A-756-1726-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-1726/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-91-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus priteisti 59 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad savo reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad remiantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas asmuo turi konstitucinę teisę į neturtinės žalos atlygį dėl neteisėtų valstybės įstaigų ar pareigūnų veiksmų, sprendimų ir jų darbo. Tokiems neteisėtiems veiksmams nėra fizinės grįžtamosios galios, nes padarytų veiksmų atgal grąžinti nebeįmanoma, o padaryta žala galima tik kaip satisfakcija kompensuoti materialiajai, ją įvertinus pinigais. Nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje nustatyta vidaus tvarka prieštarauja įstatymams, kurių pareiškėjui privalu laikytis. Todėl atsirado nepatogumų, stiprūs išgyvenimai, prasidėjo depresija, iš to kildinamas neturtinės žalos atsiradimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo ginčijami atsakovo veiksmai buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, todėl yra teisėti. Neesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (t. y. Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, žalos pareiškėjui padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų ir atsiradusios žalos), pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnyje yra reglamentuotos suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonės, šio straipsnio 5 dalis įpareigoja tardymo izoliatorių direktorius savo įsakymais tvirtinti tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašus, o taip pat ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 3 punktas įpareigoja tardymo izoliatorių vadovus parengti ir patvirtinti reikiamus teisės aktus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėms įgyvendinti. Teismas pažymėjo, kad Kauno Tardymo izoliatoriaus direktorius, vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, savo įsakymais patvirtino pareiškėjo skundžiamus administracinius aktus.

Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nustatyta, jog Kauno tardymo izoliatoriaus direktorius, savo įsakymais tvirtindamas Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašą, Suimtųjų elgesio taisykles, Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašą ir Daiktinių įrodymų neprijungtų prie bylos priėmimo, įteikimo ir suimtųjų daiktų grąžinimo artimiesiems tvarkos aprašą ir tuo reglamentuodamas izoliatoriaus vidaus tvarką, pagal atskiras veiklos sferas, veikė teisėtai ir pagal įstatymus. Todėl teismas padarė išvadą, jog pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, nėra.

Teismas taip pat konstatavo, jog pareigūnų veiksmai teisėti, dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala, reglamentuota Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, neatsirado. Nurodė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. K. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, atleisti jį nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Pareiškėjas nurodo, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis draudžia kankinimą. Tuo tarpu Kauno tardymo izoliatoriuje nustatyta vidaus tvarka prieštarauja įstatymams, pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises ir laisves, bei už tokių taisyklių nesilaikymą atsakovas pareiškėją nuolatos baudžia, kas atitinka kankinimui Konvencijos nuostatų prasme. Todėl teismo sprendimas laikytinas šališku ir nepagrįstu, priimtu visapusiškai neišnagrinėjus pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

Atsiliepime į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia tuo, kad teismas nenustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus direktorius savo įsakymais tvirtindamas sprendime paminėtus tvarkų aprašus, ir tuo reglamentuodamas izoliatoriaus vidaus tvarką, pagal atskiras veiklos sferas, veikė neteisėtai ir pažeidė įstatymus. Pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais ir neaiškiais argumentais, tačiau konkrečių teisės aktų, kurios pažeidė atsakovas nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos, atsiradusios dėl nepatogumų, stiprių išgyvenimų, kilusios depresijos, kuriuos sukėlė Kauno tardymo izoliatoriuje nustatyta vidaus tvarka, atlyginimą. Kitus pareiškėjo skunde keltus reikalavimus Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2011 m. liepos 1 d.) buvo atsisakyta priimti (b. l. 2-4, 57-59).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles tvirtina teisingumo ministras. Vykdydamas minėtą įstatymo nuostatą Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtino Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles. Kauno tardymo izoliatoriaus direktorius pareiškėjo skunde nurodytais aktais (2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintais: Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose pats gyvena, tvarkos aprašu; Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarke; 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtintomis Suimtųjų elgesio taisyklėmis ir kt.) realizavo Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje ir teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1R-172 3 punkte tardymo izoliatorių direktoriams nustatytą įpareigojimą parengti ir patvirtinti vidaus tvarkos aprašus bei kitus teisės aktus, reikalingus vidaus tvarkos taisyklėms įgyvendinti.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio Kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d.1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str.1 d. 2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės <...>. Nuteistajam taikomi apribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės turinio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės. <...> Pagal Konstituciją asmuo pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą ir nuteisiamas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis teismo sprendimas bausmes vykdančias ir bausmės vykdymo teisėtumą prižiūrinčias institucijas įgalina nuteistajam taikyti su jam paskirtos bausmės rūšimi susijusius teisių ir laisvių apribojimus <...>, esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

Pareiškėjas nenurodė, kaip pareigūnų reikalavimas vykdyti Taisyklėse įtvirtintus įpareigojimus (pvz., įpareigojimą laikytis Suėmimo vykdymo įstatyme numatytų reikalavimų ir įstaigos direktoriaus nustatytų tvarkų ir taisyklių, dienotvarkės, vykdyti teisėtus įstaigos darbuotojų nurodymus, įsakymus, reikalavimus, vykdyti kitas šiose taisyklėse jiems numatytas pareigas) pažeidžia jo teises, nenurodė jokių motyvų, kodėl, jo manymu, šios nuostatos prieštarauja aukštesnę teisinę galią turintiems aktams (dar kartą pažymėtina, kad minėti poįstatyminiai aktai buvo priimti Bausmių vykdymo kodekso ir Suėmimo vykdymo įstatymo pagrindu) ar tarptautiniams įsipareigojimams žmogaus teisių srityje, tame tarpe ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl jo teisių pažeidimų suformuluoti abstrakčiai ir netiksliai, iš jų negalima spręsti kurios būtent Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus patvirtintų teisės aktų nuostatos, kokiu laikotarpiu ir kaip, jo nuomone, pažeidė jo teises bei teisėtus interesus. Tardymo izoliatoriuose laikomi suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 d. 1 p.). Vien Konvencijos straipsnių nurodymas negali būti pagrindu konstatuoti padarytus pažeidimus, nes klausimą dėl Konvencijos pažeidimo keliantis bylos proceso dalyvis (šiuo atveju – pareiškėjas) turi konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryti teisės aktų pažeidimai ar pažeistos jo teisės.

Dėl pirmiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas ir nepagrįstas, priimtas visapusiškai neišnagrinėjus pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo (Kauno tardymo izoliatoriaus) veiksmų ar neveikimo, byloje nėra pagrindo konstatuoti esant vieną Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytą būtiną civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą, todėl tenkinti skundą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neturtinę žalą nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius