2016-07-14 Nr. AB-14461-3-63-3-00344-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1093-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00344-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. B. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. (negali nurodyti laikotarpio iki kada buvo laikomas, nes jo nežino, todėl prašė šiuos duomenis išreikalauti iš Klaipėdos AVPK).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo laikomas kamerose pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui. Be to, kai kurios kameros senos, jose nedarytas remontas, ant sienų matėsi pelėsis, be kita ko, tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, nebuvo galima jame užsirakinti. Teigė, kad kamerose nebuvo pakankamo apšvietimo. Buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis. Atkreipė dėmesį, kad kameros buvo šaltos ir drėgnos, jose buvo graužikų. Teigė, kad patyrė psichologinį smurtą, nes buvo vadinamas savo vienerių metų vaiko „pedofilu“ be jo kaltės įrodymo teismo nuosprendžiu. Teigė, kad gyvenimo sąlygos Klaipėdos AVPK areštinėje buvo žeminančios elementarų žmogaus orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją.

Pareiškėjas teigė, kad nėra praleidęs senaties termino kreiptis į teismą, nes apie galimybę prisiteisti žalos atlyginimą sužinojo, kai Šiaulių apygardos administracinis teismas priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. sausio 11 d.; nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d.; nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. vasario 21 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo B. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 10 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą.

III. Pareiškėjas B. B. su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Teismo prašo netaikyti senaties.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Nurodo, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai sužinojo apie teisės pažeidimą. Paaiškina, kad apie savo teisų pažeidimą sužinojo, kai Šiaulių apygardos administracinis teismas priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Klaipėdos AVPK nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. vasario 21 d., teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pasisakydama dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą neva nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį. Todėl ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo, kai Šiaulių apygardos administracinis teismas priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (Liteko – Lietuvos teismų informacinės sistemos – duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas tokį sprendimą pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2013 m. spalio 14 d. administracinėje byloje Nr. I-781-289/2013), nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracini teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų (ar argumentų) dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpis – nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. vasario 21 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 10 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir skundą atmetė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo teisių pažeidimu, netinkamomis kalinimo sąlygomis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė