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis, nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau šis pažeidimas buvo tik formalus ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir panašiai), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme, jis negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, kadangi objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio. Atsakovo atstovas pažymi, kad taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, kad R. C., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti biblioteką, valgyklą ir panašiai.

20. Marijampolės PN atkreipia dėmesį, kad kaip konstatavo teismas, pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai (iki normos trūko tik 0,1 kv. m), taip pat byloje nėra įrodymų apie tai, kad Kybartų PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nesant įrodymų, kad R. C. ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstatigos administraciją, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Atsakovo atstovo nuomone, yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo R. C. prašymo priteisti jam 9 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Kybartų PN sąlygų, atlyginti.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą R. C. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka: R. C. prašo jo skundą tenkinti visiškai, o atsakovo atstovas – neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisti.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

24. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. C. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kybartų PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde R. C. akcentavo minimalaus vienam asmeniui privalomo kameros ploto neužtikrinimą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, konstatavo, kad Kybartų PN jam 82 paras neužtikrino laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios ploto normos.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas vienam asmeniui privalomo ploto normą, pagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad ne visą ginčo laikotarpį R. C. buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad Kybartų PN patalpose 119 parų (su pertraukomis; kadangi nėra aišku, kelintą valandą R. C. buvo perkeltas į patalpą, kurioje jis buvo laikomas pažeidžiant minimalią privalomą ploto normą, ir kada tiksliai iš tokios patalpos jis buvo perkeltas į kitą patalpą ar išvykęs, darytina išvada, kad visą perkėlimo į / iš patalpos, kurioje laikant pareiškėją buvo pažeista minimali ploto norma, dieną jis buvo laikomas pažeidžiant minimalią vienam asmeniui privalomą ploto normą) R. C. teko tik 3 kv. m jų ploto, t. y. 0,1 kv. m arba 3,23 procento mažiau nei priklauso pagal teisės akto nuostatas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija. Atsižvelgus į tai, kad 3 kv. m ploto pažeidimas nebuvo nustatyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog galiojantis teisinis reguliavimas nenustato, jog vertinant vienam asmeniui tenkantį patalpos plotą, iš bendro ploto turi būti atimamas joje esančių įrenginių užimamas plotas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad per mažą gyvenamosios patalpos plotą dar mažino joje esantys baldai, tačiau ploto trūkumas buvo kompensuojamas sudarius galimybę visą dieną laisvai judėti, sportuoti ir panašiai. Atsakovo atstovo teiginiai, kad gyvenamojo ploto trūko labai nežymiai (0,1 kv. m.) ir pareiškėjo teisė buvo pažeista tik formaliai, niekaip nepaneigia šioje byloje patvirtintos pozicijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto standarto neužtikrinimo ir toks pažeidimas nėra tik formalus, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Pažymėtina, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų šioje byloje nebuvo nustatyta.

27. Teisėjų kolegija sutinka, kad Kybartų PN, R. C. neužtikrindami minimalios privalomos ploto normos patalpose, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Kybartų PN neteisėtus veiksmus. Ginčo dėl to administracinėje byloje iš esmės nėra, šalys nesutinka su tik neturtinės žalos atlyginimo būdu (atsakovo atstovas) ir jos dydžiu (pareiškėjas).

28. Atsižvelgus į konstatuotą Kybartų PN veiksmų neteisėtumą (minimalaus privalomo ploto Kybartų PN patalpose R. C. neužtikrinimą) bei tai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, darytina išvada, kad jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Kybartų PN veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui.

29. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakovo atstovo padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti R. C. nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

31. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

32. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (R. C. 119 parų nebuvo užtikrinta minimali privaloma ploto norma), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 250 suma yra proporcinga Kybartų PN padarytiems pažeidimams ir pakankama R. C. patirtai neturtinei žalai kompensuoti, o pareiškėjo prašoma priteisti 9 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų, tačiau jų neatitinka ir atsakovo atstovo siekis pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas nepagrindė, kad jam turėtų būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas, o atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista suma yra neproporcinga kompensacija R. C. patirtai skriaudai atlyginti.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pažeidimo trukmę, tačiau atsižvelgiant nustatyto pažeidimo pobūdį, intensyvumą, pareiškėjui sukeltas neigiamas pasekmes ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo priteista pakankama ir Kybartų PN pareigūnų padarytiems pažeidimams proporcinga suma. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo R. C. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. C. (R. C.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius