2016-09-05 Nr. AB-16927-3-61-3-05773-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4237-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05773-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.5; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, patikslintais skundais (I t., b. l. 1–2, 38–39, 105–110) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką“ dalis: dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. lapkričio 13 d. ir dėl įrašymo pareiškėjos duomenų į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą); dėl įrašymo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2018 m. lapkričio 13 d.; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas pritaikė pareiškėjai Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 5, 6, 12 punktus bei Kriterijų vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka), 20.3.2 punktą ir nustatė draudimą 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką atsižvelgęs į tai, kad nebuvo suėjęs 1 metų terminas nuo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 261-250 dėl grąžinimo, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota per 7 dienas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (išvyko tą pačią 2014 m. gruodžio 10 d.).

Minėtos aplinkybės netaikant, pareiškėjai būtų taikytinos Tvarkos 22.1 punkto nuostatos (nebūtų draudžiama atvykti, kadangi ji, dėl neatsargumo ar nepakankamo rūpestingumo, neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 30 dienų, ir jai už tai buvo paskirta 180 Eur administracinė nuobauda, kurią ji įvykdė). 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 261-250 dėl grąžinimo buvo priimtas dėl to, kad pareiškėja, grįždama į Baltarusiją, kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną 2014 m. gruodžio 10 d., apie 3 val. ryto, dėl to, kad pavėlavo į maršrutinį autobusą, kuriuo būtų kirtusi sieną tinkamu laiku, t. y. iki 2014 m. gruodžio 9 d. 24:00 val., ir važiavo sekančiu pagal tvarkaraštį autobusu.

Taigi, 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 261-250 dėl minėto itin mažareikšmio pažeidimo buvo visiškai formalus, nors ir galiojo priimant 2015 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (21/20)-262-287 dėl grąžinimo. Tai sudaro teismui pagrindą taikyti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, 8 straipsnio 1 dalį ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį bei panaikinti skundžiamą Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 dalyje dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. lapkričio 13 d. ir dėl jos duomenų įrašymo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Teigė, kad atsakovas neteisingai nurodo, neva, pareiškėja teisėtai buvo Šengeno šalyse tik pagal išduotas 4 vizas. Atsakovo minėtos 4 vizos, kurios visos kartu tęstinai galiojo vos ilgesnį nei 1 metų laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. sausio 5 d., apėmė tik nedidelę jos ilgametės sąsajos su Lietuva ir kitomis Šengeno šalimis dalį. Pareiškėją sieja su ES ilgalaikiai socialiniai ryšiai: 2007 metais ji legaliai gyveno Norvegijoje, buvo santuokoje su Norvegijos piliečiu nuo 2007 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. vasario 26 d. ir nuo 2007 m. lapkričio 13 d. gyveno su sutuoktiniu Norvegijoje.

Vėliau pareiškėja gyveno Norvegijoje pagal jai 2012 m. rugsėjo 18 d. išduotą leidimą, kuris galiojo iki 2014 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėja teisėto buvimo ES 5 metų laikotarpiu niekada nebuvo padariusi jokių migracijos teisės reikalavimų pažeidimų. Norvegijoje gyvena pareiškėjos motina. Teigė, kad skundžiamas sprendimas yra akivaizdžiai neproporcingas pareiškėjos padarytam itin mažareikšmiam teisės pažeidimui. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja ne tik yra ne kartą keliavusi į ES valstybes nares, bet ir ilgą laiką – 5 metus – be jokių migracijos įstatymų pažeidimų teisėtai gyvenusi Šengeno valstybėje (Norvegijoje), kad ją su Šengeno (Lietuvos, Norvegijos) valstybėmis sieja itin glaudūs ir jai svarbūs socialiniai bei ekonominiai (pareiškėjos darbas tiesiogiai susijęs su išvykomis į ES šalis) ryšiai.

Pareiškėjos buvimas Šengeno valstybėse nėra pavojingas viešajai tvarkai, jų politiniam stabilumui. Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-690 privalėjo būti, tačiau iš viso nėra nurodyta jokių motyvų, dėl kurių buvo nuspręsta įrašyti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis. Be to, atsakovo paminėtas 2015 m. rugsėjo 9 d. Komisijos Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai COM(2015) 453 yra skirtas nelegalios migracijos (persikėlimų, bandymų neteisėtai persikelti ilgam laikui į kitos valstybės teritoriją) ir šių neteisėtų migrantų grąžinimo klausimų ES suderinimui, t. y. nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai.

Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-690 nėra motyvuotas, be to, jame nėra individualiai įvertinti nei pareiškėjos asmenybė ir dėl sprendimo jai atsirandančių pasekmių sunkumo mastas, nei pritaikytų sankcijų konkretūs tikslai, siekiai ir poreikis.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė atmesti (I t., b. l. 69–72, 174–179).

Paaiškino, kad ginčo sprendimas priimtas atsižvelgus į Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų PKP 2015 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (21/20)-262-287 dėl pareiškėjos grąžinimo į Baltarusijos Respubliką. Šis sprendimas patvirtina Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, jis priimtas atsižvelgus į tai, kad pareiškėja per pastaruosius vienerius metus iki 2015 m. spalio 19 d. sprendimo grąžinti ją į užsienio valstybę priėmimo dienos jau buvo grąžinta į užsienio valstybę. Migracijos departamentas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C. SIS) įvedė vadovaudamasis SIS II reglamento 24 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu 2015 m. spalio 19 d. VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų PKP priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, Migracijos departamentas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos draugai, kuriuos ji lanko, atvykdama į Lietuvos Respubliką, nelaikytina pagrindžiančia ginčijamo sprendimo neproporcingumą ar neteisėtumą. Visos Šengeno vizos pareiškėjai buvo išduotos turizmo tikslais, t. y. pareiškėja, atvykusi į Lietuvos Respubliką su tokia viza, neturėjo teisės dirbti, nepagrįsti yra pareiškėjos argumentai, kad ginčijamas sprendimas užkerta kelią pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno valstybes darbo tikslais. Pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 16–171 punktais, duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš Sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo. Migracijos departamente toks pareiškėjos prašymas išbraukti jos duomenis iš Sąrašo gautas nebuvo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu (I t., b. l. 186–191) pareiškėjos A. P. skundą patenkino ir panaikino 2015 m. lapkričio 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-690 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką“.

Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 19 d. pareiškėjai važiuojant į Baltarusiją per Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų postą, Lietuvos pareigūnai nustatė, kad ji 7 dienas buvo Lietuvos ir (ar) kitose Šengeno valstybėse neteisėtai (viršijo jai išduotos ir galiojusios nuo 2015 m. liepos 6 d. iki 2016 m. sausio 5 d. Šengeno valstybių trumpalaikės daugkartinės (C) vizos Nr. 002357205 (LTU) leistiną buvimo Šengeno šalyse 90 dienų skaičių, nes buvo 97 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį, neteisėtai Šengeno erdvėje buvo nuo 2015 m. spalio 13 d.), ir kad tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 punkto, 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Už tai 2015 m. spalio 19 d. pareiškėjai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 1449P-40780931-15, kuriuo paskirta 180 Eur bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnį, kurią pareiškėja sumokėjo. Tą pačią dieną (2015 m. spalio 19 d.) VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų PKP priėmė sprendimą Nr. (21/20)-262-287 įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2015 m. spalio 26 d. Pareiškėja išvyko 2015 m. spalio 19 d.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė 2015 m. lapkričio 5 d. teikimu Nr. (21/20)-12-4943 informavo Migracijos departamentą apie tai, kad pareiškėja 2015 m. spalio 19 d. pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 punkto, 124 straipsnio 1 punkto reikalavimus, kad jai pagal ATPK 206 straipsnį paskirta 180 Eur bauda ir įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo priėmimo, pareiškėja šį sprendimą įvykdė. Taip pat informavo, kad pareiškėja jau ne pirmą kartą buvo grąžinta į užsienio valstybę – 2014 m. gruodžio 10 d. pareiškėjai buvo surašytas sprendimas dėl grąžinimo į Baltarusijos Respubliką Nr. 21/20-260-250, kuris buvo įvykdytas.

Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė nutarė prašyti Migracijos departamento direktoriaus vieneriems metams įtraukti pareiškėjos duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 111, 113, 12 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1, 3 dalimis, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3K-106 (toliau – ir Nuostatai), 7.13, 7.14, 7.15, 11.7, 12 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 20.3.2 punktu, 2015 m. lapkričio 13 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė:

1) uždrausti Baltarusijos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. lapkričio 13 d.; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą), įrašyti šiame punkte nurodytus duomenis; 3) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1, 3 dalis iki 2018 m. lapkričio 13 d.

Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, Taisyklių 5, 111 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1–3 dalimis, Tvarkos 19.1, 19.2, 19.3, 19.4.2, 19.4.3, 20.3.2, 5 punktais.

Ginčo atveju, viena vertus, pareiškėjos situacija atitiko Tvarkos 20.3.2 punktą, nes pareiškėja šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturėjo ir Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu 2014 m. gruodžio 10 d. VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Lavoriškių SPP sprendimu Nr. 261-250 jau buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau, kita vertus, atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos 5 punktu ir atsižvelgęs į ginčo aplinkybių visumą, sprendimo dėl draudimo atvykti galėjo nepriimti. Teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėja neteisėtai Lietuvos Respublikoje buvo trumpą laiko tarpą (2014 m. gruodžio 10 d. (apie 3 val.) ir nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 19 d. (7 dienas), paskirtas baudas už administracinio teisės pažeidimą sumokėjo, sprendimus įpareigoti išvykti įvykdė nedelsdama. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėja siekė piktybiškai pažeisti buvimo Lietuvoje tvarką. Teismo vertinimu, pareiškėja laiku neišvykti iš Lietuvos Respublikos galėjo dėl neatsargumo ar nepakankamo rūpestingumo.

Skundžiamas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-690 neatitinka proporcingumo kriterijaus. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, daryta išvada, kad pareiškėjai taikytos priemonės neturi varžyti jos akivaizdžiai labiau negu būtina. Juolab, kad šiai situacijai taikytina SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalies nuostatos imperatyviai neįpareigoja Migracijos departamento įvesti perspėjimo. Įpareigojus pareiškėją išvykti, laikytina, kad nelegalios migracijos rizikos nebėra. Papildomų priemonių skyrimas (draudimo atvykti nustatymas ir įtraukimas į sąrašą), teismo vertinimu, nėra būtinas. Pareiškėja teismui taip pat pateikė įmonės „Džovit“ prašymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos darbo pobūdis susijęs su dažnomis kelionėmis į užsienį. Be to, pareiškėjai buvo suteiktas leidimas gyventi Norvegijoje, kurioje buvo sudariusi santuoką, ir kurioje gyvena jos mama.

Teismas pažymėjo, jog teismas vykdo teisingumą ir turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai. Teismo vertinimu, šio ginčo užbaigimas atmetant pareiškėjos skundą ir paliekant galioti formaliai teisėtą ginčo sprendimą, neatitiktų teisingam procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų. Skundžiamas sprendimas yra formalus, priimtas nesilaikant proporcingumo principo, todėl yra naikintinas.

Pareiškėja prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodo prašomos priteisti sumos, prašymo nepagrindė išlaidų apskaičiavimu. Pažymėta, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti (II t., b. l. 37–41).

Tvirtina, kad teisės aktuose yra nustatyta administracinė (t. y. ne teisminė) procedūra, kurios tikslas – užtikrinti užsieniečiams teisę ir galimybę pateikti Migracijos departamentui reikšmingus faktinius duomenis ir motyvus dėl taikomos priemonės, o Migracijos departamentui – galimybę visapusiškai įvertinti susijusius faktinius duomenis ir nustatyti tokį draudimo terminą, kuris yra tinkamiausias individualiu atveju. Užsienietis neturi pareigos privalomai kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išbraukti jo duomenis iš sąrašo, tačiau, atsakovo manymu, nagrinėjant užsieniečio skundą teisme, turėtų būti vadovaujamasi tais faktiniais duomenimis, kurie buvo surinkti iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Migracijos departamentas, įvertinęs teismo motyvus, mano, kad teismas rėmėsi ne tik tais duomenimis, kurie buvo surinkti iki ginčijamo sprendimo priėmimo, bet ir pareiškėjos su patikslintu skundu pateiktais duomenimis. Mano, kad teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo proporcingumą, nepagrįstai vadovavosi duomenimis apie pareiškėjos turėtą leidimą gyventi Norvegijoje, darbo pobūdį. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo galimybės ištirti ir įvertinti šių aplinkybių.

Teigia, kad teismo sprendime nebuvo įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymi, kad pareiškėjos veiksmai (tikrovės neatitinkančių ir neišsamių duomenų pateikimas prašyme dėl vizos) taip pat lėmė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas neturėjo galimybių įvertinti kai kurių aplinkybių.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas, įvertinus jo priėmimo metu turėtus duomenis, atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Atsižvelgiant į tai bei į aplinkybę, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti terminą ar nenustatyti draudimo, atsakovas mano, jog Migracijos departamentas neturėjo galimybės ir pagrindo, vadovaudamasis vien tik teismo minimu teisingumo principu, nesant jokių išimtinių aplinkybių, pareiškėjos atžvilgiu priimti kitokį sprendimą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėja, siekdama, jog jos duomenys būtų išbraukti iš sąrašo ir šio prašymo pagrįstumą įrodinėdama naujais įrodymais, privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą Taisyklių nustatyta tvarka.

Nurodo, kad teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties bylą išsprendė neteisingai. Nurodo ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Pareiškėja A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas (II t., b. l. 47–49).

Nurodo, kad atsakovo samprotavimai dėl pareiškėjos teisės (anot jo – pareigos) nesikreipiant į teismą prašyti iš Migracijos departamento naujo sprendimo neatitinka Įstatymo 136 straipsnyje nustatytos sprendimų apskundimo teismui tvarkos. Be to, ikiteisminės derybos su atsakovu nepratęsia ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 dienų apskundimo teismui termino. Administraciniai teismai ne kartą pasisakė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu dėl pareiškėjo duomenų išbraukimo nepatvirtina ginčijamo sprendimo proporcingumo, kadangi vertinamas būtent šis teisės aktas, o ne galimi vėlesni pareiškėjo ir atsakovo veiksmai.

Administracinio teismo teisė ir pareiga būti aktyviam, rinkti ir tirti įrodymus nustatant visas bylai svarbias aplinkybes yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme, atitinka teismų praktiką. Atsakovo argumentai, neva, teismas neturėjo priimti ir vertinti pareiškėjos paaiškinimų ir papildomų dokumentų, kurių nesurinko ir nevertino Migracijos departamentas savo sprendime, yra nepagrįsti.

Mano, kad apeliacinio skundo argumentai dėl kvestionavimo teismo teisės panaikinti Migracijos departamento formaliai teisėtą, tačiau akivaizdžiai neproporcingą sprendimą (individualų teisės aktą), yra atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-690 „Dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, nusprendęs, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra formalus, priimtas nesilaikant proporcingumo principo, todėl naikintinas. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi tik tais duomenimis, kurie buvo surinkti iki ginčijamo sprendimo priėmimo, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi ir pareiškėjos su patikslintu skundu pateiktais duomenimis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė 2015 m. lapkričio 5 d. teikimu Nr. (21/20)-12-4943 informavo Migracijos departamentą apie tai, kad pareiškėja 2015 m. spalio 19 d. pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 punkto, 124 straipsnio 1 punkto reikalavimus, kad jai pagal ATPK 206 straipsnį paskirta 180 Eur bauda ir ji įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo priėmimo, kad pareiškėja šį sprendimą įvykdė. Taip pat informavo, kad pareiškėja jau ne pirmą kartą buvo grąžinta į užsienio valstybę: 2014 m. gruodžio 10 d. pareiškėjai buvo surašytas sprendimas dėl grąžinimo į Baltarusijos Respubliką Nr. 21/20-260-250, kuris buvo įvykdytas. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė nutarė prašyti Migracijos departamento direktoriaus vieneriems metams įtraukti pareiškėjos duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą (I t., b. l. 79–80). Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 111, 113, 12 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1, 3 dalimis, Nuostatų 7.13, 7.14, 7.15, 11.7, 12 punktais, Tvarkos 20.3.2 punktu, 2015 m. lapkričio 13 d. priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) uždrausti Baltarusijos pilietei A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. lapkričio 13 d.; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą), įrašyti šiame punkte nurodytus duomenis; 3) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Baltarusijos Respublikos pilietei A. P. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1, 3 dalis iki 2018 m. lapkričio 13 d. (I t., b. l. 90–92).

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) numatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Vadovaujantis Tvarkos 19 punktu, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas; užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko; buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta.

Tvarkos 20.3.2 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos jau ne pirmą kartą buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas, neįleistas, išsiųstas, neteisėtai išvyko arba jeigu šiuo laikotarpiu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta.

Pažymėtina, kad Tvarkos 5 punkte numatyta, jog atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.

Kiek tai susiję su asmens duomenų įrašymu į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, Taisyklių 111 punktas (2015 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 22 redakcija) nustato, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį.

SIS II reglamento 24 straipsnio, reglamentuojančio perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygas, 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 d.); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 d.). Minėto reglamento 21 straipsnyje numatyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Priešingai – Tvarkoje nurodyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama kiekvienu atveju prieš priimant atitinkamą sprendimą. Be to, įvertinus SIS II reglamento nuostatas, matyti, kad šio reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju perspėjimas įvedamas ne visais atvejais, o Migracijos departamentui nusprendus tai padaryti, nustačius, kad atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Taigi, tokio pobūdžio sprendimas turi būti pakankamai motyvuotas: jį priimant turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas ankstesnis sprendimas dėl grąžinimo į užsienio valstybę, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Iš ginčijamo Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo matyti, kad jį atsakovas priėmė įvertinęs tik tai, jog pareiškėja per pastaruosius vienerius metus jau ne pirmą kartą buvo grąžinta į užsienio valstybę ir nėra nustatyta pareiškėjos ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Tačiau, kaip kad pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Tvarkos 5 punktą, atsakovas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, sprendimo dėl draudimo atvykti galėjo ir nepriimti, todėl būtinybė priimti ginčijamą sprendimą turėjo būti aiškiai pagrįsta. Kaip matyti iš Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo, prieš jį priimant, nebuvo įvertintos 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2015 m. spalio 19 d. sprendimų dėl pareiškėjos grąžinimo į užsienio valstybę priėmimo aplinkybės: pareiškėja neteisėtai Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse buvo pakankamai trumpą laiko tarpą (2014 m. gruodžio 10 d. (apie 3 val.) ir 7 dienas nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 19 d. (I t., b. l. 82, 162), paskirtas baudas už administracinį teisės pažeidimą sumokėjo, sprendimus įpareigoti išvykti įvykdė nedelsdama. Pažymėtina, kad jau pačiu sprendimu dėl pareiškėjos grąžinimo buvo užkirstas kelias nelegaliai migracijai. Ginčijamame sprendime nėra argumentų, kodėl pasiekti šio tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien grąžinus pareiškėją į užsienio valstybę, ar nurodyta kitų tikslų, kurių būtų papildomai siekiama šiuo sprendimu. Be to, sprendimas įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą nemotyvuotas, kadangi pateikiamas vien tik teisės normų citavimas, nenurodant jokių individualių šios bylos aplinkybių, kurios pagrįstų tokio perspėjimo įvedimo būtinybę konkrečiu atveju.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu sprendimu taikytos poveikio priemonės nėra motyvuotos, tokių priemonių taikymas nagrinėjamu atveju nėra būtinas teisės aktuose nurodytiems tikslams pasiekti.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su Migracijos departamento argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis tik tais duomenimis, kurie buvo surinkti iki ginčijamo sprendimo priėmimo: byloje nėra duomenų, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas būtų suteikęs galimybę pareiškėjai teikti paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos ji nurodė ir pateikė teismui, todėl teismas pagrįstai priėmė ir vertino įrodymus, kurių iki ginčijamo sprendimo priėmimo pateikti pareiškėja neturėjo galimybių.

Atsakovo teiginys, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis į atsakovą su prašymu dėl jos duomenų išbraukimo, taip pat nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo, kadangi vertinamas būtent Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas ir jo teisėtumas ir pagrįstumas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikintas Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-690, priimtas nustačius ir įvertinus ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, todėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas. Į bylą pateikta 2016 m. balandžio 21 d. atstovavimo sutartis, 2016 m. birželio 15 d. advokato orderis, 2016 m. birželio 15 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 266, kurioje nurodyta suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 700 Eur, ir šios sumos sumokėjimą patvirtinantis kvitas (II t., b. l. 57–60). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, ji turi teisę į patirtų išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu maksimali priteistina suma už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 983,97 Eur. Taigi, pareiškėjos prašoma 700 Eur suma neviršija maksimalių dydžių ir yra priteistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai A. P. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius