2022-12-08 Nr. AB-30008-3-62-3-01452-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1035-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01452-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 15 584 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, jam nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. gegužės 3 d. nebuvo sudaryta galimybė darbo dienomis pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dirbo ir lankė dailės studijas darbo dienomis nuo 8 iki 17 val., o pasivaikščioti lauke buvo galima pagal grafiką nuo 8 iki 12 val. arba nuo 13 val. iki 17 val. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė po darbo valandų pasivaikščioti gryname ore, dėl to jis jautėsi suirzęs, piktas, nesusikalbantis, neišsimiegojęs, dėl to kentėdavo darbo kokybė. Pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją raštu, tačiau buvo priverstas atsisakyti raštiško atsakymo, nes pareigūnas jam pagrasino, kad jei neatsiims prašymo, bus pašalintas iš dailės studijos. Dėl nesudarytos galimybės pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei pateikė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareiškėjas nuo 2020 m. balandžio 28 d. iki 2021 m. gegužės 3 d. dirbo Marijampolės pataisos namuose 0,5 etato, nustatant 0,36 koeficientą minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimą. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo darbo ir pasivaikščiojimo laikas galėjo sutapti, ir tai galėjo pareiškėjui sukelti šiokių tokių nepatogumų, tačiau negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, toks elgesys negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio. Pareiškėjas buvo įdarbintas atsižvelgiant į jo paties prašymą, be to, pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis į Marijampolės PN administraciją bei suderinti savo darbo grafiką taip, kad galėtų laiko skirti darbui ir poilsiui (taip pat ir pasivaikščiojimui gryname ore). Marijampolės pataisos namų administracija iš dalies užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Marijampolės pataisos namuose sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų administraciją su prašymu dėl galimybės pasivaikščioti sudarymo kreipėsi, tačiau vėliau, dėl Marijampolės pataisos namams nežinomų priežasčių, šio prašymo atsisakė.

3.2. Skundui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nesukeliančios neigiamų pasekmių, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

3.3. Pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais galėtų pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės padarytų įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo už nesuteikimą galimybės pasivaikščioti gryname ore nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 27 d., o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas išsamiai aptarė valstybės ir savivaldybės pareigą atlyginti žalą (viešąją civilinę atsakomybę) reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

6. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio, 73 straipsnio 5 punkto, 74 straipsnio 5 punkto, 75 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 103 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, aktualią teismų praktiką, ir padarė išvadą, kad teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra vienas iš tų nustatytų pagrindų, kuriuo būtų galima riboti nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog pareiškėjas buvo įdarbintas atsižvelgiant į jo paties prašymą, jis turėjo visas galimybes kreiptis į Marijampolės pataisos namų administraciją bei suderinti savo darbo grafiką taip, kad galėtų laiko skirti darbui ir poilsiui (taip pat ir pasivaikščiojimui gryname ore), nesuteikia pagrindo tvirtinti, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, kadangi atsakovas turėjo imperatyvią pareigą suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore ir minėtą pareigą Marijampolės pataisos namai turėjo vykdyti.

7. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui darbo dienomis nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname or,e buvo pažeista jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo darbo ir pasivaikščiojimo laikas galėjo sutapti, kas galėjo pareiškėjui sukelti šiokių tokių nepatogumų, taip pat atsakovas pripažino, kad Marijampolės pataisos namų administracija iš dalies užtikrina nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. balandžio 28 d. buvo įdarbintas siuvėju 0,5 etato, darbo grafikas įprastas, darbo laikas nuo 8.00 val. iki 12.00 val., pareiškėjas taip pat dalyvavo dailės studijoje, kur užsiėmimai vyko pirmadienį – ketvirtadienį nuo 8.30 val. iki 17.00 val., penktadienį nuo 8.30 val. iki 15.00 val.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde detaliai ir aiškiai nurodė, kad jis dirbo bei lankė dailės studiją darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 17.00 val., todėl atsakovui kilo pareiga pateikti įrodymus ar paneigti pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Teismas aplinkybę, kad atsakovas nepateikė grafiko, kada pareiškėjas dalyvavo dailės studijos veikloje, vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad pareiškėjas dirbo bei lankė dailės studiją laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. gegužės 3 d. darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 17.00 val.

10. Teismas nustatė, kad pagal 2020 m. vasario 24 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-38 patvirtintą Marijampolės pataisos namų, J. Biliūno g. 14, Kybartai, bausmę atliekančių nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką, 5 būrio nuteistiesiems, kuriame buvo pareiškėjas, numatytas pasivaikščiojimo laikas kiekvieną savaitę pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį nuo 8.00 iki 12.00 val., o antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį – nuo 13.00 iki 17.00 val., o pagal 2021 m. balandžio 28 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-351 patvirtintą Marijampolės pataisos namų, J. Biliūno g. 14, Kybartai, bausmę atliekančių nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką, dirbantiems 5 būrio nuteistiesiems, kuriame buvo pareiškėjas, numatytas pasivaikščiojimo laikas kiekvieną savaitę pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 17.00 iki 19.00 val., o antradienį ir ketvirtadienį – nuo 19.00 iki 21.00 val.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 27 d. darbo dienomis nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau nuo 2021 m. balandžio 28 d. pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore po darbo valandų.

12. Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus (pareiškėjo 2020 m. spalio 15 d. prašymą Marijampolės PN Kybartų sektoriaus direktoriui), konstatavo, kad atsakovui buvo žinoma situacija, jog pareiškėjui nėra sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų atsisakęs eiti pasivaikščioti, taip pat nenustatė, jog buvo BVK nustatyti pagrindai, numatantys pasivaikščiojimų ribojimą pareiškėjui, todėl konstatavo, kad atsakovas, žinodamas apie pareiškėjo pažeidžiamas teises dėl nesudarytos galimybės pasivaikščioti lauke, nesiėmė jokių priemonių pašalinti šį pažeidimą.

13. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimą, dėl kurio pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatavo, kad Marijampolės pataisos namai neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, todėl pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, kurią yra pagrindas kompensuoti pinigais, kadangi pažeidimas buvo intensyvus, vyko kiekvieną darbo dieną laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 27 d., išskyrus poilsio ir švenčių dienas, o pasivaikščiojimo gryname ore teisė yra viena pagrindinių pataisos namuose laikomų asmenų teisių, tiesiogiai numatyta įstatyme. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 800 Eur.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo 15 584 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, kadangi atsakovas, neužtikrindamas pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore, pažeidė ne tik nacionalinius, bet ir tarptautinius teisės aktus, ir toks elgesys prilygsta kankinimui, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo patenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi.

16. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo teismui pateikęs išsamų atsiliepimą ir visus reikiamus dokumentus, taip pat pateikęs apeliacinį skundą, todėl prašo vadovautis jame nurodyta pozicija, bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 800 Eur neturtinės žalos pareiškėjui priteisimo, o pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį dėl 800 Eur neturtinės žalos priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti, o kitą skundo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

17.1. Atsakovas laikosi pozicijos, jog asmenys, kurie neatlieka laisvės atėmimo bausmės ir dirba, ne visuomet gali skirti savo asmeninį laiką imperatyvioms normoms užtikrinti, todėl ir pareiškėjas, išreiškęs norą dirbti, ne visuomet turėjo laiko pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą. Be to, asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę Konvencijoje įtvirtintų teisių naudojimuisi, asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą.

17.2. Neturtinės žalos atlyginimas yra nukreiptas į prarastų neturtinių vertybių atkūrimą, kurių pareiškėjas neįrodė. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

17.3. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią jis patyrė nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. gegužės 3 d. atlikdamas bausmę Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, ir konstatavęs, kad Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 27 d. darbo dienomis neužtikrino pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus byloje pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, ir mano, kad jo skundas turi būti tenkinamas visa apimtimi. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip nustato įstatymai, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia tuo, kad buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi nuteistųjų pasivaikščiojimai Marijampolės PN nebuvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, o pareiškėjas, kaip dirbantis, negalėjo pasivaikščioti gryname ore.

24. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 3 d.).

25. Apibendrinant konstatuotina, kad teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra pagrindas riboti jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, atmestini atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės PN, ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrindamas pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. teisės aktuose nustatytos teisės į pasivaikščiojimą gryname ore, neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

27. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

29. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, į kitas byloje nustatytas aplinkybes (pareiškėjas buvo laikomas lengvosios grupės sąlygomis, todėl turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę gyvenamojo sektoriaus patalpose; byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, kurį galėjo nulemti būtent minėtos teisės neužtikrinimas), į ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per maža, kaip teigia pareiškėjas, ji atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl keisti ją nėra pagrindo. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas – 15 584 Eur, nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai per didelis ir neadekvatus padarytam pažeidimui.

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė