A-556-1554-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1554/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01526-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Robertai Duliūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą prašydamas:

1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1-2068) 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, numatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“ atitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies nuostatą;

2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos atitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą;

3) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos atitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Išorinės reklamos įrengimo taisykles, o 4 punktu nustatė, jog šis sprendimas, išskyrus 3 punktą, įsigalioja nuo 2011 m. gegužės 1 d. Nurodė, kad Taisyklių 4 punktas nustato, kad iškaba – tai išorinė reklama, įrengiama ant fizinio ar juridinio asmens (toliau – asmuo) buveinės arba padalinio pastato, kurioje gali būti nurodytas tik asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis registruotas prekių ženklas.

Ant pastato gali būti įrengtos ne daugiau kaip dvi vieno asmens iškabos. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų. Pareiškėjo manymu, ši iškabos sąvoka dalyje, kurioje numatyta, kad iškaba yra išorinė reklama, neatitinka Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktos išorinės reklamos sąvokos bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių (toliau – ir Tipinės taisyklės) 3 punkte pateiktos iškabos sąvokos.

Anot pareiškėjo, pagal Reklamos įstatyme pateiktas reklamos ir išorinės reklamos sąvokas, galima daryti išvadą, kad iškaba yra tik reklamos speciali pateikimo priemonė, kuri pati savaime nėra reklama. Pažymėjo, kad pagal Lietuvių kalbos žodyną iškaba yra lentelė su užrašu, iškabinta prie krautuvių, įstaigų ir kt. durų, ir tokia lentelė nebūtinai turi talpinti informaciją, skatinančią įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Atkreipė dėmesį, kad pagal Tipinių taisyklių 3 punktą, iškaba taip pat nėra įvardinama kaip reklama, ji apibrėžiama kaip prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir pan.).

Iškaboje gali būti nurodytas prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, individualia veikla besiverčiančio asmens vardas, pavardė, individualios veiklos vykdymo registracijos pažymos arba įsigyto verslo liudijimo numeris ar kita papildoma informacija (darbo laikas ir pan.). Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai prilygino iškabą – lentelę su užrašu – išorinei reklamai, taip praplėsdama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos išorinės reklamos sampratą, nes ne kiekviena lentelėje pateikta informacija yra reklama, kuria siekiama skatinti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Taisyklių 13.3 punkte nustatyta, kad draudžiama skleisti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengiama reklama, savininko ar teisėto valdytojo sutikimo, išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte, t. y. kai iškaboje panaudota reklaminė medžiaga atitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reklamos principus ir bendruosius reikalavimus (nepažeidžia visuomenės moralės principų, nežemina žmogaus garbės ir orumo, nekursto tautinės, rasinės, religinės, lyčių ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos, taip pat nešmeižia ar dezinformuoja, neskatina prievartos, agresijos, nekelia panikos, neskatina elgesio, keliančio grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai ir kt.), iškaba yra įrengiama tik virš reklamos davėjo teisėtu pagrindu valdomų, pirmame aukšte esančių, patalpų langų ar durų ir jei tokios iškabos plotas neviršija 2,5 kv.m.

Pasak pareiškėjo, toks reglamentavimas prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktui bei Tipinių taisyklių 7.1 punkto nuostatoms, kurios nustato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimo. Anot pareiškėjo, Taisyklių 15 punkto 2 pastraipa, numatanti, kad išorinės reklamos komisija turi teisę pareikalauti iš reklaminės veiklos subjekto pateikti pastato bendraturčių daugumos sutikimą, jeigu yra požymių, kad reklaminė medžiaga gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reklamos principų ir bendrųjų reikalavimų, taip pat prieštarauja Reklamos įstatymui.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Reklamos įstatymo 4 straipsnį tokia reklama yra neleistina ir draudžiama, kadangi ji gali neatitikti Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų, arba išvis būtų draudžiama, o tokiais atvejais nereikalingas ir pastato bendraturčių sutikimas, nes tokia reklama pati savaime jau pažeistų Reklamos įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad Reklamos įstatymo 4 straipsnis nustato tam tikrus reikalavimus reklamai, t. y. numato, kad rašytiniam ir garsiniam reklamos tekstui yra taikomi Valstybinės kalbos įstatymo nustatyti reikalavimai (1 d.), ir, kad reklama yra draudžiama, jeigu joje: pažeidžiami visuomenės moralės principai (2 d. 1 p.);

žeminama žmogaus garbė ir orumas (2 d. 2 p.); kurstoma tautinė, rasinė, religinė, lyčių ar socialinė neapykanta bei diskriminacija, taip pat šmeižiama ar dezinformuojama (2 d. 3 p.); skatinama prievarta, agresija, keliama panika (2 d. 4 p.); skatinamas elgesys, keliantis grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai (2 d. 5 p.); piktnaudžiaujama prietarais, žmonių pasitikėjimu, jų patirties ar žinių stoka (2 d. 6 p.); be fizinio asmens sutikimo minimas jo vardas, pavardė, pateikiama jo nuomonė, informacija apie jo privatų ar visuomeninį gyvenimą, turtą, naudojamas fizinio asmens atvaizdas (2 d. 7 p.), reklamos skleidimui naudojamos specialios pasąmonę veikiančios priemonės ir technologijos (2 d. 8 p.); panaudota reklaminė medžiaga yra parengta pažeidžiant autorių teises į literatūros, meno, mokslo kūrinius ir (ar) gretutines teises (2 d. 9 p.).

Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nustatė tokią teisės normą, kuri keičia Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatų siekiamą tikslą ir sukuria prielaidą, kad gavus pastato bendraturčių sutikimą minėtų reikalavimų neatitinkanti reklama galimai galėtų būti leidžiama. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė ne tik įstatymo viršenybės principą, bet tuo pačiu pažeidė ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.

Pareiškėjo teigimu, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2011 m. birželio 13 d. teikimu Nr. 1T-23, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą siūlydamas svarstyti sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Taisyklių 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalies, numatančios, kad iškaba yra išorinė reklama, 13.3 punkto nuostatos dalies „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto nuostatos pakeitimo ar panaikinimo klausimus. Nors, anot pareiškėjo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybės atstovo teikimą savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį) ir apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau pagal artimiausiai vykusio 2011 m. birželio 28 d.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio Nr. 6 protokolą matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba minėto klausimo nesvarstė, taigi Vyriausybės atstovo 2011 m. birželio 13 d. teikimo Nr. 1T-23 netenkino.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 33-36) prašė pareiškimą atmesti.

Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Taisyklių 4 punktas ta apimtimi, kuria pateikta iškabos sąvoka, prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatoms. Pažymėjo, jog Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta reklamos sąvoka – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje detalizuojama išorinės reklamos sąvoka, nustatant, kad tai yra reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Atsakovo įsitikinimu, iš šių įstatymo nuostatų galima aiškiai suprasti, kad įstatymų leidėjas iškabą priskiria prie išorinės reklamos, tiesiogiai tai nurodydamas Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.

Atsakovo nuomone, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis yra specialioji norma bendrosios teisės normos, numatytos Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, atžvilgiu. Pasak atsakovo, kadangi reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, pareiškėjo teiginys, kad iškaba yra tik reklamos speciali pateikimo priemonė, kuri pati savaime nėra reklama, yra visiškai nesuderinamas su reklamos sąvoka. Pažymėjo, kad tuščia iškaba nebus laikoma reklama ir bus suprantama tik kaip informacijos pateikimo priemonė, tačiau tais atvejais, kai iškaboje nurodoma tam tikra informacija, tai yra reklama, nes nurodymas iškaboje įmonės pavadinimo, veiklos rūšies ir prekės ženklo informuoja vartotojus apie įmonės ūkinę komercinę veiklą ir skatina imtis atitinkamų veiksmų.

Taip pat pabrėžė, kad prekių ir paslaugų vartojimas turi būti suprastas plačiai, įskaitant ir specifines prekes bei paslaugas, kurios yra skirtos tik mažam vartotojų/suinteresuotų asmenų ratui. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės atstovui suteikta teisė prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, tačiau teisė prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi kitų teisės aktų, tame tarpe ir Ūkio ministro įsakymų, nėra suteikta, todėl Taisyklių atitikimas bus nagrinėjimas tik Reklamos įstatymo atžvilgiu.

Atsakovas taip pat nesutiko, kad Taisyklių 13.3 punktas ta apimtimi, kuria nurodyta „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipa prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai. Anot atsakovo, Taisyklėse nustatyta tvarka nepaneigia, kad išorinei reklamai įrengti yra reikalingas žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimas ir nenustato tokio reguliavimo, kad išorinė reklama gali būti įrengiama be savininko žinios ir sutikimo. Pažymėjo, kad Taisyklėse yra reglamentuojami ir detalizuojami tie atvejai, kai iškabą (išorinę reklamą) nori įrengti pastato pirmame aukšte esančių patalpų savininkas ar teisėtas valdytojas ir kai norima pakabinti iškaba griežtai atitinka taisyklėse nustatytus reikalavimus.

Nurodė, jog toks nustatytas reglamentavimas yra skirtas sumažinti biurokratinių procedūrų skaičių ir supaprastinti administracinę procedūrą siekiant gauti leidimą, įrengti išorinę reklamą, nes pagal anksčiau galiojusį reglamentavimą norint įsirengti išorinę reklamą reikėjo pateikti išrašą apie visus statinio ar objekto, ant kurio norima įrengti reklamą, savininkus ir pateikti jų sutikimą. Atkreipė dėmesį, jog toks reguliavimas, kai nustatoma galimybė, kad iškabos įrengimui nereikia kitų bendraturčių sutikimo, eliminuoja ir piktnaudžiavimo tikimybę, kai kiti statinio ar objekto, ant kurio norima įrengti iškabą, savininkai galėtų nesutikti dėl iškabos įrengimo be jokių objektyvių priežasčių arba pareikalauti neadekvataus atlygio už leidimą naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu daiktu ir taip apsunkintų ar net suvaržytų iškabą siekiančio įsirengti asmens teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Taisyklių 15 punkto 2 pastraipa nustatoma galimybė gavus bendraturčių sutikimą leisti įrengti reklamą, kuri neatitinka Reklamos įstatyme 4 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad Taisyklių 6, 7 punktuose nustatyta, kad reklaminė medžiaga turi atitikti įstatymų, bendrinės lietuvių kalbos reikalavimus. Atsakovo teigimu, Taisyklių 15 punkto 2 pastraipoje yra kalbama apie atvejį, kai yra įtarimų, jog reklama gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, pavyzdžiui, kai iškaboje norimas naudoti pavadinimas yra daugiareikšmis žodis, ar teikiama paslaugų sfera yra specifinė, kuri visuomenėje vertinama nevienareikšmiškai.

Atsakovo teigimu, tais atvejais, kai Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nurodytas reikalavimas gali būti laikomas subjektyviu (pvz. pažeidžiami visuomenės moralės principai, žeminama žmogaus garbė ir orumas), yra sunkiau įvertinti reklamos leistinumo ribas, todėl Taisyklėse nustatytas reikalavimas iškilus abejonei dėl reklaminės medžiagos atitikimo įstatyme nustatytiems reikalavimas pateikti visų bendraturčių sutikimą gali būti vertinamas kaip numatantis papildomus saugiklius sprendžiant reklaminės medžiagos leistinumo klausimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu (b. l. 49-56) nusprendė pripažinti, kad: – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, nustatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“, prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir laikyti šioje dalyje 4 punktą panaikintu; – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai ir laikyti 13.3 punkto dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatas panaikintomis; – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir laikyti 15 punkto 2 pastraipos nuostatas panaikintomis. Teismas įpareigojo atsakovą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Vilniaus diena“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Išorinės reklamos įrengimo taisykles. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ buvo paskelbtas 2011 m. kovo 26 d. laikraštyje „Vilniaus diena“ Nr. 62(968). 2011 m. birželio 13 d. (pareiškėjo pridedamame dokumente, teismo vertinimu, atsižvelgiant į visas kitas byloje nustatytas aplinkybes, yra įsivėlusi rašybos klaida, nes nurodyti 2010 m.) Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su teikimu Nr. 1T-23 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-03-16 sprendimo Nr. 1-2068“, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybai buvo siūloma artimiausiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje apsvarstyti 2011 m. kovo 16 d.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių pakeitimo ar panaikinimo klausimą, kadangi Taisyklių 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, numatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“, neatitinka Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, Taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos neatitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų bei Tipinių taisyklių 7.1 punkto nuostatų, Taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos neatitinka Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatų. 2011 m. birželio 28 d. vyko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis, kuriame nebuvo svarstomas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 m. birželio 13 d. teikime Nr. 1T-23 nurodytas siūlymas dėl 2011 m. kovo 16 d.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorės reklamos įrengimo taisyklių 4 punkto, 13.3 punkto bei 15 punkto nuostatų pakeitimo ar panaikinimo. Teismas nurodė, kad bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos priimant norminius administracinius aktus teisėtumo kontrolė (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 skirsnis, 110 str. 1 ir 2 d., 5 str. 1 d.).

Administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A556-1333/2008). Pareiškėjas yra Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, todėl pagal ABTĮ 110 straipsnį turi teisę kreiptis į teismą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo, tačiau būtina nustatyti, ar sprendimas Nr. 1-2068, kurio teisėtumą pareiškėjas prašo ištirti, yra norminis administracinis aktas (ABTĮ 2 str. 13 p., 2 str. 15 p.).

Teismo vertinimu, sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintos Taisyklės atitinka ABTĮ nurodytus norminio administracinio akto požymius ir yra norminis administracinis aktas, kadangi jos yra taikomos individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui ir jose suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Teismas, pasisakydamas dėl teisės aktų hierarchijos, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. I1-04/2006, I1‑02/2006). Teismas, išanalizavęs Taisyklių 4 punkto, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio „iškaba“ reikšmę, nurodė, kad, analizuojant Reklamos įstatyme pateiktas reklamos ir išorinės reklamos sąvokas, galima daryti išvadą, jog iškaba yra tik reklamos speciali pateikimo priemonė, kuri pati savaime nėra reklama, todėl pareiškėjas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai prilygino iškabą – lentelę su užrašu – išorinei reklamai, taip praplėsdama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos išorinės reklamos sampratą, nes ne kiekviena lentelėje pateikta informacija yra reklama, kuria siekiama skatinti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis.

Teismas, išanalizavęs Taisyklių 13.3 punkto, 15 punkto 1 pastraipos, Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, konstatavo, kad Taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Teismas, taip pat išanalizavęs Taisyklių 15 punkto 2 pastraipos, Reklamos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nurodė, kad reklama, neatitinkanti Reklamos įstatymo 4 straipsnio, yra neleistina ir draudžiama, ir jokios išlygos šiuo atveju negali būti taikomos, todėl Taisyklių 15 punkto 2 pastraipa, nustatanti, kad išorinės reklamos komisija turi teisę pareikalauti iš reklaminės veiklos subjekto pateikti pastato bendraturčių daugumos sutikimą, jeigu yra požymių, kad reklaminė medžiaga gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reklamos principų ir bendrųjų reikalavimų, taip pat prieštarauja Reklamos įstatymui, t. y.

šio įstatymo 4 straipsniui. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas nustatė tokią teisės normą, kuri keičia Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatų siekiamą tikslą ir sukuria prielaidą, jog gavus pastato bendraturčių sutikimą minėtų reikalavimų neatitinkanti reklama galimai galėtų būti leidžiama. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Vyriausybės atstovai atlieka savivaldybių administracinę priežiūrą, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, todėl teismas neturi teisinio pagrindo vertinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d.

įsakymu Nr. 405 patvirtintoms Išorinės reklamos įrengimo tipinėms taisyklėms bei šiuo aspektu detaliau nepasisakė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, pripažino, kad: – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 punkte apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, nustatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“, prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatoms ir nusprendė šioje dalyje 4 punktą laikyti panaikintu;

– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai ir nusprendė 13.3 punkto dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatas laikyti panaikintomis; – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir nusprendė 15 punkto 2 pastraipos nuostatas laikyti panaikintomis.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 60-64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismo sprendimas yra neišsamus, nemotyvuotas, taigi tuo pačiu neteisėtas ir nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime pacitavo Taisyklių ir Reklamos įstatymo normų nuostatas, tačiau visiškai neanalizavo jų turinio, nemotyvavo kaip pasireiškia ginčijamų Taisyklių punktų prieštaravimas Reklamos įstatymui. Taigi toks neišsamus ir nemotyvuotas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas neteisingai įvertino teisės aktų nuostatas.

Atsakovas, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 2 straipsnio 3 dalimi, nurodo, kad iškaba siaurąja prasme gali būti suprantama tik kaip reklamos pateikimo priemonė, tuo tarpu iškaba plačiąja prasme apima ir informacijos, susijusios su asmens ūkine komercine veikla, skatinančios vartotoją, skleidimą. Šiuo atveju Taisyklėse įtvirtinta iškabos sąvoka plačiąja prasme, tai yra iškaba suprantama ne tik kaip reklamos pateikimo priemonė, bet ir iškaboje esanti ir tokiu būdu skleidžiama reklaminė informacija. Atkreipia dėmesį, kad Taisyklėse yra reglamentuojama išorinės reklamos įrengimo tvarka ir nustatomi pagrindiniai išorinės reklamos įrengimo, eksploatavimo ir išardymo reikalavimai (Taisyklių 2 p.).

Nagrinėjamu teisės aktu nustatoma tai, kad kiekvienai iškabai, kurioje yra nurodyta reklaminė informacija, turi būti išduodamas leidimas įrengti išorinę reklamą. Pažymi, jog tuščia iškaba (be jokios reklaminio pobūdžio informacijos) nebus laikoma reklama, ir šiuo atveju iškaba bus suprantama tik kaip informacijos pateikimo priemonė, kaip kad ir nurodyta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Teismas skundžiamame sprendime iškabos sąvoką aiškino siaurinamai, iškabą apibendrindamas tik kaip reklamos pateikimo priemonę, ir taip padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas prilygino tuščią iškabą išorinei reklamai.

Atsakovas neginčija byloje, kad iškaba yra reklamos pateikimo priemonė, tačiau atkreipia dėmesį, jog tais atvejais, kai iškaboje yra pateikiama informacija, susijusi su ūkine komercine veikla ir/ar skatinanti vartotoją imtis veiksmų (reklaminė informacija), iškaba atsakovo yra traktuojama kaip išorinė reklama. Teismas neanalizavo, jog Taisyklių 4 punkte yra įtvirtinta, kad išorine reklama laikytina tokia iškaba, ant kurios užrašyta ši informacija: pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir prekės ženklas, o kadangi tokio turinio iškaba, atsakovo nuomone, skatina (informuoja) vartotoją ir yra susijusi su asmens ūkine komercine veikla, tokia iškaba turėtų būti laikoma išorine reklama.

Teismo išvados apie tai, kad iškaba nelaikytina išorine reklama, apsiriboja tik vienu sakiniu, kurio viena dalis teiginių prieštarauja kitai daliai teiginių tame pačiame sakinyje. Teismas visiškai neanalizavo, kada iškaba - reklamos pateikimo priemonė, tampa reklama, tai yra kada iškaba tampa informacija, susijusia su ūkine komercine veikla ir skatinančia vartotoją. Atkreipia dėmesį, kad siaurinamasis ir formalus sąvokų turinio vertinimas, nesiaiškinant teisės akto tikslų ir netaikant sisteminės teisės aktų nuostatų analizės, sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti į LVAT 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje A756-2267/2011. Teismas nukrypo nuo jau suformuotos teismų praktikos. Atsakovas taip pat nurodo, kad Taisyklėse nustatyta tvarka nepaneigia, jog išorinei reklamai įrengti yra reikalingas žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimas ir nenustato tokio reguliavimo, jog išorinė reklama gali būti įrengiama be savininko žinios ir sutikimo. Taisyklėse yra reglamentuojami ir detalizuojami tie atvejai, kai iškabą (išorinę reklamą) nori įrengti pastato pirmame aukšte esančių patalpų savininkas ar teisėtas valdytojas ir kai norima pakabinti iškaba griežtai atitinka Taisyklėse nustatytus reikalavimus.

Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės teisės apsaugos principas. Taigi Taisyklėse yra įtvirtintas reguliavimas, kuriuo siekiama palengvinti asmenų, kuriems teisėtai priklauso (ar yra teisėtai valdomos) patalpos, teisių įgyvendinimą įrengiant išorinę reklamą tik virš reklamos davėjo teisėtu pagrindu valdomų, pirmame aukšte esančių, patalpų langų ar durų. Toks Taisyklėse įtvirtintas reguliavimas skirtas sumažinti biurokratinių procedūrų skaičių, supaprastinti administracinę procedūrą bei eliminuoti piktnaudžiavimo galimybę.

Teismo pozicija, kad Taisyklių 15 punkto 2 pastraipa prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, nes toks reguliavimas sukuria prielaidą, jog gavus pastato bendraturčių sutikimą minėtų reikalavimu neatitinkanti reklama galimai galėtų būti leidžiama, nepagrįsta, nes Taisyklių 6 punkte yra nustatyta, kad reklaminė medžiaga turi atitikti įstatymų reikalavimus, ir todėl reklama, kuri neatitiktų įstatymuose įtvirtintų reikalavimų, būtų draudžiama. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, jog Taisyklių 15 punkto 2 pastraipoje įtvirtintose normose kalbama apie tokią situaciją, kai yra įtarimų, jog reklama gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų.

Teismas visiškai nevertino žodžių junginio „gali neatitikti“ turinio ir prasmės, nevertino tokiomis normos nuostatomis siekiamų teisės akto leidėjo tikslų. Atvejais, kai reklama gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 straipsnio, galėtume laikyti pavyzdžiui, kai iškaboje norimas naudoti pavadinimas yra daugiareikšmis žodis, ar teikiama paslaugų sfera yra specifinė, kuri visuomenėje vertinama nevienareikšmiškai. Taip pat teismas nevertino ir to, jog vienus Reklamos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus galima laikyti objektyviais, kitus subjektyviais reikalavimais.

Tais atvejais, kai reikalavimas gali būti laikomas subjektyviu (pvz. pažeidžiami visuomenės moralės principai, žeminama žmogaus garbė ir orumas), yra sunkiau įvertinti reklamos leistinumo ribas. Atsižvelgus į tai, kad, pavyzdžiui, visuomenės moralės principai neturi baigtinio sąrašo, jų negalima tiksliai įvardinti, jie yra vertinamasis dalykas - Taisyklėse nustatytas reikalavimas, kai iškilus abejonei dėl reklaminės medžiagos atitikimo įstatyme nustatytiems reikalavimas, pateikti visų bendraturčių sutikimą, gali būti vertinamas kaip numatantis papildomus saugiklius sprendžiant reklaminės medžiagos leistinumo klausimą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 69-73) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo priimtas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Teismo sprendimas, priešingai nei teigia atsakovas, yra motyvuotas ir paremtas atitinkamomis įstatymo nuostatomis. Teismas pilnai atsakė į pareiškėjo pareiškime išdėstytus pagrindinius reikalavimus. todėl atsakovo teigimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir dėl to neteisėtas, yra atmestini. Teigia, kad iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktos išorinės reklamos sąvokos matyti, jog iškaba yra speciali pateikimo priemonė, o ne pati išorinė reklama, todėl atsakovo aiškinimas, kai sąvoką „iškabą“ prilygina išorinei reklamai, yra akivaizdžiai neteisingas.

Iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 7 dalies nuostatų matyti, kad išorinė reklama ar reklama pirmiausia yra informacija, kuri yra susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla ir kuri skatina įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Todėl negalima tapatinti dviejų skirtingų sąvokų reikšmių, nes jos apibrėžia skirtingus reiškinius ar daiktus. Atsakovas tapatina du skirtingus dalykus - iškabą (kaip informacijos pateikimo priemonę) ir pačią informaciją (kuri gali būti pateikta iškaboje - lentelėje).

Todėl vertinant išorinės reklamos požymius, nagrinėjimo dalykas turėtų būti informacija, o ne iškaba, nes tik pačia informacija gali būti siekiama daryti poveikį pasirinkimui (tai galėtų būti pripažįstama reklama), arba ne (informacija, kuri neturėtų tokio tikslo nebūtų reklama). Šiuo atveju nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra „iškabos“, kaip specialios pateikimo priemonės, sąvoka, kuri neturi būti siejama su atitinkama joje pateikiama informacija. Šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra pati informacija, todėl nėra vertintinas ir informacijos pobūdis ar tikslas.

Vyriausybės atstovo nuomone, yra abejotinas ir iškabos sąvokos apibrėžimas ginčijamose Taisyklėse, nes nėra aiškus šio vienos pateikimo priemonės (iškabos) sąvokos apibrėžimo tikslas. Nors Taisyklės skirtos išorinės reklamos įrengimo tvarkai, tačiau kitų pateikimo priemonių sąvokų jose pateikta nėra. Pažymi, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Atsakovas taip pat vadovaujasi visiškai nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių neatitinkančia LVAT 2011-08-29 nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011.

Pastaroje byloje buvo nagrinėjamas su vietinės rinkliavos nustatymu susijęs klausimas ir būtent tik vietinių rinkliavų nuostatų kontekste šis klausimas buvo išspręstas, todėl negalima taikyti visiškai skirtingas bylos aplinkybes turėjusią bylą ir joje priimtą teismo nutartį. Atsakovas apeliaciniame skunde Taisyklių 13.3 punkto dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“, 15 punkto 1 pastraipą ir 15 punkto 2 pastraipą aiškina visiškai atsietai tiek nuo įstatymo leidėjo valios, tiek ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės teisės apsaugos principo.

Konstitucija gina ne vieno savininko, bet visų savininkų teises, todėl nėra logiška teigti, kad vienam savininkui sumanius užkabinti reklamą ant pastato valdomo bendrosios nuosavybės teise, galės būti teisėtai įgyvendintos tokio asmens teisės be kitų savininkų (kaip pastato bendraturčių) sutikimo, tačiau taip grubiai galėtų būti pažeistos kitų savininkų teisės į jų turimą ar valdomą turtą. Aiškinant Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatas teleologiniu (arba teisės akto leidėjo ketinimo) teisės aiškinimo metodu, matyti, kad negali būti jokių prielaidų dėl reklamos galimo neatitikimo įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, todėl vien tik dėl šio tikslo nėra būtinas nei daugumos bendraturčių sutikimas nei komisijos reikalavimas jį pateikti.

Tokie atvejai būtų draudžiami, net ir gavus sutikimą. Tačiau nepaisant to, ar reklama atitiks Reklamos įstatymo keliamus reikalavimus ar ne, visais atvejais, prieš įrengiant reklamą yra būtinas daugumos bendraturčių (kaip pastatų nuosavybės teisės turėtojų) sutikimas, o, priešingu atveju, jei bendraturčiai manytų, kad reklama gali pažeisti visuomenės moralės principus, sutikimo įrengti reklamą galėtų ir neduoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad paties atsakovo teiginiai visiškai nėra pagrįsti ir logiški, o nustatytas Taisyklėse teisinis reglamentavimas prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.

Tai teisingai konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. LVAT praktikoje yra pasisakoma, kad savivaldybės teisėkūros srityje yra ypatingai reikšmingas teisėtumo principo taikymas, nes yra nustatomos atitinkamos elgesio taisyklės. Tokiu būdu aktas, nustatantis taisykles, turi būti aiškus bei tikslus, nekeliantis abejonių dėl turinio, aktas negali būti dviprasmiškas, kad realiai būtu įgyvendinami keliami tikslai (2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-276/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą, pateikdamas tris prašymus, nurodytus šio baigiamojo teisės akto įžanginėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas pateiktą prašymą tenkino visiškai (b. l. 49-56). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kiekvieno prašymo atžvilgiu būtų racionalu pasisakyti atskirai.

Dėl pirmojo prašymo.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Konstitucinis Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1-2068 patvirtino Išorinės reklamos įrengimo taisykles ir šių taisyklių 4 punkto 1 įtraukoje, apibrėždama iškabos sąvoką, nurodė, kad iškaba – išorinė reklama <...>. Taigi iškabos definicijos aiškinimui buvo pasitelktas kitas teisinis apibrėžimas, kuris yra/buvo detalizuotas Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (redakcija nuo 2010-07-03 iki 2011-10-13). Čia pažymėta, jog išorinė reklama – reklama su įvairiomis specialiomis, kurių tarpe yra ir iškaba, pateikimo priemonėmis. O reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalį nusakoma taip: bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija <...>. Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, veikdama kaip teisėkūros subjektas, neatsižvelgė į aukštesnę teisinę galią turintį teisės aktą bei jame esančių sąvokų reikšmę. Kurdama norminį teisės aktą juridinės technikos prasme pasielgė netinkamai. Aiškindama iškabos sąvoką nepaisė išorinės reklamos ir reklamos definicijų pateiktų Reklamos įstatyme ir taip iškreipė iškabos reikšmę. Neatsižvelgė į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamą iškabos sąvokos aiškinimą. Toks Taisyklėse esančios iškabos sąvokos aiškinimas sudaro prielaidas galimų neigiamų teisinių padarinių atsiradimui, nepagrįstiems lūkesčiams, prieštarauja gero viešo administravimo, taip pat savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismo motyvacija šioje dalyje yra visiškai pakankama, todėl aptariamoje dalyje teismo sprendimas yra teisėtas ir paliktinas nepakeistu.

Dėl antrojo ir trečiojo prašymo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant teismo sprendimas pripažįstamas negaliojančiu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodomos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai ir Taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Tačiau teismas neargumentavo, kodėl skundžiami Taisyklių punktai prieštarauja minėtam teisės aktui. Teismas tik pacitavo minėtų teisės aktų nuostatas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendimas šiose dalyje yra be motyvų, todėl šiose dalyse naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p., 141 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai ir laikė 13.3 punkto dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatas panaikintomis ir pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 punkto 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir laikė 15 punkto 2 pastraipos nuostatas panaikintomis, panaikinti ir perduoti bylą šiose dalyse pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė