2025-06-18 Nr. AB-10450-3-61-3-09454-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-902-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09454-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2023 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (21.222 Mr)-FR0682-141 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2023 m. birželio 8 d. sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2023 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. S-(7-2023/125) dalį, kuria patvirtintas VMI 2023 m. gegužės 27 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-141 (toliau – ir 2023 m. spalio 30 d. sprendimas). Pareiškėja taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė šias pagrindines aplinkybes bei argumentus:

2.1. Visą savo gyvenimą pareiškėja nuosavybės teise valdė penkis žemės sklypus. Pareiškėja turėjo planų viename iš minėtų žemės sklypų ateityje statyti gyvenamąjį namą, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, ji nutarė dalį turimų žemės sklypų padovanoti savo sūnui. 2019 m. lapkričio 13 d., sudarydama dovanojimo sutartį, pareiškėja perleido savo sūnui tris turėtus žemės sklypus (toliau – ir ginčo žemės sklypai). Pareiškėja tikėjosi, kad viename iš padovanotų ginčo žemės sklypų jos sūnus statys gyvenamąjį namą.

Praėjus tam tikram laikotarpiui, pareiškėjos sūnus nusprendė parduoti pareiškėjos perleistus ginčo žemės sklypus. Pareiškėjos sūnui pardavus ginčo žemės sklypus tretiesiems asmenims, 2021 m. rugsėjo 17 d. pareiškėja ir jos sūnus sudarė paskolos sutartį. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas atliko 2019–2021 m. laikotarpio pareiškėjos mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. 2023 m. balandžio 13 d. atsakovas surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222 Mr)-FR0680-110) (toliau – ir 2023 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas).

Priimdamas minėtą aktą, atsakovas konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja sudarė trijų ginčo žemės sklypų dovanojimo sandorius su savo sūnumi, siekdama padidinti nekilnojamojo turto įsigijimo vertę, tokiu būtu sumažinti GPM apmokestinamąsias pajamas ir nemokėti mokėtino PVM nuo pareiškėjos ir jos sūnaus vardu gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. Dėl šios priežasties, priimdamas 2023 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą, atsakovas apskaičiavo pareiškėjos turimas 37 986 Eur dydžio PVM ir 15 456,79 Eur dydžio GPM mokestines nepriemokas.

Atsakovas 2023 m. gegužės 27 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222Mr) FR0682-141 (toliau – ir 2023 m. gegužės 27 d. sprendimas) patvirtino apskaičiuotas pareiškėjos turimas mokestines nepriemokas, apskaičiavo pareiškėjai mokėtinus 8 161,49 Eur dydžio delspinigius už nesumokėtą PVM bei 1 554,80 Eur dydžio delspinigius už nesumokėtą GPM ir skyrė pareiškėjai 18 993 Eur dydžio baudą už nesumokėtą PVM bei 7 728 Eur dydžio baudą už nesumokėtą GPM. Pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti atsakovo 2023 m. gegužės 27 d. sprendimą.

Išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą skundą, Komisija 2023 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą atmesti pareiškėjos skundą.

2.2. Tiek atsakovas, priimdamas 2023 m. gegužės 27 d. sprendimą, tiek Komisija, priimdama 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, netinkamai atkūrė tikrąsias sandorių sudarymo aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, jog, sudarydama dovanojimo sandorius, iš tikrųjų pareiškėja siekė parduoti ginčo žemės sklypus. Pareiškėja nurodė, kad ji neturi pakankamai verslo žinių. Pareiškėjos turimi žemės sklypai priklausė pareiškėjai ilgą laiką. Sudarydama ginčo žemės sklypų dovanojimo sandorius, pareiškėja norėjo materialiai padėti savo vaikams – pagerinti jų gyvenimo sąlygas.

Pareiškėja nurodė, kad teisės aktai nenustato jokios pareigos jai įrodinėti dovanojimo sandorių būtinumo. Pareiškėjos turimų žemės sklypų įsigijimo sandoriai ir ginčo žemės sklypų dovanojimo sandoriai nebuvo vienas po kito sekantys veiksmai. Gavęs iš pareiškėjos ginčo žemės sklypus, pareiškėjos sūnus nesiėmė jokių kryptingų veiksmų, susijusių su ginčo žemės sklypų pardavimu, ir iš karto minėtų žemės sklypų tretiesiems asmenims neperleido. Pareiškėja neneigė fakto, kad, pardavęs ginčo žemės sklypus, pareiškėjos sūnus turėjo galimybę ir paskolino motinai prašomą pinigų sumą.

Pareiškėja įvardijo, kad atsakovo atlikto patikrinimo metu pareiškėja pateikė atsakovui detalius paaiškinimus apie kiekvieno iš penkių žemės sklypų įsigijimo ir perleidimo pagal dovanojimo sandorius aplinkybes. Pareiškėja pažymėjo, kad, priimdamas 2023 m. gegužės 27 d. sprendimą, atsakovas nekvestionavo pareiškėjos sudarytų ginčo žemės sklypų įsigijimo sandorių, o kvestionavo tik pareiškėjos sudarytus ginčo žemės sklypų dovanojimo sandorius. Pareiškėja pabrėžė, kad atlikto patikrinimo metu atsakovas raštu apklausė ginčo žemės sklypų pirkėjus.

Minėti pirkėjai patvirtino aplinkybę, kad ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius atliko pareiškėjos sūnus. Pareiškėja nurodė, kad atlikto patikrinimo metu atsakovo nustatytas faktas, jog įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjos sūnus nedeklaravo pajamų, gautų jam pardavus pareiškėjos padovanotus ginčo sklypus, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingas. Pareiškėja akcentavo, kad, pardavęs ginčo žemės sklypus, jos sūnus pervedė dalį gautų pajamų į jos banko sąskaitą kaip pareiškėjai suteiktos paskolos dalį.

Atsakovas nenustatė to, kad pareiškėja gavo pajamų už parduotus ginčo žemės sklypus.

2.3. Priimdama 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, Komisija nepagrįstai sprendė, kad pareiškėją ir jos sūnų sieja glaudūs asmeniniai ryšiai. Pareiškėja teigė, kad ją ir jos sūnų sieja tiesiog giminystės ryšiai. Pareiškėja pažymėjo, kad aplinkybę apie jos ir jos sūnaus tarpusavio ryšius Komisija įvertino išimtinai remdamasi tuo, kad pareiškėjos ir jos sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta sutapo. Pareiškėja pabrėžė, kad ji ir jos sūnus gyveno tuo pačiu adresu esančioje deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tačiau, pareiškėjos sūnui paskolinus pareiškėjai pinigų, pareiškėja nusipirko atskirą būstą.

2.4. Priimdama 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, Komisija nepagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kad atlikto patikrinimo metu tarp pareiškėjos ir jos sūnaus nebuvo nustatytas susitarimas dėl būsimų pajamų, gautų pardavus ginčo žemės sklypus, paskirstymo, savaime nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją. Pareiškėja manė, kad vien faktas, jog, pardavęs ginčo žemės sklypus, pareiškėjos sūnus pervedė pareiškėjai tik dalį už parduotus ginčo žemės sklypus gautų pajamų, patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjos sūnus ne pervedė pareiškėjai už parduotus ginčo žemės sklypus gautas pajamas, o paskolino pareiškėjai pinigus.

2.5. Tiek atsakovas, priimdamas 2023 m. gegužės 27 d. sprendimą, tiek Komisija, priimdama 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, nepagrįstai vertino, kad, sudarydama ginčo žemės sklypų dovanojimo sandorius ir gaudama iš sūnaus paskolą, pareiškėja vykdė ekonominę veiklą. Pareiškėja pabrėžė, kad ji nevykdė ir nevykdo jokios ekonominės veiklos. Pareiškėja neturi ir neketina turėti jokių kitų žemės sklypų. Sandoriai, susiję su ginčo sklypais, yra vienkartinio ir netęstinio pobūdžio. Pareiškėja laikėsi nuomonės, kad nekilnojamojo turto – ginčo žemės sklypų – pardavimo ir dovanojimo sandoriai savaime negali būti traktuojami kaip ekonominės veiklos vykdymas. Aplinkybė, kad pareiškėjos perleisti ginčo žemės sklypai pagal naudojimo būdą yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, savaime neįrodo to, kad pareiškėja vykdė ir (ar) vykdo ekonominę veiklą kaip nekilnojamojo turto prekybininkė.

2.6. Tiek atsakovas, priimdamas 2023 m. gegužės 27 d. sprendimą, tiek Komisija, priimdama 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, mokestiniais tikslais netinkamai kvalifikavo pareiškėjos sudarytus sandorius ir nepagrįstai plečiamai aiškino turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėja tvirtino, kad teisės aktų nuostatos nenustato jokių aplinkybių, sudarančių neabejotiną pagrindą manyti, jog mokesčių mokėtojas siekė sudaryti tariamus ar apsimestinius sandorius. Pareiškėja teigė, kad tiek atsakovas, priimdamas 2023 m. gegužės 27 d. sprendimą, tiek Komisija, priimdama 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nenurodė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog pareiškėja sudarė apsimestinius sandorius siekdama išvengti papildomų mokesčių ir (ar) gauti mokestinę naudą. Pareiškėja laikėsi nuomonės, kad jos atlikti ginčo žemės sklypų dovanojimo sandoriai ir pareiškėjos sūnaus atlikti ginčo žemės sklypų pardavimo sandoriai nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

2.7. Priimdama 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, Komisija iš viso nevertino pareiškėjos skunde išdėstytų pagrindinių ir teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų argumentų. Pareiškėja pažymėjo, kad, išnagrinėjusi jos pateiktą skundą, Komisija pasisakė tik dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) atskirų nuostatų taikymo, pareiškėjos ekonominės veiklos vykdymo vertinimo ir GPM bei PVM apskaičiavimo pagrįstumo, tačiau net nesvarstė pareiškėjos pateiktų argumentų. Komisija išnagrinėjo pareiškėjos skundą atmestinai ir paviršutiniškai, faktiškai atkartojo 2023 m. gegužės 27 d. sprendime nurodytus teiginius ir vadovavosi vien nepagrįstomis prielaidomis.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šias pagrindines aplinkybes ir argumentus:

4.1. Atsakovas atliko pareiškėjos 2019–2021 m. laikotarpio mokėtino PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. 2023 m. balandžio 13 d. atsakovas surašė pareiškėjos mokėtino PVM ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimo aktą. Atlikdamas patikrinimą, atsakovas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 13 d., sudarydama dovanojimo sutartį Nr. 8-8252 (sandorio vertė: 218 800 Eur), pareiškėja padovanojo savo sūnui tris ginčo žemės sklypus. 2019–2021 m. visus ginčo žemės sklypus pareiškėjos sūnus pardavė. Priimdamas 2023 m. balandžio 13 d. aktą, atsakovas konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja sudarė su savo sūnumi trijų žemės sklypų dovanojimo sandorį siekdama sumažinti gaunamų apmokestinamųjų pajamų dydį ir išvengti mokėtinų GPM ir PVM mokestinių prievolių. Atsakovas pažymėjo, kad tikrasis ginčo žemės sklypų pardavėjas yra ne pareiškėjos sūnus, o pati pareiškėja. Todėl pareiškėjos pajamos, gautos pardavus ginčo žemės sklypus, turi būti laikomos pareiškėjos gautomis nekilnojamojo turto pardavimo pajamomis. Dėl šių priežasčių, priimdamas 2023 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą, atsakovas papildomai apskaičiavo pareiškėjai 15 456,79 Eur GPM ir 37 986 Eur PVM mokestines nepriemokas, 1 554,80 Eur dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą GPM bei 8 161,49 Eur dydžio delspinigius už nesumokėtą PVM, 7 728 Eur dydžio baudą už nesumokėtą GPM bei 18 993 Eur dydžio baudą už nesumokėtą PVM.

4.2. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nepagrįstai teigė, kad atsakovas netinkamai nustatė ir įvertino tikrąsias sandorių sudarymo aplinkybes bei tikslus. Atsakovas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja sudarė su trečiaisiais asmenimis aštuonis notarinius susitarimus dėl būsimo turto pardavimo. Sudarydami notarinius susitarimus dėl būsimo turto pardavimo, tretieji asmenys įsipareigojo iki susitarimuose nustatytos datos parduoti pareiškėjai žemės sklypus, į kuriuos turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Minėtais susitarimais asmenys įsipareigojo išduoti pareiškėjai įgaliojimus atstovauti jų interesams atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus. Atsakovas akcentavo, kad, siekdama įgyti žemės sklypus, pareiškėja skolinosi pinigines lėšas pagal vekselius. Sudarydama minėtus susitarimus, pareiškėja įgijo penkis žemės sklypus ir siekė įgyti daugiau žemės sklypų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo žemės sklypų dovanojimo sutarties sudarymo dieną pareiškėjos sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta sutapo su pareiškėjos deklaruota gyvenamąja vieta, pareiškėjos sūnus nedirbo ir nedeklaravo jokių gautų pajamų, taip pat nebuvo išsiėmęs jokių leidimų gyvenamųjų namų statybai. Visas gautas pajamas už parduotus ginčo žemės sklypus, atlikdamas mokėjimo pavedimus, pareiškėjos sūnus pervedė (grąžino) pareiškėjai. Mokėjimo pavedimo paskirties skiltyse pareiškėjos sūnus nurodė, kad jis atlieka pavedimą mamai. 2021 m. rugsėjo 17 d. pareiškėja ir jos sūnus sudarė paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjos sūnus paskolino pareiškėjai 94 000 Eur dydžio pinigų sumą. Atsakovas pabrėžė, kad, sudarydama minėtą paskolos sutartį, pareiškėja įsipareigojo grąžinti pasiskolintą pinigų sumą iki 2023 m. gruodžio 30 d., kai parduos gyvenamąjį būstą, kuriame yra deklaruota pareiškėjos, jos dviejų sūnų ir vieno iš sūnų sutuoktinės gyvenamoji vieta. 2021 m. rugsėjo 22 d., sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8-8204 (sandorio vertė: 96 000 Eur), minėtas pinigines lėšas pareiškėja panaudojo gyvenamajam būstui – butui adresu (duomenys neskelbtini), įsigyti. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, atsakovas laikėsi pozicijos, kad, atlikdamas mokestinį patikrinimą, jis pagrįstai konstatavo, jog, sudarydama dovanojimo sandorius, iš tikrųjų pareiškėja siekė parduoti ginčo žemės sklypus.

4.3. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad ji nevykdė ir nevykdo jokios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklos. Atsakovas pažymėjo, kad 2017–2018 m. pareiškėja įsigijo penkis žemės sklypus. Minėtus žemės sklypus, įskaitant ginčo žemės sklypus, 2019–2021 m. pareiškėja savo ir savo sūnaus vardu pardavė tretiesiems asmenims. Atsakovas nurodė, kad 2017–2021 m. pareiškėjos vykdytų aktyvių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiksmų seka sudaro pagrindą konstatuoti tęstinę ekonominę veiklą. Pareiškėjos nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai – minėtus sandorius pareiškėja tiesioginiu ir netiesioginiu būdu vykdė savarankiškai per tęstinį laikotarpį. Tęstinis nekilnojamojo turto sandorių sudarymo laikotarpis leidžia spręsti apie tęstinį ir pasikartojantį ekonominės veiklos vykdymą. Atsakovas pabrėžė, kad mokestinio patikrinimo metu jis įvertino ginčo laikotarpiu pareiškėjos sudarytus sandorius, su jais susijusias aplinkybės bei jų atitiktį individualios veiklos vykdymo požymiams. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos santykiai su kitomis sandorių šalimis skiriasi nuo darbdavio ir darbuotojų santykių. Pareiškėja vykdė sandorius savarankiškai, t. y. asmeniškai pasirašė susitarimus dėl būsimo turto pardavimo, atliko mokėjimus, gavo asmenų įgaliojimus, sudarė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis.

4.4. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nepagrįstai nurodė, kad, priimdamas 2023 m. gegužės 27 d. sprendimą, atsakovas netinkamai taikė turinio viršenybės prieš formą principą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja sudarė ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartį su artimais giminystės ryšiais susijusiu asmeniu – savo sūnumi. Sudarydama ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartį su savo sūnumi, pareiškėja įgijo galimybę pasinaudoti mokestine lengvata. Pareiškėjos sūnui pardavus dovanotus ginčo žemės sklypus tretiesiems asmenims už ginčo žemės sklypų įsigijimo kainą ir (ar)mažesnę kainą, pareiškėjai nekilo mokestinė prievolė apskaičiuoti ir sumokėti GPM. Jeigu pareiškėja būtų tiesiogiai pardavusi įsigytus ginčo žemės sklypus, ji turėtų prievolę sumokėti mokėtiną GPM, apskaičiuotą nuo skirtumo tarp ginčo žemės sklypų įsigijimo kainos ir ginčo žemės sklypų pardavimo tretiesiems asmenims kainos, ir mokėtiną PVM nuo gautų pajamų vykdant ekonominę veiklą. Už parduotus ginčo žemės sklypus gautas pajamas pareiškėjos sūnus pervedė (grąžino) pareiškėjai, pavedimo paskirtyje nurodydamas „pinigų siuntimas“ bei „pavedimas mamai“. Minėtas lėšas pareiškėja panaudojo gyvenamajam būstui – butui adresu (duomenys neskelbtini), įsigyti. Atlikdamas patikrinimą, atsakovas nenustatė jokio būtino ginčo žemės sklypų dovanojimo sandorio būtino ir (ar) ekonomiškai pagrįsto tikslo. Vadovaudamasis MAĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatomis, atsakovas teigė, kad pareiškėja sudarė ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartį išimtinai siekdama mokestinės naudos, t. y. įteisinti didesnę ginčo žemės sklypų įsigijimo kainą, sumažinti ginčo žemės sklypų pardavimo pajamų, apmokestinamų GPM, skirtumą bei išvengti PVM mokėjimo. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos vykdomos ekonominės veiklos vertinimas sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2019–2021 m. pareiškėja perleido kitiems asmenims penkis nekilnojamojo turto objektus. 2019 m. lapkričio 13 d., sudarydama dovanojimo sutartį Nr. 8-8252 (sandorio vertė: 218 800 Eur), pareiškėja padovanojo savo sūnui tris žemės sklypus (žemės sklypų adresai: (duomenys neskelbtini)). Ginčo žemės sklypų vertę dovanojimo sutarties šalys – pareiškėja ir jos sūnus – įvertino pagal valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) atlikto masinio vertinimo būdu nustatytą ginčo žemės sklypų vertę. 2019–2021 m. pareiškėjos sūnus pardavė gautus ginčo žemės sklypus.

Atsakovas atliko 2019–2021 m. laikotarpio pareiškėjos mokėtino GPM ir PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Mokestinio patikrinimo metu atkūręs tikrąsias sandorių sudarymo aplinkybes, atsakovas nustatė, kad pareiškėjos sudaryta ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartis yra apsimestinė – parduoti ginčo žemės sklypus iš tikrųjų siekė pareiškėja, ir ginčo žemės sklypų pardavimo sandorius bei ekonominę veiklą vykdė pati pareiškėja. Vykdydama ekonominę veiklą, pareiškėja nedeklaravo ginčo žemės sklypų pardavimo pajamų ir neapskaičiavo bei nesumokėjo nuo gautų ginčo žemės sklypų pardavimo pajamų mokėtino GPM ir PVM.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, atsakovas, priimdamas 2023 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą, konstatavo, kad, sudarydama ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartį, iš tikrųjų pareiškėja siekė padidinti ginčo žemės sklypų įsigijimo vertę, sumažinti pareiškėjos parduodamų nekilnojamojo turto objektų skaičių bei apmokestinamąsias pajamas ir išvengti mokėtino GPM ir PVM mokestinių prievolių. Dėl šių priežasčių atsakovas papildomai apskaičiavo pareiškėjai 15 456,79 Eur GPM ir 37 986 Eur PVM mokestines nepriemokas, 1 554,80 Eur dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą GPM bei 8 161,49 Eur dydžio delspinigius už nesumokėtą PVM, 7 728 Eur dydžio baudą už nesumokėtą GPM bei 18 993 Eur dydžio baudą už nesumokėtą PVM. 2023 m. gegužės 27 d., priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas patvirtino pareiškėjai apskaičiuotas mokestines nepriemokas, delspinigius ir skirtas baudas.

Pareiškėja pateikė atsakovui papildomus paaiškinimus. 2023 m. birželio 8 d. atsakovas priėmė sprendimą patvirtinti 2023 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą. Pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti 2023 m. gegužės 27 d. ir 2023 m. birželio 8 d. sprendimus. 2023 m. spalio 30 d., priimdama sprendimą, Komisija atmetė pareiškėjos skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, sudarydami ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartį, pareiškėja ir jos sūnus siekė ne įprastinių tokiems sandoriams būdingų tikslų (apdovanoti dovanos gavėją), o išimtinai siekė išvengti mokestinių prievolių ir gauti mokestinės naudos.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 13 d. sudarydama dovanojimo sutartį, pareiškėja padovanojo savo sūnui tris žemės sklypus (sandorio vertė: 218 800 Eur). Sudarydama ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartį su artimais giminystės ryšiais susijusiu asmeniu – savo sūnumi, pareiškėja taip pat įgijo teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatose įtvirtinta mokestine lengvata. Sudarydami dovanojimo sutartį, pareiškėja ir jos sūnus susitarė vertinti ginčo žemės sklypų vertę pagal Registrų centro atlikto masinio turto vertinimo būdo taikymo metu nustatytą ginčo žemės sklypų vertę. Padovanotus ginčo žemės sklypus pareiškėjos sūnus pardavė kitiems asmenims už Registrų centro atlikto masinio turto vertinimo būdo taikymo metu nustatytą ginčo žemės sklypų kainą arba mažesnę kainą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, ginčo žemės sklypų vertę įvertinus pagal Registrų centro atlikto masinio turto vertinimo būdo taikymo metu nustatytą ginčo žemės sklypų vertę, pareiškėjai, jos sūnui pardavus ginčo žemės sklypus, nekilo mokestinės prievolės apskaičiuoti ir sumokėti GPM ir PVM. 2021 m. rugsėjo 17 d. pareiškėja ir jos sūnus sudarė paskolos sutartį (sandorio vertė: 94 000 Eur). Dalį pajamų, gautų pardavus ginčo žemės sklypus, pareiškėjos sūnus pervedė pareiškėjai, o likusios dalies pajamų pareiškėjos sūnus neįnešė į banko sąskaitą. Gavusi iš sūnaus pinigines lėšas, 2021 m. rugsėjo 22 d., sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8-8204, pareiškėja įsigijo gyvenamąjį būstą – butą adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad 2020–2021 m. pareiškėjos sūnus neteikė atsakovui pajamų mokesčių deklaracijų ir nedeklaravo pajamų, gautų pardavus ginčo žemės sklypus, taip pat neturi jokių kontroliuojamų vienetų, registruotų transporto priemonių, nedirba ir nėra gavęs jokių paskolų.

9. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad, 2019 m. lapkričio 13 d. sudarydama ginčo žemės sklypų dovanojimo sutartį, pareiškėja, iškreipdama ginčo žemės sklypų įsigijimo kainą, eliminavo GPM apmokestinimo objekto susidarymą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja, kaip žemės sklypų savininkė, turėjo galimybę pati savo vardu parduoti ginčo žemės sklypus. Aplinkybių, patvirtinančių dovanojimo sandorio būtiną ir ekonomiškai pagrįstą tikslą, pareiškėja neįrodė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo žemės sklypų dovanojimo sandorio būtinumą pareiškėja grindė sutrikusia pareiškėjos sveikata, tačiau pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėja dirbo, turėjo verslo liudijimą ir negavo jokių ligos išmokų. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėją ir jos sūnų sieja glaudūs asmeniniai ryšiai. Vien aplinkybė, kad nėra duomenų apie tai, jog tarp pareiškėjos bei jos sūnaus yra koks nors susitarimas dėl lėšų už ginčo žemės sklypų pardavimą, panaudojimo ir pasiskirstymo, nėra esminė ir nekeičia susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo išvadų.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2023 m. kovo 17 d. atsakovas kreipėsi į pareiškėjos sūnų su prašymu pateikti paaiškinimą apie aplinkybes, susijusias su ginčo žemės sklypų dovanojimu, tačiau atsakymo negavo. 2023 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjos sūnus pateikė Komisijai raštą, išreikšdamas nesutikimą su atsakovo atliktu ginčo žemės sklypų pardavimo pajamų vertinimu.

11. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos veiksmai, susiję su žemės sklypų įsigijimu ir ginčo žemės sklypų dovanojimu ir pardavimu, atitinka visus ekonominei veiklai, apmokestinamai PVM, būdingus požymius. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2017–2019 m. laikotarpiu pareiškėja sudarė aštuonis notarinius susitarimus dėl būsimo turto pardavimo. Sudarydami minėtus susitarimus, asmenys įsipareigojo iki susitarimuose nustatytos datos parduoti pareiškėjai žemės sklypus, į kuriuos turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Iki 2019 m. gruodžio 20 d. asmenys jau buvo suteikę pareiškėjai iš viso dvylika įgaliojimų atstovauti asmenų interesus atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus. Pareiškėja pati pervesdavo avansus už žemės sklypų pirkimą. 2017–2018 m. pareiškėja įsigijo penkis žemės sklypus. 2019–2021 m. minėtus žemės sklypus pareiškėja savo ir savo sūnaus vardu pardavė kitiems asmenims. Pareiškėjos gautos pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo sudarė žymią pareiškėjos gautų pajamų dalį. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos vykdyta veikla, susijusi su nekilnojamojo turto sandoriais, nėra atsitiktinė ir sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjos siekį gauti ekonominę naudą. Pareiškėja veikė kaip nekilnojamojo turto prekybininkė, savo veiklą vykdė savo sąskaita ir atsakomybe, todėl jos veiksmai negali būti priskirti prie savininko nuosavybės teisės įgyvendinimo.

12. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis MAĮ nuostatomis, pagrįstai ir tinkamai atkūrė tikrąsias pareiškėjos sudarytų sandorių aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas atliko žemės sklypų dovanojimo sandorio, jų pardavimo aplinkybių, įsigijimo ir pardavimo kainų sisteminę analizę, įvertino su naudos siekimu siejamus sandorius, atskleidė tikruosius susiklosčiusius mokestinius teisinius santykius ir nurodė, kokiais veiksmais pasireiškė pareiškėjos nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų, paneigiančių atsakovo atliktas išvadas, ir neįrodė aplinkybių, leidžiančių jos ir jos sūnaus sudarytą dovanojimo sutartį kvalifikuoti kitaip.

III. 13. Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

14. Pareiškėja pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes ir nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

14.1. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad visi patikrinimo metu vertinti sandoriai, dėl kurių kilo mokestinis ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovo, buvo sudaryti laisva valia tarp suaugusiųjų veiksnių asmenų, be pareiškėjos valios. Taip pat, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad į administracinės bylos nagrinėjimą nepagrįstai nebuvo įtrauktas pareiškėjos sūnus. Pareiškėja pažymėjo, kad visas ginčo žemės sklypų pardavimo mokestinės pasekmės tenka ir turi tekti tik ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius sudariusiam asmeniui, o ne pareiškėjai. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tik paviršutiniškai išnagrinėjo administracinę bylą ir, priimdamas skundžiamą sprendimą, faktiškai atkartojo atsakovo ir Komisijos nurodytus argumentus.

14.2. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą jos ir jos sūnaus sudarytą dovanojimo sutartį kvalifikuoti kaip kitais teisėtais tikslais pateisinamą sandorį. Pareiškėja nurodo, kad ji pateikė atsakovui išsamius paaiškinimus, susijusias su jos sudarytų sandorių aplinkybėmis.

14.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjamai administracinei bylai, nes administracinės bylos faktinės aplinkybės ir pirmosios instancijos teismo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios.

14.4. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėja įvardija, kad teisės aktai nenustato jokių aplinkybių, sudarančių neabejotiną pagrindą konstatuoti, jog asmuo siekė sudaryti apsimestinius ir (ar) kitokius neteisėtus sandorius. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad, atlikdamas mokestinį patikrinimą, atsakovas nenustatė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėja sudarė apsimestinius sandorius siekdama išvengti mokestinių prievolių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tendencingai palaikė atsakovo poziciją, kad faktas, jog visų už žemės sklypų pardavimą gautų lėšų pareiškėjos sūnus nepervedė į pareiškėjos banko sąskaitą, yra nereikšmingas ir nieko neįrodo. Pareiškėja mano, kad minėtas faktas patvirtina aplinkybę, jog dalį gautų pajamų už parduotus ginčo žemės sklypus pareiškėjos sūnus paskolino pareiškėjai. Pareiškėja teigia, kad, remiantis minėta logika, visuose tarp giminaičių sudarytuose sandoriuose teoriškai galima įžvelgti siekį išvengti mokestinių prievolių.

14.5. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos atlikta veikla, susijusi su nekilnojamojo turto pardavimu ir dovanojimu, negali būti traktuojama kaip ekonominės veiklos vykdymas, o turi būti pripažinta kaip pareiškėjos turto valdymo pasirinkimas. Pareiškėja pažymi, kad 2019–2021 m. ji turėjo tik penkis žemės sklypus – ginčo žemės sklypus ji perleido savo sūnui, o likusius du žemės sklypus ji pardavė. Jokios ekonominės veiklos pareiškėja nevykdė ir nevykdo. Šiuo metu jokių kitų žemės sklypų pareiškėja neturi ir neketina turėti. Pareiškėjos sudaryti sandoriai, susiję su ginčo žemės sklypais, yra vienkartiniai, netęstinio pobūdžio.

15. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos skundą.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes ir nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

16.1. Pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, tik deklaratyviai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktomis išvados ir apeliaciniame skunde išdėsto pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytus argumentus. Atsakovas cituoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvus ir nurodo, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją, pareiškėjos veiklos atitiktį ekonominei veiklai, tikrąsias pareiškėjos sudarytų sandorių aplinkybes bei tikslus ir tinkamai taikė turinio viršenybės prieš formą principo reikalavimus. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nei atsakovo, nei Komisijos, nei pirmosios instancijos teismo atliktų išvadų.

16.2. Pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, nenurodo jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

16.3. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su pareiškėjos sūnaus įtraukimu į administracinės bylos nagrinėjimą, akcentuoja, kad atlikto mokestinio patikrinimo metu atsakovas pateikė pareiškėjos sūnui prašymą pateikti paaiškinimą apie ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjos sūnus buvo apklaustas kaip liudytojas. Atsakovas vertina, kad pareiškėjos sūnui buvo suteiktos visos procesinės teisės pateikti administracinės bylos nagrinėjimui reikšmingus paaiškinimus. Pareiškėjos argumentai, susiję su pretenzijų pareiškėjos sūnui pareiškimu, nėra susiję su administracinės bylos dalyku.

16.4. Pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, netinkamai interpretuoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai pagrindė atliktas išvadas administracinės bylos duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (21.222Mr) FR0682-141 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. S-(7-2023/125) teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

19. ABTĮ 86 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 dalis); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis).

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

21. Pažymėtina, kad, asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020).

22. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, negali tiesiog pritarti mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusių institucijų sprendimuose išdėstytoms išvadoms, tačiau turi ginčą išspręsti iš esmės, t. y. atsakydamas į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus pirmosios instancijos teismas privalo įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris ginčo teisinius santykius reguliuojantis įstatymas turi būti taikomas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai yra identiški faktinėms aplinkybėms ir motyvams, nurodytiems skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. spalio 30 d. sprendime Nr. S-(7-2023/125). Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, iš esmės nevertino jos skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindo), o iš esmės perrašė minėto Komisijos sprendimo motyvus dėl įrodymų vertinimo ir byloje taikytinų teisės normų taikymo bei aiškinimo.

24. Pirmosios instancijos neatliko savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), t. y. iš esmės neišnagrinėjo mokestinio ginčo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo turiniui.

25. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė