2026-01-14 Nr. AB-1200-3-62-3-00042-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-62-662/2026

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00042-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 17.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. ir trečiojo suinteresuoto asmens P. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir P. Š. dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2023 m. gegužės 11 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-230511-00071 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą 12 mėnesių. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2023 m. gegužės 10 d. jos atžvilgiu buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-230510-00063 (toliau – ir Aktas) dėl savavališkai atliktų buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), rekonstravimo darbų, taip pat privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-20-230511-00069, bei Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2023 m. lapkričio 11 d.

3. Pareiškėja paaiškino, kad jai ir jos sutuoktiniui P. Š. nuosavybės teise priklauso Butas. Faktiškai nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis Bute jokių statybos darbų neatliko, bet nurodytomis patalpomis leido naudotis savo dukrai D. P. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad dukrai nebuvo davę sutikimo Bute vykdyti remonto, rekonstravimo ar kitus statybos darbus. Apie be statybą leidžiančio dokumento Bute atliktus statybos darbus pareiškėja sužinojo tik 2023 m. gruodžio 14 d. gavusi Inspekcijos raštą. Inspekcijos surašyti dokumentai, taip pat ir Privalomasis nurodymas, buvo išsiųsti ne pareiškėjai, o jos dukrai, todėl pareiškėja apie jos atžvilgiu priimtą Privalomąjį nurodymą sužinojo suėjus jame nurodytam terminui pašalinti savavališkos statybos padarinius.

4. Pareiškėja teigė, kad susipažinusi su Privalomuoju nurodymu ėmėsi aktyvių veiksmų įteisinti savavališkai atliktus rekonstrukcijos darbus, tačiau prieš gaunant statybą leidžiantį dokumentą, ji privalo įsigyti žemės sklypo dalį, suderinti rekonstrukcijos projektą su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos, kitomis valstybės ir savivaldybės institucijomis. Taip pat ji bendradarbiauja su Inspekcija ir antstole sprendžiant savavališkos statybos padarinių šalinimo ir Privalomojo nurodymo įvykdymo klausimus. Nurodė, kad visiems šiems organizacinio ir administracinio pobūdžio veiksmams atlikti reikia daug laiko, todėl pareiškėja teigė, jog yra teisinis bei faktinis pagrindas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnyje nustatyta tvarka.

5. Pareiškėja akcentavo, kad ne dėl nuo jos valios priklausančių aplinkybių ji neturėjo galimybės parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą bei įteisinti savavališką statybą. Nurodė, kad buvo suklaidinta dukros, kuri, susitarusi su architektu, prižadėjusiu rekonstrukcijos darbus suderinti su atitinkamomis institucijomis ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, nesiėmė tinkamų priemonių įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir apie tai neinformavo pareiškėjos. Pareiškėjos nuomone, šios aplinkybės įrodo, jog yra teisinis bei faktinis pagrindas prašymą tenkinti ir pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 12 mėnesių laikotarpiui.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Inspekcija paaiškino, kad atlikusi patikrinimą pagal gautą skundą, 2023 m. gegužės 11 d. surašė pareiškėjai Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. pareikalavo ne vėliau kaip iki 2023 m. lapkričio 11 d. „Išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Išardyti Bute įrengtą stogo konstrukciją h-5,79 m, kuri kadastrinių matavimų byloje fiksuota h-3,92 m, išardyti įrengtą 1-1,60 m pastato šiaurinėje dalyje ir 1-4,40 m pastato rytinėje dalyje naujas, tinkuotas sienas, išardyti virš patalpos Nr. 3a-6 įrengtą stogo konstrukciją, kuri iš dvišlaitės pakeista į vienšlaitę“. Privalomasis nurodymas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu Inspekcijos 2023 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2D-8227 pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir įteiktas 2023 m. gegužės 17 d.

8. Inspekcija pažymėjo, kad 2023 m. lapkričio 13 d. buvo atliktas faktinių duomenų patikrinimas vietoje, kurio metu nustatyta, jog Privalomasis nurodymas neįvykdytas, informacinėje sistemoje „Infostatyba“ nėra duomenų, kad pareiškėja pateikė prašymą statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Todėl atsižvelgdama į tai, Inspekcija 2023 m. lapkričio 22 d. su prašymu Nr. 2D- 20138 kreipėsi į antstolę prašydama Privalomąjį nurodymą vykdyti priverstinai.

9. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2023 m. lapkričio 11 d., o pareiškėja į teismą su prašymu pratęsti jo įvykdymo terminą kreipėsi 2024 m. sausio 6 d., t. y. jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

10. Inspekcija akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką aiškinant Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatas ir jų taikymą, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jį pratęsti. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.

11. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu klausimu LVAT suformuota praktika yra aiški, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo spręsti, jog šiuo atveju yra sąlygos nukrypti nuo LVAT suformuotos praktikos ir kurti naują precedentą. Inspekcijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą.

II. 12. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

13. Teismas nustatė, jog Inspekcija 2023 m. gegužės 10 d. pareiškėjai surašė Aktą, o 2023 m. gegužės 11 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo ji buvo įpareigota iki 2023 m. lapkričio 11 d. pašalinti nurodytus savavališkos statybos padarinius.

14. Inspekcija Aktą bei Privalomąjį nurodymą 2023 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2D-8227 išsiuntė pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini) ir elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini)

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Inspekcija 2023 m. lapkričio 15 d. atliko patikrinimą vietoje ir nustatė, jog pareiškėja Privalomojo nurodymo neįvykdė.

16. Teismas, aptaręs aktualias Priežiūros įstatymo nuostatas ir LVAT praktiką, pažymėjo, kad pareiškėja į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi 2024 m. sausio 6 d., t. y. jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde neneigia, jog Privalomojo nurodymo per jame nustatytą terminą ji neįvykdė, tačiau pareiškėja teigia, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Butu faktiškai naudojosi jos duktė, kuri ir atliko rekonstrukcijos darbus. Pareiškėja akcentavo, jog su Privalomuoju nurodymu susipažino jau po jo įvykdymo termino pabaigos – 2023 m. gruodžio 14 d., kadangi Inspekcija visus dokumentus siuntė į dukrai priklausantį elektroninį paštą. Pareiškėja pažymėjo, kad ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių ji neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į Inspekciją ar teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą leisti jai pasinaudoti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir Priežiūros įstatyme numatyta teise įteisinti savavališkos statybos padarinius.

18. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu liudytoja apklausta pareiškėjos dukra patvirtino, jog apie Inspekcijos pareigūnės apsilankymą Bute bei surašytą Privalomąjį nurodymą pareiškėją informavo jau pasibaigus jo įvykdymo terminui, pareiškėja apie atliktus statybos darbus nieko nežinojo, dukra juos atliko savo nuožiūra. Liudytoju apklaustas M. P. teismui paaiškino, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis į jį su prašymu parengti Buto rekonstrukcijos projektą kreipėsi 2023 m. gruodžio mėnesį.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad kartu su Inspekcijos 2023 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2D- 8227 pareiškėjai buvo išsiųstas ir jos pačios rašytinis paaiškinimas dėl Bute atliktų statybos darbų, kurį ji pati ir pasirašė. Pareiškėjos atstovas nurodė, kad faktiškai šį paaiškinimą surašė bei atspausdino pareiškėjos dukra, pareiškėja jį tik pasirašė, tiksliai nesuprasdama kokį dokumentą pasirašė.

20. Teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos sutuoktinis teigė, kad jų santykiai su dukra yra geri, todėl nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėja, pasirašydama Inspekcijai adresuotą rašytinį paaiškinimą, nežinojo jo tikslinės paskirties ir turinio, atliekamo statybos teisėtumo patikrinimo.

21. Teismas, remdamasis LVAT praktika aiškinant aktualias Priežiūros įstatymo nuostatas, sprendė, jog pasibaigus Privalomajame nurodyme nustatytam terminui pašalinti savavališkos statybos padarinius, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės, nes teisės aktai nenustato galimybės pratęsti pasibaigusį Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Šiuo atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji praleido terminą kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nagrinėjamu atveju yra nereikšmingos.

22. Teismas, netenkinęs pareiškėjos prašymo, netenkino ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 23. Pareiškėja V. Š. ir trečiasis suinteresuotas asmuo P. Š. (toliau kartu – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos prašymą. Apeliantai taip pat prašo priteisti 7 003,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

24. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo tik vienu argumentu, jog pareiškėja į teismą kreipėsi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pasibaigus. Teismas neįvertino, jog pareiškėja negalėjo kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iki jam pasibaigiant, nes tik 2023 m. gruodžio 14 d. sužinojo apie Privalomąjį nurodymą. Apeliantų nuomone, teismo sprendimas pažeidžia jų, kaip Buto savininkų, teises.

25. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes neįvertino pareiškėjos su prašymu pateiktų ir bylos nagrinėjimo metu teismui pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog ji apie Privalomąjį nurodymą nieko nežinojo. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, įtvirtintas Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 ir 4 dalyse, nustatančias asmenų teises šalinant savavališkos statybos padarinius, netinkamai šias teisės normas pritaikė ir išaiškino individualioms faktinėms ginčo aplinkybėms, todėl mano, kad buvo neteisingai išspręsta byla ir priimtas nepagrįstas ir neteisingas teismo sprendimas.

26. Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai laikė, jog pareiškėja apie priimtą Privalomąjį nurodymą bei neteisėtą statybą žinojo.

27. Apeliantai akcentuoja, kad nors Inspekcija teigė, jog Privalomasis nurodymas pareiškėjai buvo išsiųstas registruotu paštu Inspekcijos 2023 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2D-8227 ir tariamai įteiktas 2023 m. gegužės 17 d., tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė.

28. Inspekcijos Administracinių nusižengimų tyrimų skyrius 2024 m. kovo 6 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. VTPSI-ANR_O-82-2024, kuriuo nutarta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną pareiškėjos atžvilgiu, pripažino, kad pareiškėja nežinojo apie rekonstruojamą Butą, nenumatė, jog dėl statybą leidžiančio dokumento neturėjimo bus savavališkai rekonstruotas (rekonstruojamas) Butas ir pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes negalėjo ir neturėjo to numatyti. Inspekcija pripažino, kad dokumentai apie statybos patikrinimą ir Privalomasis nurodymas pareiškėjai nebuvo įteikti, tačiau teismas nutarime nurodytų aplinkybių neįvertino.

29. Apeliantai akcentuoja, kad teismas taip pat neįvertino Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje konstatuotų faktinių aplinkybių, jog pareiškėja apie surašytą Privalomąjį nurodymą nežinojo, ir tik apie jį sužinojusi ėmėsi veiksmų tinkamai įteisinti savavališkai pastatytus statinius. Teismas paminėtoje nutartyje konstatavo, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl objektyvių priežasčių, todėl antstolės prašymą skirti pareiškėjai baudą už Privalomojo nurodymo nevykdymą atmetė.

30. Apeliantai pažymi, kad tiek Inspekcija, tiek Kauno apylinkės teismas nutartyje pripažino, jog pareiškėja nežinojo apie Privalomąjį nurodymą, todėl negalėjo laiku jo įvykdyti, taip pat iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos – 2023 m. lapkričio 11 d. – kreiptis į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

31. Apeliantai teigia, kad teismas neobjektyviai įvertino aplinkybę, jog jie nežinojo nei apie atliekamus statybos darbus, nei apie statybos patikrinimą, negavo Privalomojo nurodymo ir apie jį sužinojo tik 2023 m. gruodžio 14 d.

32. Apeliantai nurodo, kad pareiškėja teismo posėdyje aiškino, jog 2023 m. gruodžio 14 d. sužinojusi apie Privalomą nurodymą, ėmėsi atitinkamų veiksmų. Dukra teismo posėdyje paaiškino aplinkybes, jog Bute pro stogą bėgo vanduo, todėl pasamdė statybininkus, tėvų apie atliekamus darbus neinformavo dėl jų senyvo amžiaus ir tėvo ligos.

33. Apeliantai pažymi, kad geri tarpusavio santykiai su dukra nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėja buvo informuota apie atliekamus remonto darbus Bute ir Inspekcijos patikrinimą, o tik patvirtina aplinkybes, kad norėdama apsaugoti tėvus nuo negatyvios informacijos, dukra pareiškėjos neinformavo nei apie Inspekcijos patikrinimą, nei apie Privalomą nurodymą, o parašą paaiškinime išgavo pareiškėjai nieko apie tai nežinant.

34. Apeliantai atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, kurioje aiškinama, jog atitinkamų faktų buvimas ar nebuvimas nustatomas vertinant visų byloje surinktų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus.

35. Apeliantai taip pat teigia, kad teismas formaliai aiškino ir taikė Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatas, neatsižvelgė į įstatymo leidėjo tikslą dėl galimybės pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminus. Pažymi, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas termino privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo tvarką, siekė sudaryti sąlygas apsaugoti statinių savininkų nuosavybės teises, kai savavališką statybą pagal įstatymą galima įteisinti.

36. Apeliantai nurodo, kad atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas, remdamasis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, šiuo atveju turėjo suformuoti naują precedentą, sudarydamas galimybę statinio savininkui kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ir jam pasibaigus, jeigu apie nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius asmuo sužinojo privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pasibaigus ir į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi per protingą terminą. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas atitiktų tiek įstatymo leidėjo tikslus, tiek ir oficialiąją Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, numatančią, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų.

37. Apeliantai teigia, kad teismas neįvertino, jog nei Inspekcija, nei kiti asmenys neprieštarauja Buto rekonstrukcijos įteisinimui, tačiau tam yra objektyvių kliūčių, susijusių su procedūromis, atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą, kurių pašalinimas nepriklauso nuo pareiškėjos valios. Teismas neįvertino, kad pareiškėjos 2024 m. sausio 23 d. prašymas Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymo patvirtina pareiškėjos prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 12 mėnesių laikotarpiui pagrįstumą, nes iki kol nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, nėra galimybės suderinti dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pažymi, jog nuo 2024 m. sausio 1 d. savivaldybėms perdavus valstybinės žemės miestuose ir miesteliuose nuomos ir panaudos prašymų nagrinėjimą, sprendimų dėl valstybinės žemės nuomos ar panaudos priėmimo ir tokių sutarčių sudarymo funkcijas, Kauno miesto savivaldybėje susidarė eilės, todėl prašymo nagrinėjimas užtruko, dėl to prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra objektyviai pagrįstas.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

39. Inspekcija, pakartodama faktines bylos aplinkybes, teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

40. Inspekcija pažymi, kad pagal LVAT praktiką, pratęsti galima tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Priežiūros įstatymas nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus privalomajame nurodyme nustatytam jo įvykdymo terminui, prašymo pateikimas teismui nebetenka prasmės. Inspekcijos vertinimu, nagrinėjamu klausimu LVAT praktika yra aiški, todėl šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo nuo jos nukrypti ir formuoti naują precedentą.

41. Inspekcijos nuomone, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Priežiūros įstatyme nenumatyta pasibaigusio privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybė, remdamasis aiškiai suformuota LVAT praktika, pagrįstai pareiškėjos prašymo netenkino. Šiuo atveju išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti keičiama suformuota teismų praktika ar kuriamos naujos teisės aiškinimo taisyklės, nėra.

42. Inspekcija pažymi, kad Inspekcijos siųsti dokumentai buvo įteikti pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog nei vienas iš Buto savininkų nežinojo apie statybos darbus, statybos patikrinimą bei apie Privalomo nurodymo egzistavimą, o pareiškėja apie Privalomąjį nurodymą sužinojo tik 2023 m. gruodžio 14 d., yra nepagrįsti.

43. Inspekcija nurodo, kad aplinkybė, jog Inspekcijos sprendimu administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta, o antstolės pareiškimas dėl baudos skyrimo buvo atmestas – niekaip neįrodo, kad pareiškėja nėra atsakinga už Privalomojo nurodymo įvykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamo apeliacinio skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas pratęsti Inspekcijos Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą, teisėtumas ir pagrįstumas.

45. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą į teismą kreipėsi jam pasibaigus, o teisės aktai nenumato galimybės pratęsti pasibaigusį terminą, pareiškėjos prašymą atmetė.

46. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nepagrįstai sprendė, jog Privalomasis nurodymas pareiškėjai buvo įteiktas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantų nuomone, šiuo konkrečiu atveju teismas turėjo kurti naują precedentą, o ne vadovautis jau suformuota LVAT praktika aiškinant Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatas.

47. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, jog savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

49. Byloje nustatyta, kad Inspekcija 2023 m. gegužės 11 d. pareiškėjai surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota iki 2023 m. lapkričio 11 d. pašalinti nurodytus savavališkos statybos padarinius. Inspekcija Privalomąjį nurodymą 2023 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 2D-8227 išsiuntė pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir elektroniniu paštu. Pareiškėja su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą į teismą kreipėsi 2024 m. sausio 6 d., t. y. jau pasibaigus jo įvykdymo terminui.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei esančius įrodymus, sprendžia, kad pareiškėja į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi jau jam pasibaigus, ir ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.

51. Pareiškėja tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ji apie jai surašytą Privalomąjį nurodymą nežinojo, jo negavo, todėl, pareiškėjos nuomone, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas turi būti pratęstas.

52. Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymu, aiškinama, jog pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 628- 492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).

53. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimą, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, jog teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

54. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi jam pasibaigus, o teisės aktai nenumato galimybės pasibaigusį terminą atnaujinti, LVAT praktika nagrinėjamu klausimu yra suformuota ir aiški, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje byloje būtų būtina nukrypti nuo LVAT iš esmės analogiškose bylose suformuotų teisės aiškinimo taisyklių.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi tuomet, kai šis terminas jau buvo pasibaigęs, o teisės aktai nenustato galimybės pratęsti pasibaigusį terminą, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo.

56. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje kartu su pareiškėjos prašymu ir bylos nagrinėjimo metu teismui pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja apie Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius ir jame nustatytą jo įvykdymo terminą nežinojo, Privalomojo nurodymo negavo, todėl negalėjo jo įvykdyti per nustatytą terminą bei kreiptis į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Apeliantų vertinimu, teismas šiuo atveju turėjo suformuoti naują precedentą, t. y. remiantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, sudaryti statinio savininkui galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ir jam pasibaigus, jeigu apie privalomąjį nurodymą asmuo sužinojo pasibaigus jo įvykdymo terminui ir į teismą kreipėsi per protingą terminą.

57. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su Privalomojo nurodymo pareiškėjai įteikimu, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių vertinimu. Privalomasis nurodymas pareiškėjai buvo išsiųstas jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, taip pat dukros elektroniniu paštu, ir dukra neneigė, kad Privalomąjį nurodymą gavo. Be to, pareiškėja Inspekcijai teikė paaiškinimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėja apie jos atžvilgiu priimtą Privalomąjį nurodymą žinojo, tačiau į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi šiam terminui pasibaigus.

58. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2VP-4076-454/2024 ir Inspekcijos 2024 m. kovo 6 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. VTPSI-ANR_O-82-2024 konstatuotų faktinių aplinkybių. Minėtoje civilinėje byloje teismas atmetė antstolės R. P. pareiškimą dėl baudos skyrimo už įpareigojimo nevykdymą vykdomojoje byloje Nr. 0183/23/01954 todėl, kad įpareigojimas neįvykdytas dėl objektyvių priežasčių, yra pateiktas prašymas teismui pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius atlikimo terminą. Tarp kitko teismas tik padarė prielaidą, jog tikėtina, kad suinteresuotas asmuo V. Š. apie surašytą privalomąjį įpareigojimą nežinojo, visiškai neanalizuodamas Privalomojo nurodymo įteikimo aplinkybių. Taip pat pareiškėjai buvo iškelta administracinio nusižengimo byla Nr. VTPSI- ANR_O-82-2024 dėl rekonstrukcijos fakto, kuri Inspekcijos 2024 m. kovo 6 d. nutarimu pareiškėjos atžvilgiu nutraukta, nes apie rekonstruojamą Butą pareiškėja nežinojo, t. y. nebuvo nustatyta pareiškėjos kaltė. Pažymėtina, jog šioje administracinio nusižengimo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos atsakomybės savavališkai rekonstruojant Butą, jokios aplinkybės, susijusios su Privalomojo nurodymo pareiškėjai įteikimu, nebuvo vertinamos ir dėl jų nebuvo pasisakyta.

59. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nutartyje ir Inspekcijos 2024 m. kovo 6 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. VTPSI-ANR_O-82-2024 nustatytų aplinkybių, nes jos nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingos ir nekeičia šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Privalomojo nurodymo įteikimu pareiškėjai. Taigi apeliacinio skundo argumentai aptariamu klausimu yra nepagrįsti, todėl atmetami.

60. Konstatavus, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir negali būti atnaujintas, kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su termino praleidimu, neturi teisinės reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, todėl apeliantų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

62. Apeliantai prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog galutinis procesinis sprendimas priimtas ne apeliantų naudai, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. Š. ir trečiojo suinteresuoto asmens P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė