2013-08-30 Nr. AB-4440-3-61-3-02746-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1290/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02746-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 58 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 75 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas yra 7–8 kv. m, kartu su dar 3–4 asmenimis. Tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:1999, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir 1999 m. Higienos norma), 6.15 punktas. Teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas. Atsižvelgiant į tai, prašė teismo priteisti 75 000 Lt neturtinės žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 9–13) prašė pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir 2010 m. Higienos norma), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pareiškėjas su pertraukomis buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d. Tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą, laikotarpiais nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2012 m. kovo 20 d. ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2012 m. birželio 26 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui.

Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Esant būtinumui pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba, tinkamas gydymas, skiriami vaistai.

Teigė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl manė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 52–54) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu (b. l. 74–79) pareiškėjo D. K. skundą patenkino iš dalies – priteisė D. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Lt neturtinės žalos; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d. Lukiškių TI-K periodiškai kalėjo 181 dieną. Laikotarpiais: 2011 m. spalio 7 d. vakare, nuo 2011 m. spalio 8 d. iki 2011 m. spalio 9 d., 2011 m. spalio 10 d. ryte, nuo 2012 m. liepos 7 d. iki 2012 m. liepos 8 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. rugpjūčio 22 d. ryte, nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d., 2012 m. rugsėjo 3 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. spalio 3 d. ryte, 2012 m. spalio 19 d. ryte – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą – ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Šios aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija tik atsiradus galimybei ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti D. K. arba iš jo kameros kalinius į kitas laisvesnes kameras, t. y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, taip pat nors atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pripažįsta, kad kalinamųjų skaičius Lukiškių TI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, teismo nuomone, toks pareiškėjo kalinimo vykdymo būdas ir metodas sukėlė jam sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Pažymėjo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant 2010 m. Higienos normos 6 punktą ir Įsakymo 1.3.1 punktą. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Teismas vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (2011 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010; 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011; 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad buvimas per mažo ploto kamerose, pablogino jo sveikatą, yra pagrįstas byloje esančia medžiaga. Atsižvelgęs į pareiškėjo ligas (dešinės pusės veido nervų neuritas ir kt.), sprendė esant priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (mažo kamerų ploto) ir kilusių pasekmių. Todėl vertindamas aptartus įrodymus, teisės aktus, teismų praktiką, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo trukmę (181 dieną), pareiškėjui sukeltas sveikatos pasekmes bei pačius pareiškėjo veiksmus, siekiant pagerinti savo sveikatos būklę (prašymas perkelti iš rūkančiųjų į nerūkančiųjų kamerą), taip pat į tai, kad jam nebuvo tinkamai užtikrinta imperatyviai įsakymu įtvirtinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m), teismas konstatavo, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – į minimalų gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m) tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, sukeltas sveikatos pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 138 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ir konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 300 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta, todėl teismas laikė, kad priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. Pareiškėjas D. K. apeliaciniu skundu (b. l. 83) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas visiškai. Taip pat išreiškė norą dalyvauti teismo posėdyje.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą (b. l. 91–93), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde paaiškina, kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galbūt mažesnį, kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, nes pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjui neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo – atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde išreiškė norą dalyvauti teismo posėdyje, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl būtina nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi šios bylos proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, paminėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas iš esmės grindė nuoroda į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkto (pagal kurį, tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameros plotas vienam žmogui nustatytas ne mažiau kaip 5 kv. m) pažeidimą bei tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė).

Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas, prašydamas atlyginti neturtinę žalą nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d., nepagrįstai rėmėsi paminėta higienos norma, nes ji jau negaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d. (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 2 p.). Šiuo atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1 punktas, pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš bylos matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas buvo laikomas su pertraukomis nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2011 m. spalio 27 d., nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. ir nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. spalio 29 d.

Iš viso – 181 dieną, iš kurių apie 150 dienų (t. y. maždaug 5 mėn.) pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas. Taigi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas laikytinas nustatytu. Ši aplinkybė pripažintina pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Nekyla abejonių ir dėl to, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastai dėl kalinimo patiriamus suvaržymus.

Tačiau iš pateiktų medicininių dokumentų negalima daryti išvados, kad teisės į nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą nesuteikimas turėjo įtakos pareiškėjo sveikatos būklei. Nurodyti sveikatos sutrikimai (ypač kvėpavimo takų susirgimai) galėtų būti siejami su pareiškėjo paminėtų antisanitarinių sąlygų buvimo fakto nustatymu, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas teigė, kad laikėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatų.

Nesant objektyvių duomenų, šio pažeidimo faktas vertintinas kaip neįrodytas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas (apie 5 mėn.), tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas ir toliau vertintinas tik piniginės kompensacijos dydžio klausimas.

Pagal įstatymą, nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga − nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pareiškėjui nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 1 000 Lt, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą pakeisti: iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą pareiškėjui D. K. 300 (trijų šimtų) litų sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 000 (vieno tūkstančio litų).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė