2026-05-27 Nr. AB-11166-3-61-3-00415-2026-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-914-1188/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00415-2026-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. S. A.-O. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. S. A.-O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. S. A.-O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 26SD5, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2025 m. gruodžio 12 d. prašymo atidėti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M302049 dėl pareiškėjo išsiuntimo į jo kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2021 m. spalio 13 d. sprendimas) vykdymą (toliau – ir 2026 m. sausio 2 d. sprendimas).

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nurodė nutarčiai įsiteisėjus grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu straipsniu ir nustatė, jog Migracijos departamentas 2021 m. spalio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 21M302049 dėl pareiškėjo išsiuntimo į jo kilmės valstybę. Nesutikdamas su Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimu, pareiškėjas 2021 m. spalio 25 d. kreipėsi į Migracijos departamento 1-ąją skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisiją (toliau – ir Komisija) su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimą, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, užtikrinti pareiškėjui galimybę asmeniškai dalyvauti nagrinėjant jo skundą.

Komisija 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimu bei Komisijos 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu, 2021 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti nurodytus sprendimus. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir Liteko) duomenų nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2021 m. lapkričio 11 d. skundą, 2022 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1447-595/2022 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03967-2021-3), kuriuo nusprendė Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti į jo kilmės valstybę palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2022 m. sausio 26 d. apeliacinį skundą, 2022 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1317-525/2022 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03967-2021-3) atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatavęs, jog pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiško smurto lygis nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų reali rimta žalos rizika, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gali grįžti į kilmės valstybę ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame gyveno iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimas įsiteisėjo 2022 m. vasario 23 d., todėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra turi būti įvykdyta. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) klausimas yra išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. eI3-1447-595/2022 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03967-2021-3), kurioje priimtas sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra įsiteisėjęs, todėl teismas neturi pagrindo iš naujo nagrinėti pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę klausimą.

Teismas iš Liteko duomenų taip pat nustatė, jog Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I2-3613-1161/2026 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01726-2025-0), kurioje pareiškėjas prašo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 25SD19228, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 29 d. prašymo sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo dalies dėl išsiuntimo į kilmės valstybę vykdymą (toliau – ir 2025 m. spalio 1 d. sprendimas). Teismas vertino, jog administracinėje byloje Nr. I2-3613-1161/2026 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01726-2025-0) pateiktas 2025 m. rugpjūčio 29 d. prašymas bei nagrinėjamu atveju pateiktas 2025 m. gruodžio 12 d. prašymas yra analogiški – abu prašymai yra pateikti dėl to paties Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo vykdymo sustabdymo, nurodant analogiškas aplinkybes (pareiškėjas neturi galiojančio kelionės dokumento).

Teismas sprendė, jog skundžiamu Migracijos departamento 2026 m. sausio 2 d. sprendimu buvo išnagrinėtas pakartotinis 2025 m. gruodžio 12 d. prašymas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo vykdymo sustabdymo, kuris yra analogiškas Migracijos departamento 2025 m. spalio 1 d. sprendimu, kuris yra skundžiamas administracinėje byloje Nr. I2-3613-1161/2026 (teismo procesinis Nr. 3-63-3-01726-2025-0), išnagrinėtam pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 29 d. prašymui. Teismas priėjo prie išvados, jog Regionų administraciniame teisme yra nagrinėjama analogiška byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu.

Atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, teismas grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2026 m. sausio 2 d. sprendimo panaikinimo ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2025 m. spalio 1 d. sprendimo panaikinimo ir nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo yra iš esmės išspręstas kitu atsakovo 2026 m. sausio 2 d. sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl 2026 m. sausio 2 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tačiau teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl 2026 m. sausio 2 d. sprendimo panaikinimo. Skundžiama teismo nutartis neteisėta, nes:

1) Teismas negalėjo susipažinti su visa administracinės bylos Nr. I2-3613-1161/2026 medžiaga, kurioje teismas 2026 m. vasario 9 d. skelbė sprendimą, neturėjo teisės vertinti atsakovo 2025 m. spalio 1 d. sprendimo teisinę reikšmę. Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I2-3613-1161/2026 pareiškėjui nurodė, kad atsakovo 2025 m. spalio 1 d. sprendimas nėra aktualus, kadangi atsakovas pareiškėjo prašymą iš esmės išnagrinėjo priimdamas 2026 m. sausio 2 d. sprendimą, kurį pareiškėjas skundė administracinėje byloje Nr. I2-7661-473/2026. Akivaizdu, kad Regionų administraciniame teisme kilo ginčas dėl atsakovo 2025 m. spalio 1 d. sprendimo ir 2026 m. sausio 2 d. sprendimo teisinio vertinimo, kurie yra visiškai skirtingi, atskiri ir savarankiški viešojo administravimo subjekto sprendimai, sukėlę pareiškėjui skirtingas teisines pasekmes.

2) Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Teismas tokios išvados neturėjo pagrindo daryti, nes: administracinė byla Nr. I2-7661-473/2026 buvo inicijuota dėl atsakovo 2026 m. sausio 2 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo); atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, pasisakė dėl skundo esmės, pareiškė išankstinę nuomonę, pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą.

3) Teismas netinkamai vertino 2026 m. sausio 2 d. sprendimo teisinę reikšmę ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio teisinį reguliavimą, neatsižvelgė į bylos faktines aplinkybes (be kita ko, kad atsakovas paėmė iš pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, paso galiojimas pasibaigė ne dėl pareiškėjo kaltės, pareiškėjas įleistas į Lietuvos Respubliką, jis neturi galiojančio paso / kelionės dokumento, pareiškėjas turi teisę gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje).

4) Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-575/2025 (teisminio proceso Nr. 4-69-3-00554-2025-5), kuriuo atmestas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės pareiškėjui taikymo pratęsimo. Pareiškėjas yra laisvas ir gyvena Lietuvos Respublikoje teisėtai, kadangi jis buvo įleistas į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, kai teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikantis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; kt.). Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020; 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-748-602/2026).

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundai yra pripažįstami tapačiais tik tais atvejais, kai visi trys ginčo elementai – ginčo šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas – yra tapatūs. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Teismas, spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, vertina tai, ar pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-85-822/2025).

Nustatyta, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Migracijos departamento 2026 m. sausio 2 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 27 d. prašymą (neteisingai nurodyta prašymo data laikytina rašymo apsirikimu) ir įpareigoti atsakovus Migracijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagal Įstatymo 128 straipsnyje išdėstytą teisinį reglamentavimą sustabdyti atsakovo Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32049 dalies vykdymą, t. y. sustabdyti pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) vykdymą. Taigi, ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 2 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. gruodžio 11 d. prašymą – sustabdyti pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį vykdymą dėl objektyvių priežasčių (pareiškėjas neturi galiojančio kelionės dokumento).

Iš Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas 2025 m. spalio 22 d. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2025 m. spalio 1 d. raštą Nr. 25SD19228, kuriuo, be kita ko, netenkintas pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 27 d. prašymas sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 27 d. prašymą pagal Įstatymo 128 straipsnyje išdėstytą teisinį reglamentavimą – sustabdyti atsakovo 2021 m. spalio 13 d. sprendimo vykdymą. Skundą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad kreipėsi į atsakovą su 2025 m. rugpjūčio 27 d. prašymu sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) vykdymą, kadangi pareiškėjo negalima išsiųsti dėl objektyvių priežasčių – jis neturi galiojančio kelionės dokumento, o atsakovas priėmė 2025 m. spalio 1 d. raštą, kuriuo atmetė pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 27 d. prašymą. Taigi, ginčas šioje byloje kilo dėl kito atsakovo Migracijos departamento 2025 m. spalio 1 d. rašto, priimto išnagrinėjus kitą pareiškėjo 2025 m. rugpjūčio 27 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus – pagal Įstatymo 128 straipsnį sustabdyti 2021 m. spalio 13 d. sprendimo vykdymą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors ginčas abiejose administracinėse bylose iš esmės yra keliamas dėl pareiškėjo siekio sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę vykdymą, tačiau negalima daryti išvados, jog ginčas yra kilęs tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai iš esmės yra skirtingi (ginčai kilo dėl skirtingų Migracijos departamento sprendimų, priimtų išnagrinėjus skirtingus pareiškėjo prašymus, pagrįstumo). Taigi, aptartose administracinėse bylose pareiškėjo keliami reikalavimai nėra tapatūs ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto prasme. Pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo klausimas gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant administracinį ginčą iš esmės. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo nagrinėti teisme priimtinumo klausimą, priėjo prie nepagrįstos išvados, jog pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs kitoje administracinėje byloje nagrinėjamo skundo reikalavimams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina kitų pareiškėjo atskirojo skundo argumentų.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. S. A.-O. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. A. S. A.-O. skundo priėmimo klausimą perduoti Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis