2018-05-22 Nr. AB-10028-3-64-3-02242-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1353-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02242-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. spalio 17 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. spalio 17 d. periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto (buvo priverstas gulėti gultuose arba sėdėti), lovos-gultai surūdiję, neatitiko reikalavimų, buvo šalta, drėgna, nepakako vėdinimo, ant daiktų krito dažai ir tinkas, ant kamerų sienų ir lubų buvo grybelis, sienos suskilinėjusios. Tualetuose neįrengti klozetai. Kamerose neleista skalbti asmeninius rūbus, o išsiskalbus rūbai pelijo. Karantino kamerose nebuvo lango, ventiliacijos, valgymui skirto inventoriaus, jose nuolat šalta ir drėgna, nebuvo dieninio apšvietimo, tik naktinis. Šiaulių TI pastato konstrukcijoje buvo asbesto, kuris kas dieną žalojo jo sveikatą. Pareiškėjas dėl to patyrė depresiją, dvasinius skausmus, pasidarė irzlus, agresyvus.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad ant grindų ir lubų laikėsi pelėsis, grybelis, grybelio buvimą atsiliepime į skundą nurodė ir atsakovas. Kamerose langai supuvę, sulūžę, sienos suskilusios, išdaužytos skylės. Atsakovas nurodė, kad sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio tvorele, tačiau toks sanitarinio mazgo atitvėrimas neatitiko reikalavimų. Rūbai skalbiami, jei asmeninėje sąskaitoje buvo pinigų. Ant lovos galų padžiauti rūbus draudžiama, pareiškėjas už tokį rūbų džiovinimą buvo gavęs nuobaudą. Rūbus išsidžiovinti sunku – jie pelijo, atsirasdavo smarvė. Naudotis tualetu jis turėjo kitų nuteistųjų, pareigūnų akivaizdoje.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. spalio 14 d., kamerose jam teko nuo 4,16 kv. m iki 20,2 kv. m ploto. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas (toliau – ir Departamentas) 2016 m. balandžio 28 d. patikrinimo metu nustatė, kad kameroje Nr. 27 buvo vizualiai matomas pelėsis, kameroje Nr. 103 mikroklimato parametrai nevertinti, nes kamera buvo vėdinama per atidarytą langą. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Visose kamerose įrengti sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Kamerose langai buvo skaidraus stiklo ir vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerų langus valėsi patys suimtieji/nuteistieji, kurie gyveno toje kameroje. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą.

6. Atsakovas paaiškino, kad asmens krata pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Įstatymų leidėjas neįpareigojo Šiaulių TI registruoti duomenis, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų su juo laikyta. Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose buvo suoliukai. Atsakovas pažymėjo, jog abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, neįrodė Šiaulių TI veiksmų neteisėtumo. Jokie teisės aktai nenumatė karšto vandens tiekimo į kameras, neįpareigojo kamerose sudaryti sąlygas skalbtis ir džiovintis rūbus. Apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiama nemokamai, nuo 2012 m. spalio mėn. taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už asmeninėse sąskaitose esančias lėšas.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo G. V. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

8. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. spalio 14 d. (iš viso 32 dienas), nepažeidžiant šios ploto normos.

9. Dėl sąlygų kamerose (ventiliacijos, drėgmės, šalčio, pelėsio, grybelio, susikilusių, išdaužytų sienų) Departamentas 2016 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-70(19.4.1.6.12) konstatavo, kad kameroje Nr. 27, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 1 d., ant sienų, lubų paviršių vizualiai matomas pelėsis; kameroje Nr. 103, kurioje jis buvo 2016 m. gegužės 16-19 d., oro temperatūra buvo mažesnė nei numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), tačiau nustatyti mikroklimato parametrai nevertinti, nes kamera buvo vėdinama per atidarytą langą arba išimti langų stiklai.

10. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-730 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kamerose buvo skaidraus stiklo langai). Įstaigoje nebuvo ventiliacinės sistemos, todėl patalpose galėjo būti per mažas judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis. Dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nebuvo galimybės padidinti langų angas. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jos plotą, buvo du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos (lium 36 W/840 613), ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W). Šiaulių TI patalpos šildomos centralizuotai, įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliavo. Visose gyvenamosiose kamerose buvo įrengti sanitariniai mazgai (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara, padengti lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būdavo ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turėjo palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas. Kamerų dezinfekcija atliekama kasdien, kas mėnesį vykdoma deratizacija. Užtikrinamas patalynės ir apatinių drabužių nemokamas skalbimas, viršutiniai drabužiai skalbiami už asmenines lėšas, jų neturint, kartą per 3 mėnesius skalbiami nemokamai.

11. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas kartais buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau toks laikymas buvo trumpalaikis. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių jo teiginius apie išpuvusius langus, išdaužytas ar suskilinėjusias sienas, surūdijusius gultus, asbestą pastato konstrukcijoje, todėl šie argumentai atmesti.

12. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas akcentavo, jog Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo durų ir uždaro viršaus. Iš Šiaulių TI pažymos matyti, kad gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga; unitazai neįrengti, buvo tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, bet šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Nors tualetai kamerose buvo įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, teismas pažymėjo, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo teiginiai, kad iš tualeto sklido blogas kvapas, nebuvo privatumo, vertinti kaip pagrįsti.

13. Dėl sąlygų trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kamerose (nebuvo lango, ventiliacijos, valgymui skirto invertoriaus, dieninio apšvietimo, buvo nuolat šalta ir drėgna) Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. pažymoje Nr. 69/06-5044 teigiama, kad pareiškėjas jo nurodytu laiku laikino sulaikymo kameroje Nr. PK(LSP)-4 (18,03 kv. m ploto) buvo laikomas 5 kartus (2016 m. kovo 14 d., 2016 m. gegužės 16 d., 2016 m. spalio 3 d., 11 d. ir 14 d.). Higienos normoje HN 134:2015 nurodyta, kad laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Teismas akcentavo, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Higienos normos HN 134:2015 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl vėdinimo sistemos nebuvimo, šalčio, drėgmės, apšvietimo laikinojo sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kamerose negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš turimų rašytinių įrodymų negalima daryti išvados, jog Šiaulių TI laikinojo sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kamerose visada laikomasi higienos normų reikalavimų (kaip minėta, dėl sanitarinio mazgo įrengimo), tokie pažeidimai galbūt buvo ir pareiškėjo laikymo jose metu, tačiau tokiose patalpose jis buvo laikomas 5 kartus ir trumpai.

14. Dėl galimybės skalbti ir džiovinti drabužius, patalynę Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-730 nurodyta, kad įstaiga sudarė sąlygas nuteistųjų / suimtųjų viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius taip pat galima skalbtis kamerose patiems, tam išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Nuo 2016 m. sausio mėn. suimtieji / nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų ne trumpiau kaip 3 mėnesius, galėjo išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (marškiniai, sportinės kelnės ir bliuzonas), bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Teismui nepateikti duomenys, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti Šiaulių TI nustatyta rūbų skalbimo tvarka ar kreipėsi dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

15. Dėl sveikatos sutrikimų teismas akcentavo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nebuvo jokių įrašų apie dvasinius išgyvenimus, depresiją, kuriuos jis akcentavo savo skunde. Iš asmens sveikatos istorijos įrašų negalima konstatuoti, jog dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė jo nurodytus nepatogumus. Dėl teiginių, kad, būnant kameroje Nr. 44, pareiškėjui nebuvo suteikta medicininė pagalba dėl viso kūno bėrimo, asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, kad jis 2016 m. spalio 5 d. kreipėsi į gydytoją, skundėsi rankų, krūtinės odos bėrimu ir niežuliu; jis buvo apžiūrėtas, skirti vaistai. Taigi argumentas, kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, buvo nepagrįstas. Teismas nevertino pretenzijų, susijusių su Šiaulių TI teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, nurodydamas, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

16. Iš Šiaulių TI 2016 m. lapkričio 2 d. pažymos Nr. 61/04-2523 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. spalio 14 d. Šiaulių TI direktoriui pateikė skundą dėl kameroje atliktos kratos, tačiau dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

17. Teismas priėjo išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą – pareiškėjas Šiaulių TI visas 32 dienas buvo laikomas nepažeidžiant kameros ploto normos, kameroje Nr. 27 (joje laikytas 2 dienas) ant sienų, lubų paviršių vizualiai matėsi pelėsis, o kameroje Nr. 103 (joje laikytas 4 dienas) oro temperatūra buvo mažesnė nei reglamentuoja Higienos norma HN 134:2015, t. y. jis laikytas kamerose, kurios iš dalies neatitiko higienos normų reikalavimų (taip pat vertinant tualetų įrengimą), tačiau toks laikymas buvo trumpalaikis ir pertraukiamas, – laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. 18. Pareiškėjas G. V. apeliaciniu skundu (b. l. 107) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjo teigimu, teismas pripažino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) straipsnius, bet prašymą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą. Pataisos įstaigos nuolat pažeidinėja teisės aktus dėl kalinimo sąlygų, Konvenciją, tai patvirtina teismų praktika. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas kamerose, kuriose netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas, buvo pelėsis ir grybelis, sąlygos jose neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų dėl langų švaros, ventiliacijos, 16 punkte įtvirtintų parametrų. Sveikatos priežiūros specialistų veiksmai neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakyme Nr. V-208 įtvirtintų reikalavimų. Be to, pareiškėjui nesudaryta galimybė skalbtis rūbus, nes jis asmeninėje sąskaitoje neturėjo pinigų.

20. Pareiškėjas taip pat prašo prie bylos prijungti jo atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad šie atsikirtimai buvo išsiųsti 2016 m. vasario 27 d., o teismo posėdis įvyko tik 2016 m. kovo 1 d.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 124-126) prašo jį atmesti.

22. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes. Teismas nustatė, kad pareiškėjas visas 32 dienas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kitoms pretenzijoms, išskyrus nežymius sąlygų kamerose neatitikimus teisės normoms (tik 6 dienas), nenustatė jokio pagrindo. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas labai trumpą laiką, dėl netinkamų sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, kitoms institucijoms nesiskundė. Atsakovas pabrėžia, jog nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 27 d. (žyma ant voko, b. l. 122) pirmosios instancijos teismui išsiuntė atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriuose pakartojo skunde ir 2016 m. gruodžio 12 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 53-54) išdėstytus argumentus, nurodė naujas aplinkybes (pvz., dėl radijo taškų neįrengimo), taip pat išsiuntė Šiaulių TI 2017 m. vasario 14 d. raštą Nr. 17/01-275 (b. l. 112), kuriuo buvo atsakyta į jo 2017 m. sausio 18 d. prašymą, bei 2017 m. vasario 2 d. raštą Nr. 17/01-204 (b. l. 120-121), kuriuo atsakyta į nenurodytos datos jo skundą, prašydamas šiuos dokumentus prijungti prie bylos. 2017 m. kovo 1 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas) pareiškėjas nurodė 2017 m. vasario 27 d. teismui išsiuntęs papildomus dokumentus, gautus iš Šiaulių TI dėl laikymo sąlygų, tačiau, kadangi jie teisme dar nebuvo gauti, prašė teismo posėdį atidėti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo paaiškinimus, jog jis šiuos dokumentus gavo prieš 4-5 mėnesius, ir konstatuodamas, kad jis turėjo pakankamai laiko juos pateikti iki paskirto teismo posėdžio, netenkino jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į ant pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų esančias žymas (b. l. 111-121), darytina išvada, kad šie dokumentai pirmosios instancijos teisme buvo gauti 2017 m. kovo 2 d. Ginčijamas teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. kovo 3 d. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 3 d. raštu (b. l. 110) pareiškėjui grąžino 2017 m. kovo 2 d. gautus papildomus rašytinius įrodymus, pažymėdamas, kad 2017 m. kovo 1 d. byla buvo išnagrinėta iš esmės ir teismo sprendimo paskelbimas atidėtas 2017 m. kovo 3 d. 11.30 val.; teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, jokie prašymai / pareiškimai / dokumentai nebegali būti teikiami.

25. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo, be kita ko, prašo prie bylos prijungti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus pirmosios instancijos teismui 2017 m. vasario 27 d. išsiųstus dokumentus ir teismo 2017 m. kovo 3 d. raštą (prašymas, b. l. 108). Teisėjų kolegija, įvertinusi šių dokumentų, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, turinį, nustatė, jog pareiškėjas juose nurodė naujas (skunde nenurodytas) kalinimo sąlygų aplinkybes, su kuriomis jis siejo neturtinės žalos atsiradimą, t. y. kad kamerose nebuvo įrengti radijo taškai (negalėjo sužinoti naujienų), iškvietimo mygtukai, plastmasiniai indai išduodami tik nuo 2017 m. sausio mėn. Tokie dokumentai vertintini kaip skundo tikslinimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Šiuo atveju atsakovas atsiliepimą į skundą pateikė 2016 m. lapkričio 9 d. Nors byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kada pareiškėjas gavo atsakovo atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą į skundą pateikė 2016 m. gruodžio 13 d. (žyma ant voko, b. l. 55). Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti 2017 m. vasario 27 d. pareiškėjo išsiųstus dokumentus. Pareiškėjas jokių pretenzijų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šių dokumentų neprijungti prie bylos nereiškė.

26. Šiame kontekste akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, t. y. kad kamerose nebuvo įrengti radijo taškai (negalėjo sužinoti naujienų), iškvietimo mygtukai, plastmasiniai indai išduodami tik nuo 2017 m. sausio mėn.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

28. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalios ploto normos neužtikrinimo, galimybės skalbti drabužius nesudarymo (byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis pasinaudojo Šiaulių TI nustatyta rūbų skalbimo tvarka, pvz., neturėdamas lėšų asmeninėje sąskaitoje, kreipėsi į administraciją dėl galimybės rūbus išsiskalbti nemokamai) yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kameros, kuriose jis laikytas (tarp jų – trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameros), nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus.

Kadangi apeliaciniame skunde šios aplinkybės nebuvo ginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Konvencijos nuostatų pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu bei teismo sprendimo jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad pareiškėjas dėl jam galbūt nesuteiktų ar netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų turėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, todėl jo argumentai dėl sveikatos priežiūros paslaugų netinkamo suteikimo nagrinėjamoje byloje nevertintini.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog jis Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos nuostatas. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo vertintas sąlygų, kuriomis Šiaulių TI kamerose ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. spalio 14 d.) buvo laikytas pareiškėjas, atitikimo Konvencijos reikalavimams. Konvencijos, kurios dalyve Lietuva tapo ją ratifikavusi 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 4,05 kv. m iki 20,23 kv. m ploto. Laikytina, kad ginčo laikotarpiu jo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, jog kameros, kuriose jis laikytas, nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo iš viso tik 32 dienas (19, 4, 5 ir 4 dienų periodais, su pertraukomis iki 4,5 mėnesio). Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 9-21) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala jo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų kalinamųjų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, nevisiškai užtikrinant sąlygų kamerose atitikimą higienos normoms (dėl temperatūros, pelėsio, blogo kvapo). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

32. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs depresiją, pasidaręs irzlus ir agresyvus, dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų ant viso kūno atsirado bėrimas, dėl nepakankamos vietos judėti atrofavosi raumenys. Nors asmens sveikatos istorijoje yra užfiksuota, kad pareiškėjas skundėsi bėrimais, nėra pagrindo pripažinti, jog jo nurodyti negalavimai atsirado būtent dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu. Vidutinis depresyvumas pareiškėjui buvo nustatytas dar 2015 m. birželio mėn., pirminio psichologinio įvertinimo Alytaus pataisos namuose metu (Alytaus pataisos namų Psichologinės tarnybos 2016 m. vasario 9 d. pažyma-rekomendacija dėl nuteistojo sustiprintos individualios priežiūros, b. l. 22). Byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatai. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 61/04-2523 (b. l. 28) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, bet kreipėsi su skundu dėl kameroje atliktos kratos. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog, būdamas Šiaulių TI kameroje Nr. 104 2016 m. pradžioje, jis Šiaulių TI direktoriui pateikė skundą dėl antisanitarinių laikymo sąlygų, į kurį taip ir negavo atsakymo, tačiau byloje nėra duomenų apie tokį skundą, taip pat apie jo laikymą kameroje Nr. 104 ginčo laikotarpiu. Nesant jokių rašytinių duomenų, patvirtinančių skundų teikimo faktą, ar kitų įrodymų, teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo aktyvus ir gynė savo pažeistas teises. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 30 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (32 dienos, su ilgomis pertraukomis), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan