2020-11-18 Nr. AB-21825-3-61-3-01852-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3197-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01852-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 35 000 Eur neturtinę žalą; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu buvo apribotos galimybės nuteistiesiems įsigyti būtiniausių priemonių. Įsakymo 1.1 punktu buvo nustatytas sumažintas nuteistųjų, esančių laisvės atėmimo vietose, leidžiamų turėti daiktų bendras svoris nuo 50 kg iki 30 kg, numatant išimtį asmenims, nuteistiems kalėti iki gyvos galvos, pastariesiems leidžiama turėti 50 kg būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šiuo punktu buvo nustatyta daiktų, viršijančių leidžiamų turėti daiktų bendrą svorį, paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarka, kuri pažeidžia asmens nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Susidarius situacijai, kai nuteistasis neturi artimųjų, draugų, giminaičių ar kitų asmenų, kurie galėtų pasiimti jo asmeninius daiktus, viršijančius naujai nustatytą leidžiamą turėti daiktų bendrą svorį, tokie daiktai nepriklausomai nuo jų materialinės vertės yra sunaikinami. Šiuo atveju, pagal Įsakymo 1.1 punkte nustatytą tvarką, yra nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę.

3. Įsakymo 1.5 punktu yra nustatyta nuteistųjų laikymo kamerų tipo patalpose tvarka, kuria nustatomos žiaurios, žmogaus orumą žeminančios bausmės. Taip pat Įsakymu suvaržomos jo teisės pasirinkti maisto racioną pagal fiziologinius poreikius, rūpintis savo sveikata ir sportuoti.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 val. per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo. Neišduodant minkštosios patalynės dalies, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.

5. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kiek tai susiję su šia byla, kadangi Įsakymo 1.1 punktas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams patenkinti ir teisingai atlyginama. Taip pat Įsakymu yra nustatyta nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes, daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarka, kurią vykdant nuteistajam nuosavybės teise priklausantys kilnojamieji daiktai gali būti paimami ir sunaikinami. Įsakymo 1.12 punktu yra patvirtintas naujos redakcijos nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris galimai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, neproporcingai apriboja pareiškėjo teisę rūpintis savo sveikata, sportuoti ir pasirinkti sau tinkamą maisto racioną.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad negali pateikti motyvuoto atsikirtimo į pareiškėjo argumentus, nes pareiškėjas skunde tik nurodė įvairius teisės aktų straipsnius, kuriems neva prieštarauja Įsakymo nuostatos, taip pat abstrakčiai nurodė, kad Įsakymo 1.12 punktas neatitinka Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims. Pareiškėjas skunde teismui nurodo tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant Įsakymo 1.1 ir 1.5 punktus, tačiau pareiškėjo teisių į ateitį gynimo įstatymas nenumato. Todėl, atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo inicijuoti Įsakymo 1.2 ir 1.5 punktų teisėtumo tyrimo, nes tai nėra susiję su nagrinėjama byla.

8. Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Šis sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Visiems nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Į Sąrašą sąmoningai nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pvz., cukrus, medus, uogienės, džemai, karameliniai saldainiai ir pan.). Vidaus tvarkos besilaikantiems nuteistiesiems (suimtiesiems) pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi jiems apsiperkant ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, pastarieji turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams tenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių. Didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos, buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didesnė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad dar nesuvartoti jie taps nebetinkamais vartoti. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, visų pirma, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, kadangi ženkliai sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius.

9. Atsakovo įsitikimu, Sąrašu nebuvo uždrausta įsigyti vaisių, daržovių, kitų maisto produktų, kurie ribojami tik pakuotės talpa bei gydytojo skiriamų preparatų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad yra pagrindas inicijuoti Įsakymo teisėtumo tyrimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Be to, Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir nustačius, kad jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maistu produktus ar jam būtinus reikmenis.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat jis neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl jo skundas negali būti tenkinamas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo M. A. skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (BVK 92 str. 4 d.). Sąrašo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Sąraše nurodoma, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti vaisių ir daržovių, duonos gaminių, pieno produktų, mėsos ir žuvies gaminių, chalvos, šokolado, saldainių, riešutų, aliejaus, margarino, kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų ir kitų maisto produktų. Ministerija atsiliepime nurodė, kad Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad Įsakymu patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti padažų, konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių. Sąrašu buvo nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg. Taip pat Sąrašu buvo nustatytas leidžiamas įsigijimo ir turėjimo džiovintų vaisių kiekis, t. y. ne didesnėse kaip 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes).

13. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo nurodytų maisto produktų jis negalėjo įsigyti įkalinimo įstaigoje esančioje parduotuvėje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai išvardino maisto produktų, kuriuos ribojama įsigyti, sąrašą – pareiškėjas nurodė, kad ribojama galimybė įsigyti vaisius ir daržoves, mėsos ir žuvies produktus, maisto papildus, maisto produktus metalinėse pakuotėse, tačiau pareiškėjas nenurodė, ar jis anksčiau minėtus maisto produktus pirkdavo įkalinimo įstaigoje esančioje parduotuvėje, nenurodė, kaip pasikeitė pareiškėjo maisto vartojimo įpročiai pasikeitus galiojančiam teisiniam reguliavimui ir kokias pasekmes pasikeitę vartojimo įpročiai galimai sukėlė pareiškėjui. Teismas nenustatė, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomas prekes, t. y. vaisius ir daržoves, mėsos ir žuvies produktus, maisto papildus. Vien ta aplinkybė, jog Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebūtų suteikta teisė apsipirkti įkalinimo įstaigoje esančioje parduotuvėje nustatytu laiku.

14. Pareiškėjas skunde teigė, kad iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 val. per parą) yra paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Taisyklių 220 punkte (Įsakymu patvirtinta redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis); patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Taip pat nenurodė, ar kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl to, kad iš jo buvo paimtas jo skunde nurodytas inventorius. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

15. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nurodęs, kad jo prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, jame nėra nurodytos individualios aplinkybės dėl pareiškėjo teisių pažeidimo.

III. 16. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir vadovavosi vien tik atsakovo argumentais, todėl pažeidė bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Taip pat teismas nepagrįstai neperdavė bylos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl norminio administracinio akto ištyrimo. Pareiškėjo nuomone, Įsakymu nepagrįstai kaliniams buvo uždrausta įsigyti medaus, džemo ir uogienės. Pareiškėjo vertinimu, Įsakymu buvo pažeidžiamos jo teisės, nes buvo nustatyti tam tikrų maisto produktų kiekiai ir jis negalėjo įsigyti didesnio tų produktų kiekio.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame pasisakė dėl jo argumentų, todėl iš sprendimo motyvų galima daryti išvadą, jog dėl visų reikalavimų yra pasisakyta. Ministerija sutinka su teismo motyvas, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildiną iš to, kad Įsakymu nustatytas Sąrašas, kuriuo buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomus maisto produktus, taip pat Įsakymu nustatyta tvarka patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjas skunde taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Įsakymo teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla.

21. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu ir teigia, jog teismas nepagrįstai nepardavė bylos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo prašyme išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjo skunde nėra nurodytos individualios aplinkybės dėl jo teisių pažeidimo.

27. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.). Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne asmens, prašančio ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-947-822/2018).

28. Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skunde bei apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjo manymu, turėtų būti ištirtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apelianto išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai, vertinant juos nagrinėjamo administracinio nusižengimo kontekste, nesudaro pagrindo abejoti šio norminio teisės akto teisėtumu, todėl apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

30. Apibendrinant pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde pateiktus argumentus bei keliamus reikalavimus, bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė