2016-04-13 Nr. AB-8219-3-61-3-00736-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-43-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00736-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidurinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 47TE-20 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vidaus tarnybos jaunesniajam puskarininkiui A. S.“, 2015 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 47TE-21 „Dėl vidaus tarnybos jaunesniojo puskarininkio A. S. atleidimo“ 1 punktą, taip pat prašė grąžinti į ankstesnes pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų misterijos Kauno dalinio trečiosios apsaugos kuopos antrojo būrio jaunesniojo specialisto pareigų buvo atleistas nepagrįstai ir neteisėtai, jokiais veiksmais pareigūno vardo nepažemino. Skundžiamo įsakymai yra priimti neatlikus išsamaus tarnybinio patikrinimo, nesant objektyvaus pagrindo. Picerijoje „Čilas“ jam su draugu teko ilgai laukti užsakyto maisto. Dėl to jie pareiškė darbuotojams pastabą. Norėdamas išeiti parūkyti supainiojo duris. Pagalbinėse patalpose pasuko deguonies baliono rankenėlę, po to užsuko. Kodėl darbuotojai iškvietė policiją jis nežino. Incidento metu buvo be uniformos ir neginkluotas, niekam negrasino, policijos pareigūnų nurodymus vykdė. Išvados vertinimai yra subjektyvūs. Viešoji tvarka nėra pažeista, administracinė ar baudžiamoji byla neiškelta. Jo veiksmuose nėra kaltės. Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardintos pasekmės – vidaus reikalų sistemos, įstaigos autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas nebuvo akivaizdūs, nes picerijos darbuotojai apie tai, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, nežinojo, jokių pretenzijų jam neturi, jo atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė aiškiai per griežta. Atsakovas, priimdamas ginčijamus įsakymus, nesilaikė imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą.

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog pareiškėjas iš tarnybos už akivaizdų pareigūno vardo pažeminimą atleistas pagrįstai ir teisėtai, pakankant duomenų jo atleidimui tokiu pagrindu. Nurodė, kad nors pareiškėjas nėra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jis pažeidė ne tik teisės ar tarnybinės etikos reikalavimus, bet ir sulaužė pareigūno priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Paaiškino, kad pareiškėjas, nors ir ne tarnybos metu, atlikdamas tokius tyčinius veiksmus ir nesilaikydamas visuotinai pripažintų įprastinių moralės normų, Etikos taisyklėse įtvirtintų reikalavimų, sąmoningai darė priešingą teisei veiksmą, taip akivaizdžiai pakenkdamas statutinės įstaigos reputacijai, prestižui, autoritetui, griaudamas pasitikėjimą, ją kompromituodamas, padarydamas neigiamą įtaką visuomenės požiūriui į vidaus tarnybos pareigūnus ir jų vykdomą veiklą. Tvirtino, kad jog statutiniams valstybės pareigūnams keliami padidinti reikalavimai, todėl pareigūno moralinės savybės elgesys tarnyboje ir asmeniniame gyvenime turi būti nepriekaištingi. Akcentavo, kad atleidimo pagrindas yra numatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, jis nėra laikomas tarnybine nuobauda.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Tarnybinį tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamą tarnybinio nusižengimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti tarnautojo paaiškinime nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinus motyvuotoje išvadoje suformuluoti atitinkamas išvadas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, teismų praktikoje laikoma tokio akto motyvuojamąja dalimi. Tad sprendžiant klausimą, ar skundžiamu įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta teisėtai, būtina analizuoti tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumą. Darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui, atleisti jį iš pareigų.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu iš esmės neneigė savo kaltės, tačiau manė, kad jo veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip žeminantys pareigūno vardą, o atleidimas iš tarnybos – per griežta nuobauda.

Teismas pabrėžė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno ir visuomenės teisiniai santykiai turi specifinių bruožų, kurie lemia itin didelius dorovinius reikalavimus, keliamus pareigūnui, atstovaujančiam valstybinei valdžiai, turinčiam viešojo administravimo teisę sau nepavaldžių asmenų atžvilgiu bei įgyvendinant viešajai saugumo tarnybai pavestus uždavinius, atliekant Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 7 straipsnyje nustatytas Tarnybos funkcijas. Vidaus tarnybos pareigūnas turi visose gyvenimo situacijose formuoti šios tarnybos prestižą, kelti jos autoritetą, stiprinti teigiamą įvaizdį, taip pat saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų tarnybos pareigūno vardo.

Statutas nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Byloje nustatyti pareiškėjo atlikti veiksmai neabejotinai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą Viešojo saugumo tarnyba bei ją akivaizdžiai kompromituoja. Pareiškėjas savo veiksmais, kurie prieštarauja atsakovo atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų Etikos taisyklių reikalavimams, suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad vidaus tarnybos pareigūnai ne tarnybos metu gali būti įžūlūs, girtuokliauti, elgtis ypatingai lengvabūdiškai, pažeidinėti viešąją tvarką bei rimtį, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais (tarnybomis), menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje. Nors pareiškėjas nurodytus veiksmus atliko neuniformuotas, ne tarnybos metu, jo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas itin plataus atgarsio visuomenėje neturėjo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga netgi tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje.

Teismas vertino, kad sprendžiant dėl pareigūno tarnybinės atsakomybės, jo veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę ar baudžiamąją teisę. Teismas, sprendžiantis dėl pareigūnų tarnybinės atsakomybės, sprendžia iš esmės dėl kitokio pobūdžio pasekmių, kurias sukėlė padarytas tarnybinis nusižengimas, todėl išvados dėl tam tikrų veiksmų teisėtumo gali būti skirtingos, negu padarytosios baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, leidžiančių atriboti jį nuo tos veikos, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl kurios 2015 m. vasario 4 d. Kauno apylinkės prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas. Be kita ko, pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos faktas siejamas ne su baudžiamosios atsakomybės taikymo pareiškėjui faktu, o su tais aiškiai identifikuotais pareiškėjo veiksmais, kurie įvertinti kaip žeminantys pareigūno vardą. Todėl prokuroro nutarimas ir jame nustatyti faktai bei aplinkybės, susijusios su padaryta išvada, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., požymių pareiškėjo veiksmų vertinimui nagrinėjamoje administracinėje byloje jokios esminės reikšmės neturi. Ginčo atveju neturi reikšmės ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas už atliktus veiksmus nėra nubaustas administracine nuobauda.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant veika pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, Tarnybinio tyrimo išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė nėra per griežta.

Teismas konstatavo, kad byloje įrodžius, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas teisėtai ir pagrįstai, kiti pareiškėjo skundo reikalavimai laikytini išvestiniais iš pirmojo, todėl papildomai neanalizuotini ir atmestini.

III. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinant jo reikalavimus.

Apeliantas nurodė, kad dėl kai kurių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų nevertino. Ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį nutrauktas. Administracinio teisės pažeidimo protokolas nesurašytas ir nuobauda nepaskirta. Atleidimas iš statutinės valstybės tarnybos pažeminus pareigūno vardą visada siejamas su tam tikra veika, kurią aiškiai įvardija Baudžiamasis ar Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Tarnybinis tyrimas turėjo būti sustabdytas iki bus gauti sprendimai iš kompetentingų institucijų dėl vienokios ar kitokios atsakomybės taikymo pareiškėjui. Picerijos savininkas pareiškėjui pretenzijų neturėjo. Teisminio nagrinėjimo metu paneigė, kad jam buvo grasinta. Tarnybinis tyrimas truko labai trumpai. Pareiškėjas nubaustas dėl to, kad gėrė alų picerijoje ir išreiškė nepasitenkinimą dėl per ilgo aptarnavimo. Teismas neatsižvelgė į N. P. atliktus veiksmus. Teismo sprendimas nepagrįstas.

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad apeliantas neginčijo ir šiuo metu iš esmės neginčija savo atliktų veiksmų, kurie yra pagrindas konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą. Duomenų atleidimui iš pareigų pakanka. Pirmosios instancijos teismas materialinių ir procesinių normų nepažeidė.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 2 straipsnio 7 dalį, nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (b. l. 8), vertino, jog tokie pareigūno, davusio priesaiką ir esančio atsakingu už įstatymais nustatytos tvarkos apsaugą, veiksmai, kokie yra įvardinti nutarime, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, o A. S. juos atlikęs pažemino pareigūno vardą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Akcentavo, kad teismo precedentais nustatyta, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011; 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1929/2012). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai nurodė, kad, jam pripažįstant kaltę ar gailintis, atleidimas iš tarnybos per griežta bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą (2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-465/2013). Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas (2010 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-956/2010).

Atkreipė dėmesį, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje apelianto veiksmai individualizuoti ir atriboti nuo N. P. atliktų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant dėl pareigūno tarnybinės atsakomybės, jo veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę ar baudžiamąją teisę. Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 1 dalis numato, jog pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis neturėtų būti atleistas nebūdamas baustas pagal Baudžiamąjį ar Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

V. Pareiškėjas A. S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. vasario 29 d. pateikė prašymą atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-3924-575/2015 procesą.

Savo prašymą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties motyvai yra neužima net 1 lapo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepatikrinimo bylos tiek, kiek buvo prašyta apeliaciniu skundu. Mano, kad tai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens teisę į teisingą teismą ir neatitinka ABTĮ 136 straipsnyje įtvirtinto apeliacijos modelio. Nurodo, kad buvo prašoma pasisakyti dėl tarnybinio patikrinimo išvados motyvuotumo ir pagrįstumo bei kitų aplinkybių, keltas klausimas dėl vertybinės nuostatos – „akivaizdus pareigūno vardo pažeminimas“.

Pareiškėjas taip pat remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias pareigūno vardo pažeminimą. Mano, kad, siekiant nustatyti, ar tas vardas buvo pažemintas ar ne, būtinas visapusiškas ir objektyvus tyrimas. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, kurias akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino atsakomybės rūšių atribojimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo A. S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto prašymo atnaujinti bylos procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-3924-575/2015 pagrįstumo klausimas.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV skyriuje. Tai yra pripažįstama kaip išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą, yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2012).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą byloje grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-146/2014).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis turi aiškiai išreikštas motyvuojamąsias dalis, iš kurių turinio yra aišku, kuo vadovaudamiesi teismai padarė pareiškėjo netenkinančias išvadas. Nors apeliacinės instancijos teismas kiekvieno pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento neanalizavo, vis dėlto iš apeliacinio skundo matyti, kad jame dėstomos aplinkybės buvo iš esmės panašios kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. pareiškėjas nesutiko su aplinkybe, jog jo veiksmai picerijoje „Čilas“ pažemino pareigūno vardą, kas nulėmė pareiškėjo atleidimą iš tarnybos.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sąvoką „Pareigūno vardo pažeminimas“, konstatavo, kad pareigūno, davusio priesaiką ir esančio atsakingu už įstatymais nustatytos tvarkos apsaugą, veiksmai akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, o pareiškėjas, juos atlikęs, pažemino pareigūno vardą. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo veiksmus vertino atsižvelgęs į Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytas aplinkybes, inter alia, liudytojo parodymus, pagal kuriuos pareiškėjas kavinės pagalbinėse patalpose atsuko deguonies balioną, kurį užsuko tik liudytojui atėjus į šias patalpas. Liudytojui išreiškus pasipiktinimą tokiais veiksmais, pareiškėjas ėmė brautis per barą, savo veiksmais rodydamas, kad sumuš. Apeliacinės instancijos teismas iš minėto nutarimo taip pat nustatė, kad šiuos veiksmus pareiškėjas atliko būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas suduoti smūgius E. Š., įžeidžiančiai kibo prie žmonių, pažeisdamas viešąją tvarką ir rimtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš esmės panašios aplinkybės buvo nustatytos ir tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri inter alia grindžiama pareigūnų, atvykusių pagal kavinės darbuotojų iškvietimą į įvykio vietą, parodymais (žr. 2015 m. sausio 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 47D-7).

Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Todėl, anot pareiškėjo, netinkamų motyvų buvimas ar jų grindimas netinkamais įrodymais negali būti tapatinamas ar prilyginamas motyvų nebuvimui. Be to, nesutikimas su teismo motyvais, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjui teismo įvardinti motyvai yra nepriimtini.

Atsižvelgusi į nurodytų teismų procesinių sprendimų turinį ir argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aplinkybe, kad teismų procesiniai sprendimai administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, yra motyvuoti. Taigi, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Pagal paminėtą teisės normą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, tačiau nenurodo konkrečios materialiosios teisės normos, kurią taikydamas, jo manymu, teismas padarė pažeidimą. Kaip galima spręsti iš pareiškėjo prašymo atnaujinti administracinės bylos procesą, pareiškėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias pareigūno vardo pažeminimą.

Vertinant šį pareiškėjo teiginį galima sieti su anksčiau aptarta Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta sąvoka – „Pareigūno vardo pažeminimas“. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo prašyme nurodytu argumentu, jog ši sąvoka yra vertinamoji, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu bei byloje esančiais įrodymais, sprendžia, ar pareigūno vardas buvo pažemintas. Iš esmės tą ir atliko tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, įvertinę byloje esančius įrodymus (tiek tarnybinio patikrinimo išvadoje, tiek Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstytas faktines aplinkybes apie pareiškėjo elgesį kavinėje „Čilas“.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam nepalankia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir iš naujo įvertinti byloje esantys įrodymai, tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015).

Atsižvelgus į nurodytus motyvus, netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo A. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. S. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-3924-575/2015 pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidurinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė