84f01030-633f-4e4c-b6fa-035fa3907d19 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėja N                                                                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-483-354/2012                                                                                  Proceso Nr. 1-41-1-01509-2011-6                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos (S)                                                                                   1.2.14.3.1; 1.2.26.2.1; 2.4.

                                                                             ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 14 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorei Erikai Girgždienei,gynėjams advokatams Edmundui Jankaičiui, Jurgitai Šlapaitienei,nuteistajam M.

Å ., ekspertui Gregoire Abi Chaker,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo M. Å . apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. Å . pripažintas kaltu ir nuteistas:pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių;pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 1 mėnesiui. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du, prie griežtesnės bausmės pridedant Å¡velnesnės bausmės dalį, ir M.

Å . paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė visiÅ¡ko sudėjimo bÅ«du subendrinta su 2011 m. gegužės 30 d. Å iaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 5 mėnesių viešųjų darbų bausme, kuri 2011 m. spalio 20 d. Å iaulių miesto apylinkės teismo nutartimi pakeista 12 parų areÅ¡tu (į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-05-15 iki 2011-05-16), neatlikta areÅ¡to bausme, prieÅ¡ tai jÄ pakeitus BK 65 str. 1 d. 1 p. a p. p. nustatyta tvarka, vienÄ areÅ¡to parÄ prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams 11 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista S. R., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Kolegija, n u s t a t ė:              M. Å . nuteistas už tai, kad 2011-09-10 apie 23.30 val. vieÅ¡oje vietoje – maitinimo įstaigoje kavinėje-bare „(duomenys neskelbtini)“, esančioje Å iauliuose, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu – rankomis pastumdamas ir kirviu suduodamas vienÄ smÅ«gį L. U. į kairę rankÄ , tuo padarydamas nukentėjusiajam L. U. kairio dilbio kirstinę žaizdÄ , t. y. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , savo elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkai ir aplinkiniams, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .

Be to, M. Å . nuteistas už tai, kad 2011-09-28 apie 18 val. bute, esančiame Å iauliuose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį G. S., t. y. ranka vienÄ kartÄ suduodamas nukentėjusiajam G. S. į kaklÄ , po to rankomis griebdamas G. S. už kaklo bei smaugdamas ir tempdamas kol G. S. prarado sÄ monę, pagrobė svetimÄ turtÄ â€“ nukentėjusiajam G. S. priklausančiÄ auksinę grandinėlę su pakabuku, kurių bendra vertė 7000 Lt, iÅ¡ viso pagrobė 7000 Lt vertės svetimÄ turtÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis M.

Å . praÅ¡o peržiÅ«rėti visÄ bylÄ , nes mano, kad byla iÅ¡tirta nevisapusiÅ¡kai ir neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliantas teigia, kad teismas, nuteisdamas jį už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ , nevertino nukentėjusiojo L. U. veiksmų, kuriais vieÅ¡oji tvarka jau buvo sutrikdyta, ir jo elgesys, ginant S. R. nuo nukentėjusiojo smÅ«gio, buvo moralus ir įstatymiÅ¡kas, nors jo veiksmai ir sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Skunde nuteistasis, pasisakydamas apie jo veikos kvalifikacijÄ pagal BK 180 str. 1 d., nurodo, kad nukentėjusysis, liudytojai J.

J. ir R. P. viso proceso metu tvirtino nematę, kaip pas jį atsirado nukentėjusiajam priklausanti grandinėlė, nematė, kaip jis tÄ grandinėlę nusegė, ir teismo iÅ¡vada, kad kaltinamajam sumanymas pagrobti svetimÄ turtÄ kilo prieÅ¡ smurto panaudojimÄ , yra grįsta tik spėliojimais, nepaneigus versijos, kad grandinėlę jis rado bute. Kartu pažymi, kad lombardo atstovas teisme patvirtino, jog iÅ¡siskleidus grandinėlės žiedui, ji atsisegtų, ir nereikia specialių žinių ar priemonių jÄ sutvarkyti.

Be to, nuteistasis pažymi, kad teismas laikė faktu tÄ aplinkybę, kad dėl plėšimo jis susitarė su S. R. Å¡nabždėdamiesi, nors nei vienas liudytojas negalėjo pasakyti, apie kÄ jie Å¡nabždėjosi, ir dėl to kelia klausimÄ , kodėl už plėšimÄ jis buvo teisiamas be tariamos bendrininkės. Skunde nuteistasis nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog jis ir teisiamoji laukiasi kÅ«dikio, kad globojo kartu gyvenantį tėvÄ , kuris yra 70 % nedarbingas.   BylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M.

Å . palaikė savo skundÄ , prašė suÅ¡velninti bausmę. Apelianto gynėja prašė perkvalifikuoti ginamojo nusikalstamÄ veikÄ â€“ plėšimÄ â€“ į vagystę, o vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ â€“ į kÅ«no sužalojimÄ . Prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundÄ . Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , susipažinusi su byloje esančiais įrodymais ir juos iÅ¡tyrusi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M.

Š. pripažino kaltu tiek dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. 1 d., tiek dėl plėšimo pagal BK 180 str. 1 d. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu aiškiai nesutinka apeliantas, nors kartu neneigia, kad nukentėjusysis L. U. buvo sužalotas ir kad nukentėjusiojo G. S. auksinę grandinėlę tikrai pasiėmė. Savo skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje bei apeliacinės instancijos teisme nuteistasis deklaravo savitas įvykių versijas, kurias, jo manymu, ir turėjo teismas laikyti teisingomis, nes jo, o ne nukentėjusiųjų L.

U. ir G. S. parodymus patvirtina liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai. BÅ«tent tik tokiais subjektyviais iÅ¡mÄ stymais apeliantas grindžia savo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir, apelianto manymu, neteisingo baudžiamojo įstatymo taikymo. Dėl vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.) Apeliantas neginčija to, kad įvykio dienÄ (2011-09-10) į kavinę-barÄ â€ž(duomenys neskelbtini)“ atėjo su S. R. (dabar K.) neÅ¡inas kirviu mėsai kapoti. IÅ¡ esmės pripažįsta, kad minėtoje kavinėje konflikto metu sužalojo nukentėjusįjį L.

U. ir nežymiai sutrikdė pastarojo sveikatÄ (1 t., 42 b. l.), ir net tai, kad buvo sutrikdyta vieÅ¡oji tvarka, tačiau tokiai savo veikai M. Å . teikia kitokiÄ juridinę kvalifikacijÄ , nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Nuteistojo teigimu, dar prieÅ¡ jam iÅ¡sitraukiant kirvį, kavinėje vieÅ¡oji tvarka jau buvo sutrikdyta – nukentėjusysis susiginčijo su jo sugyventine S. R. (dabar K.) dėl smiginio ir smogė pastarajai į krÅ«tinę, S. R. parvirto, o jis puolė ginti savo sugyventinę – iÅ¡sitraukęs kirvį norėjo pagÄ sdinti L.

U., tačiau Å¡is, puldamas ant jo, susvirduliavo, užkrito ant kirvio ir įsipjovė į rankÄ (2 t., 181–182 b. l.). TokiÄ versijÄ M. Å . kėlė viso baudžiamojo proceso metu (1 t., 142; 147–148 b. l.). Apelianto teigimu, jis nieko sužaloti nenorėjo, tiesiog, gynė savo sugyventinę nuo nukentėjusiojo L. U. ir jo draugų, manydamas, kad elgėsi įstatymiÅ¡kai. Tokie apelianto teiginiai prasilenkia su elementaria logika ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.Nuteistasis ir jo pozicijÄ palaikantys asmenys – buvusi sugyventinė S. K., liudytoju apklaustas jo pažįstamas M.

R. – sutartinai tvirtino, kad konfliktÄ kavinėje pradėjo L. U., be jokios priežasties užpuolęs S. K., sudavęs smÅ«gį, dėl ko Å¡i nugriuvo. Nors nukentėjusysis L. U. (1 t., 61-62 b. l.; 2 t., 173-174 b. l.) ir jo pozicijÄ palaikantys liudytojai E. E. (2 t., 157-158 b. l.), D. T. (2 t., 158 b. l.) neneigė, kad S. K. buvo nugriuvusi, tačiau vien tai nereiÅ¡kia, kad L. U. buvo konflikto iniciatorius. Liudytoja apklausta kavinės barmenė L. M. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, kuomet geriau prisiminė įvykio aplinkybes (1 t., 71–72 b. l.; 2 t., 156–157 b. l.), nurodė, kad iÅ¡ pradžių jokio konflikto nebuvo, S. K. buvo girta ir jai (L.

M.) susidarė įspÅ«dis, kad pastaroji remdamasi į baro kėdę dėl girtumo nugriuvo. IÅ¡ esmės tai sutampa su nukentėjusiojo ir liudytojų E. E., D. T. parodymais, kurie vienodai tvirtino, kad girta moteris (S. K.) lindo prie L. U., mėgino sėstis jam ant kelių, trukdė žaisti – mėtyti strėlytes, todėl nukentėjusysis jÄ nestipriai atstÅ«mė nuo savęs ir pastaroji nugriuvo. Tas pačias aplinkybes apeliantas ir jo pozicijÄ palaikantys asmenys atpasakojo kitaip. AtskirÄ dėmesį bÅ«tina atkreipti į S. K. parodymus apeliacinės instancijos teisme, kuomet ji tvirtino, kad viskÄ , kas vyko kavinėje, gerai pamena, bet nurodyti, kiek bare buvo draugų, kaip M.

Å . sudavė nukentėjusiajam – ranka ar kirviu, negalėjo, o tai visumoje kelia pagrįstų abejonių dėl pastarosios gebėjimo objektyviai atpasakoti įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu S. K. ir M. Å . tvirtino, kad L. U. kumščiu trenkė S. K. į veidÄ (1 t., 147–148, 73–74 b. l.) ir pastaroji nuvirto. Tačiau po įvykio S. K. veide sužalojimų niekas nematė, o tada teisiamajame posėdyje (2 t., 181–182 b. l.) ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. Å . nurodė, kad L.

U. trenkė S. K. į krÅ«tinę. Pastaroji teisiamajame posėdyje (2 t., 174–175 b. l.) nurodė, kad nukentėjusysis jÄ pastÅ«mė ir ji nuvirto, o bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, kaip ir liudytojas M. R., vėlgi teigė, kad L. U. jai sudavė smÅ«gį į veidÄ ir ji nuvirto nuo baro kėdės. Akivaizdu, kad M. Å ., S. K. ir liudytojo M. R. parodymai apie konflikto priežastis yra prieÅ¡taringi ir nesutampa tarpusavy. Maža to, jų nepatvirtina kiti surinkti įrodymai. IÅ¡ nuteistojo, S. K. ir liudytojo M.

R. parodymų reiktų daryti įvadÄ , kad S. K. sėdėjo prie baro, kai priėjo L. U. ir trenkė jai (į veidÄ ar į krÅ«tinę), dėl ko ji nuvirto nuo baro kėdės ant grindų. Tačiau tokių įvykio aplinkybių nepatvirtina liudytoja apklaustos kavinės darbuotojos L. M. parodymai, kuri tÄ sykį prie to paties baro tvarkė apskaitos dokumentus ir nematė, kad kas bÅ«tų smÅ«giavęs S. K., prieÅ¡ingai, jai susidarė įspÅ«dis, kad S. K. dėl girtumo nuvirto nuo baro kėdės, kas iÅ¡ esmės sutampa su nukentėjusiojo ir liudytojų E. E., D.

T. parodymais. Kolegija, visumoje įvertinusi nuteistojo ir paminėtų liudytojų parodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad M. Å . tikslingai, mėgindamas palengvinti savo teisinę padėtį dėl kilusio konflikto, mėgina kaltę suversti nukentėjusiajam, o S. K. ir liudytojas M. R. dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių deklaratyviai tvirtina apelianto keliamÄ versijÄ . PrieÅ¡ingas iÅ¡vadas kolegija daro dėl nukentėjusiojo, liudytojų L. M., E. E., D. T. parodymų, kurie dėl esminių aplinkybių sutampa tarpusavy ir papildo vienas kitÄ , todėl nėra pagrindo jais netikėti.

 Byloje esančių ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad M. Å ., neÅ¡inas kirviu mėsai kapoti, su buvusia sugyventine S. K. (buvusi R.) atėjo į kavinę, kur prisigėrė – abejiems buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (1 t. 75; 82 b. l.), ir S. K. aiÅ¡kiai pradėjo neadekvačiai elgtis vieÅ¡oje vietoje – kabinėjosi prie nukentėjusiojo, provokavo jį kitų kavinės lankytojų akivaizdoje, todėl L. U. jÄ pastÅ«mė, o Å¡i nugriuvo. TokiÄ nukentėjusiojo reakcijÄ apeliantas siÅ«lo vertinti kaip prieÅ¡ingÄ teisei elgesį, tačiau nustačius, jog tokius L.

U. veiksmus iÅ¡provokavo pati S. K., nukentėjusiojo elgesys laikytinas adekvačiu provokuojančiojo elgesiui ir nepaneigia po to sekusių M. Å . veiksmų nusikalstamumo. Nepaisant to, kaip M. Å . įvertino L. U. veiksmus, kai S. K. nugriuvo, jam nebuvo jokios priežasties užpulti nukentėjusįjį, nes nei jam, nei jo buvusiai sugyventinei jokio realaus ar tariamo pavojaus nebuvo kilę. Pasak apelianto, jis, iÅ¡sitraukęs kirvį, tik norėjo pagÄ sdinti nukentėjusįjį, o Å¡is pats puolė, susvirduliavo ir įsipjovė į rankÄ .

VisiÅ¡kai prieÅ¡ingai sužalojimo aplinkybes atpasakojo nukentėjusysis, nurodęs, kad jam atsisukus, M. Å . buvo prie jo ir nieko nesakęs kirviu kirto jam į rankÄ . Pasak L. U., jis traukėsi nuo M. Å . ir, jei nebÅ«tų pasitraukęs, ,,...nežinia, kur bÅ«tų įkirtęs.“. Å iuo atveju bÅ«tina pažymėti, kad S. K., liudytojai L. M., E. E., D. T., M. R. teigė nematę paties sužalojimo kirviu fakto – to, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, nors kartu S. K. ir M. R. vėlgi deklaratyviai tvirtino, kad L.

U. susižalojo pats. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. Å . nurodė, kad jis deÅ¡inėje rankoje laikė kirvį, norėdamas pagÄ sdinti nukentėjusįjį, o Å¡is bandė kaire ranka smÅ«giuoti jam į Å¡onÄ ir tuomet įsipjovė. Specialisto tyrimo iÅ¡vadoje konstatuota, jog L. U. kairiajame dilbyje yra kirstinė žaizda, kuri galėjo bÅ«ti padaryta įvykio aplinkybėmis kirviu (1 t., 42 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas Gregoire Abi Chaker detalizavo, kad kirstinė 10 cm žaizda L.

U. kairiajame dilbyje yra nugarinėje pusėje ir galėjo bÅ«ti padaryta atsitrenkiant į aÅ¡trų daiktÄ , tačiau, eksperto teigimu, nugarinis sužalojimas, visgi, labiau bÅ«dingas savigynai. IÅ¡ ankščiau minėtų apelianto aiÅ¡kinimų reiktų daryti iÅ¡vadÄ , kad jis kirvį laikė deÅ¡inėje rankoje prie deÅ¡inio Å¡ono, kai nukentėjusysis jam bandė suduoti kaire ranka. Ä®vertinus L. U. padarytos žaizdos lokalizacijÄ (kairės rankos dilbio nugarinis pavirÅ¡ius), darytina iÅ¡vada, kad apelianto deklaruojamas nukentėjusiojo susižalojimo mechanizmas prasilenkia su tikrove, nes smÅ«giavimas kaire ranka į deÅ¡inį M.

Å . Å¡onÄ , prie kurio laikomas kirvis, nebÅ«tų logiÅ¡kas puolančiojo elgesys, o be to, L. U. bÅ«tų turėjęs pasukti kairį dilbį 90? kampu, užsimoti ir smÅ«giuoti tiesiai į kirvio aÅ¡triÄ jÄ dalį, kad atsirastų žaizda nugarinėje dilbio dalyje, kÄ nagrinėjamu atveju techniÅ¡kai bÅ«tų sudėtinga atlikti, tuo labiau, kad viskas įvyko be jokio pasiruoÅ¡imo ir labai greitai – nei vienas liudytojas nepastebėjo, kokiu bÅ«du nukentėjusiojo kairys dilbis kontaktavo su kirviu.

Aptartų aplinkybių visuma suponuoja iÅ¡vadÄ , kad bÅ«tent M. Å . puolė su kirviu nukentėjusįjį, o pastarasis gynėsi. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ne tik tai, kas aptarta, bet ir liudytojo M. R. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kad M. Å . laikė kirvį iÅ¡kėlęs prieÅ¡ save, kas, kolegijos nuomone, dar sykį patvirtina, jog M. Å . buvo puolančiojo pozicijoje, o L. U. – besiginančiojo.Kaip jau minėta ankščiau, nuteistais tvirtino, kad savo elgesiu neketino sutrikdyti vieÅ¡osios tvarkos, tačiau teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme iÅ¡tirtų, aptartų ir skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytų įrodymų visuma suponuoja prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ .  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo M.

Å . elgesį įvertino kaip turintį vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo požymių, metantį atvirÄ iÅ¡Å¡Å«kį visuomeninei tvarkai, siekiant susiprieÅ¡inti su aplinkiniais. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad vieÅ¡osios tvarkos pažeidimui bÅ«dingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas vieÅ¡oje vietoje. VieÅ¡oji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra, ar turi teisę lankytis, kiti asmenys. Veika laikoma padaryta vieÅ¡oje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne.

Nuteistojo M. Å . veikos kvalifikacijai pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikÅ¡mės, kada jis sumanė pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ â€“ prieÅ¡ ateidamas į kavinę, buvimo kavinėje metu ar po to, kai nugriuvo jo buvusi sugyventinė. Faktas tas, kad į kavinę nuteistasis atsinešė kirvį ir jį tiesiogiai panaudojo savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, o tai rodo didesnį jo padarytos veikos pavojingumÄ . Apeliantas kirviu vieÅ¡oje vietoje sužalojo nukentėjusįjį, pastarajam bėgo kraujas, buvo iÅ¡kviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, o kavinės darbuotoja dėl to lankytojus iÅ¡prašė iÅ¡ kavinės laukan.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis be jokios aiÅ¡kios dingsties, savaip interpretavęs situacijÄ , neva, ėmė ginti savo buvusiÄ sugyventinę nuo nukentėjusiojo užpuolimo. Tačiau akivaizdu, kad pati S. K., bÅ«dama girta, elgėsi priekabiai ir neadekvačiai L. U. ir kitų kavinės lankytojų atžvilgiu, apginti jÄ M. Å . neprašė ir nekyla abejonių, kad Å¡ios situacijos esmę nuteistasis suprato. Tačiau M. Å . pasirinko elgesio variantÄ â€“ be jokio įspėjimo su atsineÅ¡tu mėsos kapojimo kirviu užpuolė L.

U. ir jį sužalojo, taip aiÅ¡kiai siekdamas susiprieÅ¡inti su aplinkiniais. Visa tai atskleidžia susiformavusį apelianto antivisuomeninį nusistatymÄ . NusikalstamÄ sumanymÄ M. Å . realizavo vieÅ¡oje vietoje, kavinėje-bare, barmenės ir kitų liudytojų – kavinės lankytojų – akivaizdoje kirviu sužalojo kitÄ Å¾mogų, todėl nekyla abejonių, kad aplinkinių numatytas normalus buvimas vieÅ¡oje vietoje buvo sutrikdytas. Å iuos padarinius patvirtina ir tolimesnė įvykių seka, kuomet buvo kviečiamos specialiosios tarnybos, kavinės lankytojai iÅ¡praÅ¡omi lauk, valomas kraujas ir pan.

M. Å . veikoje nustatyti aiÅ¡kÅ«s BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, nekyla abejonių, kad vieÅ¡oji tvarka buvo sutrikdyta, vadinasi, apeliantas pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir keisti nuosprendį Å¡ioje dalyje nėra teisinio pagrindo. Dėl plėšimo (BK 180 str. 1 d.) Nuteistasis M. Å . skundu neneigia to, kad jis pagrobė nukentėjusiajam G. S. priklausančiÄ auksinę grandinėlę su pakabuku, tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 180 str. 1 d., teigdamas, kad svetimÄ turtÄ užvaldė vagystės bÅ«du.

Turto pagrobimas vagystės bÅ«du nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės prieÅ¡intis. Byloje nustatyta, kad įvykio metu, kai buvo pagrobtas nukentėjusiojo turtas, M. Å . naudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ turto savininkÄ , to neneigia ir jis pats, kartu tikindamas, jog smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį ne tam, kad užvaldyti pastarojo turtÄ . Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas, nepaneigė jo iÅ¡keltos versijos, kad G.

S. grandinėlę jis tiesiog rado pamestÄ ir pasiėmė. Kiekvienu atveju, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma, kuriÄ , be kita ko, dažnai kaip tikrÄ pateikia pats kaltininkas, mėgindamas Å¡velninti savo teisinę padėtį, bÅ«tina aiÅ¡kintis turinio dinamikÄ visos nusikalstamos veikos darymo metu. IÅ¡ apeliacinio skundo akivaizdu, kad nuteistojo keliamas įvairias versijas sÄ lygoja ta aplinkybė, kad nei nukentėjusysis, nei įvykio liudininkai nematė, kaip pas M.

Š. atsirado G. S. auksinė grandinėlė. Nors ir esant tokiai situacija, pats apeliantas teisiamajame posėdyje ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nuoseklus savo parodymuose – deklaruodamas nevienodas G. S. grandinėlės paėmimo, radimo aplinkybes, tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 147–148; 151–152 b. l.) jis visiškai pripažino savo kaltę dėl plėšimo, o apeliacinės instancijos teisme negalėjo logiškai paaiškinti tokios ankstesnės savo pozicijos – ,,Nežinau, kodėl prisipažinau.“.

Vien aptartos aplinkybės suponuoja itin kritiÅ¡kÄ M. Å . parodymų įvertinimÄ . Nepaisant to, byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma vienareikÅ¡miÅ¡kai paneigia apelianto keliamas versijas. IÅ¡ nuteistojo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu (2 t., 181–182 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme, matyti, jog pastarasis, keldamas įvairias versijas, mėgina atsieti fizinio smurto naudojimÄ ir svetimo turto pagrobimÄ . M. Å . tikino, kad grandinėlės ant kaklo pas G. S. nematė, jos pagrobti neplanavo, o sudavė smÅ«gius ir smaugė nukentėjusįjį dėl to, kad Å¡is sukonfliktavo su jo buvusia sugyventine S. K. (buvusi R.), kad buvo pavojingas – pradėjo skambinti draugams, grasinti.

Akivaizdu, kad tokiais teiginiais M. Å . mėgina tikinti, jog gynė savo sugyventinę nuo agresyvaus G. S., nors pati S. K. negalėjo įvardyti realios konflikto priežasties ir ginti jos neprašė. Apeliacinės instancijos teisme S. K. apie konflikto priežastis nurodė – ,,...nežinau, dėl ko jis supyko...mes tarpusavyje apsipykome kitame kambaryje, jis ant manęs kažkÄ pasakė, aÅ¡ ant jo...vadino pedofilu, tačiau konfliktas buvo ne dėl vaikų....jis pradėjo skambinti savo draugams...M. Å . iÅ¡girdo...supyko, pasakė, ko jis čia gÄ sdina...ir sudavė G.

S..“. Nukentėjusiojo G. S., liudytojo R. P. parodymai teisiamajame posėdyje (2 t., 155–156; 159 b. l.), liudytojos J. J. parodymų visuma skirtingose baudžiamojo proceso stadijose (1 t., 124-125 b. l.; t. 2, 159-160 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme, kolegijos nuomone, atskleidžia tikrÄ sias konflikto pradžios priežastis ir paneigia apelianto bei jo pozicijÄ palaikančios nuteistosios S. K. versijas. IÅ¡ nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymų matyti, kad S. K. prašė G. S. paskolinti pinigų, o Å¡is jų neskolino, tada nuteistoji, vadindama nukentėjusįjį ,,pedofilu“, trenkė jam per veidÄ , G.

S. pradėjo skambinti telefonu, norėdamas iÅ¡sikviesti taksi, tačiau M. Å . trenkė jam vienÄ sykį į kaklÄ , užsmaugė ir nutempė į virtuvę, G. S. tuo metu buvo praradęs sÄ monę. IÅ¡ to, kas paminėta, aiÅ¡ku, kad M. Å . smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį ne dėl to, kad gynė savo buvusiÄ sugyventinę nuo užpuolimo, vadinasi, smÅ«gio sudavimÄ , smaugimÄ ir sÄ monę praradusio G. S. tempimÄ iÅ¡ kambario į virtuvę sÄ lygojo kiti veiksniai. Konkrečioje situacijoje itin svarbi ta aplinkybė, kad M.

Å . G. S. nutempė į atskirÄ patalpÄ â€“ virtuvę, kur, paties nuteistojo ir S. K. teigimu, apeliantas 10-20 sekundžių prabuvo su sÄ monę praradusiu nukentėjusiuoju. Kolegijos nuomone, nuteistojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį ir paskesnius veiksmus sÄ lygojo aiÅ¡kus jo tikslas – pagrobti auksinę grandinėlę, todėl naudodamas fizinį smurtÄ jis neutralizavo G. S. pasiprieÅ¡inimÄ , nusitempė į atskirÄ patalpÄ (virtuvę) ir pagrobė grandinėlę su pakabuku. Tokias pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas apeliantas ginčija argumentuodamas iÅ¡ esmės tik tuo, kad jis prieÅ¡ konfliktÄ nematė auksinės grandinėlės ant nukentėjusiojo kaklo, todėl, nuteistojo teigimu, negalėjo siekti jÄ pagrobti.

TokiÄ , aiÅ¡kiai neįtikėtinÄ , versijÄ deklaravo ir kita nuteistoji – S. K., nors liudytojai J. J. ir R. P. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad tÄ dienÄ matė grandinėlę ant G. S. kaklo – ,,...ji buvo ne plona...“ (2 t., 159–160 b. l.). Toks apelianto neigimas aplinkybių, kurias nurodė nukentėjusysis ir teisme patvirtino liudytojai, kolegijos nuomone, yra aiÅ¡kus mėginimas klaidinti teismÄ , nes ir S. K. apeliacinės instancijos teisme nurodė – ,,AÅ¡ iÅ¡vis nemačiau jos ant G.

S. kaklo...grandinėlė...buvo stambi...ji buvo po ,,maikute“...“. Akivaizdu, kad nuteistoji S. K., beatodairiÅ¡kai palaikydama apelianto pozicijÄ , iÅ¡ tikrųjų grandinėlę matė pas G. S. ant kaklo ir nurodė, kad ji buvo po marÅ¡kinėliais, todėl patikėti, kad M. Å . nematė to, kÄ matė visi kiti, bÅ«tų nelogiÅ¡ka. Nagrinėjamojo byloje svarbi ir ta aplinkybė, kÄ M. Å . darė po to, kai nutempė sÄ monę praradusį nukentėjusįjį į virtuvę ir liko ten su juo kurį laikÄ .

Å ias aplinkybes nuteistasis skirtingose proceso stadijose, vėlgi, atpasakojo nevienodai. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė visiÅ¡kai prisipažįstantis dėl įvykdyto plėšimo, nurodė, kad G. S. grandinėlė nutrÅ«ko ir jis jÄ virtuvėje pasiėmė nuo grindų (1 t., 142; 147–148 b. l.). Teisiamajame posėdyje tvirtino, kad nutrÅ«kusiÄ grandinėlę rado ant grindų buto koridoriuje, iÅ¡eidamas iÅ¡ buto (2 t., 181–182 b. l.), o apeliacinės instancijos teisme apie nukentėjusiojo grandinėlės ,,radimÄ â€œ nurodė dviprasmiÅ¡kai – ,,Nukrito virtuvėje ir aÅ¡ jÄ paėmiau....Grandinėlę radau ne virtuvėje, kur nusitempiau S., o prieÅ¡kambaryje.“.

Paprastai žmogus realių įvykių aplinkybes ir praėjus tam tikram laikui atpasakoja vienodai. Konkrečiu atveju minėti M. Š. parodymai yra iš esmės skirtingi ir laikyti juos teisingais nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad kiti bylos įrodymai vienareikšmiškai juo paneigia. Liudytoja J. J., duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, teigė neprisimenanti kai kurių įvykio aplinkybių, tačiau nurodė, kad – ,,Tyrimo metu teisybę sakiau.“. Dėl to kolegijai nekyla abejonių, nes apeliacinio proceso metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas S. Z., kuris ikiteisminio tyrimo metu užrašė J.

J. parodymus (1 t., 124–125 b. l.), vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtino, kad parodymus liudytoja davė savo noru, pasakojo vaizdžiai ir sklandžiai, gestikuliavo rankomis ir pan. Taigi liudytoja J. J. nurodė, kad tuomet, kai M. Å . nusitempė G. S. į virtuvę ir ten pasiliko, ji kartu su nuteistÄ ja S. K. buvo prieÅ¡kambaryje ir per durų plyšį matė, kaip apeliantas palinkęs prie sÄ monę praradusio nukentėjusiojo galvos kažkÄ darė, o pagrasinus iÅ¡kviesti policijÄ , kartu su S. K. greitai išėjo iÅ¡ buto.

Nustatyta, kad liudytoja J. J. ir nuteistoji S. K., kai M. Å . su G. S. buvo virtuvėje, buvo Å¡alia esančiame buto prieÅ¡kambaryje (koridoriuje), tačiau jokios grandinėlės ant grindų nematė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja J. J. ir nuteistoji S. K. aiÅ¡kiai ir vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtino, kad M. Å ., išėjęs iÅ¡ virtuvės, iÅ¡kart su S. K. išėjo lauk iÅ¡ buto, nieko nepasiėmė ir į kitus kambarius, patalpas užėjęs nebuvo. Tai, kas paminėta, paneigia apelianto versijÄ , kad, tempiant nukentėjusįjį į virtuvę, pastarojo grandinėlė nutrÅ«ko ir jis grandinėlę rado nukritusiÄ prieÅ¡kambaryje.

Vadinasi, M. Å . grandinėlę užvaldė tuomet, kai 10-20 sekundžių liko vienas su sÄ mone praradusiu G. S. virtuvėje. Nustačius, kad G. S. grandinėlė nenutrÅ«ko ir buto prieÅ¡kambaryje nenukrito, kai M. Å . už kaklo tempė nukentėjusįjį, darytina iÅ¡vada, kad apeliantas svetimÄ turtÄ užvaldė virtuvėje, kuomet 10-20 sekundžių buvo likęs dviese su nukentėjusiuoju, prieÅ¡ tai fiziniu smurtu pastarÄ jį neutralizavęs. Tai atitinka plėšimo nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius ir daryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ nėra teisinio pagrindo.

Nustatyti objektyvieji plėšimo požymiai patvirtina ir subjektyviosios pusės požymius – veikimÄ tiesiogine tyčia – apelianto veikoje. Jei, kaip mėgino tikinti nuteistasis, jis nebÅ«tų žinojęs apie auksinę grandinėlę ant nukentėjusiojo kaklo, jam nebÅ«tų pagrindo klÅ«pėti prie G. S. galvos ir ,,kažkÄ â€œ 10-20 sekundžių daryti su rankomis, kaip nurodė liudytoja J. J.. Vadinasi, apeliantas nuo pat pradžių žinojo apie G. S. turimÄ auksinę grandinėlę ir suvokė, kad pastarÄ jÄ užvaldo panaudojęs fizinį smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį.

Tai, ar M. Å . virtuvėje, palinkęs prie G. S. galvos, tÄ grandinėlę nutraukė ir vėliau remontavo, ar tiesiog nusegė, veikos kvalifikavimui pagal BK 180 str. 1 d. reikÅ¡mės neturi. Faktas tas, kad M. Å . labai aiÅ¡kiai numatė savo nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo – tik užvaldęs G. S. grandinėlę, išėjęs iÅ¡ J. J. buto, nuteistajai S. K. nurodė pasiimti asmens dokumentÄ ir užstatyti grandinėlę lombarde, gautus pinigus pasiėmė sau ir dalį davė S. K..

Pastarųjų, apylinkės teismo nustatytų aplinkybių neneigia ir pats apeliantas, todėl pakartotinai jas analizuoti nėra pagrindo.   Nuteistojo M. Å . veikoje yra nustatyti visi bÅ«tini plėšimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl kvalifikuoti jo veikimÄ kaip vagystę nėra jokio teisinio pagrindo. Å ioje byloje S. K. (buvusi R.) buvo kaltinama ir skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta už nusikalstamu bÅ«du gauto turto įgijimÄ ir realizavimÄ pagal BK 189 str. 1 d., todėl svarstyti apeliaciniame skunde keliamÄ retorinį klausimÄ , kodėl tariama bendrininkė S. K. nebuvo teisiama už plėšimÄ , nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų. Å ių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. Å . atitinkamai BK 180 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, jo asmenį apibÅ«dinančius duomenis (teistas, teistumas neiÅ¡nykęs, yra recidyvistas, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 9 p.), taip pat į kitas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes.

M. Å . savo skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis su nuteistÄ ja S. K. (buvusi R.) laukiasi kÅ«dikio, globoja kartu gyvenantį 70 % nedarbingÄ tėvÄ . Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, kad nei nuteistosios S. K. nėštumas, nei tėvo darbingumo lygis savaime nemenkinta M. Å . kaltės ir jo padarytų smurtinių nusikaltimų pavojingumo. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas, suėmimo vietoje susituokė su kita moterimi – A. P. (3 t., 38 b. l.), o jo teiginiai apie globojamÄ tėvÄ yra M.

Å ., neturinčio legalaus pragyvenimo Å¡altinio, dėsningai pažeidinėjančio įstatymus, deklaratyvÅ«s pareiÅ¡kimai, siekiant save teigiamai charakterizuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos bausmės neprieÅ¡tarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, teisingumo principui, savo rÅ«Å¡imi ir dydžiu nėra aiÅ¡kiai per griežtos, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamÄ nuosprendį ir Å¡ioje dalyje. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistojo M.

Å . apeliacinį skundÄ atmesti.              Kolegijos pirmininkė                                                              Nijolė Matuzevičienė                                                                                           Teisėjai                                                                                                              Irena Ivanovienė                                                                                                                       Virginija Žindulienė                                                                Â