2021-01-27 Nr. AB-1939-3-65-3-00349-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-126-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00349-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. C. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. C. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – K. S., akcinė bendrovė „Panevėžio specialus autotransportas“) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2018 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. 19-2666(4.5) „Dėl atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens įrašymo į Laidojimo ir kapaviečių statinių registracijos žurnalą“ (toliau – ir Raštas), kuriuo atsisakyta E. C. pripažinti asmeniu, atsakingu už Panevėžio miesto Šilaičių civilinių kapinių (duomenys neskelbtini) kapavietės (toliau – ir Kapavietė) priežiūrą; 2) įpareigoti Administraciją pareiškėją pripažinti asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, ir apie tai padaryti įrašą Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale (toliau – ir Žurnalas) bei panaikinti Žurnale padarytą įrašą, nurodantį, kad atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu yra K. S.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama Žurnale įrašyti ją atsakingu asmeniu už Kapavietės priežiūrą. Administracija Raštu tai padaryti atsisakė, informavo pareiškėją, jog asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, yra įrašyta K. S., pasiūlė dėl Kapavietės priežiūros tartis su K. S. Pareiškėja paaiškino, kad Kapavietėje palaidotas pareiškėjos brolis S. R., o vėliau – ir 2017 metais miręs pareiškėjos tėvas T. R. Pareiškėja kreipėsi į K. S., tačiau jokio atsakymo iš jos negavo. Už Kapavietės priežiūrą asmeniu paskirtas visiškai svetimas asmuo, nesusijęs jokiais giminystės ryšiais su palaidotais asmenimis. Už Kapavietės priežiūrą iki mirties buvo atsakingas pareiškėjos tėvas T. R. Pagal Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklių, patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-58-8 (toliau – ir Taisyklės) 23 punktą mirus atsakingam už kapavietės priežiūrą asmeniui, jo giminaičiai, sutuoktinis arba (ir) kapavietėje palaidotų asmenų mirusiųjų giminaičiai, sutuoktinis turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės priežiūrą. Kapavietėje palaidotų mirusiųjų asmenų giminaičiai susitarė, jog atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu turi būti pareiškėja.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 31 straipsnį, savivaldybių vykdomosios institucijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja kapinių priežiūrą, koordinuoja ir kontroliuoja kapinių prižiūrėtojų darbą. Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad kapinių prižiūrėtojas privalo tvarkyti su kapinių prižiūrėjimu susijusius dokumentus. Taisyklių 20 punkte nurodyta, kad kapinių prižiūrėtojai Žurnale registruoja laidojančio asmens arba kito asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, duomenis, už Žurnale įrašytų duomenų atitiktį pateiktiems dokumentams atsako kapinių prižiūrėtojas. Panevėžio miesto kapinių prižiūrėtojas pagal 2015 m. gruodžio 28 d. Panevėžio miesto kapinių priežiūros sutartį yra akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Panevėžio specialus autotransportas“ (toliau – ir Bendrovė). Todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti ne Administracija, o Bendrovė. Pareiškėjos skunde nurodytas įpareigojimas pakeisti įrašus Žurnale negali būti įgyvendintas, nes įrašus Žurnale daro ne Administracija, o Bendrovė. Rašte nurodytos aplinkybės pagrįstos Šilaičių civilinių kapinių Žurnalo įrašais, pagal kuriuos mirus T. R., (duomenys neskelbtini) jį laidojant buvo padarytas įrašas, jog atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu yra K. S., remiantis T. R. 2017 m. vasario 27 d. prašymu.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio specialus autotransportas“ atsiliepime į skundą su juo nesutiko.

6. Bendrovė paaiškino, kad kapinių prižiūrėtojas neturi pareigos ieškoti mirusiųjų giminaičių. Iki T. R. mirties iš kitų jo bei Kapavietėje palaidoto S. R. giminaičių jokių prašymų ar pretenzijų nebuvo gauta. K. S. atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu buvo įrašyta T. R. valia. Bet kokiu atveju Kapavietėje palaidotų asmenų artimieji gali susitarti dėl Kapavietės priežiūros.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. atsiliepime į skundą su juo nesutiko.

8. K. S. paaiškino, kad T. R. iki mirties virš 20 metų gyveno kartu su jos močiute ir T. R. ji laikė savo seneliu. 2017 metų pradžioje, pablogėjus sveikatai, T. R. išreiškė savo valią, kad būtent K. S. jį palaidotų šalia sūnaus S. R. Tai T. R. įrašė ir savo testamente, nuvyko pas kapinių prižiūrėtoją ir parašė prašymą Kapavietės priežiūrą perrašyti K. S. Kapaviete rūpinosi T. R., joje būtent jis palaidojo savo sūnų. T. R. santykius palaikė tik su sūnumi iki šio mirties. Nei su pareiškėja, nei su buvusia žmona T. R. nebendravo, savo šeima laikė K. S. močiutės šeimą, nenorėjo, kad Kapavietėje būtų laidojama jo buvusi žmona. Leidimas laidoti T. R. išduotas K. S.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjos E. C. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 13 d. atsakovui pateikė prašymą „Dėl atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens įrašymo į laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalą“, kuriuo prašė pripažinti ją atsakingu asmeniu už Kapavietės, kurioje 2005 metais palaidotas jos brolis S. R. ir 2017 metais palaidotas jos tėvas T. R., priežiūrą, ją kaip atsakingą už Kapavietės priežiūrą asmenį įrašyti į Žurnalą, iš Žurnalo išbraukti kitus asmenis, kurie nėra susiję su Kapavietėje palaidotais asmenimis giminystės ar santuokos ryšiais, jeigu tokie asmenys Žurnale įrašyti. Administracija Raštu informavo pareiškėją, kad už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo yra K. S., pagal Taisyklių 20 punktą Žurnale laidojančio asmens arba kito asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą duomenis registruoja kapinių prižiūrėtojas – Bendrovė, pasiūlė pareiškėjai su K. S. bei giminaičiais susitarti, kas bus atsakingas už Kapavietės priežiūrą.

11. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Kapavietėje yra palaidoti 2 mirusių asmenų palaikai: 2005 metais palaidotas S. R. (pareiškėjos brolis), o (duomenys neskelbtini) – T. R. (pareiškėjos tėvas). Teismas pažymėjo, kad iki savo mirties (duomenys neskelbtini) asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, buvo T. R., ir ginčas dėl to nebuvo keliamas. Mirus T. R., jis buvo palaidotas Kapavietėje, asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, Žurnale įrašyta K. S.

12. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 dalį, Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 31 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių (toliau – ir Kapinių tvarkymo taisyklės) 20–21 punktus bei analogiškas Taisyklių 22–23 punktų nuostatas ir nurodė, kad pagal 2015 m. gruodžio 28 d. Panevėžio miesto kapinių priežiūros paslaugų teikimo sutartį Nr. 22-1737, sudarytą tarp Administracijos ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“, Bendrovė teikia Panevėžio miesto kapinių priežiūros paslaugas.

13. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, jog pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktą asmeniu, atsakingu už kapavietės priežiūrą gali būti tik kapavietėje palaidotų asmenų giminaitis. Teismas nurodė, kad Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punkto nuostatos negali būti aiškinamos atskirai nuo kitų teisės normų, jos turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su kitais Kapinių tvarkymo taisyklių punktais bei Žmonių palaikų laidojimo įstatymo nuostatomis. Teismas aptarė Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog T. R. savo valią dėl jo palaikų laidojimo buvo išreiškęs 2017 m. sausio 24 d. sudarytame testamente, kuriuo pageidavo būti palaidotas Kapavietėje, o laidojančiu asmeniu paskyrė būtent K. S. Minėtą testamentą pareiškėja ginčijo teismine tvarka, teigdama, jog testamentą sudaręs asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-517-837/2018 pareiškėjos ieškinys buvo atmestas. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas paliktas nepakeistas. T. R. testamentu išreikšta valia jį palaidoti Kapavietėje atitiko Kapinių tvarkymo taisyklių 22 punktą, pagal kurį miręs atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo gali būti palaidotas toje kapavietėje.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog testamentu įtvirtinta T. R. valia buvo įgyvendinta, t. y. jis buvo palaidotas Kapavietėje, o jį laidojantis asmuo buvo K. S. Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 21 straipsnis nenumato, jog laidojančiu asmeniu gali būti išimtinai mirusiojo giminaitis. Teismas nustatė, kad nagrinėjamojoje byloje reikšminga aplinkybė yra tai, kad buvęs atsakingas už Kapavietės priežiūrą asmuo (T. R.) buvo palaidotas toje Kapavietėje. Teismas sprendė, kad Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktas taikytinas tuo atveju, jeigu miręs atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo nėra laidojamas toje kapavietėje, o tuo atveju, kai miręs asmuo laidojamas toje pačioje kapavietėje, už kurios priežiūrą jis buvo atsakingas, taikoma bendroji Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte įtvirtinta norma, jog už kapavietės priežiūrą yra atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti, jeigu laidojantis asmuo bei mirusiojo artimieji nesusitarė kitaip. Teismas nurodė, kad pareiškėja po T. R. mirties (duomenys neskelbtini) nesidomėjo, kas Žurnale įrašytas asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą; žinodama, jog buvęs už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo mirė, daugiau kaip 1,5 metų neišreiškė jokios valios būti asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, t. y. jokių prašymų įrašyti jos, kaip atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens, duomenis į Žurnalą neteikė, nei į kapinių prižiūrėtoją, nei į Administraciją nesikreipė. Teismas nurodė, kad T. R. laidojančiu asmeniu buvo K. S., kuriai buvo išduotas leidimas laidoti. Jos, kaip asmens, atsakingo už Kapavietės priežiūrą, duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašė Žurnale pagrįstai, kaip to reikalauja Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktas.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas nė vieno iš Kapavietėje palaidotų asmenų laidojimui, ji nebuvo laidojančiu asmeniu, taigi pareiškėja pagal teisės aktų nuostatas negali būti laikoma atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu, nes ji neatitinka T. R. testamente pareikštos valios, Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte bei Taisyklių 22 punkte nurodytų sąlygų. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti Administraciją ar Bendrovę pakeisti asmens, atsakingo už Kapavietės priežiūrą, duomenis Žurnale.

16. Teismas pažymėjo, jog pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktą, pareiškėja turi galimybę susitarti su K. S. dėl to, kas bus asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, tačiau tokios už kapavietės atsakingo asmens pakeitimo procedūros, kai tarp fizinių asmenų kyla ginčas, nei Kapinių tvarkymo taisyklės, nei Taisyklės nereglamentuoja. Administracijoje nėra įsteigta jokia institucija (komisija ar pan.), kurios kompetencijai būtų priskirtas tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas. Todėl pagal bendrąją taisyklę ginčai tarp fizinių asmenų tiek dėl kapavietės priežiūros, jos tvarkymo, tiek dėl už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens paskyrimo tikslingumo, šalims nesusitarus, turėtų būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas bei Administracijos kompetencija iš esmės buvo aptarta ir pareiškėjai paaiškinta Rašte.

17. Teismas nurodė, kad Administracija Raštu išsamiai pateikė pareiškėjos siekiamą gauti informaciją, teisingai aiškino bei taikė teisės normas, pasiūlė pareiškėjai galimus jos keliamos problemos sprendimo būdus, todėl nusprendė, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

18. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens K. S. prašymo priteisti jos byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad teismo išlaidų atlyginimo administracinėse bylose tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnyje, kuris buvo pakeistas 2018 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1833 (toliau – ir ABTĮ pakeitimo įstatymas), įsigaliojusiu nuo 2018 m. gruodžio 29 d. Nagrinėjama byla pradėta ir nebaigta nagrinėti iki ABTĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl teismo išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas pagal iki 2018 m. gruodžio 29 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 41 straipsnio nuostatas. Teismas nustatė, kad K. S. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos prašymo raštu teismui nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą išspręsti teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad K. S. prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo turės teisę pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tokį prašymą įforminusi raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu.

III. 19. Pareiškėja E. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 31 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas klaidingai ir netinkamai interpretavo Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostatas, reglamentuojančias už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso atsiradimą. Teismo išvada, kad pareiškėja neatitinka Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte nurodytų sąlygų vertintina kaip visiškas nesusipratimas, t. y. teismas arba padarė rašymo apsirikimą, arba akivaizdžiai netinkamai interpretavo Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostatas. Pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktą yra 3 už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso įgijimo pagrindai: 1) tai asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė, arba 2) tai asmuo, apie kurį Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punkte nustatyta tvarka pranešta kapinių prižiūrėtojui, arba 3) tai asmuo, kuriam Kapinių tvarkymo taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę. K. S. neatitinka nei vieno iš šių pagrindų. Teismas nagrinėjamu atveju nustatė pirmąjį iš išvardintų už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso įgijimo pagrindą, tačiau ši įžvalga klaidinga;

20.2. Teismas iškreipė Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostatą ir nepagrįstai pirmenybę suteikė laidojančiam asmeniui, o ne susitarimui. Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostata nė vienam iš 3 būdų a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų; neatsižvelgiant į patirtį) nesuteikia jokio prioriteto. Tokių subjektų kaip laidojančio asmens bei mirusiojo artimųjų susitarimas Kapinių tvarkymo taisyklėse nėra minimas jokia forma, nes susitarimas kaip kapavietę prižiūrinčio asmens statuso įgijimo pagrindas taikomas tik pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktą susitariant mirusio atsakingo už kapavietės priežiūrą asmens giminaičiams ir sutuoktiniui arba (ir) kapavietėje palaidotų mirusiųjų giminaičiams ir sutuoktiniams. Nei santuokos, nei giminystės ryšiais su mirusiu kapavietę prižiūrėjusiu asmeniu arba kitu joje palaidotu asmeniu nesusiję laidojantys asmenys pagal jokias Kapinių tvarkymo taisyklėse įtvirtintas nuostatas susitarimais kapavietę prižiūrinčio asmens statuso neįgyja;

20.3. Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintos socialinės taikos, kaip konstitucinės vertybės svarbą, būtent susitarimui dėl šeimos kapavietės priežiūros ir tam esminės įtakos turinčio už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens paskyrimo turėtų būti teikiamas prioritetas prieš bet kokį už šeimos kapavietės tvarkymą atsakingo asmens statuso primetimą kitiems šeimos kapavietėje palaidotųjų giminaičiams ar sutuoktiniams. Ypač jei toks primetimas remiasi vien tuo, kad konkrečiam asmeniui buvo išduotas leidimas laidoti mirusį šeimos Kapavietę iki tol prižiūrėjusį asmenį;

20.4. Teismo sprendime visiškai klaidingai interpretuojamas pirmasis už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso atsiradimo pagrindas ir Kapinių priežiūros taisyklių 20 punktas, nes jame įtvirtinta norma yra platesnė nei skundžiamame sprendime nurodo teismas ir apima ne vieną, o 2 būtinuosius elementus (atitinkamo asmens prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė). Taigi, akivaizdu, kad leidimo laidoti išdavimas pagrindu įgyti už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statusą yra tik tuomet, kai kartu yra dar ir skiriama kapavietė (t. y. tik naujai skiriamos kapavietės atveju, kurioje dar niekas iki tol nebuvo palaidotas). Todėl esamą teisinį reguliavimą iš tiesų vertinant sistemiškai, darytina priešinga išvada nei priimdamas sprendimą padarė teismas: už jau esamos šeimos kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statusas įgyjamas ne gavus leidimą laidoti joje vėliausiai laidojamą asmenį (net jei jis iki mirties buvo kapavietę prižiūrinčiu asmeniu), o tik pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktą (susitarimu) arba 24 punktą (rašytiniu prašymu kai kapavietė įgyja neprižiūrimos kapavietės statusą);

20.5. Pareiškėja savo siekiamą įgyti statusą siejo su Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktu, todėl neturi jokios teisinės reikšmės tai, jog pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas nė vieno iš Kapavietėje palaidotų asmenų laidojimui, ji nebuvo laidojančiu asmeniu. Teismo argumentai, jog pareiškėja negali būti laikoma atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu, nes esą ji neatitinka T. R. testamente pareikštos valios ir Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte bei Taisyklių 22 punkte nurodytų sąlygų, yra klaidingi. Šeimos kapavietė nėra už jos priežiūrą atsakingo asmens nuosavybė, todėl teismo argumentas, jog pareiškėjos siekis neatitinka T. R. testamente pareikštos valios, neturi jokio teisinio pagrindo ir teisinės reikšmės. Juolab, kad ir pačiame T. R. testamente apie šeimos Kapavietės priežiūrą nieko nenurodyta. Nėra aišku, kaip ir kodėl su pareiškėjos siekiu bei galimybėmis būti laikomai už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu yra susiję skundžiamame sprendime minimos Kapinių tvarkymo taisyklių 22 punkto nuostatos;

20.6. Teismas neįvertino bylai labai svarbių faktinių aplinkybių. Iš T. R. prašymo ir kapinių administratoriaus paaiškinimo matyti, kad šeimos Kapavietės priežiūros perleidimas atliktas dar iki T. R. mirties. Jau vien todėl teismo argumentacija, kad už Kapavietės priežiūrą iki mirties buvo atsakingas pats T. R. – abejotina. Administracija aiškiai išdėstė aplinkybes kaip atsirado naujas Kapavietės prižiūrėtojas: tuometinis Kapavietės prižiūrėtojas T. R. kreipėsi į Bendrovę ir paprašė perrašyti Kapavietės priežiūrą kitam asmeniui – K. S. Administracijos teigimu, būtent šio pareiškimo pagrindu ir buvo pakeistas už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo. Taigi, byloje esantys įrodymai akivaizdžiai rodė, kad K. S. kaip už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo buvo įrašyta visai ne tuo pagrindu, kad jai buvo išduotas leidimas laidoti iki tol už Kapavietės priežiūrą atsakingu buvusį T. R., o savotišku už Kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso perleidimo sandoriu, kuris ne tik nėra teisiškai reglamentuotas, bet ir akivaizdžiai prieštarauja viešajai teisei, t. y. Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktui, pažeidžia pareiškėjos bei kitų suinteresuotų asmenų (t. y. Kapavietėje šio neteisėto „sandorio“ metu vienintelio buvusio palaidoto S. R. giminaičių) teises bei teisėtus interesus. Vertinant Kapinių administratoriaus A. K. byloje pateikiamus paaiškinimus apie motyvus, kodėl už Kapavietės priežiūrą buvo įrašyta K. S. (kad Kapavietė neliktų be priežiūros), turėtų būti visiškai akivaizdu, kad laikinas teisės aktų neatitinkantis sprendimas yra keistinas atsiradus asmeniui, kuris pagal galiojančius teisės aktus turi teisę tapti už Kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu;

20.7. Lietuvoje galiojančių teisės aktų, taip pat nusistovėjusių laidojimo ir kapaviečių priežiūros tradicijų bei papročių kontekste galima sutikti, kad susitarti dėl Kapavietės priežiūros T. R. galėjo tuo atveju, jei tai būtų buvusi jo individuali Kapavietė. Tačiau šiuo atveju Kapavietėje palaidotas ne vien T. R., bet ir su K. S. jokiais asmeniniais ryšiais visiškai nesusijęs kitas buvęs pareiškėjos šeimos narys ir itin artimas jos giminaitis – brolis S. R. Kapavietėje palaidoto S. R. (ir pareiškėjos) motina S. R. yra išreiškusi savo sutikimą (ir valią), kad Kapavietę, kurioje palaidotas jos sūnus, prižiūrėtų pareiškėja; savo sutikimą (ir valią), kad Kapavietę, kurioje palaidotas jos tėvas S. R., prižiūrėtų pareiškėja yra išreiškusi ir Kapavietėje palaidoto S. R. duktė E. B. Įvertinus Konstitucijoje ir nacionalinės teisinės sistemos dalimi esančių tarptautinės teisės aktų pabrėžiamą šeimos ryšių svarbą, šeimos ryšiais ir Kapavietėje palaidotų asmenų (ypač S. R.) artimųjų valia grindžiamą pareiškėjos reikalavimą, nesant deramo teisinio pagrindo teismo sprendimas jau vien šiuo pagrindu laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

21. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė, jog Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punkto nuostatos negali būti aiškinamos atskirai nuo kitų teisės normų, jos turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su kitais Kapinių tvarkymo taisyklių punktais bei Žmogaus palaikų laidojimo įstatymo nuostatomis. Žmogaus palaikų laidojimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas veiksnus ar riboto veiksnumo asmuo turi teisę pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti laidojantį asmenį, kuris, jam mirus, organizuos laidojimą; asmuo valią dėl savo palaikų laidojimo gali pareikšti CK nustatyta tvarka sudarytame testamente arba CK nustatyta tvarka notaro ar kito įstatymų įgalioto asmens patvirtintame rašytiniame valios pareiškime. T.R. savo valią dėl jo palaikų laidojimo buvo išreiškęs 2017 m. sausio 24 d. sudarytame testamente, kuriuo pageidavo būti palaidotas Kapavietėje, o laidojančiu asmeniu paskyrė būtent K. S. Minėto testamento pareiškėja teismine tvarka nenuginčijo. T. R. testamentu išreikšta valia jį palaidoti Kapavietėje atitiko Kapinių tvarkymo taisyklių 22 punktą, pagal kurį miręs atsakingas už Kapavietės priežiūrą asmuo gali būti palaidotas toje Kapavietėje. Teismas, sistemiškai įvertinęs teisės normų turinį, teisingai nusprendė, kad Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punktas taikytinas tuo atveju, jeigu miręs atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo nėra laidojamas toje kapavietėje, o tuo atveju, kai miręs asmuo laidojamas toje pačioje kapavietėje, už kurios priežiūrą jis buvo atsakingas, taikoma bendroji Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte įtvirtinta norma, jeigu laidojantis asmuo bei mirusiojo artimieji nesusitarė kitaip;

22.2. Pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas nė vieno iš Kapavietėje palaidotų asmenų laidojimui. Žinodama, jog buvęs už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo mirė, daugiau kaip 1,5 metų pareiškėja neišreiškė jokios valios būti asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą. Todėl pareiškėjos argumentas, jog šeimos ir giminystės ryšiai lieka svarbūs ir po mirties bei Konstitucija grįsti argumentai dėl šeimos, motinystės bei socialinių ryšių svarbos, turėtų būti atmetami, nes pareiškėja turi teisę lankyti bei rūpintis Kapaviete, net ir nebūdama paskirta atsakingu už Kapavietės priežiūrą asmeniu.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio specialus autotransportas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Bendrovė nurodo, kad už Kapavietės priežiūrą yra atsakinga K. S. 2017 m. vasario 27 d. AB „Panevėžio specialus autotransportas” gavo T. R. prašymą perrašyti Kapavietės priežiūrą sugyventinės anūkei K. S., nes jis yra solidaus amžiaus ir silpnos sveikatos, o su kitais artimaisiais nepalaiko ir nenori palaikyti jokių ryšių. Bendrovė neturi galimybės patikrinti esamų giminaičių. Iki savo mirties (duomenys neskelbtini) asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, buvo T. R., ir ginčas dėl to nebuvo keliamas. Mirus T. R., jis buvo palaidotas Kapavietėje, asmeniu, atsakingu už Kapavietės priežiūrą, Žurnale įrašyta K. S. Bylos medžiaga patvirtina, kad T. R. savo valią dėl jo palaikų laidojimo buvo išreiškęs 2017 m. sausio 24 d. sudarytame testamente, kuriuo pageidavo būti palaidotas Kapavietėje, o laidojančiu asmeniu paskyrė būtent K. S. Žmogaus palaikų laidojimo įstatymo 21 straipsnis nenumato, jog laidojančiu asmeniu gali būti išimtinai mirusiojo giminaitis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr.19-2666(4.5), kuriuo atsisakyta E. C. pripažinti asmeniu, atsakingu už Panevėžio miesto Šilaičių civilinių kapinių (duomenys neskelbtini) kapavietės priežiūrą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

26. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu E. C. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino, kad atsakovas atsakė išsamiai ir pateikė pareiškėjos siekiamą gauti informaciją, teisingai aiškino bei taikė teisės normas, pasiūlė jai galimus jos keliamos problemos sprendimo būdus, todėl konstatavo, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

27. Pareiškėja su anksčiau minėtu Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir tenkinti jos skundą. Teigia, jog esminis teismo sprendimo trūkumas – netinkamas teisinis kvalifikavimas bei teisiškai ydingas jo pagrindimas, t. y. pirmosios instancijos teismas klaidingai ir netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostatas, reglamentuojančias už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso atsiradimą.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-58-8 (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr.1-363 redakcija) patvirtintos Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklių nuostatos.

30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas byloje iš esmės kilo dėl už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso atsiradimo (įgijimo).

31. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 dalyje reglamentuota, kad savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcija yra ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas. Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais, Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja kapinių priežiūrą, koordinuoja ir kontroliuoja kapinių prižiūrėtojų darbą.

32. Kapinių priskyrimo neveikiančioms, riboto laidojimo ar veikiančioms kapinėms, kapinių perdavimo juridinio asmens teises turinčiai religinei bendruomenei ar bendrijai, leidimo laidoti išdavimo, kapaviečių ar kolumbariumo nišų skyrimo ir laidojimo jose, kapinių priežiūros ir kitų su kapinių tvarkymu susijusių darbų ir paslaugų atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės. Pagal šių taisyklių 20 punktą, už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša, arba asmuo, apie kurį šių taisyklių 21 punkte nustatyta tvarka pranešta kapinių prižiūrėtojui, arba asmuo, kuriam šių taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę, jeigu toks yra (toliau šiame punkte – atsakingas asmuo). Atsakingo asmens duomenis (fizinio asmens vardą, pavardę, adresą, telefono numerį; juridinio asmens pavadinimą, teisinę formą, kodą, buveinę, telefono numerį) kapinių prižiūrėtojas įrašo laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale. Taigi šioje nuostatoje įtvirtinti trys atvejai, kada asmuo pripažįstamas už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu.

33. Analizuojant anksčiau aptartos teisės normos turinį vertintina, kad minėtoje nuostatoje tam tikra prasme aptarti pagrindai pripažįstant už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu. Pirmuoju atveju be jokių išlygų už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša.

34. Kalbant apie minėtų taisyklių antrąjį atvejį <... asmuo, apie kurį šių taisyklių 21 punkte nustatyta tvarka pranešta kapinių prižiūrėtojui ...> matyti, kad joje įtvirtinta nukreipiančioji teisės norma, kurios įgyvendinimas yra sąlygojamas taisyklių 21 punkte nustatytų sąlygų (aplinkybių (jeigu asmuo, įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis (-ė) arba (ir) kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens duomenis, nurodytus šių taisyklių 20 punkte. Jeigu asmuo, kuriam suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę, miršta arba dėl kitų priežasčių negali prižiūrėti neprižiūrimos kapavietės, jo giminaičiai ir (ar) sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už neprižiūrimos kapavietės priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens duomenis)). Tas pats pasakytina ir apie trečiąjį atvejį <... asmuo, kuriam šių taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka suteikta teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę, jeigu toks yra ...>, t. y. kai asmeniui suteikiama teisė prižiūrėti neprižiūrimą kapavietę būtent taisyklių 24 punkte nustatyta tvarka.

35. Pagal anksčiau minėtų Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, besąlygiškai už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu laikomas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša. Kitais atvejais asmuo gali būti pripažintas už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingu asmeniu, kai jis atitinka Kapinių tvarkymo taisyklių 21 arba 24 punktuose apibrėžtas sąlygas. Tai reiškia, kad tik nesant laidojančio asmens, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė ar kolumbariumo niša, tokiu asmeniu gali būti pripažintas minėtų taisyklių 21 arba 24 punktuose nustatyta tvarka.

36. Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas veiksnus ar riboto veiksnumo asmuo turi teisę pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti laidojantį asmenį, kuris, jam mirus, organizuos laidojimą. Asmuo valią dėl savo palaikų laidojimo gali pareikšti ir laidojantį asmenį paskirti Civilinio kodekso nustatyta tvarka sudarytame testamente, išskyrus riboto veiksnumo asmenį (1 punktas) arba Civilinio kodekso nustatyta tvarka notaro ar kito įstatymų įgalioto asmens patvirtintame rašytiniame valios pareiškime (2 punktas).

37. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. R. savo valią dėl jo palaikų laidojimo buvo išreiškęs 2017 m. sausio 24 d. sudarytame testamente, kuriuo pageidavo būti palaidotas kapavietėje, o laidojančiu asmeniu paskyrė K. S. Šį testamentą pareiškėja ginčijo teismine tvarka, teigdama, jog testamentą sudaręs asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-517-837/2018 pareiškėjos ieškinys buvo atmestas, o Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. R. laidojančiu asmeniu buvo K. S., kuriai ir buvo išduotas leidimas laidoti. Jos, kaip asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašė žurnale, kaip to reikalauja Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktas. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, jog atsižvelgus į <...> teisinį reguliavimą bei įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog K. S. asmeniu, atsakingu už kapavietės priežiūrą, žurnale įrašyta pagrįstai.

39. Remiantis išdėstytu pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkto aiškinimo klaidingumo atmestini. Taip pat nagrinėjamo ginčo kontekste nereikšmingi apeliacinio skundo motyvai, susiję su tarptautiniais teisės aktais (Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu, Tarptautiniu politinių ir pilietinių teisių paktu ir Visuotine žmogaus teisų deklaracija).

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi E. C. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

41. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė ir įvertino, teisingai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, sprendime išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o E. C. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas