2015-11-05 Nr. AB-21445-3-61-3-06835-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1116-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06835-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. L. V., J. A. B., R. G. A., V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos J. L. V., J. A. B., R. G. A., V. K., atstovaujamos advokato Dominyko Varno, kreipėsi į teismą su 2013 m. lapkričio 15 d. skundu, kurį vėliau patikslino.

Teismas priėmė nagrinėti šiuos pareiškėjų reikalavimus:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, Valdyba) 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-6913, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos J. L. V. skundą;

2) panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-6914, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos J. A. B. skundą;

3) panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-7075, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos R. G. A. skundo dalį dėl negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo ir konstatuota, kad VSDFV Kauno skyrius 2013 m. spalio 1 d., raštu Nr. (10.1)S-67402 pagrįstai atsisakė grąžinti negautą nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalį;

4) panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-7122, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos V. K. skundą;

5) panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7302 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos R. G. A. 2013 m. spalio 10 d. skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo;

6) panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-7531, kuriuo neatnaujintas terminas visų pareiškėjų skundams paduoti ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjų skundus dėl neišmokėtos pensijos dalies.

Pareiškėjos paaiškino, kad joms paskirtos senatvės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo mokamos sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, t. y. pareiškėjų senatvės pensijos buvo sumažintos du kartus dėl to, kad pareiškėjos dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjai J. L. V. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., o pareiškėjai R. G. A. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo mokamos sumažintos nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos, nes pareiškėjos dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems, prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šių įstatyminių nuostatų taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjoms turi būti grąžinta. Tačiau VSDFV atsisako tą padaryti. Pareiškėjos nesutinka, kad praleido skundo VSDFV padavimo terminą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime su skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjoms išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl kreipdamosi į VSDFV 2013 m. spalio mėnesį, o į teismą 2013 m. lapkričio mėnesį, pareiškėjos praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, VSDFV padarė išvadą, kad prašomi panaikinti VSDFV sprendimai, kuriais, vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės), 31 punktu, atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl pensijų nepriemokos priteisimo, yra teisėti ir pagrįsti. Dėl sprendimų mokėti ne visą paskirtą pensiją (perskaičiuotą vadovaujantis Laikinuoju įstatymu) apskundimo terminų vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė bylą nutraukti, nes pareiškėjos dėl pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi praleidusios apskundimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies.

Panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (10.1)S-71326 ir VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (10.1)S-68112, VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (10.1)S-66622, VSDFV valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (10.1)S-67402 dalis, kuriose teritorinis skyrius ne pagal savo kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjų prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-6913, 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-6914, 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-7075, 2013 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-7122, VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-7302, 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-7531.

Įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti: J. L. V. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 111 Lt (1 190,63 Eur) senatvės pensijos nepriemoką, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. neišmokėtą 1 067,37 Lt (309,13 Eur) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoką; J. A. B. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 11 734,98 Lt (3 398,69 Eur) senatvės pensijos nepriemoką; R. G. A. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 10 689,74 Lt (3 095,96 Eur) senatvės pensijos nepriemoką, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. liepos 31 d. neišmokėtą 549,99 Lt (159,29 Eur) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoką; V. K. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 17 086,78 Lt (4 948,67 Eur) senatvės pensijos nepriemoką.

Likusius reikalavimus teismas atmetė. Atsakovui VSDFV Kauno skyriui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjų paskirtos senatvės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjos tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensijos buvo perskaičiuojamos ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį. Pareiškėjai J. L. V. paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., o pareiškėjai R. G. A. nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, o taip pat 5 straipsnio nuostatomis, nes pareiškėjos nurodytu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų (žr. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (10.1)S-68112, 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (10.1)S-66622, 2013 m. spalio 1 d. sprendimą (10.1)S-67402, 2013 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)S-68817). Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjų nurodytas pensijos sumažinimas vyko trečiajam suinteresuotam asmeniui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos pareiškėjoms skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjoms dėl to neišmokėtos pensijos dalies trečiojo suinteresuoto asmens atlikto apskaičiavimo teisingumas.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos J. A. B., R. G. A., J. L. V. 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymais kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamos paskaičiuoti ir pateikti duomenis, kiek joms buvo neišmokėta senatvės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei išmokėti pensijos dalį už nurodytą laikotarpį, sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį. VSDFV Kauno skyriaus 3-sis pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjų J. L. V. ir J. A. B., bei VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjos R.

G. A. prašymą, pateikė detalų neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimą ir nurodė, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjų prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. Pareiškėja V. K. 2013 m. spalio 9 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių. Šio skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. sprendimu taip pat buvo atsakyta, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo dėl pensijos dalies išmokėjimo.

Nesutikdamos su tokiais Valdybos Kauno skyrių atitinkamų skyrių sprendimais, pareiškėjos pateikė skundus VSDFV, prašydamos įpareigoti VSDFV Kauno skyrių nedelsiant išmokėti pareiškėjoms sumažintas ir nesumokėtas pensijos dalis. Valdyba šiuos pareiškėjų skundus, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą, nagrinėti atsisakė. VSDFV taip pat nurodė, kad jeigu pareiškėjos J. L. V., J. A. B. iki 2013 m. lapkričio 14 d., pareiškėja R.

G. A. iki 2013 m. lapkričio 15 d., o pareiškėja V. K. iki 2013 m. lapkričio 11 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Be to, VSDFV sprendimuose nurodė, kad priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose aktuose nustatyta tvarka; teritoriniai skyriai teisingai paaiškino pensijų mokėjimo 2010–2011 metais teisinius pagrindus, teisingai nurodė neišmokėtų pensijų dydžius ir kad nėra teisinio pagrindo neišmokėtų pensijų išmokėjimui, todėl naikinti teritorinių skyrių sprendimus nėra pagrindo.

VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. (6.5E)I-7302 pareiškėjos R. G. A. reikalavimą dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemokos išnagrinėjo iš esmės ir atsisakė išmokėti neišmokėtą nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjų advokatas į VSDFV kreipėsi su papildoma informacija. VSDFV sprendimu atsisakė atnaujinti pareiškėjoms skundo padavimo terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimams apskųsti ir nusprendė nenagrinėti J. L. V. 2013 m. spalio 10 d. skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (10.1)S-68112, J.

A. B. 2013 m. spalio 10 d. skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (10.1)S-66622, R. G. A. 2013 m. spalio 10 d. skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (10.1)S-67402, V. K. 2013 m. spalio 23 d. skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (10.1)S-71326, kuriais prašoma įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjoms dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą J.

L. V. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. ir R. G. A. nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. liepos 31 d. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį. Taip pat VSDFV sprendime nurodė, kad R. G. A. 2013 m. spalio 10 d. skundas išnagrinėtas pakartotinai ir dėl jo atsakyta 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-7302, t. y. kad iš esmės išnagrinėtas reikalavimas dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas, taikydamas LVAT suformuluotas teisės aiškinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, pažymėjo, kad paminėti pareiškėjų trečiajam suinteresuotam asmeniui paduoti 2013 m. rugsėjo 19 d. ir 2013 m. spalio 9 d. prašymai pripažintini skundais Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamos paminėtus prašymus (skundus) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjos praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjoms pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjai J. L. V. skundo dėl neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. vasario mėnesio, kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta valstybinė pensija (Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka). Pareiškėjos nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau atsakovas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjų skundus, kaip paduotus praleidus skundo padavimo terminą, kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjoms pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia teismui daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad nurodyti pareiškėjų skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktai, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, taip pat vėlesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1123/2014 ir kt.). Teismas padarė išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimų pareiškėjos padavė nepraleidusios Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Teismas nutarė, jog tokioje situacijoje nagrinėjant bylą tik dėl VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjų skundus dėl teritorinio skyriaus sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo taikymo ginčo laikotarpiu sumažintas pensijas, pareiškėjų pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negalės būti apgintos. Todėl pareiškėjų teismui paduotas skundas nagrinėtinas visa apimtimi, t. y. ir dėl tų reikalavimų, kuriuos teismas atsisakė priimti, tuo labiau, kad pareiškėjų atstovas teisme palaikė visus pareiškėjų skunde pareikštus reikalavimus.

Pažymėta, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus, t. y. Kauno skyriaus sprendimų (veiksmų), todėl vadovaujantis administracinių bylų teismingumo taisyklėmis, ginčas turėtų būti sprendžiamas Kauno apygardos administraciniam teisme. Tačiau bylą iš esmės išnagrinėjus Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. spalio 8 d. posėdyje ir nustačius, kad VSDFV ginčą dėl pareiškėjoms neišmokėtų pensijų išnagrinėjo ikiteismine tvarka, vadovaujantis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, darytina išvada, kad byla neperduotina nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnis). Dėl to, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, nagrinėtinas ir pareiškėjos R. G. A. reikalavimas dėl neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies priteisimo (remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad ši pareiškėja dėl nurodytos pensijos priteisimo nesikreipė į Kauno apygardos administracinį teismą, po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsakė priimti šį jos reikalavimą). Kitaip būtų pažeistas veiksmingos teisminės gynybos principas. Nagrinėjamu atveju nebus pažeistas proceso staigmenų draudimo principas, nes VSDFV ir VSDFV teritorinis skyrius savo poziciją dėl neišmokėtų pensijų yra aiškiai išreiškę skundžiamuose sprendimuose.

Teismas pažymėjo, kad nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnius pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti toleruojama minėtų normų pagrindu susiklosčiusi situacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams.

Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjų teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, kuri pareiškėjoms iki šiol neišmokėta. Neapgynus pažeistos pareiškėjų teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnius, priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis nėra galutinis, t. y.

įvykdytas). Neatkūrus pareiškėjų turtinio praradimo, jų teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjų teisių pažeidimą. LVAT formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjų pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr. pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjoms buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjų teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjoms turi būti grąžinta. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

Nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus pateikti duomenys apie ginčo laikotarpiu pareiškėjoms priskaičiuotas ir išmokėtas pensijų sumas patvirtina, kad pareiškėjai J. L. V. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 4 111 Lt senatvės pensijos nepriemoka, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidarė 1 067,37 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoka, pareiškėjai J. A. B. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu susidarė 11 734,98 Lt senatvės pensijos nepriemoka, pareiškėjai R. G. A. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 10 689,74 Lt senatvės pensijos nepriemoka, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidarė 549,99 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoka, pareiškėjai V. K. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 17 086,78 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Teismui nėra pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai, pareiškėjos neginčija paskaičiavimų teisingumo. Nurodytos neišmokėtos sumos ir priteistos pareiškėjoms iš VSDFV Kauno skyriaus.

Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo (nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas nustato senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus), todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjų pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjos neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jų pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų turtinė teisė buvo pažeista, jų pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 ir 5 straipsnius, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjoms palankų sprendimą, o jos, manydamos, kad joms taikomi Laikinojo įstatymo 8 ir 5 straipsniai pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamos, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjoms, kurios nebūtų tikros, kada jų pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjų pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Netenkintas pareiškėjų reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, teismui konstatavus, kad tam nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjų nurodyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina, nes ji nustato atsakomybę už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą į Fondo biudžetą, o ne už pavėluotai išmokėtas iš Fondo biudžeto socialines išmokas.

Teismas pripažino, kad inicijuodamos ginčą pareiškėjos tam tikru aspektu veikė netinkamai, nes skundą padavė ne įstatymo įgaliotam nagrinėti subjektui – VSDFV, o teritoriniam skyriui. Kita vertus, VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatomis, neturėdamas įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas turėjo perduoti pareiškėjų prašymus dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo spręsti VSDFV. Analogiškai šis klausimas sureguliuotas ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. VSDFV Kauno skyrius gi iš esmės išnagrinėjo pareiškėjų prašymus ne tik dėl informacijos apie neišmokėtą pensijos sumą pateikimo, bet ir dėl savo paties veiksmų. Nurodytos išvados lemia tai, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus tiek, kiek juose išspręstas klausimas dėl pareiškėjų prašymo išmokėti joms pensijų nepriemokas, kadangi, kaip minėta, VSDFV teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo. Likusi VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dalis, kurioje nagrinėtas pareiškėjų prašymas dėl informacijos apie pensijos nepriemoką, yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad skundžiami VSDFV sprendimai naikintini dėl paminėtų šių sprendimų trūkumų, nulemiančių jų neaiškumą (dviprasmiškumą), kai, nepaisant to, kad suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjų prašymus, tačiau tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamus sprendimus VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 ir 5 straipsnių nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems pensijų gavėjams sumažinta pensija, taikymo, todėl ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamus VSDFV sprendimus.

Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjų skundo reikalavimus tik dėl Fondo valdybos sprendimų, kuriais pareiškėjoms atsisakyta atnaujinti praleistą terminą ir VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7302 dalies, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos R. G. A. 2013 m. spalio 10 d. skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, panaikinimo. Pareiškėjų reikalavimai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų panaikinimo ir dėl neišmokėtos pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo buvo atmesti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi adm. byloje Nr. AS602-98/2014 ir 2014 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-91/2014 atmetė pareiškėjų atskiruosius skundus dėl atsisakymo priimti aukščiau minėtus skundų reikalavimus. Šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė aukštesnės instancijos teismo sprendimo privalomumo taisyklę ir priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą 2014 m. vasario 5 d. nutartyje (adm. byla Nr. AS552-91/2014) konstatavo, kad „nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjos pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijoje procedūrą, tačiau kaip matyti iš Valdybos sprendimų, pareiškėjų skundus buvo atsisakyta nagrinėti, t. y. klausimas dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės.“

Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. bei 2014 m. vasario 19 d. nutartimis, konstatavo, jog pareiškėjų keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjos turėjo laikytis. Bei pažymėjo, kad „Nagrinėjamu atveju byloje nėra tokio Valdybos sprendimo, kuriuo pareiškėjų ginčai būtų išspręsti iš esmės, t. y. būtų patenkinti ar atmesti pareiškėjų skundai dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimų. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjos pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka“.

Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, nepaisydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų, bei patenkindamas pareiškėjų reikalavimus ir priteisdamas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtas pensijų dalis pareiškėjoms, iš esmės pažeidė materialines teisės normas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. AS502-849/2013, pažymėjo, kad kol nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. Fondo valdybos sprendimas išmokėti ar atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi pareiškėjų skundai, paduoti praleidus įstatymų nustatytus terminus, liko iš esmės neišnagrinėti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjos nelaikytinos tinkamai pasinaudojusios Valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, šia tvarka pasinaudoti nebegalima, todėl pareiškėjų skundas dėl neišmokėtų pensijų dalių priteisimo negalėjo būti nagrinėjamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytos aplinkybės dėl Fondo valdybos 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-6913, 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-6914, 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7075, 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7122, 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7531, VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7302 , neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes Fondo valdybos minėtuose sprendimuose nėra pasisakyta, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. Šiuo atveju teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjų skundą iš esmės.

Iš Fondo valdybos sprendimų turinio akivaizdu, kad iš esmės buvo išnagrinėta tik pareiškėjų dalis dėl Pensijų skyrių raštuose pateiktos informacijos teisingumo. Pareiškėjoms minėtais Pensijų skyriaus raštais buvo pateikta teisinga ir išsami informacija apie Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos senatvės pensijos dydžius, pagrįstai paaiškinta apie galimybes kompensuoti neišmokėtų pensijų dalis, pateikta tikrovę atitinkanti informacija, todėl Fondo valdyba neturėjo teisinio pagrindo panaikinti šių Skyriaus sprendimų. Pareiškėjų skundo dalis dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautų pensijų dalių išmokėjimo buvo atsisakyta nagrinėti, nes pareiškėjos į Fondo valdybą kreipėsi praleidusios Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Šias faktines aplinkybes patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. ir 2014 m. vasario 19 d. nutartyse, išnagrinėjęs pareiškėjų atskiruosius skundus.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs neteisingą išvadą, jog pareiškėjų skundai Fondo valdyboje buvo išnagrinėti iš esmės ir esą pareiškėjos pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nepagrįstai nusprendė patenkinti pareiškėjų išvestinį reikalavimą įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjoms 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautas senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų nepriemokas.

Įvertinus tai, kad Fondo valdyba 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-6913, 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-6914, 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-7075, 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-7122, 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-7531, VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7302 dalimi, kurioje atsisakyta nagrinėti pareiškėjos R. G. A. 2013 m. spalio 10 d. skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, pareiškėjų skundą dalyje dėl reikalavimo išmokėti ginčo laikotarpiu negautą pensijų dalį atsisakė nagrinėti iš esmės, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, konstatuotina, kad pareiškėjos nėra pasinaudojusios teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Skyrių išmokėti senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalis teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime palaiko Fondo valdybos Kauno skyriaus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Pažymi, kad skundžiamas ir prašomas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimas yra priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas, neteisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisme nepagrįstai išnagrinėjus pareiškėjų reikalavimus, kuriuos buvo atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi (kuri palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-552-91/2014) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi (kuri palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-602-92/2014), todėl naikintinas, remiantis Fondo valdybos Kauno skyriaus apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Pareiškėjos su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas teisingai pritaikius teisės normas ir visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Atsiliepime pažymi, kad Skyrius, atstovaudamas Valdybą, reikšmingus sprendimus ginčo klausimu jau buvo priėmęs. Valdyba aiškiai pritarė Skyriaus 4 sprendimuose pateiktai pozicijai dėl nepriemokų nemokėjimo, pasisakė dėl ginčo esmės ir pareiškėjų teisių. Skyriaus sprendimų Valdyba nepanaikino kaip neteisėtai priimtų ne pagal kompetenciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad Valdyba ar jos Skyrius neatmetė pareiškėjų kreipimųsi. Priešingai, jie priėmė aiškius, valdingus, pareiškėjų teisėms tiesioginę įtaką turinčius patvarkymus ir faktiškai atsisakė išmokėti nepriemokas, kol nėra naujo teisės akto, reglamentuojančio neišmokėtų pensijų kompensavimą.

Papildomai nurodo, kad nors Valdyba remiasi Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, to paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Taip pat akcentuoja, kad naujausioje teismų praktikoje galimai praleisto 3 metų termino atnaujinimo priežasčių svarbumo klausimai sprendžiami pareiškėjų naudai. Atsižvelgiant į tai, prašo, teismui vertinant, kad skundo 3 metų terminas iš tiesų buvo praleistas, jį atnaujinti, nes Skyrius ir Valdyba niekada nepriėmė konkretaus sprendimo dėl pensijos sumažinimo, o neesant teisinio akto, nebuvo pagrindo skundui paduoti. Be to, pareiškėjos laukė iki įsigalios 2012 m. rugsėjo 21 d. ir 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimai, nes tik Konstituciniam Teismui konstatavus, jog minėti įstatymai prieštarauja Konstitucijai atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises. Be to, turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybės pensijos dalį, tačiau įsitikinusios, kad įstatymų leidėjas to nedaro, kreipėsi teisminės gynybos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas patenkintas iš dalies.

Kaip minėta, šioje byloje buvo priimti nagrinėti ne visi pareiškėjų reikalavimai, dalį jų atsisakyta priimti (žr. LVAT 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-91/2014 ir 2014 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-92/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-91/2014 išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria ši teismas atsisakė priimti pareiškėjų J. L. V., J. A. B., R. G. A. ir V. K. skundo reikalavimus dėl Valdybos Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (10.1)S-68112 dalies panaikinimo ir įpareigojimo Valdybos Kauno skyrių išmokėti J. L. V. neišmokėtas 4 111 Lt ir 822,59 Lt pensijų sumas, taip pat 221,99 Lt ir 44,42 Lt delspinigių; Valdybos Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (10.1)S-66622 dalies panaikinimo ir įpareigojimo Valdybos Kauno skyrių išmokėti J. A. B. neišmokėtą 11 734,98 Lt pensijos sumą, taip pat 633,69 Lt delspinigių; Valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (10.1)S-67402 dalies panaikinimo ir įpareigojimo Valdybos Kauno skyrių išmokėti R. G. A. neišmokėtą 10 689,74 Lt pensijos sumą, taip pat 577,25 Lt delspinigių; Valdybos Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (10.1)S-71326 dalies panaikinimo ir įpareigojimo Valdybos Kauno skyrių išmokėti V. K. neišmokėtą 17 086,78 Lt pensijos sumą, taip pat 507,47 Lt delspinigių. Teismas atsisakė priimti pareiškėjos R. G. A. skundą dėl negautos nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalies išmokėjimo ir išaiškino pareiškėjai, kad skundą dėl negautos nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalies išmokėjimo ji turi paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui. Teismas nustatė pareiškėjoms J. L. V., J. A. B., R. G. A., V. K. terminą iki 2014 m. sausio 20 d. skundo dėl Valdybos sprendimų panaikinimo trūkumams pašalinti ir pateikti teismui skundą su tinkamai nurodytomis šalimis, aiškiai ir konkrečiai suformuluotu skundo pagrindu ir dalyku.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų skundo reikalavimai panaikinti Valdybos Kauno skyriaus sprendimus ir įpareigoti Valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjoms pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo taikymo, teisme negali būti nagrinėjami, nes jie neišnagrinėti privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 3 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia pažymėjo, kad „nagrinėjamu atveju byloje nėra tokio Valdybos sprendimo, kuriuo pareiškėjų ginčai būtų išspręsti iš esmės, t. y. būtų patenkinti ar atmesti pareiškėjų skundai dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimų. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjos pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-92/2014 išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria šis teismas atsisakė priimti pareiškėjų patikslinto skundo reikalavimus dėl VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7302 dalies, kurioje netenkintas pareiškėjos R. G. A. 2013 m. spalio 10 d. skundas dėl neišmokėtos nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, ir pripažinimo VSDFV veiksmų priimant 6 sprendimus (2013 m. spalio 23 d. Nr. (6.5E)I-6913; 2013 m. spalio 23 d. Nr. (6.5E)I-6914, 2013 m. spalio 28 d. Nr. (6.5E)I-7075, 2013 m. spalio 30 d. Nr. (6.5E)I-7122, 2013 m. lapkričio 5 d. Nr. (6.5E)I-7302 ir 2013 m. lapkričio 12 d. Nr. (6.5E)I-7531) dėl pareiškėjų 2013 m. spalio 10 d. ir 2013 m. spalio 23 d. skundų nepagrįstu atsisakymu atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei vilkinimu atlikti tokius veiksmus, atskirąjį skundą atmetė.

Taigi administracinės bylos nagrinėjimo dalyku buvo:

1) keturi VSDFV sprendimai, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjų skundus dėl neišmokėtos pensijų dalies (2013 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. (6.5E)I-6913 J. L. V., 2013 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. (6.5E)I-6914 J. A. B.; 2013 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. (6.5E)I-7075 R. G. A.; 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. (6.5E)I-7122 V. K.);

2) VSDFV 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-7302 dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjos R. G. A. 2013 m. spalio 10 d. skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo;

3) VSDFV 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. (6.5E)I-7531, priimtas atsakant į 2013 m. spalio 31 d. pareiškėjų atstovo VSDFV pateiktą informaciją, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjų skundus dėl neišmokėtos pensijų dalies, atsisakius atnaujinti praleistą terminą;

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės panaikino ne tik šiuos sprendimus, bet ir VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (10.1)S-71326 bei VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (10.1)S-68112, VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (10.1)S-66622, VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (10.1)S-67402 dalis, kuriose teritorinis skyrius ne pagal savo kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjų prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Taip pat teismas įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti visoms pareiškėjoms dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, o pareiškėjoms J. L. V. ir R. G. A. taip pat ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, negali sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus. Administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo mėn. 1 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-217/2007). Pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1461/2012).

Esant minėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, panaikindamas VSDFV Kauno skyriaus sprendimus, kurie nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku ir įpareigodamas trečiąjį suinteresuotą asmenį VSDFV Kauno skyrių išmokėti pensijos nepriemokas pareiškėjoms, iš esmės peržengė skundo ribas. Toks netinkamas materialiųjų teisės normų pritaikymas yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, nes dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 143 str.).

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą nagrinėti ir tuos skundo reikalavimus, kurie teismo nebuvo priimti, motyvavo tuo, kad kitaip pareiškėjų pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negalės būti apgintos. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjų atstovas teisme palaikė visus pareiškėjų skunde pareikštus reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje skundas nebuvo iš naujo patikslintas, o posėdyje dalyvavo tik pareiškėjų atstovas, taigi teismui sprendžiant dėl reikalavimų, kurie nebuvo priimti nagrinėti, pažeistas ir proceso staigmenų draudimo principas.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribos šiuo atveju aiškiai apibrėžtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-91/2014 ir 2014 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-92/2014 aiškiai pasisakė, kad pareiškėjų skundo dalį dėl keturių VSDFV Kauno skyriaus sprendimų teisėtumo atsisakyta priimti teisėtai, nes atsižvelgus į įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinus pareiškėjų skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjų keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjos turėjo laikytis. Kadangi nagrinėjamu atveju VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundus kaip paduotus praleidus įstatyme nustatytą terminą, nėra tokio VSDFV sprendimo, kuriuo pareiškėjų ginčai būtų išspręsti iš esmės, t. y. būtų patenkinti ar atmesti pareiškėjų skundai dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje skundžiamame 2014 m. spalio 28 d. sprendime VSDFV sprendimų turinį vertino vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuota praktika ir padarė išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimų pareiškėjos padavė nepraleidusios Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Tai yra, teismas padarė iš esmė priešingą išvadą nei ta, kuri buvo aiškiai išreikšta sprendžiant pareiškėjų skundo priėmimo klausimą.

Tačiau, kaip minėta šiuo atveju yra aiški ginčo apimtis. Skundo priėmimo stadijoje pažymėta, kad nagrinėjant skundą dėl VSDFV sprendimų, teisme bus vertinama tik tai, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos į teismą kreipėsi praleidusios Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą, ar pagrįstai šio termino neatnaujino.

Laikydamasis pozicijos, kad teisme vis dėlto privalo būti išnagrinėti visi pareiškėjų skundo reikalavimai, teismas, būdamas aktyvus, galėjo pasiūlyti pareiškėjoms patikslinti skundą, klausimas dėl ginčo apimties turėtų būti sprendžiamas su visų ginčo šalių atstovais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju teismo posėdyje patikslintas skundas pateiktas nebuvo, dalyvavo tik pareiškėjų atstovas, todėl ginčo ribų klausimas negalėjo būti išspręstas jas pakeičiant teismo posėdyje, nedalyvaujant kitų ginčo šalių atstovams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog pareiškėjų trečiajam suinteresuotam asmeniui paduoti 2013 m. rugsėjo 19 d. ir 2013 m. spalio 9 d. prašymai pripažintini skundais Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamos paminėtus prašymus (skundus) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjos praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjos savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusios įstatymu nustatytą terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis, ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas, tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėjos nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjų paduotus skundus nenagrinėtus, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Pareiškėjų nurodytas nežinojimas apie jų teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pagrindo atnaujinti pareiškėjoms šį terminą nėra.

Atsižvelgiant į tai, šioje byloje ginčijami atsakovo VSDFV sprendimai paliekami nepakeisti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjų teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjų J. L. V., J. A. B., R. G. A., V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė