2016-09-12 Nr. AB-17484-3-61-3-04180-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1121-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04180-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.4; 9.3.1; 9.5; 9.8.2; 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), patikrinusi pareiškėjo A. R. (toliau – ir pareiškėjas) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) – už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 (toliau – ir Spendimas) patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti 76 079 Lt PVM, 39 867,37 Lt PVM delspinigių, 30 proc. 22 824 Lt PVM baudą, 6 211 Lt GPM, 12 734,59 Lt GPM delspinigių, 30 proc. 1 863 Lt GPM baudą, 2 469 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai, 50 proc. 1 234,50 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai baudą, 3 645 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 50 proc. 1 822,50 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai baudą, 18 691,90 Lt VSDĮ, 50 proc. 9 345,95 Lt VSDĮ baudą, 4 019 Lt PSDĮ, 50 proc. 2 010 Lt PSDĮ baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-161 (7-115/2014) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

II. Pareiškėjas skundu (I t., b. l. 1–59) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86; 2) VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 68-102 dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo; 3) MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-161 (7-115/2014).

Nurodė, kad skundžiamais sprendimais patvirtinti pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai už tai, kad mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo įregistravęs ir vykdė individualią veiklą, o atsakovas nustatė, kad pareiškėjas, tapęs advokato padėjėju, negalėjo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 43 straipsnio pagrindu registruoti kitos individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tačiau nepaneigta, kad pareiškėjas galėjo gauti autorinės veiklos pajamų (honorarų), kurie buvo deklaruojami. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais nepagrįstai netaikė mokesčio mokėtojo veiklą ribojančių teisės aktų ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą pareiškėjo mokestinio patikrinimo byloje, nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė mokesčių bazę, neteisėtai priskaičiavo mokesčius, netinkamai vertino mokestiniam patikrinimui įtakos turinčius juridinę reikšmę turinčius faktus.

Nurodė, kad atsakovo taikyta mokestinio patikrinimo procedūra yra neteisėta, kadangi atsakovas neįrodė, kad mokesčių mokėtojas netinkamai vykdė pareigą apskaičiuoti mokesčius, nepagrindė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies taikymo, neįrodė, kad pareiškėjas gavo pajamas tokio dydžio, kokios yra skaičiuojamas pagal kitų fizinių asmenų E. P. ir H. A. gautas pajamas. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius akivaizdžiai nepagrindė savo papildomų mokesčių apskaičiavimo, nes neįrodė autorinių pajamų (honorarų) papildomo apmokestinimo.

Manė, jog mokesčių administratorius deklaratyviai teigė, jog mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių mokėtojo registravimo duomenų pateikimo tvarką, tačiau nepateikė tai patvirtinančių dokumentų – nustatyto pažeidimo akto bei protokolo, todėl apskaičiuodamas papildomus mokesčius ir su jais susijusias baudas ir delspinigius mokesčių administratorius nepagrindė mokesčių mokėtojo kaltės, pažeidimo padarymo sudėties bei tuo pagrindu apskaičiuotų papildomų mokestinių prievolių (MAĮ 67 str. 1 d.), tarp jų ir netikrinant mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtoją – individualios veiklos įregistravimo, apskaitos dokumentų.

Mokestinio patikrinimo metu buvo pateikti dokumentai, įskaitant patikslintas deklaracijas, kurios buvo pateiktos ir VMI priimtos iki mokestinio patikrinimo pradžios, kurias mokesčių inspekcija vertino pasirinktinai.

Centrinis mokesčių administratorius neneigė aplinkybės, kad patikrinimo metu, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatė, kad mokesčių administratorius faktiškai nevykdė mokestinio patikrinimo, kaip tai numato MAĮ VI skyrius. Nei vienas mokestinio patikrinimo objektas, numatytas MAĮ 123 straipsnyje, nebuvo tikrinamas ir neatspindi nei mokestinio patikrinimo išvadoje, nei skundžiamame 2014 m. kovo 3 d. sprendime Nr.(4.65)-FR0682-86. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui apskaitos dokumentus, kurie buvo ignoruojami ir iš esmės netiriami pažeidžiant MAĮ 66 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio, 421 straipsnio, 36 straipsnio nuostatas, ir jo dalyvavimas mokestiniame patikrinime buvo apribotas pažeidžiant minėtas MAĮ nuostatas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti (I t., b. l. 155–161).

Atsiliepime nurodė, kad:

1) turėjo teisę naudoti patikrinimo metu gautą ikiteisminio tyrimo medžiagą tiek priimant sprendimą dėl mokestinio patikrinimo ir jų rezultatų patvirtinimo, tiek bylos nagrinėjimo metu administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 27 str. 2 d.), kadangi šie duomenys vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles;

2) 2012 m. sausio 11 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto priimtas remiantis pareiškėjo deklaruotomis pajamomis. Deklaracijoje pareiškiama mokesčių mokėtojo valia dėl mokėtinų sumų dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokėtojas nevykdo deklaruotos mokestinės prievolės;

3) pareiškėjui apskaičiavo mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kadangi pareiškėjui nedeklaravus pajamų, mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Šiuo atveju mokesčių administratorius mokestinę bazę nustatė pagal į E. P. ir H. A. sąskaitas banke įplaukusias sumas, kurias faktiškai gavo pareiškėjas;

4) H. A. operatyvaus patikrinimo pažyma pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia ir jo teisių ar teisėtų interesų nepažeidžia, nes pažymoje tik konstatuotos tam tikros aplinkybės ir tik pasiūlyta patikslinti PVM deklaracijas. Jokių nurodymų pareiškėjui nėra duota, nes tai tarpinis dokumentas iki sprendimo dėl mokestinio patikrinimo priėmimo;

5) delspinigiai ir baudos apskaičiuotos už Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimus, jų skaičiavimo tvarką ir dydžius numato MAĮ. Atitinkamai, nustačius, kad pareiškėjas privalėjo deklaruoti ir sumokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo, atitinkamai apskaičiuojama mokėtina į biudžetą PVM suma, delspinigiai ir skiriama bauda nuo 10 iki 50 procentų PVM sumos. Atitinkamai yra skaičiuojamos mokėtinos socialinio draudimo įmokos, privalomojo sveikatos draudimo įmokos, delspinigiai nuo nesumokėtų sumų ir skiriamos baudos. Įstatymai mokesčių administratoriui imperatyviai nustatė pareigą skaičiuoti delspinigius ir skirti baudas;

6) mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas, teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu tenkino šią pareiškėjo skundo dalį, tačiau mokesčių inspekcija gavusi trūkstamos informacijos, dėl kurios negalėjo priimti galutinio sprendimo, tokį sprendimą priėmė 2013 m. gruodžio 16 d.;

7) pareiškėjas buvo apmokestintas GPM nustačius, kad jis verčiasi individualia veikla kaip tai numato Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, įskaitant ir tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Į pajamas, gautas iš gyventojo vertybinių popierių pardavimo ir kitos veiklos, į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąsias pajamas, VMI atsižvelgė ir nėra pajamų, kurios apmokestintos dukart;

8) pareiškėjo individualios veiklos pajamos pagrįstai apmokestinos PVM, kadangi esant tęstinei veiklai, 2008 m. vasario mėn. viršijus 100 000 Lt (tuo metu galiojančia nacionaline pinigine išraiška litais) sumą, pareiškėjas privalėjo deklaruoti PVM ir jį sumokėti į biudžetą;

9) pareiškėjo gautos pajamos apmokestintos valstybino socialinio draudimo įmokomis pagal minėtu tikrinimo laikotarpiu galiojusių teisės aktų patvirtintą tvarką ir tarifus, taip pat taikant už mokestinės prievolės nevykdymą baudas. Pareiškėjas turėjo ir turi teisę sudaryti su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo išdėstymo, o sumokėtos sumos yra išskaitomos iš mokėtinos sumos;

10) pareiškėjo argumentai dėl to, kad VMI turi vykdyti mokestinę procedūrą vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu (toliau – ir ATPK), atmestini, nes būtent MAĮ nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių privaloma laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus ir kt. (MAĮ 1 str. 1 d.);

11) pareiškėjo argumentas, kad neturėjęs pareigos registruoti rašto darbų rašymo veiklos, nes tokia nenumatyta Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes įstatymai numato, kad mokesčių mokėtojas turi išsiaiškinti, kaip apmokestinamos jo gautos pajamos, ir laiku vykdyti mokestinę prievolę;

12) nėra tikslo apklausti inspekcijos tarnautojus, išreikalauti administracinio teisės pažeidimo bylas, banko išrašus, kadangi pareiškėjo veiklos apmokestinimas yra grindžiamas pirminiais, įvertinus sąnaudas, patikrinimo metu gautais dokumentais, kurių pagrindu priimtas pareiškėjo ginčijamas sprendimas.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-86 dėl VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 68-102 dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo ir MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. S-161 (7-115/2014) dalis dėl delspinigių priskaičiavimo ir sumažino PVM delspinigius iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt), GPM delspinigius iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt). Kitą dalį skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. S-161 (7-115/2014), kuriuo patvirtintas VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 68-102 dėl Vilniaus AVMI 2013 m gruodžio 16 d. patikrinimo akto patvirtinimo.

Įvertinęs ginčijamą MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-161 (7-115/2014), teismas konstatavo, kad sprendime MGK nustatė faktines aplinkybes, kuriomis rėmėsi Vilniaus AVMI, priimdama 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86 ir VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 68-102 patvirtindama Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86.

Dėl mokesčio apskaičiavimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, kad jo vykdyta rašto darbų veikla yra priskiriama autorinei, o ne ekonominei veiklai pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, patvirtintą Lietuvos Respublikos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir neturėjo būti registruota VMI, o mokesčiai nuo priskaičiuotų 186 228,33 Eur (643 009,18 Lt) pajamų kildinami iš autorinės veiklos.

Atkreipė dėmesį, kad kiekvienas gyventojas, gaunantis/uždirbantis pajamas (pagal darbo ar iš kitos teisėtos veiklos) yra mokesčių mokėtojas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme (3 str.).

Pareiškėjas nepateikė duomenų ir rašytinių įrodymų (sutarčių), kad jo vykdyta rašto darbų veikla atitinka Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas ir dėl to nepriskirtina individualiai veiklai (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 5, 10 d.). Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 straipsnio 1 dalį autorinės sutartys turi būti sudaromos raštu, tačiau įstatymo 39 straipsnio 3 dalis nustato, kad sutartys, įskaitant žodines, dėl kūrinių redagavimo, mokymo, konsultavimo, organizacinių ir techninių paslaugų ar kitokių paslaugų teikimo nelaikomos autorinėmis. Autorinėmis sutartimis taip pat nelaikomos sutartys, kurių dalykas nėra autorių turtinių teisių į kūrinį perdavimas ar suteikimas.

Pareiškėjo teiginiai, kad VMI turi taikyti mokesčio apskaičiavimui ne individualiai veiklai taikomus mokesčių tarifus, o autorinei (kūrybinei) veiklai taikomus mažesnius mokesčių tarifus, atmesti. Aplinkybė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą ir įstatymas nedraudė greta teisinių paslaugų rengti teisinę reikšmę turinčius dokumentus, kurių baigtinis sąrašas nenumatytas (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 2 str. 1 d.), teikti paslaugas pagal autorines sutartis, tik patvirtina pareiškėjo pareigą tinkamai vykdyti mokesčių mokėtojo pareigas, tvarkyti gaunamų/uždirbamų pajamų apskaitą ir kiekvienais metais deklaruoti VMI uždirbtas pajamas pagal jų kilmę (individualios veiklos, autorinės, turto nuomos, pardavimo ir kt.) ir sąnaudas pajamoms uždirbti bei sumokėti deklaruotus mokesčius.

Byloje pateikti atsakovo mokestinės prievolės pareiškėjui apskaičiavimai vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nepaneigti, šioje administracinėje byloje nepateikti nauji įrodymai, kurių pagrindu taikytini mažesni įmokų tarifai ar perskaičiuotini mokesčių dydžiai. Teismas vertino, kad pareiškėjui pagrįstai paskirtos baudos mokesčių įstatymų nustatytose ribose ir nėra pagrindo keisti jų dydžius.

Pareiškėjo teiginiai, kad jis pajamas deklaravo priskirdamas A klasės pajamoms, o atsakovas tapačias pareiškėjo pajamas priskyrė B klasės pajamos ir dar kartą apmokestino, gali būti nustatomi ir tikslinami bendradarbiaujant su atsakovu, tikslinant pajamų deklaracijas ir pagrindžiant pajamas konkrečiais pirminiais apskaitos dokumentais, jeigu nėra suėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminai (MAĮ 68 str.).

Dėl mokestinio patikrinimo procedūros neteisėtumo teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, kadangi pakanka vienos iš alternatyvių aplinkybių konstatuoti, kad pareiškėjas, pvz., nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius.

Byloje nustatyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus AVMI 2011 m. gruodžio 29 d. pavedimu Nr. 83-225 numatyta pareiškėjo laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. vykdytos veiklos mokestinį patikrinimą atlikti nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. kovo 29 d. Pareiškėjas su minėtu pavedimu supažindintas. Pavedimo tikrinti sunumeruotuose 2-3 lapuose įrašai eina ne eilės tvarka: pirmasis įrašas 2013 m. spalio 31 d. papildyti mokestinio patikrinimo temą; kitas įrašas 2013 m. liepos 9 d. keičiamas inspektorius (MGK byla I t., b. l. 274); toliau 2012 m. vasario 10 d. įrašas sustabdyti mokestinį patikrinimą; 2013 m. kovo 20 d. įrašas pratęsti mokestinį patikrinimą nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. (MGK byla I t., b. l. 275); kitas įrašas 2013 m. gegužės 17 d. pratęsti mokestinį tyrimą nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. liepos 22 d. (MGK byla I t., b. l. 276). Pavedimo tikrinti pridedamuosiuose sunumeruotuose 2-5 lapuose ties kiekvienu įrašu grafoje „susipažinau, mokesčio mokėtojo (atstovo) pareigų pavadinimas, parašas, vardas ir pavardė, data“ nėra pareiškėjo ar jo atstovo parašų, kad yra supažindintas su mokestinio patikrinimo procedūros eiga. Tęsiant mokestinio patikrinimo procedūrą pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas ir jam įteiktos pavedimo pratęsimo nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. 6 ir 7 lapų kopijos (MGK byla I t., b. l. 278, 279).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. I-1720-437/2013 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus AVMI 2012 m. vasario 10 d. sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225, įformintą 2011 m. gruodžio 29 d. pavedime tikrinti Nr. 83-225. Vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens mokestinio patikrinimo terminų tęsimus įsiteisėjus minėtam teismo sprendimui, teismas pripažino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nesilaikė savo paties priimto pavedimo atlikti mokestinį pareiškėjo patikrinimą per 90 dienų ir mokestinio tikrinimo procedūrą privalėjo baigti 2012 m. kovo 29 dieną (MAĮ 119 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui apmokestinamų pajamų suma nustatyta atliekant mokestinį patikrinimą pagal 2011 m. gruodžio 29 d. pavedimą už praėjusį 2006-2010 metų mokestinį laikotarpį, todėl nėra pagrindo teigti, kad nepagrįstai tęstas mokestinio patikrinimo terminas lėmė sprendimų neteisėtumą apskaičiuojant mokėtinus mokesčius.

Dėl mokestiniam patikrinimui įtakos turinčių juridinių faktų vertinimo teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. I-4624-596/2014 įpareigojo mokesčių administratorių pateikti pareiškėjui susipažinti 2013 m. balandžio 15 d. specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-14, tačiau minėtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. A-487-602/2015 panaikintas, o pareiškėjo skundas atmestas, nustatant, kad Vilniaus AVMI specialistai išvadą teikė baudžiamajame procese, todėl su minėta išvada pareiškėjas turėjo teisę susipažinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. I-1720-437/2013 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus AVMI 2012 m. vasario 10 d. sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225, įformintą 2011 m. gruodžio 29 d. pavedime tikrinti Nr. 83-225 (MGK byla, XI t., b. l. 10–16). Šis sprendimas, kurio trečiasis suinteresuotas asmuo neskundė, pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, numatytas MAĮ 97 straipsnyje, t. y. delspinigiai skaičiuotini iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pavedimu mokestinio tikrinimo laikotarpis nustatytas nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. kovo 29 d. (MAĮ 119 str. 1 d.), patikrinimo rezultatai turėjo būti įforminti ne vėliau kaip 2012 m. kovo 29 d.

Trečiasis asmuo 2011 m. lapkričio 29 d. pavedimu atlikto pareiškėjo mokestinio tikrinimo rezultatus įformino 2013 m. gruodžio 16 d. ir minėtai dienai nepagrįstai papildomai už 625 kalendorines dienas priskaičiavo delspinigius nuo mokėtinų PVM ir GPM įmokų (I t., b. l. 130–132; MGK byla, I t., b. l. 142–144 ). Kadangi yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. I-1720-437/2013, todėl MAĮ 97 straipsnio 2 dalies pagrindu delspinigiai nuo nedeklaruotų pajamų skaičiuotini nuo dienos, kai turėjo būti sumokėtas mokestis iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, t. y. iki 2012 m. kovo 29 dienos.

Teismas atitinkamai sumažino:

1) priskaičiuotų 11 546,38 Eur (ekvivalentas 39 867,37 Lt) PVM delspinigių sumą iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt) (mokėtina PVM suma (76 079 Lt x 0,03 proc./k. d.) – (22,82 Lt/k. d. x 625 k. d.– laikotarpis nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d.);

2) priskaičiuotų 3 688,19 Eur (12 734,59 Lt) GPM delspinigių sumą iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt) (mokėtina GPM suma (6 211 Lt x 0,03 proc./k. d.) – (1,86 Lt/k. d. x 625 k. d.– laikotarpis nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d.);

Atsižvelgdamas į tai, kad netinkamai taikyti MAĮ 97, 119 straipsniai, pareiškėjo skundo šią dalį teismas tenkino ir pakeitė Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimo, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo ir MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalis dėl delspinigių apskaičiavimo.

Atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą (šiuo atveju mokesčių administratoriaus ginčijamus sprendimus) neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

IV. Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 9–40), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde iš esmės kartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja tokius pagrindinius aspektus:

1. Mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo mokesčius, nes netyrė ir nenustatinėjo, kad mokestinio patikrinimo laikotarpiu pareiškėjas turėjo apmokestinimą mažinančias išlaidas, dėl kurių įrodymai buvo pridėti.

2. Teismas netinkamai pritaikė MAĮ 130 straipsnį, 146 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes teismui buvo pateikti duomenys, kad mokesčių mokėtojui H. A. jau buvo paskaičiuoti mokesčiai už įplaukas iš fizinių asmenų į H. A. sąskaitas bankuose. Šios įplaukos apmokestintos du kartus. Teismas minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepagrįstai netyrė. Mokestį už honorarą privalo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti bei deklaruoti jį išmokėjęs asmuo, t. y. H. A. ir E. P. Šiuo atveju egzistuoja 2012 m. sausio 11 d. sprendimas dėl priverstinio išieškojimo ir nėra pagrindo skaičiuoti baudų ir delspinigių. Mokesčių administratorius negali vertinti pareiškėjo pajamų po jų priverstinio išieškojimo kitaip ir atlikti papildomą jų apmokestinimą.

3. Egzistuoja pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes jam buvo suteikta neteisinga konsultacija. Taip pat yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

4. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes atsakovas neįrodė ATKP 1729 straipsnio pažeidimo ir nustatyta tvarka nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, todėl negali remtis faktu, kuris nebuvo nustatytas. Nenustačius pažeidimo, buvo nepagrįstai paskirta bauda, o teismas nepagrįstai jos nepanaikino. Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas vykdė neregistruotą veiklą, tačiau nepagrindė, kodėl galimai nusikalstamos veikos pajamas laiko PVM objektu. Be to, minėta išvada prieštarauja mokesčių administratoriaus pateiktiems mokesčių įstatymų išaiškinimams. Šiuo atveju buvo pažeista ir nekaltumo prezumpcija.

5. Mokesčių administratorius be pagrindo pritaikė MAĮ 70 straipsnį ir nustatė mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes netyrė trečiųjų asmenų apmokestinimo ir sandorių. Mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad pajamos buvo realiai gautos pareiškėjo. Jis neįrodė, kad mokesčių mokėtojas tinkamai nevykdė savo pareigos apskaičiuoti mokesčius. Todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės remtis MAĮ 70 straipsniu, nes turėjo mokesčių mokėtojo deklaracijas ir apskaitos dokumentus.

6. Nepagrįstai užtęstas mokestinis patikrinimas (teismas priėmė sprendimą, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas neteisėtai) turėjo lemti ne tik delspinigių sumažinimą, bet ir priimtų sprendimų neteisėtumą apskaičiuojant mokėtinus mokesčius. Šiuo atveju pavedimo tikrinti terminas buvo pasibaigęs, o naujas pavedimas nebuvo išrašytas.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą sprendė rašytinio proceso tvarka, nors pareiškėjas nurodė, kad negavo teismo šaukimo. Teismas nepagrįstai nekvietė prašomų apklausti liudytojų bei atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti bankų sąskaitų išrašus, kuriais vadovavosi apskaičiuodamas mokestinę prievolę.

8. Pareiškėjui bauda ir delspinigiai buvo skirti esant PSDĮ permokai. Tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismui buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys minėtą permoką, tačiau jie nebuvo įvertinti. Šiuo atveju egzistuoja pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudos MAĮ 140 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

9. Mokesčių administratorius netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias pareiškėjo, kaip advokato padėjėjo, profesinės veiklos ribojimus, nes pareiškėjas negalėjo vykdyti individualios veiklos. Mokesčių administratorius neteisingai vertino autorines pajamas išplėsdamas mokestinę bazę, nepaisant pareiškėjo atžvilgiu galiojusių profesinės veiklos ribojimų. Mokesčių administratorius nepagrindė savo išvados, kodėl honorarus bei autorinius atlyginimus mokesčių mokėtojas privalėjo registruoti individualios veiklos pajamomis.

10. Mokesčių administratorius be pagrindo rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo medžiaga ir nenustatinėjo reikšmingų aplinkybių. Policijos atliekamas ikiteisminis tyrimas nėra tapatus mokestiniam patikrinimui, todėl mokesčių administratorius negalėjo remtis tik policijos pateikta medžiaga. Tokie mokestinio patikrinimo duomenys negali būti laikomi objektyviais ir išsamiais, be to, mokesčių mokėtojas neturėjo galimybės juos papildyti, paaiškinti ar paneigti, nes jie mokesčių mokėtojui nebuvo prieinami. Todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą.

11. Pareiškėjas pateikia duomenis, kodėl 2006-2010 m. pajamos neteisingai apmokestintos GPM.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos pažymi, kad mokesčių administratorius gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Todėl pareiškėjo teiginys, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys turėjo būti patvirtinti galutiniu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nėra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje konstatavo, kad mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius turi teisę remtis ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriuos surinko kompetentinga valstybės institucija, atlikdama asmens komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimą. Be to, mokesčių mokėtojas teigdamas, jog tyrimo duomenys nepatikimi, neišsamūs, privalo tai pagrįsti.

2. Dėl sprendimo išieškoti nepriemoką iš pareiškėjo turto akcentuoja, kad šiuo atveju, VMI priėmė minėtą sprendimą išieškoti nepriemoką pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas ir jose nurodytus mokėtinus mokesčius, tačiau atlikus kontrolės veiksmus buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės ir šių veiksmų rezultate buvo suformuota nauja pareiškėjo mokestinė prievolė, nes mokestinio patikrinimo metu buvo vertinami pradiniai duomenys apie įvykusias ūkines operacijas, kurios turi įtakos pareiškėjo apmokestinimui, todėl nėra pagrindo teigti, jog mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo prieštarauja sprendimui išieškoti mokestinę nepriemoką, kuris buvo sudarytas išvestinių duomenų pagrindu.

3. Dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pažymi, kad pareiškėjas nedeklaravo minėtų pajamų, kurios buvo gautos už rašto darbų rašymo paslaugas, ir nuo jų neapskaičiavo bei nesumokėjo mokesčių. Taigi mokesčių administratorius pagrįstai suformavo mokestinės prievolės dydį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir apmokestino minėtas pajamas taikydama lėšų bankų sąskaitose metodą.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje teismų praktikoje konstatavo, kad operatyvaus patikrinimo pažyma teisinių pasekmių nesukelia, nes yra tarpinis dokumentas, todėl galutinė mokesčių administratoriaus valia mokesčių mokėtojo atžvilgiu dėl kontrolės veiksmų rezultatų ir privalomų vykdyti nurodymų įforminama patikrinimo akte bei suformuojama sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo. H. A. atžvilgiu nėra priimtas jam teisines pasekmes sukeliantis sprendimas dėl apskaičiuotų mokesčių nuo gautų į sąskaitas pajamų, kuris patvirtintų operatyvaus patikrinimo metu nustatytus rezultatus. Priešingai, Vilniaus AVMI ištyrusi surinktą medžiagą konstatavo, jog faktinis pajamų, įplaukusių į H. A. banko sąskaitas, gavėjas buvo pareiškėjas, kuris vykdė rašto darbų rašymo individualią veiklą, ir jam buvo apskaičiuoti mokėtini mokesčiai.

5. Dėl delspinigių ir baudų apskaičiavimo pažymi, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis imperatyviomis nuostatomis, pagrįstai skaičiavo delspinigius bei skyrė baudas pareiškėjui už nedeklaruotus ir nesumokėtus mokesčius.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendime, įvertinęs byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatavo, kad nebuvo pakankamo pagrindo sustabdyti pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Teismas aiškiai apibrėžė ginčo dalyką (pareiškėjo mokestinio patikrinimo sustabdymas) ir skundą išnagrinėjo jo ribose (panaikino patikrinimo sustabdymą), t. y. kitų klausimų jis nesprendė.

7. Pareiškėjas, tikrinamuoju laikotarpiu teikdamas rašto darbų rašymo paslaugas, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių (pareiškėjas nebuvo atskaitingas kitiems asmenims, nebuvo niekieno samdomas ar pan.), t. y. veiklą vykdė savarankiškai. Kaip minėta, siekiant tam tikras pajamas priskirti individualios veiklos pajamoms, turi būti konstatuojamas tokios veiklos tęstinumas, t. y. tokio pobūdžio veiklos vykdymas tęstinį laikotarpį, kuris nėra ribojamas mokestiniu laikotarpiu. Iš patikrinimo medžiagos matyti, kad pareiškėjas tęstinį laikotarpį pastoviai gavo pinigines lėšas už realizuotus rašto darbus. Pareiškėjo vykdomai rašto darbų rašymo veiklai yra būdingas ir versliškumas bei ekonominės naudos siekimas. Vilniaus AVMI detaliai išanalizavo pareiškėjo pajamas, jų struktūrą, šaltinius ir nustatė, kad įplaukos iš pareiškėjo vykdytos rašto darbų individualios veiklos nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis. Taigi pareiškėjo vykdyta darbų rašymo veikla atitinka individualios veiklos kriterijus, pajamos iš šios veiklos aiškiai identifikuotos bendroje pajamų struktūroje, priskirtos B klasės pajamoms. Apskaičiuojant PSDĮ už 2009 m. atsižvelgta į pareiškėjo sumokėtas PSDĮ, apskaičiuojant VSDĮ už 2008-2010 m. atsižvelgta į pareiškėjo sumokėtas VSDĮ, aiškiai nustatytos patirtos išlaidos, mažinančios apmokestinamąsias pajamas (išlaidos studijoms, pensijų, gyvybės draudimui, vertybinių popierių įsigijimui ir pardavimui), už 2006-2010 m. ir atsižvelgta į jas apskaičiuojant GPM.

8. Pareiškėjas vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje rašto darbų rašymo individualią veiklą, iš kurios gavo atlygį, todėl jo veikla pripažintina ekonomine veikla ir apmokestintina PVM, nes gautas atlygis 2008 m. vasario mėnesį viršijo 100 000 Lt.

9. Pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. vykdė rašto darbų rašymo individualią veiklą, kaip ji suprantama Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, todėl už minėtą laikotarpį pareiškėjas privalėjo skaičiuoti VSDĮ bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai pagal įstatymuose atskiriems mokestiniams laikotarpiams nustatytą imperatyvią tvarką ir tarifus.

10. Šiuo atveju mokesčių administratorius pagrįstai mokestines prievoles pareiškėjui formavo MAĮ nustatyta tvarka, taikydamas MAĮ 70 straipsnį. Pabrėžtina, jog ATPK nereglamentuoja mokestinės prievolės nustatymo tvarkos.

11. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, jog jis kreipėsi į mokesčių administratorių dėl įregistravimo, tačiau mokesčių administratorius atsisakė jį įregistruoti Mokesčių mokėtojų registre.

12. Byloje yra pateiktas Z. K. parengtas rezultatų įforminimo dokumentas, todėl nėra pagrindo jos kviesti liudytoja. Vilniaus AVMI yra informavusi VMI, jog V. M. nedirba Vilniaus AVMI. V. A. ir H. R. atliko H. A., t. y. kito asmens, operatyvų patikrinimą.

13. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, paneigiančių liudytojų parodymus, nėra pagrindo jų kviesti liudytojais, nes jų parodymai pateikti byloje.

14. Dėl banko sąskaitų išrašų pažymi, kad prašomi dokumentai Vilniaus AVMI buvo pateikti mokestinio ginčo metu ir įvertinti ginčą nagrinėjusių institucijų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 teisėtai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti GPM, PVM ir minėtų mokesčių delspinigius ir baudas, taip pat PSDĮ ir VSDĮ bei šių mokesčių baudas.

Vilniaus AVMI, patikrinusi pareiškėjo A. R. GPM, PVM ir VSDĮ apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., PSDĮ už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27, kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti 76 079 Lt PVM, 39 867,37 Lt PVM delspinigių, 30 proc. 22 824 Lt PVM baudą, 6 211 Lt GPM, 12 734,59 Lt GPM delspinigių, 30 proc. 1 863 Lt GPM baudą, 2 469 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai, 50 proc. 1 234,50 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai baudą, 3 645 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 50 proc. 1 822,50 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai baudą, 18 691,90 Lt VSDĮ, 50 proc. 9 345,95 Lt VSDĮ baudą, 4 019 Lt PSDĮ, 50 proc. 2 010 Lt PSDĮ baudą.

VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą.

MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-161 (7-115/2014) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86; 2) VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 68-102 dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo; 3) MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-161 (7-115/2014).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog teritorinis ir centrinis mokesčių administratoriai, taip pat MGK, priėmė iš esmės teisėtus sprendimus, tačiau teismas sumažino pareiškėjui paskaičiuotus delspinigius.

Aptartų mokesčių ir su jais susijusios sumos byloje ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui buvo apskaičiuotos dėl to, jog mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. vykdė rašto darbų rašymo individualią veiklą.

VI. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 25 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo. Pažymėtina, kad byla pagal pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. posėdyje atidedant procesinio sprendimo paskelbimą. Taigi pareiškėjas papildomus įrodymus pateikė jau po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, ir teisėjų kolegijai nematant pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, minėtus įrodymus atsisakytina priimti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nors pareiškėjas nurodė, kad negavo teismo šaukimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes proceso šalys neatvyko į teismo posėdį, apie kurį joms tinkamai pranešta. Pažymėtina, kad teismo šaukimas, kuriame informuojama apie minėtą teismo posėdį, visoms bylos šalims (tarp jų ir pareiškėjui) išsiųstas per elektroninių paslaugų portalo (toliau – ir EPP) sistemą (I t., b. l. 170). ABTĮ 73 straipsnio 3 dalyje inter alia numatyta, kad šio įstatymo 75 straipsnio 7 dalyje numatytais atvejais teismo šaukimai ir pranešimai įteikiami elektroninių ryšių priemonėmis. ABTĮ 75 straipsnio 7 dalyje, be kita ko, numatyta, kad advokatams, advokatų padėjėjams, antstoliams, antstolių padėjėjams, notarams, Seimo kontrolieriams, viešojo administravimo subjektams, valstybės ir savivaldybių įmonėms, finansų įstaigoms, draudimo įmonėms teismas šaukimus ir pranešimus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė dokumentus, jog yra įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą (I t., b. l. 60–61), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo šaukimą pareiškėjui išsiuntė per EPP sistemą ir tai laikytina tinkamu informavimu apie teismo posėdį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo informavimo apie teismo posėdį atmestini kaip nepagrįsti ir tai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi ir sprendė, kad nagrinėtini tik teisės, o ne fakto klausimai.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis nustato mokesčių mokėtojui, nesutinkančiam su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, teisę jį apskųsti teismui. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato galimybę vienai – privalomai mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjančiai institucijai – centriniam mokesčių administratoriui, apskųsti teismui kitos neprivalomai mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjančios institucijos sprendimą teismui. Taigi 159 straipsnio 2 dalies norma nustatytas mokestinio ginčo nagrinėjimas du kartus ikiteismine tvarka bei galimybė jį išnagrinėti teisme. <...> 159 straipsnio 1 ir 2 dalių reguliavimu yra nustatyta, kad mokesčių mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, visais atvejais turi teisę įgyvendinti savo konstitucinę teisę kreiptis į teismą, kuri negali būti ribojama, nors mokestinį ginčą ir išnagrinėjo institucija, kuri specializuojasi mokesčių teisės srityje. Mokestinių ginčų komisijos tikslai – užtikrinti greitą, ekonomišką ir profesionalų mokestinio ginčo išsprendimą, neužkerta kelio mokesčių mokėtojui kvestionuoti šių institucijų sprendimų teisme, tačiau centriniam mokesčio administratoriui yra nustatyta kreipimosi į teismą sąlyga – skirtingas teisės aiškinimas mokestinius ginčus nagrinėjančiose institucijose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnyje yra įtvirtinta skundo, kurį paduoda teismui centrinis mokesčių administratorius, priimtinumo sąlyga, kuri kartu yra ir procesinė prielaida kreiptis į teismą, nuo kurios priklauso, ar gali vykti teismo procesas. Tačiau minėta Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio nuostata, kaip ir kitos procesinės prielaidos kreiptis į teismą, nereglamentuoja ir negali reglamentuoti administracinės bylos nagrinėjimo teisme taisyklių, todėl nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismui nagrinėti tik teisės ir nenagrinėti konkrečios bylos fakto klausimų. Tokios pirmosios instancijos teismo kompetencijos – nagrinėti mokestinį ginčą tik teisės klausimais (kai skundą yra padavęs centrinis mokesčių administratorius), nenustato ir ABTĮ ar kiti teisės aktai. Klaidingas Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio taisyklių, nustatančių tik skundo priimtinumo sąlygas, taikymas, t. y. jų taikymas tada, kai jos negali būti taikomos – nagrinėjant bylą iš esmės, būtent nustatant administracinės bylos nagrinėjimo ribas, vertintinas kaip proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (byla neišnagrinėta pagal teisės aktų reikalavimus visa apimtimi) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-879/2014).

ABTĮ 81 straipsnyje yra įtvirtinta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, jog faktinės aplinkybės buvo nustatytos ginčą nagrinėjant MGK ir teismas nebeturi jų aiškintis, padarė nepagrįstą išvadą.

Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog mokestinis patikrinimas buvo atliktas pasinaudojant tik ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00015-11 metu surinkta informacija, be to, su ja buvo susipažinta tik iš dalies, todėl neatsižvelgta į kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepasisakė nei dėl mokesčių administratoriaus galimybės remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei dėl kitų, su tuo susijusių, pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad tam tikra veikla pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 22 straipsnį nėra apmokestinama PVM ir kad jo vykdyta veikla atitinka minėtus kriterijus. Be to, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja MAĮ 141 straipsnyje nurodytos aplinkybės atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų neišnagrinėjo ir dėl jų sprendime nepasisakė.

Be aptartų aplinkybių, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė iškviesti liudytojais VMI darbuotojus ir mokestinio patikrinimo byloje nurodytus asmenis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi išsprendė skundo priėmimo klausimą ir nurodė, kad prašymas dėl liudytojų iškvietimo bus sprendžiamas proceso šalims pateikus rašytinius įrodymus. Tačiau teismas šio klausimo iš esmės nesprendė, dėl jo nepasisakė galutiniame procesiniame sprendime.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo A. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan