2016-05-02 Nr. AB-9697-3-61-3-03401-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-851-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03401-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija, KAM, atsakovas) 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 12-01-773 (toliau – ir Sprendimas Nr. 12-01-773) ir 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 12-01-990 (toliau – ir Sprendimas Nr. 12-01-990) bei įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pagal 2014 m. balandžio 7 d. prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis tarnavo kariuomenėje nuo 1983 m., o 1988 m. pervedimo tvarka tapo sukarintos apsaugos komandos viršininku. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento (toliau – ir KAD) Šiaulių zonos viršininko 1991 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 5 iš Šiaulių „Nuklono“ gamyklos objektų sukarintos apsaugos viršininko pareigų pervedimo tvarka buvo perkeltas į KAD Šiaulių zonos skyrių sukarintos apsaugos būrio vado pareigas. Taigi po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo nuo 1991 m. sausio 3 d. pareiškėjas tapo tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariu, davė kario priesaiką, jam buvo išduota kario uniforma, mokamas atlyginimas iš KAD biudžeto. 1993 m. balandžio 28 d.

įsakymu Nr. 26-š „Dėl apsaugos padalinio reorganizavimo“ Šiaulių „Nuklono“ apsaugos būrys buvo reorganizuotas į 616 apsaugos kuopą, o pareiškėjas paskirtas kuopos vadu. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos apsaugos padalinio nuostatų 3.3 punktas nustatė, jog kuopos apsaugos padaliniams vadovauti skiriami kuopos vadai, kurie yra etatiniai darbuotojai, apmokami iš valstybės skirtų savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai (toliau – ir SKAT) lėšų, o sprendimą dėl jų tarnybos priima SKAT štabo viršininkas rinktinės vado teikimu.

Nors 1994 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 50-š „Dėl 616 apsaugos kuopos likvidavimo“ pareiškėjo vadovaujama kuopa buvo likviduota ir pagal darbo sutartis dirbę pareiškėjui pavaldūs asmenys buvo atleisti, būdamas tikrosios karo tarnybos karys pareiškėjas nebuvo atleistas. Iš KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 2003 m. spalio 8 d. pažyma Nr. 16 apie draudžiamąsias pajamas patvirtina, kad pareiškėjo tarnyba tęsėsi iki 1994 m. gruodžio mėn. įskaitytinai. 1995 m. sausio mėn. vadovybė pareiškėjui paaiškino, kad jis turi pereiti tarnauti į budėtojų dalį arba bus išleistas į atsargą, tačiau jokių atleidimą patvirtinančių dokumentų pareiškėjas niekada negavo.

Apie atleidimo pagrindą galima spręsti iš KAM 2005 m. gegužės 20 d. rašto priedo – pristatymo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliui, kuriame užfiksuota, kad J. L. išleistas į atsargą pačiam prašant. Objektyvių tai pagrindžiančių duomenų nėra. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir PKVP įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija) skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiems krašto apsaugos sistemoje 5 ir daugiau metų.

PKVP įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti krašto apsaugos pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami konkretūs laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo. Remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turėjo teisę gauti valstybinę kario pensiją, nes atitinka PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Pareiškėjas 2004 m. kreipėsi į KAM dėl valstybinės pensijos skyrimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą, nes, kaip paaiškėjo vėliau, KAM nėra išsaugojusi pareiškėjo asmens bylos.

Nesutikdamas su atsakovo atsisakymu skirti valstybinę pensiją pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine neskundžiama nutartimi 2006 m. gruodžio 1 d. išaiškino, kad, nesant pareiškėjo nurodytus faktus patvirtinančių rašytinių įrodymų jo asmens byloje KAM, būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Atsakovas minėtų administracinių bylų nagrinėjimo metu nepripažino, kad pareiškėjas buvo tikrosios krašto apsaugos tarnybos karys, nes būtent šiuo pagrindu buvo atsisakyta skirti valstybinę pensiją.

Ginčo dėl stažo valstybinei pensijai gauti, kuris skaičiuotinas iki 1991 m. sausio 3 d., tarp šalių nebuvo, nes atsisakydama pareiškėjui skirti valstybinę pensiją KAM nurodė vienintelį pagrindą – pareiškėją su KAM siejo ne tarnybos, o darbo santykiai. Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6488-641/2013, kuriuo pareiškėjo pareiškimą tenkino bei nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. nuo 1991 m. sausio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. tarnavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje.

Šis juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas valstybinei kario pensijai gauti. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. paliko pirmos instancijos teismo sprendimą galioti, be kita ko, pažymėjo, kad nesutinka su KAM argumentu, kad teismo sprendimas nesuteiks pareiškėjui teisės gauti kario pensiją, kadangi tam būtinas 20 metų darbo stažas. Atsakovas į šiuos teismų sprendimus neatsižvelgė ir šioje byloje ginčijamais Sprendimais Nr. 12-01-773, Nr. 12-01-990 atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę pensiją. Atsisakymas motyvuojamas iš esmės vieninteliu argumentu, kad pareiškėjas, remiantis iki 1994 m. gruodžio 31 d. galiojusiu teisiniu reglamentavimu, neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo.

Pareiškėjas nesutiko su KAM teiginiu, kad jam netaikytinas 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs PKVP įstatymas, pagal kurį pareiškėjas turi pakankamą tarnybos stažą. LVAT 2012 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-1971/2012 konstatavo, kad PKVP įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija. PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiems krašto apsaugos sistemoje 5 ir daugiau metų.

PKVP įstatymo 16 straipsnis numato, kad asmenims, priimtiems tarnauti krašto apsaugos pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami konkretūs laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus, iš esmės motyvuodamas juos nauju savarankišku pagrindu, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuris skirtas valstybinei pensijai gauti, paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, sukūrė teisinį netikrumą.

Pareiškėjo manymu, atsakovas neteisingai taiko ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams. PKVP įstatymo 12 straipsnio 2 dalis detalizuoja, jog skirdamos ir mokėdamos pareigūnų ir karių valstybines pensijas institucijos vadovaujasi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir PKVP nuostatai).PKVP įstatymo 11 straipsnis nustato, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, o 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėjas nuo 1991 m. sausio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. tarnavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjas 1994 m. gruodžio 31 d. būdamas tarnybos santykiuose ir gaudamas už tai atlyginimą neturėjo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teisę gauti šią pensiją tiek pagal iki 1995 m. galiojusį, tiek pagal vėliau įsigaliojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjas įgijo tik pasibaigus tarnybos santykiams, t. y. ne anksčiau kaip 1995 m. sausio 1 d. Todėl atsakovo pozicija esą pareiškėjui teisę į valstybinę pensiją įgijus 1995 m. sausio 1 d., jam turėtų būti taikomas įstatymas, kuris nustojo galioti 1994 m. gruodžio 31 d., nepagrįsta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. balandžio 7 d. prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo bei įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, KAM 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu atsisakė skirti pareiškėjui pensiją, kadangi jis atleidimo iš tarnybos metu neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo, t. y. neatitiko sąlygų, reikalingų šiai pensijai skirti. Sprendžiant dėl valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo, pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl PKVP įstatymo, kuris paskutinę pareiškėjo tarnybos dieną (t. y. 1994 m. gruodžio 31 d.) dar negaliojo, taikymo arba taikymo teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės pensijos skyrimą, kurie galiojo pareiškėjo paskutinę tarnybos dieną.

Atsakovo nuomone, pareiškėjui valstybinės pensijos skyrimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal teisės aktus, galiojusius jo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 281 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarkos“ (toliau – ir Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 281), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 315 „Dėl bendrojo darbo stažo įskaitymo į krašto apsaugos tarnybos stažą“ (toliau – ir Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 315) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 865 „Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 865).

Vadovaujantis šiais teisės aktais, pareigūnų ir karių valstybinė pensija gali būti skiriama kariams, turintiems ne mažiau kaip 20 metų tarnybos stažo. Pareiškėjas reikalaujamo tarnybos stažo valstybinei pensijai skirti neturėjo. Visas bendrasis darbo stažas buvo įskaitomas į krašto apsaugos tarnybos stažą taikant koeficientą 0,8 tik karininkams, pradėjusiems dirbti krašto apsaugos sistemoje iki 1991 m. gruodžio 31 d., todėl priimant sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo teisiškai reikšminga aplinkybė yra ir kario statusas (karininkas, kareivis ir kt.), nes nuo jo priklauso tarnybos bendrojo darbo (civilinio) stažo įskaitymas.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu, kuris Šiaurių apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi paliktas nepakeistas, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuo 1991 m. sausio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. tarnavo krašto apsaugos sistemoje, tačiau nenustatė, kad šiuo tarnybos laikotarpiu pareiškėjas turėjo karininko statusą. Remdamasis išdėstytais argumentais atsakovas teigė, kad KAM 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 12-01-773 ir 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 12-01-990 priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjas atleidimo iš tarnybos metu neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo, t.y. neatitiko sąlygų, reikalingų šiai pensijai skirti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo J. L. skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 12-01-773 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 12-01-990 bei įpareigojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos J. L. skyrimo pagal jo 2014 m. balandžio 7 d. prašymą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 7 d. kreipėsi į KAM su prašymu, kuriame remdamasis Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi, kuria buvo paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas, ir PKVP įstatymo nuostatomis, prašė jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. KAM 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 12-01-773 atsisakė skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes pareiškėjas atleidimo iš tarnybos metu neturėjo teisės aktuose nustatyto pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti tarnybos stažo, t. y. neatitiko sąlygų, reikalingų šiai pensijai skirti. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2014 m. gegužės 19 d. padavė skundą KAM ministrui, kuris 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 12-01-990 nusprendė, jog 2014 m. gegužės 7 d. KAM sprendimas Nr. 12-01-773 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skirti valstybinę pensiją nėra pagrindo.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl KAM sprendimų Nr. 12-01-773 ir Nr. 12-01-990, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas nuo 1991 m. sausio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. tarnavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas valstybinei kario pensijai gauti. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismas pažymėjo, kad paskutine pareiškėjo tarnybos diena laikytina 1994 m. gruodžio 31 d., tarp šalių dėl to ginčo nėra, tačiau šalys nesutaria dėl ginčo santykiams taikytinų teisės normų, t. y., pareiškėjo teigimu, teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją jis įgijo 1995 m. sausio 1 d., nes 1994 m. gruodžio 31 d. buvo jo paskutinė tarnybos diena, o atsakovo nuomone yra priešingai, – pareiškėjo valstybinės pensijos skyrimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal teisės aktus, galiojančius jo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 3 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentavo Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 281, Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 315 ir Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 865. Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 281 1 punkte buvo nustatyta, kad, kol bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos darbuotojams, pareigūnams ir kariams, išeinantiems į pensiją nuo 1991 m. liepos 1 d., pensijos skiriamos tokio dydžio: 1.1. už ištarnautus metus: darbuotojams, pareigūnams ir kariams, kurių darbo ar tarnybos laikas prokuratūroje, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose bei Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje yra 20 metų, – 50 procentų darbuotojo, pareigūno arba kario darbo užmokesčio dydžio. Už kiekvienus virš 20 metų išdirbtus metus pensija didinama 3 procentais darbo užmokesčio, bet negali būti didesnė kaip 75 procentai darbo užmokesčio. Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 865 1 punkte nustatyta, kad iki bus priimtas Lietuvos Respublikos karių pensijų įstatymas: 1.1. krašto apsaugos sistemos pareigūnams ir kariams nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. į tarnybos stažą, kurio reikia pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas <...>.

Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis teismas priėjo prie išvadų, kad jos nustatė teisinį reguliavimą tol, kol bus priimtas ir įsigalios PKVP įstatymas, todėl galima būtų sutikti su atsakovo poziciją, kad minėtos Vyriausybės nutarimų nuostatos galbūt galėtų būti taikytinos asmenims (spręstina kiekvienoje situacijoje individualiai), kurie teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijo iki PKVP įstatymo įsigaliojimo, tačiau jos negali būti taikomos asmeniui, kuris teisę į valstybinę pensiją įgijo galiojant PKVP įstatymui, kaip yra nagrinėjamoje byloje. Esant nustatytai aplinkybei, kad paskutinė pareiškėjo tarnybos diena yra 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. tą dieną jis teisės į valstybinę kario pensiją neturėjo, teismas nusprendė, kad pareiškėjas teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijo kitą dieną po tarnybos pasibaigimo. Dėl minėtos priežasties teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo spręstina pagal PKVP įstatymo nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokios pozicijos laikosi ir įstatymų leidėjas PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatydamas, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams. Atsakovo atstovas teismo posėdyje atsakydamas į pareiškėjo atstovės klausimą, patvirtino, kad teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyjama kitą dieną po to, kai baigiama tarnyba.

Pareiškėjas rėmėsi PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų (5 punktas). Įvertinęs šios normos konstrukciją, teismas priėjo prie išvadų, kad įstatymų leidėjas nustatė galimybę nesant įstatymų ar statutų nustatyto amžiaus gauti valstybinę pensiją sulaukus senatvės pensijos amžiaus.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LVAT 2012 m. birželio 5 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo jame nurodyto amžiaus sukakties momento reikšmės nustatymo kontekste negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nurodytas pareigūno amžius turi sukakti pareigūno atleidimo iš tarnybos momentu. Teismas, įvertinęs PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir šio straipsnio 2 dalies panašumus, priėjo prie išvadų, kad šių nuostatų taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos skyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad 2004 metais nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo atsakovas įvardijo vienintelį atsisakymo skirti pareiškėjui valstybinę kario pensiją pagrindą, – t. y. kad pareiškėją su atsakovu siejo ne tarnybos, o darbo santykiai, todėl priimdamas Sprendimus Nr. 12-01-773 ir Nr. 12-01-990 nauju savarankišku pagrindu, – t. y. dėl stažo trūkumo, atsakovas išreiškė teisinį netikrumą, nes dėl stažo ginčo tarp šalių nebuvo.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus Nr. 12-01-773 ir Nr. 12-01-990, netinkamai taikė materialines teisės normas, t. y. taikė teisės aktus, galiojusius pareiškėjo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiu, o ne pareiškėjo teisės įgijimo į valstybinę kario pensiją metu. Todėl teismas nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir panaikinti KAM Sprendimus Nr. 12-01-773 ir Nr. 12-01-990.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, priėjo prie nepagrįstų išvadų.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo situacijoje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo spręstina pagal PKVP įstatymo nuostatas. Apelianto nuomone, klausimas, ar karys turi teisę į valstybinę pensiją, spręstinas pagal paskutinę tarnybos dieną galiojančius teisės aktus, o ne pagal po kario atleidimo įsigaliosiančius teisės aktus. Teismas neatsižvelgė į PKVP įstatymo 13 straipsnio nuostatas, kuriomis nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Teismas teisės į valstybinę pensiją įgijimą sutapatino su šios pensijos mokėjimu. Teisė į valstybinę pensiją įgyjama tarnaujant, t. y. turint profesinės karo tarnybos statusą. Nagrinėjamu atveju priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į bendrąjį teisės principą – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), kuris reiškia, kad įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Teismas netinkamai aiškino ir taikė PKVP įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams. Pareiškėjas iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 1995 m. sausio 1 d.)) jau buvo išėjęs iš krašto apsaugos sistemos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2012 m. birželio 5 d. nutartimi, kadangi nurodytos bei nagrinėjamos bylų aplinkybės yra nepanašios ir šioje byloje nėra aktualus amžiaus kriterijus.

Pareiškėjas J. L. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos atskaitos taškas yra teisės gauti pensiją atsiradimo momentas, t. y. tokia teisė atsiranda tada, kai atsiranda visos įstatyme nustatytos būtinos sąlygos: amžius ir stažas.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į LVAT 2012 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1971-12, kurios aplinkybės yra panašios į šios bylos ginčo aplinkybes, Minėtoje byloje LVAT sprendė dėl pareiškėjos, kuri jos prašymo dėl valstybinės pensijos skyrimo pateikimo metu nebetarnavo, bei konstatavo, kad pareiškėjai turi būti taikomas teisinis reglamentavimas, galiojęs jos prašymo padavimo dieną, o ne paskutinę jos tarnybos dieną. Apeliantas nepagrindė savo pozicijos, kad LVAT suformuota praktika, jog PKVP įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija, turi būti pakeista. Analogiškų išvadų, kaip administracinėje byloje Nr. A-143-1971-12, LVAT priėjo ir nagrinėdamas kitas administracines bylas tuo pačiu klausimu (Nr. A-756-177/2010, Nr. A-444-793/2011).Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato tokios PKVP įstatymo interpretacijos, kurią pateikia apeliantas, t. y. kad pareiškėjo valstybinės pensijos skyrimui teisiškai būtų aktuali paskutinė jo tarnybos diena. Be to, priešingai nė teigia apeliantas, nei teismas, nei pareiškėjas teisės į valstybinę pensiją įgijimo momento netapatino su šios pensijos mokėjimu, nes mokėjimui, yra aktualus ir prašymo mokėti pensiją pateikimo momentas, t. y. teisės į valstybinę pensiją įgijimo momentas gali, bet nebūtinai privalo, sutapti su valstybinės pensijos mokėjimo terminu. Pareiškėjas akcentavo, kad 1994 m. gruodžio 31 d. būdamas tarnybos santykiuose ir gaudamas atlyginimą jis neturėjo teisės gauti ir valstybinę pensiją. Šią teisę pareiškėjas tiek pagal iki 1995 m. galiojusį, tiek pagal vėliau įsigaliojusį teisinį reglamentavimą įgijo pasibaigus tarnybos teisiniams santykiams, t.y. ne anksčiau kaip 1995 m. sausio 1 d. Taigi, 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus įstatymui ir būtent šią dieną pareiškėjui įgijus teisę gauti valstybinę pensiją, sprendimas dėl šios pensijos skyrimo turi būti priimtas laikantis PKVP įstatymo nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl atsisakymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d. (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymas Nr. I-693). Iki šio įstatymo priėmimo Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimas Nr.281 su atitinkamais pakeitimais. Tai, kad šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta pensinio aprūpinimo tvarka galios iki bus priimtas tai reguliuojantis įstatytojas buvo nurodyta Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimo Nr.281 punkte ir jo pakeitimuose.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio, reglamentuojančio šio įstatymo įsigaliojimą, 3 dalis nustatė kokie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo, prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti. Vien iš šios įstatymo nuostatos yra aišku, kad asmens, kurio tarnybos santykiai krašto apsaugos sistemoje, kurie kaip nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, apima laikotarpį nuo 1991 m. sausio 3 d. iki 1994 m. gruodo 31 d., ir kurie, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, tarp ginčo šakalų baigėsi 1994 m. gruodžio 31 d., prašymas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi būti sprendžiama taikant Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo normas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantas, materialinės teisės normas taikė teisingai.

Apelianto argumentai esą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, nepagrįsti. Atsakovo pirmosios instancijos teismui nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-318/2010 yra šiam ginčui neaktualus teismo precedentas. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės pensijos skyrimo pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą muitinės pareigūnui ir ginčui buvo aktualus 2007 m. sausio 18 d. priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. X-1027, kuris nustatė , kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi, be kitų šiame straipsnyje nurodytų pareigūnų, turi ir muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai bei muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Taigi administracinėje byloje Nr. A756-318/2010 nagrinėtam administraciniam ginčui spręsti taikytos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo normos nagrinėjamam ginčui neaktualios.

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurias remdamasis teismas panaikino atsakovo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 12-01-773 ir 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 12-01-990 bei įpareigojo iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos J. L. skyrimo pagal jo 2014 m. balandžio 7 d. prašymą, todėl iš naujo tais pačiais klausimais išsamiai nepasisako.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nustačius bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas įvertinus, tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė