8568a17a-c441-4e1f-98c7-e7d8465ffb0e · Vilniaus apygardos teismas



Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-399-935/2019

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02254-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.9.10

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinio nusižengimo bylÄ pagal A. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimo, kuriuo A. S. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 1 dalį 400 Eur bauda;

- pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį 1400 Eur bauda.

Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, nuobaudos subendrintos ir A. S. skirta 1400 Eur bauda, taip pat atimta teisė vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1. A. S. buvo nubaustas už tai, kad jis 2019 m. kovo 30 d., apie 13.30 val., L. AsanavičiÅ«tės g. 38, Vilniuje, vairuodamas velkamÄ automobilį Mazda, v. n. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iÅ¡ Å¡ono, kliudė stovintį automobilį Audi, v. n. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. IÅ¡ eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus. Vairavo automobilį, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones. Å iais veiksmais padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 1 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde A. S. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimo dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimÄ , numatytÄ ANK 426 straipsnio 1 dalyje.

3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. S. atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį klausimÄ , netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, o į dalį duomenų apskritai neatsižvelgė. Apeliantas pastebi, jog M. Å . bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog jo automobilis buvo apgadintas nežymiai, apėjęs automobilį vizualiai net nepastebėjo apgadinimų, iÅ¡ pradžių neketino kreiptis į policijÄ dėl eismo įvykio. Be to, A. S. aiÅ¡kina, kad jis anksčiau panaÅ¡iomis aplinkybėmis buvo apgadinęs kaimyno automobilį, tačiau tuo atveju žinojo, kur gyvena apgadinto automobilio savininkas ir šį apie eismo įvykį informavo. Tokie faktai rodo, kad apeliantas neturėjo tikslo pasiÅ¡alinti iÅ¡ eismo įvykio vietos ir Å¡iuo atveju.

4. Apeliaciniame skunde sutinkama su tuo, kad ANK 426 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y., kai asmuo suvokia, kad yra susijęs su įvykiu ir iÅ¡ jo pasiÅ¡alina suprasdamas savo elgesio neteisėtumÄ . Apeliantas nurodo, jog jam yra žinomi KET reikalavimai ir Å¡ių reikalavimų nesilaikymo pasekmės. Ä®vykio metu automobilis Audi nukentėjo nežymiai, todėl nenorint trukdyti policijos pareigÅ«nų ir nuspręsta priklijuoti lapelį, kurio nerado nei apgadinto automobilio savininkas, nei policijos pareigÅ«nai. Lapelį su telefonu nuo nukentėjusiojo automobilio greičiausiai nupÅ«tė vėjas, kadangi įvykio dienÄ buvo vėjuota.

5. A. S. atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas J. D. buvo trumpam pasitraukęs iš tos vietos, kur stebėjo įvykį, todėl jis galėjo ir nepamatyti to momento, kai ant priekinio stiklo buvo priklijuotas raštelis.

6. Pažeidėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad Å¡iuo atveju buvo padarytas vienas iÅ¡ Å¡iurkščiausių KET pažeidimų, kuris apsunkina eismo įvykio aplinkybių iÅ¡tyrimÄ . A. S. nuomone, Å¡iuo atveju nebuvo kÄ tirti. Jis nemano, jog lapelio priklijavimas įvykus automobilių susilietimui, taip pat bandymai surasti apgadinto automobilio savininkÄ gali bÅ«ti vertinami kaip atsainus ir neatsakingas elgesys.

7. Apeliantas tikina, jog apgadintÄ automobilį jis pamatė tik po kelių dienų, tuomet vėl paliko raÅ¡telį ir sulaukęs skambučio susitiko su M. Å ., kurio atsiprašė. M. Å . jam paaiÅ¡kino, jog pretenzijų neturi, bet raÅ¡telio nerado, todėl paskambino į policijÄ .

8. Skunde pabrėžiama, kad paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir bauda A. S. turės itin neigiamÄ ilgalaikį poveikį, nes jis gauna tik minimalaus dydžio atlyginimÄ .

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

A. S. skundas netenkintinas.

9. Å ioje byloje nekyla ginčo dėl to, kad A. S. 2019 m. kovo 30 d., apie 13.30 val., L. AsanavičiÅ«tės g. 38, Vilniuje, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, vairavo velkamÄ automobilį Mazda, v. n. (duomenys neskelbtini) nepaliko tarpo iÅ¡ Å¡ono, kliudė stovintį automobilį Audi, v. n. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra įsitikinęs, jog jis nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, t. y., jis mano, kad nepasiÅ¡alino iÅ¡ eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs. Su tokia A. S. pozicija negalima sutikti.

10. Pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį atsako vairuotojas, kuris pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. KET 222 punkte yra nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Nagrinėjamu atveju A. S. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis, kurio savininko eismo įvykio vietoje nebuvo. Taigi pagal KET 222 punkto reikalavimus A. S. privalėjo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį automobilio savininkui (nukentėjusiajam), o to padaryti negalėdamas, privalėjo apie eismo įvykį pranešti policijai. Vis tik iš paties A. S. viso proceso metu nurodytų aplinkybių matyti, kad jis po eismo įvykio neveikė taip, kaip nurodyta KET, t. y. nedelsiant nepranešė nukentėjusiajam apie eismo įvykį (to jis objektyviai ir negalėjo padaryti, nes nežinojo, kas yra automobilio savininkas ar valdytojas), negalėdamas pranešti apie eismo įvykį automobilio savininkui ar valdytojui jis apie šį įvykį nepranešė policijai, iš įvykio vietos pasišalino. Šiuos faktus patvirtina ne tik paties A. S. parodymai, bet ir nukentėjusiojo M. Š. (b. l. 27-28), liudytojų J. D. (b. l. 28-30), A. A. M. E. (b. l. 31) parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (b. l. 5), ataskaitų žiūryklėje (b. l. 6), nukentėjusiojo paaiškinime (b. l. 11), liudytojo J. D. paaiškinime (b. l. 9) užfiksuoti duomenys.

11. ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas padaromas tik tiesiogine tyčia, tai reiÅ¡kia, jog asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu ir iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumÄ , prieÅ¡ingumÄ KET, t. y. nori taip elgtis. IÅ¡ A. S. apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, jog jis mano, kad jo veiksmuose nėra tyčios, kadangi jis po eismo įvykio ant apgadinto automobilio paliko lapelį su savo telefono numeriu, vėliau bandė ieÅ¡koti apgadinto automobilio savininko. Taigi, apelianto nuomone, Å¡iuo atveju jo veikoje nėra visų ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Su tokia apelianto pozicija negalima sutikti.

12. A. S. aiÅ¡kina, jog jis po eismo įvykio paliko raÅ¡telį ant apgadinto automobilio ir tokiu bÅ«du informavo automobilio savininkÄ apie eismo įvykį bei automobilio apgadinimÄ , Å¡io raÅ¡telio nukentėjusysis galėjo nerasti, nes įvykio dienÄ buvo vėjuota, raÅ¡telį galėjo nupÅ«sti vėjas. Vis tik apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog A. S. teiginių, jog jis paliko raÅ¡telį ant apgadinto automobilio nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. IÅ¡ liudytojo J. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis pastebėjo susilietusius automobilius ir stebėjo automobilio, kuris kliudė kitÄ automobilį, veiksmus iki to momento, kai Å¡is asmuo iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino. Å is liudytojas stebėjo, ar automobilio vairuotojas paliks raÅ¡telį, tačiau jokių jo veiksmų, kurie leistų daryti iÅ¡vadÄ , kad buvo paliktas raÅ¡telis, nematė (b. l. 28-30). Čia pastebėtina, jog iÅ¡ liudytojo J. D. parodymų matyti, jog jis savo stebėjimÄ buvo nutraukęs. Vis tik Å¡i pertrauka buvo itin trumpa, t. y. ji truko tik tiek, kiek liudytojui prireikė laiko pasiimti mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ . Tuo pačiu teigtina, jog A. S. per tÄ laiko tarpÄ , kai liudytojas jo nestebėjo, reikėjo ne tik surasti ir pasiimti raÅ¡ymo priemones, bet dar ir užraÅ¡yti ant lapelio informacijÄ , lapelį priklijuoti prie kito automobilio. Taigi konstatuotina, jog bent dalį A. S. veiksmų, susijusių su raÅ¡telio palikimu, jeigu tokie veiksmai bÅ«tų atlikti, liudytojas J. D. tikrai turėjo matyti, tačiau byloje yra nustatyta, jog liudytojas tokių veiksmų nematė. Nukentėjusiojo M. Å . paaiÅ¡kinimai, duoti pirmosios instancijos teisme bei užfiksuoti tyrimo metu, patvirtina, jog jokio raÅ¡telio ant savo automobilio jis nerado (b. l. 27-28, 11). Tiesa, iÅ¡ liudytojo A. A. M. E. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad A. S. nurodė, jog ketina palikti raÅ¡telį ant apgadinto automobilio, tačiau Å¡is liudytojas negalėjo patvirtinti, kad pažeidėjas savo ketinimÄ Ä¯vykdė ar atliko kokius nors veiksmus, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti apie realų ketinimo įgyvendinimÄ (b. l. 31).

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad, sprendžiant A. S. atsakomybės pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį klausimÄ , visiÅ¡kai nėra svarbu, ar jis iÅ¡ tikrųjų nukentėjusiajam ant automobilio paliko raÅ¡telį apie įvykusį eismo įvykį. Kaip jau minėta, KET aiÅ¡kiai nustato, kaip asmuo privalo elgtis, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala (vairuotojo pareigos yra aptartos Å¡io procesinio sprendimo 10 pastraipoje). Teismų praktikoje pripažįstama, jog įvykus eismo įvykiui privalu elgtis tik taip, kaip numato KET reikalavimai, jokie alternatyvÅ«s asmens veiksmai (raÅ¡telių raÅ¡ymas, automobilio palikimas Å¡alia eismo įvykio vietos ir pan.), kurie nėra nustatyti teisės aktuose, nėra laikomi atitinkančiais KET reikalavimus, todėl neÅ¡alina asmens atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-38-895/2019). Čia pastebėtina, jog antrÄ lapelį, kurį M. Å . jau rado, A. S. paliko tik praėjus kelioms dienoms (pasak nukentėjusiojo savaitei (b. l. 27)) po eismo įvykio, nors tokį veiksmÄ pagal liudytojo A. A. M. E. parodymus galėjo atlikti ir anksčiau, kas rodo, kad pažeidėjas iÅ¡ tikrųjų elgėsi pasyviai ir nebuvo suinteresuotas eismo įvykio aplinkybių iÅ¡aiÅ¡kinimu.

14. Aplinkybė, kad A. S. anksčiau yra sukėlęs eismo įvykį, apie kurį informavo automobilio savininkÄ ir užpildė eismo įvykio deklaracijÄ , t. y. laikėsi KET reikalavimų, nepaneigia fakto, jog Å¡iuo atveju jis nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Aptariamas faktas tik patvirtina, kad apeliantas tikrai žino, kaip reikia elgtis sukėlus eismo įvykį ir apgadinus kitÄ automobilį, bei leidžia konstatuoti, jog nagrinėjamoje situacijoje nevykdydamas pareigų, apie kurių egzistavimÄ Å¾ino, jis veikė tyčia.

15. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje buvo įrodyta, kad A. S. suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta turtinė žala (šio fakto neneigia ir pats apeliantas), ir žinojo, kad pagal KET reikalavimus apie šį eismo įvykį privalėjo nedelsdamas pranešti nukentėjusiajam arba policijai, nevykdė teisės aktuose numatytų pareigų, iš eismo įvykio vietos pasišalino, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Taigi A. S. veiksmai buvo tinkamai įvertinti kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 426 straipsnio 1 dalyje.

16. IÅ¡ A. S. apeliacinio skundo turinio taip pat galima suprasti, jog apeliantas mano, kad jis už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ buvo nubaustas per griežtai. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudÄ , kuri yra artima ANK 426 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos baudos vidurkiui, tačiau jo nevirÅ¡ija, ir minimalaus dydžio administracinio poveikio priemonę (ANK 426 straipsnio 7 dalis), administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimÄ reglamentuojančių ANK 34 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis kitÄ automobilį apgadino nežymiai, apgadinto automobilio savininkas jam pretenzijų iÅ¡ esmės neturi, o į policijÄ kreipėsi, nes nerado raÅ¡telio, nėra pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , jog padarytas nusižengimas yra mažiau pavojingas. Tuo pačiu pabrėžtina, jog, sprendžiant administracinės nuobaudos dydžio ir administracinio poveikio priemonės – atėmimo teisės vairuoti transporto priemones – trukmės klausimÄ , svarbu įvertinti ne tik pažeidėjo padarytÄ veikÄ , bet ir jo asmenybę. Šiuo atveju bÅ«tina atsižvelgti į tai, kad A.

S. yra ne kartÄ baustas administracine tvarka, daugiausiai už KET pažeidimus (taip pat ir už itin Å¡iukÅ¡taus administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalyje, padarymÄ (2016 m. liepos 25 d. vairavo automobilį bÅ«damas neblaivus ir sukėlė eismo įvykį)), nepasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui jis padarė du naujus Å¡iukščius administracinius nusižengimus, susijusius su KET reikalavimų nesilaikymu, iÅ¡ kurių vienas padarytas tiesiogine tyčia.

Toks A. S. kaip eismo dalyvio elgesys, vairuojant automobilį, patvirtina neigiamÄ jo požiÅ«rį į visuomenėje priimtas bei teisės aktuose įtvirtintas, su eismo dalyvių elgesiu susijusias privalomas elgesio taisykles. Apeliantas mano, jog, baudžiant pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad jis kitÄ automobilį kliudė netyčia, valdydamas traukiamÄ automobilį, namo kieme. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nurodytos aplinkybės yra reikÅ¡mingos skiriant nuobaudÄ už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 423 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ , o ne administracinį nusižengimÄ , numatytÄ ANK 426 straipsnio 1 dalyje.

17. Mažinti apeliantui paskirtos baudos dydį ar neskirti jam administracinio poveikio priemonės nėra pagrindo net ir atsižvelgus į tai, kad jis gauna minimalaus dydžio atlyginimÄ . Pastebėtina, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė yra atsakomybės priemonės, kurios skiriamos administracinį nusižengimÄ padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ANK 22 ir 27 straipsniai). Taigi administracine nuobauda bei administracinio poveikio priemone, kuri yra skirta padėti įgyvendinti nuobaudos tikslus, siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu bÅ«du įstatymas aukščiau iÅ¡kelia visuomenės interesÄ , o ne asmens, padariusio teisės pažeidimÄ , asmeninį interesÄ iÅ¡vengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas iÅ¡skirtinio pobÅ«džio aplinkybe, sudarančia pagrindÄ Å¡velninti paskirtÄ nuobaudÄ ir (ar) administracinio poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natÅ«ralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iÅ¡ anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

18. Atkreiptinas pažeidėjo dėmesys į tai, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jis turi teisę kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekcijÄ prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar jos teritorinį padalinį dėl paskirtos baudos mokėjimo iÅ¡dėstymo.

19. Esant aptartoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimas paliktinas nepakeistu ir A. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. nutarimÄ administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistÄ ir A. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ .

Teisėjas Ugnius Trumpulis