2022-03-09 Nr. AB-7598-3-61-3-03754-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1492-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03754-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. S. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 21S30181 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 6K-1109 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjos įsitikinimu, ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėja nurodė, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes joje patyrė smurtą ir seksualinį persekiojimą, buvo nužudyta visa jos šeima, todėl negalėjo jaustis saugi. Pareiškėjos teigimu, tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atsakovas atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad yra paprasta jauna moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visą laiką buvo priklausoma nuo kitų šeimos narių, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl gauto prašymo. Pareiškėjos nuomone, ji nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, ji pati negali pasirūpinti savimi dėl socialinių įgūdžių stokos, nebeturi artimųjų ar šeimos narių, pareiškėjos kilmės šalyje valstybė neteikia jokios realios pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims, todėl, grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad nors skundžiamame Sprendime atsakovas remiasi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu visiškai nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors akivaizdu, jog privalėjo tai padaryti, objektyviai vertindamas situaciją. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei. Yra tikimybė, jog, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais sprendimais, kuriuos panaikinus turi būti panaikintas ir minėtas sprendimas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė jos kilmės valstybėje, t. y. ji neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nereikalavo, jog pareiškėja kvalifikuotų aplinkybes. Pareiškėjos buvo prašoma pateikti išsamų pasakojimą apie savo individualią patirtį ir turimus įrodymus. Migracijos departamento įsitikinimu, asmeniui neturėtų būti sudėtinga išsamiai papasakoti apie aplinkybes, susijusias su jos asmenine patirtimi. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, pvz., apie savo amžių (pvz., nustatyta, kad jai ne (duomenys neskelbtini) metų, kaip ji prisistatė, o nuo 19 iki 23 metų), apie gyvenimą Baltarusijoje (teigė, kad ten atvyko 2021 m. birželio mėn., nors surinktos socialinių tinklų nuotraukos rodo, kad ji ten buvo 2020 m. pavasarį ir vasarą). Paklausta apie jai teiktus grasinimus, ji bendrai nurodė, kad „pas mus net dienos metu, jeigu pamatai grupę žmonių, reikia bėgti, nes tave sumuš, išprievartaus. Taip pat jie gali ateiti į namus, apieškoti viską, apvogti“. Dar kartą paklausus apie asmeniškai gautus grasinimus, pareiškėja negalėjo įvardinti jokių konkrečių asmenų ar aplinkybių.

8. Atsakovas pabrėžė, kad skundo teiginiai neatitinka Sprendimo turinio, nes nebuvo remiamasi padidintos rizikos asmenų profiliais. Skunde nenurodoma nei EPPB informacija, nei pateikiamos konkrečios Sprendimo citatos. Atsakovas nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką pėsčiomis, neleistinoje vietoje kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio paprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, o, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktas nustato, kad, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas teigė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

11. Atsakovas pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją (įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ji ten gyveno apie metus), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nepatvirtina, kad pareiškėja siekė kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos K. S. K. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 21S30181 rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažinant iki 2 metų; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 21S30181 rezoliucinės dalies 4 punktą ir nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento Komisijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 6K-1109 dalį; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

13.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 5 d. sulaikė pareiškėją, neteisėtai kirtusią sieną. Ji prisistatė esanti (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini) (nepilnametė). Su savimi neturėjo tapatybę patvirtinančių dokumentų. Migracijos departamentas pasiūlė prieglobsčio prašytojai atlikti amžiaus nustatymo tyrimą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija 2021 m. rugpjūčio 20 d. pateikė išvadą, kad biologinis pareiškėjos amžius yra apie 21 metus +/- 2 metai, t. y. 19–23 metų. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad 2021 m. balandžio 27 d. „banditai“ nužudė jos tėvus. Naktį jos močiutė apsaugojo juos, atiduodama savo draugei. Teigė, kad „banditas“ ieškojo jos, nes norėjo ją išprievartauti ir nužudyti. Močiutės sūnus jai padėjo pabėgti. Išgabeno ją į (duomenys neskelbtini) pas savo draugą. Ji ten buvo mėnesį, po to išvyko į Baltarusiją.

13.2. Apklausos metu 2021 m. rugsėjo 28 d. pareiškėja nurodė, kad ji atvyko prašyti prieglobsčio, nes jai reikalinga apsauga, jos šalyje jai buvo grasinama. 2021 m. balandžio 27 d. „banditai“ nužudė jos tėvus. „Banditai“ atėjo į jų namus, pagrasino tėvui ir nužudė tėvą ir motiną. Tada senelė nusprendė juos išsivežti. Teigė, kad ji buvo išprievartauta ir po to gyveno su senele, savo broliais ir seserimis. Kadangi žmonės ateidavo jų ieškoti, tai senelės draugė jai padėjo atvykti čia. Senelė turėjo draugę, kuri viską sutvarkė, kad užsienietė galėtų keliauti.

Užsienietė teigė, kad yra paieškoma. Jos broliai, kurie ten liko, nesijaučia gerai, dėl to ji atvyko čia, kad padėtų savo šeimai ir galėtų ją apsaugoti. Paprašius papasakoti, kas nužudė užsienietės tėvus, ar tai buvo kažkoks konfliktas, kokie tai buvo grasinimai, užsienietė nurodė, kad ji nežino, nes jie gyveno (duomenys neskelbtini) ir tėvas pasakė, kad jie turi išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini). Tada jie išvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, „banditai“ sekė paskui juos, atvažiavo ir nužudė tėvus. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra konfliktų, daug konfliktų yra dėl prezidento, ten žmonės yra pikti, prezidentas nesirūpina žmonėmis.

Užsienietės buvo prašyta nurodyti, kas jai grasino. Užsienietė nurodė, kad „pas juos net dienos metu, jeigu pamatai grupę žmonių, reikia bėgti, nes tave sumuš, išprievartaus. Taip pat jie gali ateiti į namus, apieškoti viską, apvogti“. Darbuotojui paprašius nurodyti, kas būtent jai individualiai grasino, galbūt ji žino tuos asmenis, pareiškėja atsakė, kad nežino. Paklausus apie jos kelionę į Baltarusiją, pareiškėja papasakojo, kad į Baltarusiją atvyko birželio 9 d. Lėktuvu atskrido į (duomenys neskelbtini), iš jo vyko į Baltarusiją.

Nurodė, kad Baltarusijoje gyveno apie vieną mėnesį. Vertėsi (duomenys neskelbtini). Darbuotojui pasiūlius prieglobsčio prašytojai dar ką nors pridėti prie savo pasakojimo ar jį papildyti, prieglobsčio prašytoja nurodė, kad ji atvyko čia prašyti pagalbos, nes jos šeima jai yra prioritetas. Jeigu ji bus apsaugota, tada ji galės pasirūpinti šalyje likusiais broliais ir seserimis, kurie kenčia. Darbuotojui paklausus, kiek jai metų, kuriais metais ji gimusi, prieglobsčio prašytoja nurodė, kad ji gimusi (duomenys neskelbtini) Darbuotojui nurodžius, kad buvo atliktas jos amžiaus nustatymo testas, kuris parodė, kad ji yra pilnametė, ir pasiteiravus, kodėl ji melavo apie savo amžių, prieglobsčio prašytoja nurodė, kad:

„ar žmogus gali meluoti dėl savo amžiaus? Kodėl ji turėtų meluoti dėl savo amžiaus? <..> ji dokumentų neturi ir yra nepilnametė“. Darbuotojas informavo prieglobsčio prašytoją, kad kadangi ji neturi amžių patvirtinančio dokumento, tai bus remiamasi amžiaus nustatymo testu, jos prieglobsčio prašymas bus įvertinamas kaip pilnamečio asmens. Prieglobsčio prašytoja sureagavo į šią informaciją nurodydama, kad jai tiesiog reikia apsaugos, ji čia atvažiavo, kad būtų apsaugota, nori padėti savo vyresniam broliui ir jaunesnėms seserims.

13.3. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjos individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

13.4. Pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Komisiją dėl Migracijos departamento sprendimo teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo netenkino.

14. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

15. Teismas įvertino, kad pareiškėja, prašydama suteikti jai prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, nepateikė (duomenys neskelbtini) piliečio paso, kuris patvirtintų jos asmens tapatybę ir pilietybę (pareiškėja teigė, kad jį pametė). Jos pasakojimas apie vietovę, kurioje ji teigė gyvenusi kilmės šalyje, turi trūkumų, t. y. ji nežino, kokioje (duomenys neskelbtini) teritorijos dalyje, kokio dydžio mieste ji gyveno. Nepaisant to, nėra ginčo, kad pareiškėja yra asmuo, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvuoja tuo, kad ji nori gyventi saugoje aplinkoje ir padėti savo šeimai.

16. Teismas nurodė, kad iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, jog atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės grįžti į (duomenys neskelbtini) pagrįstumą, t. y. į šalį, kurią ji pati nurodė kaip savo kilmės šalį. Teismas akcentavo, kad atsakovas nurodė, jog prieglobsčio prašytojos prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, patikimumo kriterijaus.

Migracijos departamentas sprendime nurodo, kad prieglobsčio prašytoja apklausos metu pasakojo, jog vieną dieną jos tėvas pasakė, kad jie visi turi išvykti iš (duomenys neskelbtini) dėl juos persekiojančių žudikų, todėl šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą. Pasak prieglobsčio prašytojos, žudikai (duomenys neskelbtini) juos pasivijo, nužudė abu tėvus, ją išprievartavo, vėliau jos ieškojo. Paklausta apie kelionę iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašytoja negalėjo nurodyti, koks atstumas yra tarp šių dviejų miestų, kiek laiko truko kelionė, kodėl (duomenys neskelbtini) buvo pasirinktas kelionės tikslas.

Prieglobsčio prašytoja taip pat negalėjo įvardinti, kas buvo juos persekioję bei jos tėvus nužudę ir ją išprievartavę asmenys. Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) miestas nuo (duomenys neskelbtini) yra nutolęs daugiau kaip (duomenys neskelbtini) km. Be to, (duomenys neskelbtini) miestas yra šalies (duomenys neskelbtini) provincijoje. (duomenys neskelbtini) apylinkės yra vienos labiausiai karinio (duomenys neskelbtini) konflikto paliestų teritorijų. 2020/21 m. ataskaitoje Amnesty International praneša, jog ginkluotų grupuočių sukeltas smurtas yra paplitęs šalies rytuose ir centrinėje dalyje.

Ginkluoti konfliktai ir smurtas tęsėsi tokiose (duomenys neskelbtini) rytų provincijose kaip (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), šių konfliktų metu žuvo šimtai žmonių. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijos išlieka pavojingiausiomis provincijomis su didžiausiu aukų skaičiumi. Remdamasis 2021 m. ACCORD pateiktais duomenimis, Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) provincijoje nebuvo užregistruota nė viena auka. Karinis konfliktas nevyksta.

Migracijos departamento apklausos metu prieglobsčio prašytoja, pateikdama pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) miestą, nurodė, jog ji nė karto nebuvo išėjusi iš namų, žino tik apie kvartalą, kuriame gyveno, ir pagrindinę gatvę. Ji negalėjo apibūdinti vietovės, šalia esančių teritorijų.

17. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos pateikta istorija nepasižymi nuoseklumu, detalumu ir yra prieštaringa, paini. Į Migracijos departamento pareigūno klausimus pareiškėja atsakinėjo trumpai, abstrakčiai, vengė nurodyti konkrečias aplinkybes. Iš prieglobsčio prašytojos pasakojimo nėra nurodomas tariamas prievartautojas, „išprievartavimo“ aplinkybės. Pirminės apklausos metu ji šios aplinkybės apskritai nebuvo nurodžiusi. Taip pat nėra aiškūs tariamų grasintojų motyvai ir tikslai. Pareiškėjos pasakojimas apie tėvų nužudymą yra vertintinas kritiškai. Pareiškėja nenurodė jokių aiškių aplinkybių apie tėvų nužudymą. Be to, jos pasakojimas, kad tėvai, bėgdami nuo pavojaus, persikėlė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir būtent (duomenys neskelbtini) tėvai buvo nužudyti, kelia įtarimus, jog prieglobsčio prašytoja siekia pateikti tokius duomenis, kad atitiktų prieglobsčio prašymus reglamentuojančius teisės aktus. Teismo vertinimu, vien pareiškėjos nurodyti teiginiai, kad jos tėvai buvo nužudyti, kad ji kilmės šalyje buvo išprievartauta, ją kažkas persekioja, nepateikiant konkrečių faktinių aplinkybių apie įvykį, negali būti laikoma patikimu įrodymu. Todėl pareiškėjos pasakojimas teismo vertintas kritiškai bei nelaikytas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu persekiojimo kilmės valstybėje tikimybę. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prieglobsčio prašymą, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, ją vertino individualių aplinkybių kontekste. Pareiškėja skunde teismui nepaneigė Migracijos departamento nustatytų aplinkybių.

18. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti, o vien jos paaiškinimai nelaikytini objektyviu ir patikimu įrodymu konvencinėms grėsmėms konstatuoti.

19. Pasisakydamas dėl pabėgėlio statuso suteikimo, teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodomos jos galimo persekiojimo aplinkybės nėra individualaus pobūdžio, todėl vertino, kad jos nėra susijusios nei su viena iš Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų sąlygų. Atitinkamai Migracijos departamentas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo remtis vien tik pareiškėjos teiginiais. Teismas darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja neįrodė, kad tarp pareiškėjos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso.

20. Teismas, atsižvelgęs į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjos kilmės šalyje, nustatęs, kad neįrodyta, jog prieš ją buvo panaudoti smurto veiksmai ar kad jai grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, kad pareiškėjos išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jai galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjos atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, kadangi tokia bendro pobūdžio kritika nebuvo detalizuota konkrečiais argumentais.

22. Bylos medžiaga nustatyta, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos situaciją, rėmėsi naujausiomis 2020–2021 m. tarptautinių organizacijų (Amnesty International – tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija) pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį pagal jame nurodytas aplinkybes tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjos atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėja nepaneigė šių išvadų jokiais argumentais ar / ir įrodymais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai, kad nebuvo surinkta su pareiškėjos prašymu susijusi informacija, teismo vertinti nepagrįstais.

23. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl nustatyto draudimo jai atvykti proporcingumo, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negalima sutikti su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jos padarytam pažeidimui. Teismo nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam terminui, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą. Pareiškėja sudarė įspūdį, jog savo veiksmais tikslingai klaidina, pateikdama galimai melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę, amžių. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja yra atvykusi iš kito žemyno, yra jauno amžiaus, teismas vertino, kad pareiškėjos siekis gyventi ekonomiškai geriau ar padėti kilmės šalyje likusiems artimiesiems negali būti laikomas smerktinu ar piktybiniu asmens veikimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai buvo pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Teismas atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 25. Pareiškėja K. S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant visapusiško įrodymų ištyrimo.

27. Pareiškėjos teigimu, kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais. Vertinant prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos klausimą Aprašo normų kontekste, klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, turi būti analizuojamas ne tik pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs netinkamo elgesio.

28. Pareiškėja pabrėžia, kad, vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjos baimė yra pagrįsta. Pareiškėja teigia, kad naujausi duomenys patvirtina apie pareiškėjai gresiantį individualų pavojų, tačiau atsakovas neindividualizavo pareiškėjos atvejo ir netaikė naujausios informacijos, o teismas šios klaidos neištaisė.

29. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjos skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas turi būti įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir jos byloje esančius įrodymus, esant poreikiui, atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovas nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėja ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Apeliacinio skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo turinio, pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

32. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjai tenka pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjai buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o Migracijos departamentas ir teismas teisės aktų nustatyta tvarka įvertino pateiktus duomenis ir kvalifikavo bei pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Šiuo atveju Migracijos departamentas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo remtis vien tik pareiškėjos teiginiais ir pareiškėjos nurodomas aplinkybes pripažinti įrodytomis. Be to, pareiškėja taip pat nepateikė teismui įrodymų apie galinčią kilti jai grėsmę jos šalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 21S30181, Migracijos departamento Komisijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 6K-1109 bei pareiškėjos prašymo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamentas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant visapusiško įrodymų ištyrimo.

39. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

42. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

43. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

45. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

46. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

47. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

48. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pareiškėja grindė tuo, kad ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes savo kilmės šalyje patyrė smurtą ir seksualinį persekiojimą, buvo nužudyta visa jos šeima, todėl pareiškėja negalėjo jaustis saugi.

49. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, įvertino pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, tačiau jos istorija neleido identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei atitinkamai nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Tyrimo metu nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.

50. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tyrimo metu nebuvo nustatytaos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tai, kad pareiškėja galbūt nukentėjo, patirdama jos nurodytus seksualinės prievartos veiksmus, nelaikytina persekiojimu Konvencijos ir Įstatymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1368/2009). Pareiškėjos nurodomas persekiojimas negali būti vertinamas kaip esantis tęstinio ar trunkamojo pobūdžio ir pasikartosiantis ateityje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

51. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėja grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

53. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į kilmės valstybę ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija nenustatė tokių aplinkybių, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

54. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

55. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ernestas Spruogis