2016-12-19 Nr. AB-24454-3-61-3-04091-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4734-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04091-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. O. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Kalinimo metu, didžiąją dalį laiko buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje buvo mažesnis negu 3,6 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad buvo nerūkantis ir visą laiką buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis, todėl jam trūkdavo oro, taip pat buvo pablogėjusi tiek fizinė, tiek dvasinė sveikata. Dėl šios priežasties, nusprendė raštu kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją dėl žeminimų ir kankinimų, o kartu perkėlimo su nerūkančiais, tačiau ir vėl buvo perkeltas į kamerą su rūkančiais asmenimis. Perpildytoje kameroje nebuvo galimybės pasimankštinti, dažnai skaudėdavo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai prasidėdavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas pabrėžė, kad minėta žala buvo patirta dėl priverstinio kvėpavimo tabako dūmais, per mažo kameros ploto, kameroje buvusių graužikų ir kitų parazitų, taip pat neatskirto tualeto įrengimo, netinkamos ventiliacijos, žemos temperatūros, nepilnavertės mitybos, bei socialinių ryšių ribojimo (buvo apriboti trumpalaikiai bei ilgalaikiai pasimatymai, skambučiai su artimaisiais, trūko socializacijos). Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, psichologinį sukrėtimą, sutrikusį visavertį gyvenimą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, dirglumą, padidėjusią baimę aplinkai. Pareiškėjas taip pat prašė atkreipti dėmesį, kad Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su izoliatoriaus vidaus taisyklėmis, jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas prašė taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų už Lukiškių TI-K praleistą laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d., kurio metu buvo išvykęs į Pravieniškių pataisos namus atvirojoje kolonijoje. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija sudaro galimybes pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia.

Kamerose įrengta kabelinė televizija, o taip pat kaliniams prieinama socialinės reabilitacijos specialistų pagalba. Pabrėžė, kad administracija periodiškai reikalauja suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką sulaikymo kamerose, todėl jiems išduodamas reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, soda). Kamerose švarą palaiko iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, vabzdžių ir kenkėjų naikinimo darbus atlieka bei profilaktinius patikrinimus atlieka UAB “Dezinfa“. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudaromą grafiką, atsižvelgiant į esamus resursus ir gautas lėšas iš valstybės biudžeto.

Įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ar higienos priemonėms sudėti. Atsakovo nuomone, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 21 punkto reikalavimą, kad tualeto sienelė, atskirianti tualetą nuo likusio kameros ploto, privalo būti ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos higienos normų HN:2010 24 punkto nuostatuose pateikiami patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemų nuostatai, kuriuose numatyta, kad patalpos privalo būti vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsižvelgdamas į Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. 14 “Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo”, ir Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 253 “Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“, atsakovas nurodė, kad nuteistųjų mityba atitinka minėtų mitybos normų standartą. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 “ Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo” ir kalėjimų departamento direktoriaus kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 “Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo”, tvirtino jog valgiaraščiai subalansuoti, todėl atitinka šiai įstaigai keliamus reikalavimus. Pažymėjo, kad nuteistųjų pasimatymai organizuojami vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 85, 86, 94 straipsniuose nustatyta tvarka.

Nuteistųjų teisinė padėtis priklauso nuo jų priskyrimo paprastajai arba drausminei grupei. Ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai skiriami vadovaujantis Giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su nuteistuoju ar nuteistu areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo R. O. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 90 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų argumentų dėl atsakovo atstovo galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir neatsižvelgė į su pareiškėjo statusu susijusius sunkumus teikiant įrodymus bei įrodinėjant skundo pagrindą ir dalyką.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą iš naujo, 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 12 iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013 balandžio 26 d. iki gegužės 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Nurodė, kad pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą įgijo ne nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d., o nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 gruodžio 19 d. ir nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d., todėl kreipdamasis į teismą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto 3 metų senaties termino nepraleido. Teismas sprendė, kad remiantis bylos duomenimis, nurodytais laikotarpiais pareiškėjas iš viso 18 dienų buvo laikomas pažeidžiant 2010 m. gegužės 11 d.

Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 patvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Pataisos įstaigų įrengimo 16.5 punkto reikalavimus, tačiau kelis asmenis atskirianti pertvara negali būti laikoma tinkamu higienos normos HN:76 2010 21 punkto reikalavimų įvykdymu, kadangi, teismo nuomone, besinaudojančių sanitariniais mazgais kalinių stebėjimas trikdo ir žemina asmenis, dėl ko yra nepriimtinas. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus higienos normų HN 76:2010 trūkumus dėl kamerų apšvietimų, drėgmės, patalpų vėdinimo, temperatūros, teismas konstatavo, jog tiesioginių duomenų, įrodančių pažeidimus, nebuvo pateikta, nes pagal Visuomenės sveikatos centro pateiktas išvadas, pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo metu buvusią temperatūrą, apšvietimą ir drėgmę nebuvo, o šiuo metu pateikti jau nebėra galimybės. Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K taip pat vadovavosi Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d.

įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo įkalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ normomis, preziumuojama, jog maitinimo tvarkos buvo laikomasi, kol tai neįrodyta priešingai. Kadangi, pareiškėjo skunde nebuvo pateiktų pretenzijų, susijusių su netinkama mityba, praėjus ilgam laiko tarpui, nėra galimybių nustatyti, jog maitinimo organizavimo taisyklės buvo pažeistos. Nustatė, kad Lukiškių TI-K pažymoje Nr. 24 – 5886 buvo nurodyta, jog R.

O. prašymų laikyti su nerūkančiais nebuvo, todėl darytina išvada, jog Lukiškių TI-K į pareiškėjo prašymus atsižvelgė. Dėl pareiškėjo prašymo pasimatyti su artimaisiais teismas pažymėjo, kad toks prašymas buvo pareikštas po 2012 m. gegužės 12 d. Šiaulių apygardos teismo paskelbto nuosprendžio, todėl kreipdamasis į teismą pareiškėjas praleido senaties terminą. Pareiškėjo kalinimo metu nebuvo nustatyta kitų bendravimo apribojimų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas po kelias dienas, todėl jo socialiniams ryšiams tai įtakos neturėjo.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, jog pagal teismui Lukiškių TI-K pateiktą papildomą medžiagą, pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymų laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog jo sveikatai ar neigiamai savijautai tiesioginės turėjo įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, teismas sprendė, jog iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjo naudai neturtinei žalai atlyginti priteistina ne 3000 Eur, nes ši suma neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, bet 170 Eur kompensacija, kuri yra pakankama neturtinei žalai atlyginti.

IV. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad tam tikras suimtų ar nuteistų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymu, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Todėl nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos nebuvo. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas R. O. neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 170 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad kalėjimas yra perpildytas ir pareiškėjui 18 dienų teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, taip pat konstatavęs, kad sanitarinis mazgas neatitinka higienos normos HN:76 2010 21 punkto reikalavimų, nes trikdo ir žemina sanitariniu mazgu besinaudojančius asmenis. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą bei su teismo išvada dėl atsakovo neteisėtos veikos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. pareiškėjas 18 parų buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, t. y. tai, kad pareiškėjui 18 parų Lukiškių TI-K teko mažesnis kameros plotas nei 3,6 kv. m ir kartais siekė tik 1,8 kv. m, kamerų plotas taip pat buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl ko pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, taip pat atsižvelgus į tai, kad kamerose buvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, spręstina, kad 170 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Dainius Raižys