2025-07-23 Nr. AB-11928-3-62-3-02810-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2021-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02810-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 10.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. (A. B.) ir E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. (A. B.) ir E. B. (E. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjos A. B. ir E. B. (toliau – ir pareiškėjos), atstovaujamos įstatyminės atstovės – motinos F. B., pateikė teismui skundą, prašydamos: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta, kad A. B. neįgyja Lietuvos Respublikos pilietybės ir 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta, kad E. B. neįgyja Lietuvos Respublikos pilietybės (toliau kartu – ir Sprendimai); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus.

2. Pareiškėjos skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. 2024 m. lapkričio 18 d. pareiškėjų atstovė gavo el. laišką apie Migris paskyroje gautą žinutę, prisijungus prie paskyros, gavo skundžiamus Sprendimus. Su šiais Sprendimais pareiškėjos nesutiko ir nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 27 straipsnyje numatytą pareiškėjų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, netinkamai taikydamas šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalį ir vertindamas pareiškėjų galimybę įgyvendinti šią teisę, atsisakant turimos Rusijos Federacijos pilietybės. Vertindamas pareiškėjų galimybę atsisakyti turimos pilietybės, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad tokia galimybė atsirastų tik pilietybės atsisakius jų tėvams ir nepateisinamai sutapatino pareiškėjas su jų tėvais.

2.2. Pareiškėjų motinai F. B. įstatymo leidėjas suteikė teisę išsaugoti turimą Rusijos Federacijos pilietybę. Ji šią teisę įgyvendino, todėl laiko, kad jos ir jos vaikų interesai nesutampa. Motina siekia likti Rusijos piliete, vaikai – atsisakyti pilietybės, todėl sprendžiant apie konkrečios valstybės, šiuo atveju Rusijos, teisinį reguliavimą, numatantį galimybę atsisakyti pilietybės ar atsisakymo procedūros protingumą, turėtų būti vertinamas šio reguliavimo taikymas konkrečiam pareiškėjui, tačiau ne kitiems asmenims, nors tokiais ir būtų jų tėvai ar įtėviai. Todėl mano, kad pilietybės atsisakymo procedūra turėtų būti vertinama tik atitinkamų teisinių santykių subjektų, o ne jų atstovų atžvilgiu.

2.3. 2024 m. rugpjūčio 27 d. Rusijos Federacijos Užsienių reikalų ministerijos atsakyme aiškiai nurodyta, kad „galiojantys įstatymai nenumato nepilnamečio vaiko Rusijos pilietybės netekimo, jeigu vaiko tėvai turi Rusijos Federacijos pilietybę ir išlaiko ją“. Todėl pareiškėjų motina, įgyvendinus Pilietybės įstatyme numatytą teisę į dvigubą pilietybę ir tuo pagrindu išlaikant Rusijos Federacijos pilietybę, Rusijos Federacijos įstatymai nenumato jos vaikų Rusijos Federacijos pilietybės netekimo.

2.4. Kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų, vieno iš tėvų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, nepilnamečiai vaikai taip pat įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Sprendžiant iš Rusijos Užsienio reikalų ministerijos rašto, nėra jokios nepilnamečių vaikų, kai jų tėvai yra Rusijos piliečiai, pilietybės atsisakymo procedūros, jau nekalbant apie jos protingumą. Pareiškėjų motinai atsisakius turimos pilietybės, pareiškėjos jau neatitiks tų Rusijos teisės normų, todėl vertino, kad reguliuojamų santykių subjektų apibrėžtumo prasme, abu jų tėvai nebus Rusijos piliečiais. Atsakovo darbuotojai neturėtų galvoti kaip pareiškėjų motina turėtų „prisiderinti“ prie Rusijos Federacijos reikalavimų ir versti ją dėl vaikų interesų pažeisti savuosius interesus, o turėtų vykdyti Pilietybės įstatymo reikalavimus, juolab, kad skundžiami sprendimai pažeidžia ne tik pareiškėjos nepilnamečių vaikų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau ir jų motinos teisę į dvigubą pilietybę.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

3.1. Aplinkybė, jog pareiškėjų motina yra pateikusi pasirašytą pareiškimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos, sutinkant įstatyminiams atstovams motinai ir tėvui, atsisako Rusijos Federacijos pilietybės ir sutinka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepaneigia to fakto, kad būtent dėl pareiškėjų motinos veiksmų jos negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės. Todėl galima pagrįstai manyti, kad pagal Rusijos Federacijos teisinį reguliavimą, pareiškėjų motina gali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau jos neatsisako dėl nuo jos valios priklausančių priežasčių. Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymas yra įmanomas, tik tiek, kad nepilnamečio vaiko atveju jis susijęs su jo tėvų (teisėtų atstovų) valia.

3.2. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį, į Pilietybės įstatymą, bei į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų tėvai (motina) laisva valia pateikę prašymus dėl savo nepilnamečių vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo neatitinka Pilietybės įstatyme numatytų sąlygų daugybinei pilietybei turėti, o Rusijos Federacijos įstatymuose numatytos sąlygos dėl vaikų Rusijos Federacijos pilietybės netekimo/atsisakymo, kuomet kartu su nepilnamečiais vaikais Rusijos Federacijos pilietybės laisva valia turi netekti/atsisakyti ir vienas iš tėvų (šiuo atveju pareiškėjų motina turi Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl laisva valia gali netekti/atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ir tokiu būdu atitikti numatytus kriterijus) Pilietybės įstatyme minimus protingumo kriterijus.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2023 m. lapkričio 7 d. gavo pareiškėjų motinos F. B. prašymą dėl pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjų motinai 2023 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-571 buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėjų motina yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėjų tėvas yra Rusijos Federacijos pilietis.

5.2. Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėjų motiną su prašymais pateikti įrodymus, kad pareiškėjos neteko Rusijos Federacijos pilietybės arba įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjos negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, arba Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra neatitinka protingumo kriterijų.

5.3. Migracijos departamentui pareiškėjų motinos pateikti dokumentai ir informacija patvirtino, kad Rusijos Federacijos įstatymai nenumato nepilnamečio vaiko, kurio abu tėvai yra Rusijos Federacijos piliečiai Rusijos Federacijos pilietybės netekimo/atsisakymo, jei Rusijos Federacijos pilietybės kartu neatsisako vienas iš tėvų. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimus.

6. Teismas išanalizavo Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalis.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjų motinai Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija į jos užklausimą atsakė, kad galiojantys įstatymai nenumato nepilnamečio vaiko Rusijos pilietybės netekimo, jeigu vaiko tėvai turi Rusijos Federacijos pilietybę ir išlaiko ją.

8. Vadovaujantis Rusijos Federacijos civilinio kodekso 21 straipsnio 1 punktu ir Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies „a“ punktu, pareiškėjos, sulaukusios pilnametystės (18 metų), galėtų atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, pareiškėjų tėvams neatsisakant Rusijos Federacijos pilietybės, todėl teismas vertino, kad Rusijos Federacijos teisėje nustatyta Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus.

9. Teismas darė išvadą, kad (priešingai nei nurodoma skunde) Rusijos Federacijos teisinis reguliavimas neatima iš pareiškėjų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Šiuo metu pareiškėjos negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ne dėl Rusijos Federacijos teisinio reguliavimo, bet dėl tėvų veiksmų (neveikimo), nei vienam iš tėvų neatsisakant Rusijos Federacijos pilietybės.

10. Aplinkybė, kad pareiškėjų motina yra pateikusi pasirašytą pareiškimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos, sutinkant įstatyminiams atstovams (motinai ir tėvui), atsisako Rusijos Federacijos pilietybės ir sutinka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepaneigia to fakto, kad būtent dėl pareiškėjų motinos veiksmų jos, būdamos nepilnametės, negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės. Todėl galima pagrįstai manyti, kad pagal Rusijos Federacijos teisinį reguliavimą, pareiškėjų motina gali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, tačiau jos neatsisako dėl nuo jos valios priklausančių priežasčių. Taigi, Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymas yra įmanomas, tik tiek, kad nepilnamečio vaiko atveju jis susijęs su jo tėvų (teisėtų atstovų) valia.

11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį, konstatavo, kad pareiškėjų tėvai (motina) laisva valia pateikę prašymus dėl savo nepilnamečių vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, neatitinka Pilietybės įstatymo numatytų sąlygų daugybinei pilietybei turėti, o Rusijos Federacijos įstatymuose numatytos sąlygos dėl vaikų Rusijos Federacijos pilietybės netekimo / atsisakymo, kuomet kartu su nepilnamečiais vaikais Rusijos Federacijos pilietybės laisva valia turi netekti / atsisakyti ir vienas iš tėvų (šiuo atveju pareiškėjų motina turi Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl laisva valia gali netekti / atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ir tokiu būdu atitikti numatytus kriterijus) atitinka Pilietybės įstatyme minimus protingumo kriterijus.

12. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad priešingas kriterijų vertinimas pažeistų esminius Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo principus.

13. Teismo vertinimu, ginčijamuose Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento priimti Sprendimai, atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Netenkinus pagrindinio pareiškėjų reikalavimo panaikinti skundžiamus Migracijos departamento Sprendimus, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus.

III. 14. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

15. Pareiškėjos apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjų skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjos nurodo šiuos argumentus:

15.1. Pareiškėjos nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjos gali laukti savo pilnametystės. Ginčytinas klausimas susijęs ne tik Rusijos Federacijos materialiosios teisės aiškinimu, tačiau ir su Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 d. taikymu. Rusijos Federacijos teisė vertinama tik Lietuvos teisės taikymo prasme, t. y. vertinant, ar Rusijos Federacijos teisė numato nepilnamečių vaikų pasitraukimo iš Rusijos Federacijos pilietybės galimybę ir, jeigu numato – ar pasitraukimo procedūra atitinka protingumo reikalavimus. Pilietybės įstatymo 27 str. 1 d. tiesiogiai įtvirtina nepilnamečių vaikų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pirmosios instancijos teismas sprendimu neigia vaikų teisę į pilietybę ir pažeidžia Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalį.

15.2. Pareiškėjos nesutinka su argumentu, kad pareiškėjos negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės ne dėl Rusijos Federacijos teisinio reguliavimo, bet dėl tėvų veiksmų (neveikimo). Teismas nepagrįstai sutapatino pareiškėjus su jų atstovais (tėvais), nepagrįstai sutapatino pareiškėjų ir jų atstovų interesus bei neatsižvelgė į tai, kad šie interesai yra skirtingi. Atstovavimo institutas yra skirtas atstovaujamojo teisėms įgyvendinti, todėl atstovas turi tiek teisių (ne daugiau) kiek turi atstovaujamasis, todėl, atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje nustatytame reguliavime numatytus subjektus, ginčo kontekste turi būti sprendžiama ne dėl tėvų teisės atsisakyti savo turimos pilietybės, bet dėl nepilnamečių vaikų teisės atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės. Kaip matyti iš pateikto 2024 m. rugpjūčio 27 d. Rusijos Federacijos Užsienių reikalų ministerijos atsakymo, tokios teisės nepilnamečiai vaikai neturi, todėl jų atžvilgiu taikytina Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 2 dalis. Priežastis, dėl kurios pareiškėjos negali atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, yra ne pareiškėjų tėvų neveikimas, o Rusijos Federacijos teisinis reguliavimas.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

16.1. Migracijos departamento vertinimu, Rusijos Federacijos teisėje nustatyta Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo procedūra pareiškėjų atveju atitinka protingumo kriterijus, kadangi vadovaujantis Rusijos Federacijos civilinio kodekso 21 straipsnio 1 punktu ir Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies „a“ punktu, pareiškėjos, sulaukusios pilnametystės (18 metų), galėtų atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, pareiškėjų tėvams neatsisakant Rusijos Federacijos pilietybės.

16.2. Pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teisės normų pažeidimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas esą padarė vertindamas įrodymus ir tirdamas bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad tuo remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr.24S259845, kuriuo nuspręsta, kad A. B., gimusi (duomenys neskelbtini) m. Rusijoje, neįgyja Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi neatitinka Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ir 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr.24SD30620, kuriuo nuspręsta, kad E. B., gimusi (duomenys neskelbtini) m. Rusijoje, neįgyja Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi neatitinka Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

20. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų tėvų turimų atitinkamų valstybių pilietybių (tuo aspektu, kad tėvas turi Rusijos Federacijos pilietybę, motina – Rusijos Federacijos ir, remiantis 2023 m. rugpjūčio 26 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Nr. 1V-571, Lietuvos Respublikos pilietybę), taip pat dėl pareiškėjų atstovavimo, kurį santykyje su atsakovu įgyvendino jų motina F. B., pateikdama 2023 m. lapkričio 7 d. atsakovui prašymą, kad dukterys A. B. ir E. B. įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, nėra ginčo dėl pareiškėjų turimos kitos valstybės pilietybės ir jos atsisakymo procedūros neįgyvendinimo fakto, taip pat aplinkybės, kad galiojantys Rusijos Federacijos įstatymai nenumato nepilnamečio vaiko turimos Rusijos pilietybės netekimo, jeigu vaiko tėvai turi Rusijos Federacijos pilietybę. Tačiau nesutariama, ar atsakovas turėjo nuspręsti, kad pareiškėjos, būdamos nepilnametėmis, esą yra atsisakiusios kitos valstybės pilietybės vien pagal tai nurodantį ir Kauno miesto 27 notaro biure 2023 m. spalio 20 d. patvirtintą jų tėvų, esančių Rusijos Federacijos piliečiais, pareiškimą dėl sutikimo, kad dukros netektų Rusijos Federacijos pilietybės ir įgytų Lietuvos Respublikos pilietybę, nepaisant byloje esančių minėtos užsienio valstybės institucijų raštų ir kitų duomenų apie tos valstybės pilietybės netekimo galimumą asmeniui sulaukus pilnametystės arba nepilnamečio vaiko tėvams nustojus būti tos valstybės piliečiais.

21. Kadangi pareiškėjų skunde pirmosios instancijos teismui nurodoma, kad „Pareiškėjų motina <...> pateikė jų vardu prašymus atsakovei suteikti pareiškėjoms Lietuvos Respublikos pilietybę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi <...>“, šios bylos dalyku nėra pareiškėjų, kurių motinai atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, turima arba neturima galimybė įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje ir 9 straipsnyje numatytą Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio, t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikaičio ar provaikaičio, „neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena“ (9 str. 1 d.), jei „jie nėra kitos valstybės piliečiai“ (9 str. 2 d.) ir jei „Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“ (9 str. 2 d.), t. y. jei pareiškėjos būtų asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonės, taip pat asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonės Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir 7 straipsnio 2, 3, 4 punktų ir kitų nuostatų prasme.

22. Ginčo esmę sudaro neaiškumas, ar nepilnametės pareiškėjos įvykdė ir objektyviai galėtų įvykdyti joms pagal jų atstovės motinos prašymą taikytiną iš Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 27 straipsnio (žr. šios nutarties 31 punktą) kylantį procedūrinį reikalavimą atsisakyti kitos valstybės turimos pilietybės tos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka, o jei ši tvarka dirbtinai pasunkinta ir iš principo neįgyvendinama arba įgyvendinama tik įvykdant neprotingus reikalavimus, ar atsakovas nagrinėjamu atveju privalėjo pripažinti kitos valstybės pilietybės atsisakymą įvykusiu vien pagal tai abstrakčiai nurodantį nepilnamečių pareiškėjų ir jų tėvų pareiškimą, patvirtintą notaro biure.

23. Pažymėtina, kad asmens pilnametystė – Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje (38 straipsnio 6 dalyje) įtvirtintas institutas, kuris siejamas ne tik su tėvų ir vaikų santykių pagrindais, bet ir, pvz., rinkų teisės įgyvendinimo sukakus 18 metų sąlyga. Pagal Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalį, piliečiai, kuriems sukakę 18 metų rinkimų dieną, turi rinkimų teisę.

24. Be to, pažymėta, kad konstitucinė pilnametystės sąvoka ir asmens buvimo pilnamečiu samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje aiškinama būtent 18 metų sukakties aspektu: „<...> paminėtina, kad pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį asmuo tampa pilnametis, kai jam sueina 18 metų. Tokia CK įtvirtinta pilnametystės samprata atitinka pilnametystės sampratą, įtvirtintą Konstitucijoje, kurioje sąvoka „pilnametis“ vartojama taip, kaip ji buvo visuotinai suprantama (ir galiojusiuose teisės aktuose įtvirtinta) tuo metu, kai Konstitucija buvo rengiama ir priimama, – rengiant ir priimant Konstituciją pilnametystė buvo siejama būtent su 18 metų amžiumi. Paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją aktyviąją rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų; akivaizdu, kad tokia teisė gali būti nustatyta tik pilnamečiams asmenims ir kad, kita vertus, pilnamečiams asmenims (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis) tokia teisė negali būti nenustatyta“ (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

25. Vadinasi, asmens pilnametystė ir asmens, kuriam sukako 18 metų, buvimas pilnamečiu – vienas iš galimų visuomeninių santykių ir juo labiau pilietybės santykių teisinio reguliavimo bei jo taikymo viešajame administravime objektyvių kriterijų ir protingų sąlygų.

26. Be to, pažymėtina, kad asmens pilnametystės sąlyga atitinkamai nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, kuriame nagrinėti dvigubos pilietybės reguliavimo aspektai. Šiame nutarime paminėti, be kita ko, atitinkami tarptautinės teisės aktai: „Antai, 1963 m. Europos Tarybos Konvencijoje dėl galimybių turėti kelių valstybių pilietybę ribojimo ir karo prievolės tuo atveju, kai asmuo turi keletą pilietybių <...> nustatyta: šią konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės pripažįsta, kad galimybė turėti kelių valstybių pilietybę gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, atitinka Europos Tarybos tikslus (preambulė); Susitariančiųjų Šalių piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva valia natūralizacijos ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos Šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straipsnis)“. Be to, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus, kurių paisyti būtina ir tada, kai valstybė, įgyvendindama tarptautinės teisės pripažįstamą jos diskreciją nacionalinės teisės aktais reguliuoti pilietybės santykius, riboja dvigubos pilietybės atvejus ir nustato reikalingas šio ribojimo išimtis.

27. Vadinasi, valstybės pilietybės netekimo asmeniui įgijus kitos valstybės pilietybę reguliavimas, taip pat turimos pilietybės atsisakymo asmeniui siekiant įgyti kitos valstybės pilietybę reglamentavimas, neabejotinai gali būti siejamas su asmens pilnametyste (buvimu pilnamečiu).

28. Be to, pažymėtina, kad asmens pilnametystės, t. y. 18 metų sukakties sąlyga įtvirtinta tam tikrose Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (ginčui aktuali redakcija) nuostatose, kaip antai: „Reikalavimas prisiekti Lietuvos Respublikai netaikomas asmenims, teismo pripažintiems neveiksniais tam tikroje srityje, ir vaikams, nesukakusiems 18 metų“ (23 str. 1 d.); „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis <...> yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę“ (7 str. 6 p.); „<...> Lietuvos Respublikos pilietybė taip pat gali būti grąžinama Lietuvos Respublikos pilietybės netekusiam asmeniui, kuris buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki jam sukako 18 metų dėl to, kad jo tėvai ar vienas iš tėvų buvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka.“ (21 str. 3 d.).

29. Paminėtina, kad minėtas Pilietybės įstatymas įtvirtina, kad: „Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“ (3 str. 7 d.); „Lietuvos Respublikos piliečio prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo negali būti nagrinėjamas, jeigu jis yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis“ (25 str. 2 d.); „Lietuvos Respublikos piliečio prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo negali būti nagrinėjamas, jeigu jis liktų be pilietybės“ (25 str. 4 d.).

30. Taigi galiojantis Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo reguliavimas lemia, kad jame nenurodytas piliečio buvimas nepilnamečiu formaliai neriboja piliečio teisės atsisakyti turimos Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat šios teisės įgyvendinimui skirto prašymo nagrinėjimo.

31. Akcentuotina, kad minėto Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje „Vaiko pilietybė jo tėvams ar vienam iš tėvų įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę“ (2020 m. gruodžio 10 d. redakcija), kuriuo vadovavosi pareiškėjos ir atsakovas bei pirmosios instancijos teismas, nustatyta: „Jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja arba atkuria vienas iš vaiko tėvų ar abu tėvai, vaikas iki 14 metų taip pat įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis. Šiame straipsnyje nurodytų asmenų vaikas nuo 14 iki 18 metų Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja tik jo sutikimu, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis“ (27 str. 1 d.); „Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas pareiškimas, kad vaikas atsisako kitos valstybės pilietybės“ (27 str. 2 d.).

32. Teisėjų kolegija vertina, kad ginčijamais atsakovo Sprendimais pareiškėjoms taikytame Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje nustatyto kitos valstybės pilietybės atsisakymo reikalavimo įvykdymas turi būti patvirtintas ne tik subjektyviu asmens, juo labiau nepilnamečio, ar jo tėvų pareiškimu, bet ir objektyviais duomenimis, kurie tokio atsisakymo faktą neabejotinai patvirtina, jei kitos valstybės pilietybės atsisakymo sąlygos nėra itin dirbtinai pasunkintos ar iš principo neįvykdomos.

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepilnametės pareiškėjos neįvykdė joms taikytiną iš Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 27 straipsnio kylantį procedūrinį reikalavimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės tos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka, kuri pagal byloje esančius duomenis gali būti bendra tvarka įgyvendinama įvykdant protingą reikalavimą, kad tokio atsisakymo (kitos valstybės pilietybės netekimo) siekiantis asmuo būtų sulaukęs pilnametystės arba nepilnamečio vaiko tėvai netektų tos valstybės pilietybės. Darytina išvada, kad pareiškėjų turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymo (netekimo) procedūra, kurią nurodė ir vertino atsakovas, nėra įgyvendinta įvykdant iš principo visuotinai žinomą ir pakankamai racionalų asmens pilnametystės atsiradimo arba nepilnamečio tėvų pilietybės pasikeitimo reikalavimą, t. y. atitinkant sąlygą, kad: 1) tos valstybės pilietybės atsisakymo (netekimo) siekiantis asmuo turi būti pilnametis; 2) arba tos valstybės pilietybės atsisakymo (netekimo) siekiančio nepilnamečio tėvai netenka tos valstybės pilietybės. Todėl atsakovas nagrinėjamu atveju neturėjo kompetencijos ir diskrecijos pripažinti kitos valstybės pilietybės atsisakymą įvykusiu vien tai abstrakčiai nurodančių nepilnamečių pareiškėjų ir jų tėvų notarine tvarka patvirtinto pareiškimo pagrindu.

34. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstai ir neteisingai grindžiamas argumentu dėl pareiškėjų galimybių įvykdyti pasitraukimo iš kitos valstybės pilietybės protingą reikalavimą, jei nepilnamečių pareiškėjų tėvai netektų (atsisakytų) turimos tos valstybės pilietybės arba pareiškėjos būtų pilnametės, pažymėtina, kad pareiškėjų ginčijami atsakovo Sprendimai ir skundžiamas jų pagrįstumą bei teisėtumą patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimas priimti vadovaujantis, be kita ko, Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje numatytu kitos valstybės pilietybės netekimo (jos atsisakymo) procedūros atitikties protingumo kriterijams vertinimu. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar kitos valstybės pilietybės atsisakymo (netekimo) procedūra atitinka „protingumo kriterijus“ šių žodžių teisine prasme, t. y. dirbtinio pasunkinimo ir fiktyvumo aspektu. Tokios procedūros įgyvendinimo galimybė ar perspektyva, jei nepilnamečių pareiškėjų tėvai netektų (atsisakytų) Rusijos Federacijos pilietybės arba pareiškėjos būtų pilnametės, neabejotinai yra teisiškai racionali ir nėra dirbtinai pasunkinta ar fiktyvi. Nors tokios galimybės įgyvendinimo baigtis nėra visiškai aiški pagal kitos valstybės, kurios pilietybę turi pareiškėjos ir jų tėvai, įstatymus bei jų taikymo politiką, tai savaime neužkerta kelio atsakovui ir pirmosios instancijos teismui vertinti, kad pareiškėjos galėtų įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei jų tėvai netektų (atsisakytų) turimos kitos valstybės pilietybės arba pareiškėjos būtų pilnametės. Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami.

35. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalies tiesiogiai įtvirtina nepilnamečių vaikų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paneigia vaikų teisę į pilietybę bei pažeidžia Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad minėtoje Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje (žr. šios nutarties 31 punktą) du kartus nurodyta atitinkamai 14 metų nesulaukusio vaiko ir 14–18 metų vaiko, kurio vienas iš tėvų įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, įgyjamos Lietuvos Respublikos pilietybės išlyga „jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis“. Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami.

36. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr.24S259845 ir 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr.24SD30620 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

37. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. B. (A. B.) ir E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Egidijus Šileikis