2015-10-12 Nr. AB-19868-3-61-3-02052-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1307-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02052-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. R. su skundu (I t., b. l. 1-8), kurį patikslino (I t., b. l. 111–112, 146–147) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės 14 883,21 Lt žalos atlyginimo;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat pateikė prašymus: priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) išdavė jam leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2057 (toliau – ir Leidimas plėsti) pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Leidimą gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) Ministerija jam išdavė jau 2013 metais, galiojant naujam teisiniam reglamentavimui. Leidimas gaminti Nr. LG-0805 buvo išduotas 2013 m. vasario 28 d. Leidimo gaminti dalyje „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Tuo metu, kai buvo išduotas Leidimas plėsti, galiojančiame Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2011 m. gegužės 12 d. redakcija, Nr. XI-1375, toliau – ir AIEĮ) buvo nustatyta bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema. Viena iš skatinimo priemonių, numatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – fiksuotas tarifas, kuris pagal šį įstatymą taikomas elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 buvo patvirtinti supirkimo tarifai.

Supirkimo tarifas, taikytinas saulės elektrinėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą – 1,44 Lt/kW/h. Pareiškėjas, vertindamas tuometinį teisinį reglamentavimą, buvo įsitikinęs, kad 12 metų laikotarpiu jo saulės elektrinėje pagaminta elektros energija bus superkama 1,44 Lt kW/h fiksuotu tarifu. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui ypatingos skubos tvarka priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169, toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-170, toliau – Įgyvendinimo įstatymas), atgaline data buvo iš esmės pakeistas iki tol galiojęs teisinis reguliavimas ir galiojusi skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema.

Dėl teisinio reglamentavimo pasikeitimo, pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. galiojęs 1,25 Lt/kWh tarifas, nustatytas 2012 m. rugsėjo 28 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-282 ir taikomas elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau kaip 30 MW. Pareiškėjo vertinimu, Seimo veiksmai neteisėti, pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas patyrė žalą, atsiradusią dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

Žala susidarė dėl negautų pajamų. Jos dydį sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp leidimo plėsti ir leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų už parduotos elektros energijos kiekį – 14 883,21 Lt Žalą prašo priteisti už laikotarpį pagal išrašytas sąskaitas faktūras nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Ministerija, atsiliepimuose (I t., b. l. 53–64, 130–133) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Viešuoju interesu taip pat pripažintina galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą.

Atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Dėl teisės aktų grįžtamosios galios ir teisėtų lūkesčių principo pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Atsakovo elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat talpinama informacija apie išduotus leidimus, tad pareiškėjas dar prieš gaunant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, ir šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Akcentavo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio pusė. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio pusę, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus.

Dėl žalos atlyginimo pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Ministerija, priimdama sprendimus dėl Leidimų gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vienos iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – negali kilti ir civilinė atsakomybė. Atsakovas prieštaravo pareiškėjo prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą, teigė, jog Konstitucijos 29 straipsnis ir konstituciniai principai nėra pažeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė (toliau – ir AB „Lesto“) atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 45–46, 129) prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad pareiškėjo pateikti skaičiavimai dėl tarifų skirtumo yra teisingi (dėl 2013 m. spalio 16 d. patikslinto skundo reikalavimo, kuriuo buvo reikalaujama priteisti 4 755,70 Lt žalai atlyginti). Paaiškino, kad AB „Lesto“ tinkamai vykdo sutartyse, sudarytose su pareiškėju, numatytus įsipareigojimus, t. y. už sutartyse nurodytą kainą superka visą pareiškėjo elektrinėse pagamintą ir patiektą į AB „Lesto“ elektros tinklus elektros energiją, o sudarydama sutartis, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė. AB „Lesto“ jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu (I t., b. l. 167-173) pareiškėjo K. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjui K. R. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2057, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. sav.. 2013 m. vasario 28 d. Ministerija pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0805 aukščiau minėtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02989 MW, tipas – saulės elektrinė. 2013 m. balandžio 23 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurioje pareiškėjui nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 1,25 Lt/kWh. Pareiškėjui išduoto Leidimo plėsti dalyje „leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti dalyje „leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ yra reikalavimas vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Nurodoma, kad Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas, aptaręs ginčui aktualaus teisinio reguliavimo pokyčius, nurodė, jog iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą šiam subjektui išdavimo diena. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Pažymėta, jog priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos. Leidimą plėtrai iki 2013 m. vasario 1 d. gavusiems ūkio subjektams taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.). Pareiškėjui K. R. Leidimas gaminti buvo išduotas 2013 m. vasario 28 d. Pareiškėjas Leidimą plėtoti elektros energijos gavybą gavo galiojant vienoms teisinėms nuostatoms, o Leidimą gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013 ir 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-632/2014 pateiktu teisės aiškinimu, nurodė, kad įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų galimus pasikeitimus.

Pažymėta ir tai, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui K. R. nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 straipsnio 7 dalis). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo saulės jėgainė gamina elektrą ir iš to gaunama pajamų. Pareiškėjui, nors ir ne tokio dydžio, kokio jis tikėjosi, tačiau visgi taikomos skatinimo priemonės. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Teismas vertino, jog kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis 2013 m. gruodžio 23 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, kurie buvo pakartoti ir vėlesnėje LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-632/2014, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui K. R. 2013 m. vasario 28 d. Ministerijos išduotas Leidimas gaminti yra pagrįstai priimtas vadovaujantis leidimo gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu.

Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti žalą, teismas nurodė, kad Leidimą gaminti Ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia AIEĮ redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Teismas darė išvadą, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlyga, o nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, viešoji atsakomybė negalima, tad reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Atmetus pastarąjį reikalavimą, atmestas ir išvestinis reikalavimas, kuriuo pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teismui taip pat nekilo abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintas.

Atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl šis jo prašymas taip pat netenkintas.

III. Pareiškėjas K. R. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 177-188), kuriuo prašo:

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto K. R. skundas būtų patenkintas: priteisiant apeliantui K. R. iš Lietuvos Respublikos valstybės 14 883,21 Lt žalos atlyginimą; priteisiant apeliantui K. R. iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisiant apeliantui K. R. iš Lietuvos Respublikos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Ginčijamo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) priėmimu buvo sukurta Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, nes atsakovas, pasinaudodamas plačia diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina apribojo apelianto teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas, pakirto apelianto ir likusios visuomenės pasitikėjimą valstybe ir teise. Mano, jog šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas inter alia ne vartotojų lūkestis už elektros energija mokėti mažesnę kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, kitas aplinkosaugines siekiamybes. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto.

2) Teismas viršijo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5 str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, o gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tik jis turi teisę spręsti dėl teisės akto ar jo dalies atitikimo aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.

3) Nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bei, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Teigia, kad valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apelianto teises (teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei kėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino apeliantui Konstitucija garantuojamų teisių, bet ir pažeidė Europos Sąjungos aktus. Be to, ginčijamo įstatymo aiškinamajame rašte nurodoma aplinkybė, kad susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kuri sąlygojo ginčijamo įstatymo priėmimą, neatspindinti realios situacijos, toks hipotetinis VIAP lėšų skaičiavimas – tik priedanga, remiantis kuria atsakovas visuomenės atžvilgiu siekė pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

4) Remdamasis Direktyva, Komunikatu ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

5) Remdamiesi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovo atstovas Energetikos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-10), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą (apeliacinio skundo reikalavime nurodyta 2014 m. rugsėjo 9 d. data laikytina rašymo apsirikimu) palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Informuoja, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad tokiu atveju, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant bendros tautos gerovės, apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Be to, fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika. Šios metodikos 9 punktas nustato, kad Komisija nustato supirkimo tarifą, maksimalų tarifą, užtikrinantį skatinimo laikotarpiu elektros energijos jėgainės būsimųjų pinigų srautų grynąją dabartinę vertę, lygią nuliui, t. y. diskontuoto neigiamo pinigų srauto (investicijų ir būsimų pinigų išlaidų grynosios dabartinės vertės) atitikimą diskontuotam teigiamam pinigų srautui (būsimų piniginių pajamų grynajai dabartinei vertei). Ši nuostata įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Pareiškėjo skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus, buvusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau išnagrinėtoje byloje – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

3) Teismas nepadarė išvados ir nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, kad įstatymas, kuris turėtų būti taikomas byloje, prieštarauja Konstitucijai, todėl kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnio ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos.

4) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio.

5) Dėl kreipimosi į ESTT pažymi, kad atsakovui klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar dėl galiojimo nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Direktyvos preambulės 25 punkte teigiama, kad Direktyva priimama, nes nacionalinės paramos schemos tinkamam veikimui itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo – 23 proc., todėl atsakovui nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT jurisprudencija dėl teisėtų lūkesčių principo.

6) Atkreipia dėmesį į 2013 m. kovo 4 d. apelianto ir AB „Lesto“ sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230298. Šioje sutartyje yra nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 1,25 Lt. Galima teigti, kad sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

7) Dėl žalos atlyginimo, nurodo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, faktiniais duomenimis neįrodė, kad šiuo atveju pažeisti teisinės valstybės, proporcingumo principai. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pabrėžia, jog ją (žalą) kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 19 d. prašymu kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydamas išduoti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, nurodydamas, jog nuosavybės teise valdo žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r,. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kur ir planuoja įrengti saulės šviesos elektrinę. Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2057 Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė 2012 m. rugsėjo 28 d. 2012 m. birželio 15 d.

AB „Lesto“ išdavė pareiškėjui Išankstines sąlygas dėl saulės fotovoltinės elektrinės (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. sav. įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų. 2013 m. vasario 7 d. Valstybinės energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 12ĮP2-34478 patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį. 2013 m. vasario 13 d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymą dėl leidimo elektros energijos gamybai, papildomus dokumentus ir informaciją.

Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0805 fotovoltinėje saulės elektrinėje, įrengtoji galia 0,02989 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė 2013 m. vasario 28 d. ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2013 m. balandžio 23 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230679.

Joje nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (I t., b. l. 113-118; 148-155), pareiškėjas pastarosios sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, sutartyje nurodyta kaina, kurios didesnę dalį sudaro VIAP lėšos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatyti fiksuoti tarifai jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamų. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti. Prašymą dėl šio leidimo išdavimo pareiškėjas, minėta, pateikė 2013 m. vasario 13 d., leidimas išduotas 2013 m. vasario 28 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Tokios pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo priimto AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, kurios, kaip teigia pareiškėjas, galimai prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms ir teisinės valstybės principui.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Atitinkamai kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Pareiškėjas teismo taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniams principams.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014 pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja, bei Komunikatu, kuris nėra privalomas Europos Sąjungos teisės aktas (dėl privalomų Europos Sąjungos teisės aktų žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str.)), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau, teisėjų kolegija vertinimu, kad nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (AIEĮ) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo AIEĮ, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą AIEĮ nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių išteklių plėtra, Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, juo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai įtvirtintas Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekilo pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė