2021-01-20 Nr. AB-1345-3-62-3-01751-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-104-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01751-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2018 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (33.205)2-2277 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo susidariusią socialinės išmokos skolos sumą nuo 2017 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo tada, kai pareiškėjas faktiškai kreipėsi į Administraciją dėl socialinės išmokos jam ir jo nepilnametei dukrai G. S. skyrimo) iki 2018 m. birželio 30 d., už 15 mėnesių, kuri yra 4 470 Eur; 3) įpareigoti Administraciją sumokėti / pervesti pareiškėjui už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl šiame skunde nurodytų teisės aktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. 2018 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išmokėti jam 4 470 Eur socialinės išmokos skolą, kuri susidarė už 2017 m. balandžio 1 d. – 2018 m. birželio 30 d. laikotarpį, bei mokėti jam 400 Eur / mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Atsakovas 2018 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (33.205)2-2277 pareiškėjo 2018 m. liepos 5 d. prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad socialinės paramos skyrimą reglamentuoja teisės aktai, o savivaldybei nėra suteikta teisė nustatyti ir išmokėti kitokias socialinės paramos sumas, nei nustato įstatymas.

2.2. Valstybės nustatytos socialinės išmokos yra labai mažos ir neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų, todėl turi būti padidintos iki 400 Eur / mėn., t. y. tiek, kiek minimaliai reikalinga suaugusiam asmeniui jo būtiniems poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį. 4 470 Eur socialinės išmokos skola už 2017 m. balandžio 1 d. – 2018 m. birželio 30 d. laikotarpį susidarė negautą 298 Eur / mėn. (400 Eur – 102 Eur) socialinę išmoką padauginus iš kalendorinių mėnesių skaičiaus (298 x 15 = 4470).

2.3. Europos Sąjungos teisės aktai numato, jog kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, turi teisę į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties. Tačiau Lietuvos Respublikos valstybės institucijos nesprendė klausimų, susijusių su pareiškėju ir jo nepilnamečiu vaiku, kuriam kiekvieną mėnesį jis privalo teikti išlaikymą piniginėmis lėšomis, ir kurios negali būti mažesnės nei 120 Eur / mėn. Per paskutinius 12 mėn. sumokėjus alimentus, pareiškėjui pragyvenimui liko tik 116,73 Eur. Kauno miesto savivaldybės administracija ir Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nesvarstė klausimo dėl lėšų skyrimo nepilnametei dukrai G. S.. Teismo priteista 120 Eur suma vaiko išlaikymui vien tik iš tėvo pusės 2017 m. viršijo Lietuvos Respublikos valstybės nustatytos piniginės socialinės paramos maksimalią mėnesinę išmoką – 102 Eur. Teismai priteisė minimalias realias išlaikymo sumas pagal patiriamas asmens išlaidas, kurias fizinis asmuo privalo besąlygiškai vykdyti, o valstybė priima teisės aktus, kuriais nustato objektyvios realybės neatitinkančias valstybės remiamas pajamas. Būtiniausių maisto produktų ir paslaugų realus kainų lygis pasikeitė beveik 3,5 karto, tačiau piniginės socialinės paramos dydis buvo tik matematiškai perskaičiuotas iš litų į eurus. Taigi atsakovo Sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, jis (atsakovas) įpareigotinas išmokėti pareiškėjui 4 470 Eur socialinės išmokos skolą ir skirti 400 Eur / mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnyje nustatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923 buvo patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis – 102 Eur, o 2017 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 756 nuo 2018 m. sausio 1 d. – 122 Eur.

3.2. Pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. pateikė Administracijai prašymą sumokėti jam 4 470 Eur socialinės išmokos skolą, kuri susidarė už 2017 m. balandžio 1 d. – 2018 m. birželio 30 d. laikotarpį, bei skirti 400 Eur / mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Administracijos 2018 m. liepos 27 d. raštu Nr. (33.205)R-2277 atsakovas informavo pareiškėją, jog piniginė socialinė parama skiriama trims mėnesiams nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmosios dienos. Atsakovas pareiškėjui išaiškino, kad valstybės remiamų pajamų dydis yra nustatytas ir fiksuotas, o savivaldybei nesuteikta diskrecijos teisė nustatyti kitokį valstybės remiamų pajamų dydį. Pareiškėjas nepagrįstai teismo prašo išimtinių sąlygų ir socialinės išmokos sumų, kurių nenumato įstatymai, todėl jo skundas netenkintinas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją prašydamas: 1) sumokėti jam susidariusią 4 470 Eur socialinės išmokos skolos sumą nuo 2017 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo tada, kai pareiškėjas faktiškai kreipėsi į Administraciją dėl socialinės išmokos jam ir jo nepilnametei dukrai G. S. skyrimo) iki 2018 m. birželio 30 d., t. y. už 15 mėnesių; 2) pervesti jam 400 Eur / mėn. socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol jis faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Administracija ginčijamu 2018 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (33.205)2-2277 netenkino pareiškėjo 2018 m. liepos 5 d. prašymo išmokėti jam nurodytas sumas, motyvuodama tuo, kad piniginė socialinė parama skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, o valstybės remiamų pajamų dydis nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Be to, savivaldybė neturi pagrindo apskaičiuoti ir skirti pareiškėjui kitokias socialinės paramos sumas, nei nustato teisės aktai.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotos socialinės išmokos nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. pareiškėjui buvo išmokėtos laiku, o Įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotų socialinių išmokų skola už nurodytą laikotarpį nesusidarė.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl prašymo priteisti 4 470 Eur sumą kaip socialinės išmokos skolą, teismas nurodė, kad skunde pateiktas išmokos sumos apskaičiavimas nėra pagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktą, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923 patvirtintą 102 Eur valstybės remiamų pajamų dydį, galiojusį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintą 122 Eur valstybės remiamų pajamų dydį, galiojantį nuo 2018 m. sausio 1 d., Konstitucinio Teismo išaiškinimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas; 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), pažymėjo, kad socialinės pašalpos dydžio nustatymas ir jos skaičiavimo principai yra imperatyviai numatyti teisės aktuose, o atsakovui teisės aktais nesuteikta teisė nustatyti kitokį remiamų pajamų dydį ir išmokėti kitokio dydžio socialinės išmokos sumas, nei teisės aktuose nustatyti. Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 4 470 Eur socialinės išmokos skolos išmokėjimo.

8. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Administraciją sumokėti / pervesti jam už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką iki tol, kol jis faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad kiekvieną kartą asmeniui kreipiantis dėl išmokų gavimo, asmens pateikti dokumentai įvertinami iš naujo ir atsižvelgiant į juos priimamas atitinkamas sprendimas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam socialinę 400 Eur / mėn. socialinę išmoką iki tol, kol jis faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas.

9. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. (33.205)2-2277, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą išmokėti pareiškėjui 4 470 Eur socialinės išmokos skolą bei skirti jam 400 Eur / mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki kol jis faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Atmetęs prašymą panaikinti ginčijamą Sprendimą teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

10. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar skunde nurodyti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, taip pat prašymo kreiptis į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais. Šiais aspektais teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai. Be to, atsižvelgiant į byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais.

III. 11. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl skunde nurodytų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39,48, 52, 150 straipsnių normoms.

12. Apeliaciniame skunde cituojama Konstitucinio Teismo doktrina, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatos.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nurodo:

13.1. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas kelia abejonių dėl jo konstitucingumo. Sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ neatitinka Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos konstitucinio teisinio reguliavimo, suvaržo pasirinkimą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir judėjimo laisvę, tokiu būdu pažeidžiamos vaiko globėjų, senelių, artimų giminaičių, pas kuriuos laikinai ar nuolat yra perkeltas gyventi vaikas, teisės, kai tėvų teisės yra laikinai (net ir ne dėl tėvų kaltės) apribotos, suvaržytos ar panaikintos. Taip pat diskriminuojami nesusituokusių šeimų tėvai, nes jeigu vaikas gyventų su santuokoje esančiu tėvu, jam pagal Įstatymą administracija taip pat privalėtų išmokėti socialinę išmoką. Be to, tik pirmajam šeimos nariui yra mokama 102 Eur socialinė parama, o antrajam, trečiajam ir kitiems šeimos nariams ši suma mažinama, kas vėlgi reiškia diskriminaciją, nes atskirai (ne santuokoje (šeimoje) gyvenantys asmenys) gautų daugiau, o tai gali pažeisti Konstitucijos 18 straipsnyje, 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 38 straipsnio 1 ir 2, 5 ir 6 dalyse, 39 straipsnio 1 ir 3 dalyse ir kt. nustatytą teisinį reguliavimą.

13.2. Šiuo metu galioja akivaizdžiai ydingas ir galimai antikonstitucinis nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas socialinės išmokos skaičiavimo mechanizmas, kai skaičiavimui yra imami duomenys iš paskutinių trijų kalendorinių mėnesių, kurie nieko bendra neturi ir nėra jokio objektyvaus priežastinio ryšio su žmogaus turtine būkle einamąjį ar ateinančius mėnesius. Nei Seimas, nei Vyriausybė taip ir nesiima tinkamų priemonių spręsti socialinės apsaugos klausimų, kad asmuo / asmenys laiku gautų tinkamo piniginio dydžio išmokas, kad galėtų bent minimaliai pragyventi ir tenkinti savo būtinuosius poreikius.

13.3. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą nevykdė teismo pareigos aiškinti teisę, netyrė vietos savivaldos institucijų pareigų ir teisinės atsakomybės, be jokio teisinio pagrindo nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Teismas neįvertino Europos Sąjungos teisinio reguliavimo, kuris privalo Lietuvoje būti taikomas tiesiogiai, ir be jokio teisinio pagrindo nesikreipė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

13.4. Pareiškėjas šioje byloje savo teises prieš valstybės institucijas gynė pats ir savo sąskaita. Pasisamdyti advokato pareiškėjas neturėjo pinigų, todėl pats rengė procesinius dokumentus. Šių teisinių procedūrų metu jis patyrė didžiules išlaidas: buvo sugaištas ir prarastas laikas, patirtos darbo, laiko sąnaudos, kanceliarinės išlaidos ir t. t. Todėl yra pagrindas šias išlaidas kompensuoti priteisiant 700 Eur bylinėjimosi išlaidas.

14. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

14.1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų normų, kuriomis remiantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų tenkinti jo skundą, todėl apeliaciniame skunde nurodyti motyvai laikytini tik paties apelianto deklaratyviais ir teisinio turinio neatitinkančiais teiginiais bei samprotavimais. Pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo priteisti visiškai nepagrįstas socialinės išmokos sumas, kurių nei dydžių, nei mokėjimo terminų nepagrindė jokiais teisės aktais.

14.2. Socialinės pašalpos dydžio nustatymas ir jos skaičiavimo principai yra imperatyviai reglamentuoti Įstatyme ir Vyriausybės nutarimuose, todėl Administracija tiesiogiai taiko šias nuostatas ir socialines išmokas gyventojams skiria bei išmoka vadovaudamasi galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Šiuo atveju atsakovas veikė pagal kompetenciją, nepiktnaudžiavo valdžia ir neviršijo savivaldybės administracijai teisės aktais suteiktų įgaliojimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (33.205)2-2277 pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjo reikalavimų priteisti jam iš atsakovo susidariusią socialinės išmokos skolos 4 470 Eur sumą ir įpareigoti Administraciją sumokėti / pervesti pareiškėjui už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas, pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (33.205)2-2277 pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

20. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

21. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis kvestionuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, teigdamas, jog jis yra antikonstitucinis ir diskriminacinis, bei pateikdamas kitų teismų procesinių sprendimų pavyzdžius, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl vaiko teisių įgyvendinimo, nesusituokusių ar santuoką nutraukusių tėvų ir tos pačios lyties asmenų diskriminacijos.

22. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (33.205)2-2277, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2018 m. liepos 5 d. prašymas išmokėti jam prašyme nurodytas sumas, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas byloje nekelia ginčo dėl to, jog jam Įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotos socialinės išmokos nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. buvo išmokėtos laiku ir Įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotų socialinių išmokų skola už nurodytą laikotarpį nesusidarė. Pareiškėjo nuomone, pats teisinis reguliavimas, pagal kurį jam paskaičiuota socialinė išmoka, yra ydingas, o nei Seimas, nei Vyriausybė nesiima tinkamų priemonių spręsti socialinės apsaugos klausimą, kad asmuo gautų tinkamo piniginio dydžio išmokas ir galėtų bent minimaliai pragyventi bei tenkinti savo būtinuosius poreikius.

23. Teisėjų kolegijos pažymi, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad savivaldybė neturi pagrindo apskaičiuoti ir skirti pareiškėjui kitokias socialinės paramos sumas, nei nustato teisės aktai. Pareiškėjo skunde pateikti prašomų priteisti sumų apskaičiavimai (žr. nutarties 2.2 p.) nėra pagrįsti jokiomis teisės aktų nuostatomis. Socialinės pašalpos dydžio nustatymas ir jos skaičiavimo principai yra imperatyviai numatyti teisės aktuose, o atsakovui teisės aktais nesuteikta teisė nustatyti kitokį remiamų pajamų dydį ir išmokėti kitokio dydžio socialinės išmokos sumas, nei nustatyti teisės aktuose. Įvertinusi ginčijamą Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (33.205)2-2277, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą išmokėti pareiškėjui 4 470 Eur socialinės išmokos skolą bei skirti jam 400 Eur / mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinkantis esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia atsakovo priimto Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir vykdydamas teisminę kontrolę neatlieka kitiems valstybiniams subjektams priskirtų funkcijų. Teismas tik patikrina, ar administravimo subjektas veikė teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose ir savo veiklą grindė teisėtumo principu bei veiksmingai jį užtikrino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-179-261/2017).

24. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ydingu ir diskriminaciniu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu (žr. nutarties 13.1–13.2 p.), teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde cituojama nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika nėra susijusi su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl nelaikytina precedentais, taikytinais šioje byloje. Pareiškėjo iškeltas klausimas dėl „bendrai gyvenančių asmenų“ sąvokos apibrėžimo taip pat nėra susijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku.

25. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3144-520/2019). Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, apart abstrakčių svarstymų, procesiniuose dokumentuose nenurodė pagrįstų teisinių argumentų, sudarančių pagrindą suabejoti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Pagrindo tuo suabejoti, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir taikytinų teisės aktų nuostatas, nenustatė nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (žr., Konstitucinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimą). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis ir jos dydžius yra itin plati.

27. Tai pat netenkintinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje: pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas turi teisę kreiptis įstatymų nustatytais atvejais į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra itin abstraktus, t. y. jame nėra suformuluota, dėl kokio / kokių iš procesiniuose dokumentuose minimų ES teisės aktų, kuris / kurie turėtų būti taikomi nagrinėjamam ginčui spręsti, aiškinimo ir kokiais aspektais kilo būtinybė kreiptis į šią ES teisminę instituciją. Pagrindai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nenustatyti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktinės aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

29. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti prašymo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė