2016-01-05 Nr. BB-96-1-10-1-00962-2011-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-37-699/2016 Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00962-2011-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio ir R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, 150 MGL (19 500 Lt arba 5647 Eur) dydžio bauda, R. B. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt arba 5647 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nuosprendis.

G. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirta 70 MGL dydžio (2636 Eur) bauda, R. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirta 70 MGL dydžio (2636 Eur) bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti V. N. ir A. K. (A. K.), o R. K. išteisintas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. K., R. B., A. K., V. N. nuteisti už tai, kad: G. K. ir A. K., būdami valstybės tarnautojai – dirbdami (duomenys neskelbtini) patruliais, pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 21 straipsnį privalėdami gavę pranešimą apie daromą teisės pažeidimą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė, siekdami, kad (duomenys neskelbtini) vyresnysis patrulis R.

K. išvengtų atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnį už transporto priemonės vairavimą esant vairuotojui neblaiviam, 2011 m. rugpjūčio 2 d. 4.35 val. į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato tarnybines patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), girtumui nustatyti vietoj R. K. pristatė A. Š.. R. B., (duomenys neskelbtini) vyriausiasis specialistas, privalėdamas vykdyti funkcijas, numatytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. spalio 6 d.

įsakyme Nr. 10-V-575 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo” 7.8 punkte: „kontroliuoti policijos patrulių…, kitų policijos pajėgų reagavimo į įvykius laiką, tvarką”, bei 7.14 punkte: „vykdyti alkoholio kiekio prietaisų ir atliktų matavimų kontrolę”, žinodamas, kad į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato tarnybines patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), girtumui nustatyti vietoj R. K. pristatytas A. Š., šios pareigos nevykdė, leido V.

N., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) postiniui, vietoj A. Š. pasitikrinti savo girtumą ir suklastoti dokumentus. V. N., vykdydamas funkcijas, numatytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. 10-V-67 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio postinio pareigybės aprašymo” – „…teisės aktų nustatyta tvarka įvesti informaciją apie gaunamus pareiškimus ir pranešimus apie nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus, įvykius ir pristatytus asmenis į Policijos registruojamų įvykių registrą… nustatyti pristatyto į operatyvaus valdymo poskyrį asmenybę ir fizinę būklę (girtumą, apsvaigimą, traumas ir pan.)…”, žinodamas, kad į komisariatą pristatytas ne administracinį teisės pažeidimą galbūt padaręs, o kitas asmuo, įtaręs, kad A.

Š. yra neblaivus, išsinešė alkoholio kiekio matuoklį į kitas tarnybines patalpas ir vietoj A. Š. pasitikrino girtumą, po to, piktnaudžiaudamas tarnyba, suklastojo dokumentus, įrašydamas žinomai neteisingus duomenis, kad pristatytas A. Š., kuriam tariamai nustatytas 0,00 promilių girtumas, į alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalą, ir įvedė šiuos žinomai neteisingus duomenis į Policijos registruojamų įvykių registrą. Tokiais veiksmais G. K., R. B., A. K., V. N. piktnaudžiavo tarnyba, diskreditavo pareigūno vardą, sumenkino Lietuvos policijos autoritetą ir padarė didelės žalos valstybės interesams, o V.

N. dar ir suklastojo dokumentus.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nes šis teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, visai neįvertino netikėto kaltinimo pakeitimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, neatskleidė priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad V. N., G. K.. A. K., R. B. turėjo ir galėjo suprasti, kad jų veiksmai nesuderinami su tarnybos interesais, nes būdami policijos pareigūnai žinojo pareigą imtis visų būtinų priemonių teisės pažeidimams atskleisti, o ne priešingai, juos nuslėpti, padėti asmenims išvengti atsakomybės. Teismas priėmė deklaratyvaus pobūdžio nuosprendį, neatitinkantį esminių bylos faktinių aplinkybių ir prieštaraujantį baudžiamosios teisės doktrinai.

Kasaciniame skunde pažymimas R. K. teisinis statusas byloje ir jo reikšmė vertinant nuteistųjų veikas. R. K. šioje byloje yra išteisintasis. Teisme nebuvo nustatyta, kad šis asmuo nuteistųjų veikų padarymo metu buvo neblaivus. Objektyviai vertinant, galimos dvi prielaidos: R. K. 2011 m. rugpjūčio 2 d. galėjo būti blaivus ir galėjo būti neblaivus. Jei R. K. buvo neblaivus, tai jo nebuvo galima išteisinti, nes jis atliko aktyvius veiksmus, kad neblaivumas nebūtų nustatytas. Kadangi teismo nuosprendis dėl R. K. išteisinimo yra įsiteisėjęs, tai kasatorius daro tik vieną prielaidą – 2011 m. rugpjūčio 2 d. R. K. buvo blaivus. R. K. padėtis šiame procese yra išskirtinė dar ir tuo, kad teoriškai jį būtų galima apibrėžti dvejopai: 1) asmuo, kuris buvo neleistinai apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to nuteistieji atliko veikas, pašalindami R. K. administracinę atsakomybę bei galimą pašalinimą iš tarnybos; 2) asmuo, kuris nebuvo neleistinai apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to nuteistieji objektyviai negalėjo atlikti veikų, dėl kurių yra nuteisti.

Vertinant nuteistųjų veiksmus prielaidos dėl R. K. neblaivumo pagrindu, tai, kasatoriaus manymu, teismo teiginiai dėl nuteistųjų kaltės turi pagrindą, tačiau nėra pakankamai argumentų, kodėl turėjo būti taikoma ne drausminė, o baudžiamoji atsakomybė. Tačiau, esant tokiam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, koks jis yra, kalbėti apie prielaidą dėl R. K. neblaivumo negalima. Nuteistųjų veikas reikia vertinti remiantis prielaida, kad R. K. buvo blaivus. Esant tokiai prielaidai, nuteistųjų veikos negali būti vertinamos kaip nusikalstamos. Požymiai, formaliai atitinkantys tarnybos pareigų neatlikimą, turėjo būti vertinami taikant drausminę atsakomybę ir taip įgyvendinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktikos nuostatą, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik kaip ultima ratio priemonė.

Be to, kasatorius teigia, kad jo veika pagal baudžiamosios teisės doktriną turėjo pasireikšti priešingu tarnybos interesams veikimu. Policijos patrulio veiksmai apibrėžti konkrečiais teisės aktais. Pirmosios instancijos teisme buvo iškeltas įrodinėjimo tikslas nustatyti, ar pareigūnai veikė pagal jų veiklą reglamentuojančius norminius aktus. Šio tikslo pirmosios instancijos teismas nepasiekė, o apeliacinės instancijos teismas neatliko objektyvaus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertinimo šioje dalyje. Kaltinamajame akte prokuroras nurodė, kad jis neatliko pareigos, numatytos Policijos įstatymo 21 straipsnyje, ir pažeidė 2010 m. spalio 6 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) viršininko įsakymo Nr. 10-V-575 „Dėl Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo“ 7.8 ir 7.14 punktus bei 2010 m. vasario 3 d. Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymo Nr. 10-V-67 „Dėl Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio postinio pareigybės aprašymo“ nuostatas. Tokia kaltinimo formuluotė buvo aiškiai klaidinančio pobūdžio, nes nurodyti įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai liečia konkrečius pareigūnus – R. B. ir V. N., tačiau nėra niekaip susiję su juo (kasatoriumi). Kaltinime nėra nurodyta, kaip jis piktnaudžiavo tarnyba bendrai veikdamas su nurodytais pareigūnais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atsirado kaltinime nebuvusi formuluotė: „Nusikalstama veika padaryta ne vieno valstybės pareigūno bendrais suderintais veiksmais“. Taigi pirmosios instancijos teismas veikė šališkai kaltinimo naudai ir mėgino pašalinti teisiškai nepagrįstas kaltinimo formuluotes, ignoruodamas tai, kad nenurodžius kaltinime konkrečių teisės aktų, kuriuos tariamai jis pažeidė, buvo apribota teisė į gynybą ir teisingą bei nešališką bylos nagrinėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad jo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Nepaisant subjektyvios apeliacinės instancijos teismo nuomonės, objektyviai liko neatskleista, kokius būtent bendrus suderintus veiksmus atliko jis, A. K., R. B. ir V. N..

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, taikė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnį, kuris yra bendro pobūdžio. Konkretūs veiksmai, pagal kuriuos gali ir turi būti vertinama policijos patrulio veika, yra išdėstyti 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintoje Policijos patrulių veiklos instrukcijoje. Prokuroras privalėjo nurodyti, kokias minėtos instrukcijos nuostatas jis pažeidė. Apeliacinės instancijos teismas pakartojo pirmosios instancijos teismo nuostatą, kad jis ir kiti pareigūnai iškreipė pačią policijos veiklos esmę neatlikdami pareigos gavus pranešimą apie daromą teisės pažeidimą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Tačiau, kasatoriaus nuomone, jei R. K. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar jo pavartotas alkoholio kiekis neviršijo leistinos normos ribų, tai jis neturėjo pareigos atlikti veiksmų, kuriuos jam priskyrė teismas. Jis turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar tęsti R. K. tikrinimo procedūrą ar ją nutraukti. Kaip minėta, nei kaltinime, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokių įstatymų įgyvendinamųjų aktų reikalavimų pagrindu jis privalėjo R. K. patikrinti alkotesteriu, pristatyti į policijos įstaigą, surašyti procedūrinio pobūdžio dokumentus dėl įvykio. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad visi nuteistieji atliko bendrą veiką atskirais vykdytojų veiksmais, tačiau tokio kaltinimo prokuroras nebuvo pateikęs, nes jau ikiteisminio tyrimo stadijoje gynyba būtų pareikalavusi sukonkretinti kiekvieno nuteistojo veikas ir susieti jas vienu veiką siejančiu priežastiniu ryšiu.

Šioje byloje teismo proceso metu buvo pritaikyta Policijos įstatymo 22 straipsnio 3 dalis ir to pagrindu padaryta išvada, kad jis neturėjo vykdyti aukštesniojo pareigūno nurodymo, nes (teismo nuomone) tai buvo akivaizdžiai neteisėtas nurodymas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl bendrų vykdytojų veiksmų, tačiau neatskleidė, kokius būtent veiksmus atliko vykdytojai, ir nusišalino nuo vertinimo, kokią reikšmę veikų kvalifikavimui turi nuteistųjų tarnybinis rangas. Liko neaišku, kokių bylos duomenų pagrindu palikta galioti pirmosios instancijos teismo išvada, kad „kaltinamieji bendru sutarimu, pasinaudodami tarnybine padėtimi, sudarė sąlygas R. K. išvengti girtumo patikrinimo“. Neatsakyta, kokie objektyvūs įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad R. K. buvo neblaivus. Po teismo nuosprendžio liko teisinis neapibrėžtumas, ar kaltinamieji veikė pagal susitarimą ar atskirai.

Apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kodėl paliko galioti pirmosios instancijos teismo pritaikytas įstatymų nuostatas, kurios neva buvo pažeistos, nors jos nebuvo nurodytos kaltinamajame akte (Policijos įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 1, 2 dalys, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1, 2 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo nuomonė, kad šioje byloje bendrininkavimo nereikėjo įrodinėti, nes yra padaryta bendra veika, dėl kurios kilo visiems nuteistiesiems priskirtinos pasekmės, laikytina bandymu įteisinti ne asmeninę atsakomybę už nusikalstamą veiką, o grupinę atsakomybę, kuomet konkretaus asmens veika neįrodinėjama. Toks teismo požiūris nesuderinamas su baudžiamosios teisės doktrinos nuostatomis.

Byloje neatskleista, kokių įstatymų ir juos sukonkretinančių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimų pagrindu jis privalėjo žodinio pranešimo pagrindu atlikti blaivumo vertinimo procedūrą. Byloje neištirta, kaip iš kitos tarnybos perkeltas ir tik dvi savaites patrulinėje tarnyboje dirbęs pareigūnas buvo supažindintas su patrulių veiklą reglamentuojančiais aktais ir žinojo šių aktų nuostatas bei galėjo jas vykdyti. Teismo padaryta išvada, kad jis suprato, jog pažeidžia tarnybą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, neparemta objektyviais įrodymais. Bylos medžiaga leidžia teigti, kad net kaltinimą surašęs prokuroras nežinojo ir neatskleidė, kokių būtent įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų jis turėjo laikytis, kokias šių aktų nuostatas pažeidė ir kodėl šis pažeidimas turi būti įvertintas pagal baudžiamosios teisės normas. Esant tokiai situacijai, tvirtinti teismo nuosprendžiu, kad policijos patrulis turi geriau žinoti teisės sistemą, nei jo veiksmus vertinantys teisės profesionalai, yra neteisinga.

Byloje nustatyta, kad kilus neaiškumui dėl situacijos išsprendimo jis, kaip policijos patrulis, vienasmeniškai sprendimo nepriėmė. Sprendimo priėmimo procese dalyvavo aukštesnis pagal rangą policijos pareigūnas, kurio sprendimai policijos patruliams yra privalomi. (duomenys neskelbtini) atsakingas budintis R. B., atlikęs aiškinimąsi su pareiškėjais, kurie atsisakė rašyti pareiškimą dėl jų pastebėtų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, nesant duomenų, leidžiančių įtarti, kad R. K. buvo neblaivus, priėmė sprendimą, kad procedūra gali būti užbaigta, tolesnių veiksmų R. K. neatliekant. Kasatoriaus manymu, apie jo sąmoningą veikimą priešingais tarnybai interesais galima butų kalbėti tuo atveju, jei jis būtų turėjęs pagrindą manyti, kad R. K. yra neleistinai apsvaigęs nuo alkoholio (būtų akivaizdūs klinikiniai požymiai) arba pats būtų stebėjęs šio padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tokios išvados byloje surinktų įrodymų pagrindu padaryti negalima. Teismo nuosprendžio dalis, kurioje teigiama, kad žemiausias pagal rangą policijos pareigūnas privalėjo numatyti, jog dėl jo veiksmų neišvengiamai atsiras didelė žala valstybei, negali būti laikomas pagrįsta. Byloje neįrodyta, kad jis norėjo ir siekė padaryti didelę žalą valstybei ar policijai.

Teismas laikė, kad kaltinamųjų veiksmais valstybei buvo padaryta didelė neturtinė žala, kuri atsirado dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nors daryti tokią išvadą dėl žemiausios policijos pareigūnų grandies nebuvo pagrindo. Kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2008 nuostatos šioje byloje negalėjo būti taikomos kaip precedentas, nes skiriasi esminės faktinės bylos aplinkybės. Išnagrinėtoje kasacinėje byloje kaltinamasis siekė, kad kitas asmuo išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Akivaizdu, kad tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės yra esminis skirtumas ir į šį skirtumą turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl žalos dydžio. Išnagrinėtoje byloje G. K. neblaivumas grindžiamas prielaidomis, todėl lieka pagrįsta abejonė, kad ir administracinė teisena G. K. buvo pradėta pagrįstai. Taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje numatytą dalykinės reputacijos pablogėjimo sąvoką turėjo būti nustatyta, kaip ir kiek buvo sutrikdytas policijos institucijos darbas bei sumenkintas jos prestižas. Kadangi formuluotė „didelė žala“ yra vertinamasis požymis, reikėjo atsižvelgti į veikos atgarsį visuomenėje ir šio atgarsio įtaką policijos institucijos prestižui, jo einamų pareigų svarbą ir reikšmę. jis ėjo pačias žemiausias pareigas policijoje. Laikant, kad jis piktnaudžiavo tarnyba, siekdamas sudaryti sąlygas R. K. išvengti administracinės atsakomybės, reikia įvertinti tai, jog plataus atgarsio piktnaudžiavimas sukelti negalėjo, policijos prestižo dideliu mastu nesumenkino. Jam galėjo ir turėjo būti taikomos drausminio pobūdžio priemonės, o dėl nusikalstamos veikos padarymo jis turėjo būti išteisintas.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir sumažinti piniginę baudą.

Kasatorius teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio mėn. 3 d. nuosprendžiai naikintini, nes bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį (BPK 369 straipsnio l dalies l punktas, 2 dalis) ir padarė esminių BPK normų pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio l dalies 2 punktas, 3 dalis).

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra konstatavęs, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kasatorius nurodo, kad apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Šioje byloje savarankiškomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo būti įrodyta jo kaltė dėl pareikšto kaltinimo padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, tačiau Vilniaus apygardos teismui 2015 m. birželio 3 d. nuosprendyje pripažinus vienintelius įrodymus – vaizdo įrašus (iš kurių padarytos nuotraukos, kurių pagrindu atliktos ekspertizės, nustatytas veikos laikas) pripažinus neleistinais, kuriais iš esmės buvo grindžiamos visos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kasatoriaus kaltė grindžiama tik prielaidomis.

Baudžiamasis procesas teisme grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tai reiškia, kad kaltininko kaltė nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio proreo) (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, no judgment of 6 December 1998). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai šioje byloje ne tik kad nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, bet nėra tinkamai nurodyti net kaltinamajame akte.

Kasatorius teigia, kad kaltinamajame akte nebuvo nenurodyta jo kaltės forma ir jai pagrįsti konkretūs jo padaryti veiksmai, t. y. kaltinamajame akte buvo išsakyta tik prielaida, jog 2011 m. rugpjūčio 2 d., 4.35 val. jis žinojo ir leido (duomenys neskelbtini) policijos komisariato postiniui V. N. vietoje R. K. pristatyti A. Š., teisės aktų nustatyta tvarka įvesti informaciją apie gaunamus pareiškimus į policijos registruojamų įvykių registrą, išsinešti alkoholio kiekio matuoklį į kitas tarnybines patalpas ir vietoj R. K. pasitikrinti savo girtumą, po to suklastoti dokumentus, įrašant žinomai neteisingus duomenis į alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalą, bei įvesti neteisingus duomenis į policijos registruojamų įvykių žurnalą.

Teismas neatsižvelgė į jo pateiktą rašytinį įrodymą – 2012 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities VPK operatyvaus valdymo skyriaus įskaitos laikymo žiniaraštį, patvirtinantį, kad jis susipažino ir išmoko dirbti su matavimo prietaisais „Lyon 500“, „Alcotest 7410 ir 6810“ praėjus dvejiems metams po įvykio. Taigi, netgi siekdamas tinkamai įgyvendinti minėtą 7.14 punktą, jis neturėjo pakankamos kvalifikacijos, nes tuo metu nebuvo apmokytas dirbti su minėtų prietaisų naudojimo instrukcijomis.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „R. B., būdamas atsakingas už pareigūnų darbo kontrolę, atvykęs dėl įvykio, kuriame galimai dalyvavo pareigūnas, pabendravęs su juo, paskambinęs R. K. viršininkui, žinodamas, kad A. Š. atvyko dėl R. K., matydamas, kad R. K. neįvedamas į komisariato patalpas, o komisariato patalpose matydamas A. Š., stebėdamas jo pūtimą į alkotesterį, duomenų įrašymą į žurnalą (vaizdo įrašo duomenys (nuotraukos neminimos, nes jos padarytos iš vaizdo įrašų), išėjęs su A. Š. (vaizdo įrašo duomenys), po to bendravęs su tuo pačiu A. Š. kartu su V. N., G. K., A. K. (vaizdo įrašo duomenys), su GMP darbuotojais, susipažinęs su A. I. parodymais, sakęs jiems, kad jeigu jie nerašys pareiškimo, viskas taip ir baigsis, leido suklastoti asmenybės nustatymo, blaivumo patikrinimo procedūrą, šių veiksmų atlikimas užfiksuotas objektyviais duomenimis – vaizdo įrašu“. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad jis turėjo ir galėjo suprasti, jog tokie veiksmai nesuderinami su tarnybos interesais ir jo veikoje yra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių, t. y. jis veikė tyčia ir, remdamasis tik netiesioginės liudytojos M. D. parodymais, kuri iš esmės tik komentavo matytus vaizdo įrašus, ir tų pačių vaizdo įrašų duomenimis, kurie teismo nuosprendyje nurodyti kaip objektyvūs, pripažino jį kaltu. Kasatorius teigia, kad, iš esmės netgi pripažinus vaizdo įrašus neleistinais įrodymais, juose nėra užfiksuota jokių jo nusikalstamų veiksmų, neįrašyta jokių susitarimų, iš esmės vaizdo įrašai patvirtino tik buvimo faktą komisariate, kurio jis net neneigė. Nuteistojo manymu, ginčijami įrašai buvo svarbūs veikos objektyviojo požymio – laiko aspektu, kurio iš įrašų neįmanoma nustatyti. Kasatorius tvirtina, kad nebuvo komisariate, kai A. Š. pūtė į alkotesterį, todėl negalėjo „žinoti ir leisti“ bei „stebėti“ pastarojo veiksmų ir dėl šios priežasties ginčijo vaizdo įrašų kaip vertinamų įrodymų leistinumą, nes pirmosios instancijos teismas jais nepagrįstai motyvavo iš esmės visas nuosprendžio išvadas.

Vilniaus apygardos teismas sutiko su jo apeliacinio skundo argumentais, kad negali būti laikomi įrodymais tie įrodymai, kurie gauti ne pagal baudžiamojo proceso įstatymo nustatytas taisykles ir kurių bylos nagrinėjimo metu negalima palyginti su originalais, kurie leistų pašalinti abejones, jog įrašai buvo koreguojami. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vaizdo įrašai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais, yra gauti ne pagal baudžiamojo proceso įstatymo taisykles, kad jų neleistinumą įrodo tai, jog kamerų laiko fiksavimo mechanizmas nėra suderintas su etaloniniu laiku. Teismas nuosprendyje nurodė, kad ekspertas K. G. negali atsakyti, ar įrenginyje fiksuojamas laikas yra realus. Įrenginys gali rodyti ne tą įvykio laiką, nes ekspertizei atlikti buvo pateikta viena iš įrašo kopijų, o ne pirminė informacija. Nesant galimybių pašalinti ir nustatyti tikslaus laiko ir asmenų, esančių vaizdo įrašuose, nėra pagrindo jais remtis. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jo kaltė grindžiama ne vien kamerų įrašais bei jo, kaip liudytojo, parodymais, kuriais taip pat buvo pripažinta, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis, nes ikiteisminiame tyrime buvo pažeista BPK 80 straipsnio l dalies nuostata, bet ir kitais byloje surinktais duomenimis, ir pažymėjo, kad jų nebekartoja, tačiau kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstų išvadų dėl jo kaltės, remiantis byloje ištirtais įrodymais, iš viso nėra.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis „leido suklastoti“ blaivumo patikrinimo procedūrą, nes A. Š. buvo tikrintas girtumas jo akivaizdoje. Šią teismo nepagrįstai konstatuotą aplinkybę, kuri pripažinta remiantis neleistinais įrodymais – vaizdo įrašais, akivaizdžiai paneigia ir kiti byloje esantys duomenys, dėl kurių teismai nepasisakė. 2011 m. rugpjūčio 2 d. 4.38 val. iš alkotesterio „Alkotest 7410“ išspausdintas kvitas, tarnybinis pranešimas, tai, kad duomenų įvedimas pagal alkotesterio kvitą į policijos registruojamų įvykių registrą atliktas 4.48 val., patvirtina, jog jis negalėjo būti fiksuojant šiuos duomenis komisariate ir leisti tai padaryti, nes tik nuo 4.10 val. iki 4.33 val. fiksuota celės (duomenys neskelbtini) veikimo teritorija, kuriai priklauso (duomenys neskelbtini) policijos komisariatas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad tik 04.45.34 R. B. buvo celės (duomenys neskelbtini) veikimo teritorijoje. Tačiau, pasak kasatoriaus, nereikia ypatingų specialių žinių suvokti, jog nuo 04.33 val. – šis laikas fiksuotas kaip paskutinis celės (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje iki kitos celės veikimo teritorijos (duomenys neskelbtini), kurioje laikas fiksuotas 4.45 val., reikia dar ir nuvažiuoti, todėl teismo išvada, kad jis stebėjo A. Š. pūtimą į alkotesterį bei duomenų įrašymą į žurnalą, yra paneigta minėtų objektyvių, bet apeliacinio teismo neįvertintų, rašytinių įrodymų. Kasatorius pažymi, kad nei nuteistasis V. N., nei liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie tai, kad jis žinojo ir leido atlikti neteisėtus veiksmus – pūsti į alkotesterį už kitą asmenį A. Š., t. y. piktnaudžiaujant tarnyba suklastoti dokumentus – įvesti neteisingus duomenis į policijos registruojamų įvykių žurnalą, nenurodė. Priešingai, V. N. pripažino savo kaltę dėl neteisėtų veiksmų.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi. Apeliaciniu skundu jis prašė panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, ir toks jo prašymas apibrėžė plačiausias skundo ribas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados, susijusios su juo ir išteisintuoju R. K., prieštaringos. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nėra duomenų, jog R. K. būtų atlikęs veiksmus, kuriais būtų skatinamas kitų asmenų pasiryžimas daryti nusikalstamas veikas, o jis (kasatorius), neskatinamas ir neturėdamas jokių savanaudiškų motyvų bei tikslų, atvykęs į komisariatą dėl nepažįstamo asmens, vien dėl to, kad jis yra pareigūnas, sugalvojo padaryti tyčinę veiką. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik pacitavo daugiau, nei pirmosios instancijos teismas, liudytojų K. L., R. Š., A. I., E. P., D. D. parodymų, nustatant jo tapatybę ir išsiaiškinant, ar asmuo yra pareigūnas, ar bendravimas su GMP pareigūnais bei R. K. neįvedimas į komisariato patalpas yra R. B. tyčiniai nusikalstami veiksmai, patvirtinantys leidimą suklastoti asmenybės nustatymo bei blaivumo patikrinimo procedūrą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pacitavo kasatoriaus tiesioginio vadovo K. L. parodymus, kad nepasitvirtinus įvykiui, nėra ir reikalavimo, kad visais atvejais būtų surašytas tarnybinis pranešimas, kad tik tais atvejais, jeigu tikrai yra neblaivus asmuo, jis turi būti įvestas į komisariato patalpas ir turi būti imtasi įstatymo nustatytų priemonių. Liudytojas R. Š. parodė, kad esant tik žodiniam pareiškimui asmens nereikia pristatyti į komisariatą, kad A. I. R. B. pasakė, jog „jis yra blaivus“ (iš R. K. elgesio nekilo abejonių dėl jo blaivumo), kad E. P. negirdėjo, jog jis būtų sakęs, kad jeigu rašys pareiškimą, bus blogai vairuotojui ar kitiems pareigūnams, jog jis klausė, ar rašys pareiškimą.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad visų šių nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nevertino, taip pat nevertino teisme duotų greitosios pagalbos ekipažo darbuotojų liudytojų A. I., E. P., S. Š. parodymų, kurie nurodė, jog jo (kasatoriaus) darbas jiems nesukėlė abejonių, kad jiems nesusidarė įspūdis, jog jis kaip nors norėtų padėti džipo vairuotojui išvengti atsakomybės, nurodė, jog sulaikytasis yra policininkas, kad jis (kasatorius) neprašė nerašyti pareiškimo, kad negali paaiškinti, kodėl nerašė pareiškimo, kad miesto atsakingam nenurodė apie transporto priemonės skirtingus numerius. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nesigilindamas, be aiškaus pagrindo atmetė arba laikė nereikšmingais pirmiau minėtus liudytojų parodymus, kurie R. B. veiksmus vertino kaip teisėtus ir kuriais buvo paremta gynyba bylą nagrinėjant teismuose.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfher v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Kasatorius pažymi, kad apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados grindžiamos tik netiesioginiais įrodymais (įvykyje nedalyvavusių liudytojų parodymais, kurie subjektyviai, o kartais net prieštaringai vertina lokalinių teisės aktų keliamus reikalavimus ir konkrečios bylos aplinkybes). Įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015), tačiau šioje byloje loginės sekos grandis nėra pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis.

Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų nuosprendžių turinio analizė rodo, kad šiuose nuosprendžiuose pateikti motyvai dėl jo padarytos nusikalstamos veikos yra nelogiški ir prieštaringi, tik prielaidų pobūdžio.

Be to, kasatorius pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, laikoma, kad skundas neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK esminius pirma nurodytų straipsnių reikalavimus, ir dėl to nuosprendžio negalima laikyti teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). BK 228 straipsnio l dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali ir veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kuo remiantis buvo nustatytas didelės neturtinės žalos požymis, nuosprendyje apsiribota formaliu kaltinamajame akte nurodyto lokalinio teisės akto nesilaikymo konstatavimu ir einamų pareigų atkartojimu. Vienas esminių apeliacinio skundo argumentų buvo tai, kad pirmosios instancijos teismas, tik formaliai paminėdamas suformuotą teismų praktiką (kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2008), padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl jo veiksmų kilo nuosprendyje nurodyti padariniai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog iš tiesų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra atskirai išskirti ir detalizuoti kiekvieno iš nuteistųjų sukelti padariniai.

Vienintelį didelės žalos kriterijų abiejų instancijų teismai nurodė kaip akivaizdžiai nukentėjusį teisėsaugos institucijų autoritetą, nes policijos pareigūnai neatliko nieko, kas atitiktų tikrąją įvykio situaciją pagal žodinį pranešimą apie galbūt neblaivaus asmens, važiavusio degant raudonam šviesoforo signalui, aplinkybių išaiškinimą, blaivumo patikrinimą. Tačiau teisme perklausius žodinį pranešimo įrašą matyti, kad pranešimo turinyje nėra minima teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, nurodoma apie greitį viršijančią transporto priemonę BMW X5, kurios vairuotojas turi šaunamąjį ginklą.

Pareigūnai nuvyko į įvykio vietą, įsitikino, jog jis neturi ginklo, atsivežė į policijos komisariatą asmenį, aiškinosi aplinkybes tiek su pareiškėjais, tiek su galbūt administracinį teisės pažeidimą padariusiu asmeniu, nustatė jo asmens tapatybę. Vairavimo fakto pareigūnai nematė, ginklo nerado, rašytinį pareiškimą pareiškėjai atsisakė pateikti. Už vairavimą degant raudonam šviesoforo signalui vaizdo įrašų pagrindu R. K. taikyta administracinė atsakomybė. Teismo padaryta kategoriška išvada „neatliko nieko“ yra visiškai nepagrįsta bylos medžiagoje surinktais duomenimis.

Pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad veika visiškai atsitiktinė, nuteistieji rodo teigiamą vertybinę orientaciją ir minimalų jų asmenybės pavojingumo laipsnį, nebuvo teisti, charakterizuojami teigiamai. Šioje byloje nenustatyta, kad būtų kilusios kam nors pasekmės, turtinė žala nei valstybei, nei tarptautinei viešajai organizacijai, nei juridiniam ar fiziniam asmeniui nepadaryta, nukentėjusių asmenų nėra, civiliniai ieškiniai nepareikšti, byloje nėra duomenų, kad dėl įvykių, vykusių 2011 m. rugpjūčio 2 d., būtų buvęs sukeltas rezonansas visuomenėje, darbas nebuvo sutrikdytas, teismai nenustatė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo.

Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir neatsižvelgė į vertinamuosius kriterijus, į kuriuos turėjo atsižvelgti pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2012 konstatuota, kad, nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymius, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – baudžiamąją atsakomybę.

Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog jeigu jis ir suklydo, kontroliuodamas pareigūnų veiklą, t. y. turėjo priimti sprendimą – surašyti tarnybinį pranešimą, tai ši klaida objektyviai negali būti pripažinta suvoktu, sąmoningu baudžiamojo įstatymo pažeidimu, kuriuo sąmoningai buvo siekiama padaryti didelę žalą valstybei.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad iki šiol, nesant rašytinio pareiškimo ir nemačius vairavimo fakto, policijos pareigūnams įstatymų įgyvendinamaisiais ir lokaliais aktais nėra aiškiai sureglamentuota jų veiksmų eiga, todėl praktikoje paliekama pareigūnų atsakomybei priimti sprendimą, vadovaujantis subjektyviu įsitikinimu. Todėl šioje byloje jo (kasatoriaus) priimto sprendimo – nesurašyti tarnybinio pranešimo – vertinimas kaip piktnaudžiavimas, padaręs didelės žalos valstybei, yra visiškai laisvas teismų interpretavimas, vertinant visiškai abstraktaus lokalinio teisės akto – VPK viršininko 2010 m. spalio 6 d.

įsakymo Nr. 10-V-575 „Dėl Vilniaus aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo“ 7.8. punkto „kontroliuoti policijos patrulių, kitų policijos pajėgų reagavimo į įvykius laiką, tvarką“ nuostatą, kurioje objektyviai nenumatyta, kaip tokioje situacijoje kasatorius turėjo pasielgti. Taip pat teismai, pasak kasatoriaus, visiškai nevertino, kad jis buvo kaltinamas ne įstatymo ar poįstatyminio akto nuostatų pažeidimu, o lokalinio teisės akto – darbdavio įsakymu nustatytų pareiginių instrukcijų – pažeidimu, t. y. formaliu VPK viršininko 2010 m. spalio 6 d.

įsakymo Nr. 10-V-575 „Dėl Vilniaus aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo“ 7.8.punkto „kontroliuoti policijos patrulių, kitų policijos pajėgų reagavimo į įvykius laiką, tvarką“ pažeidimu. Tačiau iš pareiginių instrukcijų nevykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo gali kilti tik drausminė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Kasatorius pažymi, kad 20 metų dirbo vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, siekiančiu užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, niekada nesinaudojo tarnybine padėtimi, jam niekada nebuvo taikyta net drausminė atsakomybė, o pareikštas kaltinimas formaliomis nuostatomis bei prielaidomis grįstomis išvadomis skundžiamuose teismų nuosprendžiuose prieštarauja protingumo ir teisinės valstybės principams bei teismų suformuotai praktikai, kurioje nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2008).

Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs ir tai, jog kaltinant asmenį bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma –bendrininkavimo sudėtis.

Byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką bendrininkaujant (su kitais asmenimis). Iš nuteistųjų V. N., A. K., G. K. ir išteisintojo R. K. parodymų ikiteisminiame tyrime ir teisme nenustatyta nei kad buvo susitarimas veikti bendrai, nei kad šie asmenys būtų buvę pažįstami. Teismai nuosprendžiuose padarė išvadą, kad nusikalstama veika padaryta ne vieno valstybės pareigūno bendrais suderintais veiksmais, tačiau, iš kokių byloje esančių konkrečių aplinkybių tas „veiksmų suderinamumas“ matyti, jokių loginių ir motyvuotų išvadų nepadaryta. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamajame akte nenurodytas bendrininkavimas nelaikytinas kaltinimo pakeitimu, kad tai yra tik teismo vertinimas, kuriuo plačiąja prasme atskleidžiamas piktnaudžiavimo tarnyba rezultatas. Tačiau „plačiąja prasme“ surašytos ginčytinos teisinės teorijos dėl piktnaudžiavimo tarnyba yra labai daug, turime konkrečią bylą su jos aplinkybėmis, konkrečiais kaltinamaisiais ir jų atliktais veiksmais, kurie iš esmės vertintini tik iš jų pačių duotų parodymų teisme bei liudytojų parodymų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas privalėjo, esant tokiems apeliacinių skundų argumentams, išsamiai išanalizuoti bei įvertinti ir pasisakyti, kur atsiskleidžia tas veiksmų suderinamumas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl bendrininkavimo grindė neleistinais įrodymais – vaizdo įrašais, iš jų atliktomis nuotraukomis, jų pagrindu padarytomis ekspertizės išvadomis. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismui vaizdo įrašus pripažinus neleistinais, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra visiškai nepagrįstos, todėl jomis remtis „plačiąja prasme“ ar jas pripažinti pagrįstomis, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų laikoma, kad skundas neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, ir dėl to nuosprendžio negalima laikyti teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Be to, kasatorius nurodo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatymu nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, kurios sudaro galimybes įvertinti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai ir/ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės nuotaikos, ar yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas, ar kilo pasekmės ir pan., ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė. Šie iš konstitucinio teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas) kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ši veika visiškai atsitiktinė, padaryta nesiekiant naudos, kad R. B. vertybinė orientacija teigiama, yra tik minimalus pavojingumo laipsnis, ir sumažino pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą iki 70 MGL (2636 Eur). Tačiau vis dėlto teismas neatsižvelgė į tai, kad jis po tokio nuosprendžio priėmimo liko be darbo ir pajamų. Visą gyvenimą atidavęs valstybės tarnybai, valstybei jis privalo susimokėti iš esmės beveik vienerių metų darbo užmokestį. Pagal jo gautas pajamas, turint du nepilnamečius vaikus, paskirta bausmė yra labai didelė, todėl jei ir kasacinės instancijos teismas manytų, jog yra padaryta nusikalstama veika, tai, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas apygardos teismo nuosprendį dėl šios dalies pakeisti ir bausmę sušvelninti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokuroras nurodo, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bei išanalizavo byloje surinktus duomenis, tinkamai nustatė visus BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus objektyvius ir subjektyvius požymius, išvadas dėl nuteistųjų G. K. ir R. B. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė remdamiesi byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma, jas pakankamai argumentavo.

G. K. teiginiai, kad kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas šališkai, kaltinimo naudai, pakeitė kaltinamajame akte nurodytas faktines, yra nepagrįsti. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame aprašytos G. K. veikos aplinkybės, nurodant jų padarymo vietą, laiką, būdą, konkrečius veiksmus, jų eiliškumą ir baudžiamąjį įstatymą, kuriame numatytos veikos požymius jie atitinka. Taigi kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus kaltinamojo akto turiniui. Nuosprendyje papildomai nurodytų teisės aktų analizė ir jų aprašymas vertintini kaip nusikalstamos veikos atskleidimo ir aiškinimo faktoriai, o ne kaip kaltinimo faktinių aplinkybių keitimas.

Nepagrįstas yra ir R. B. teiginys, kad teismai nevertino, jog kaltinamuoju aktu jis buvo kaltinamas ne įstatymo ar įstatymo įgyvendinamojo akto nuostatų pažeidimu, o lokalinio teisės akto darbdavio įsakymu nustatytų pareiginių instrukcijų pažeidimu, t. y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 10-V-575 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo“ 7.8 punkto pažeidimu, ir kad dėl pareiginių instrukcijų nevykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo gali kilti tik drausminė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo įgyvendinamasis aktas kildinamas iš įstatymų, jo atsiradimą lemia tuo tikslu priimta įstatymo norma. Lokalus teisės aktas, minimas kasatoriaus R. B. skunde, taip pat laikytinas teisės norma, kuri įgyvendinama remiantis įstatymu ir kitais įstatymų įgyvendinamaisiais aktais. Taikyti drausminę ar baudžiamąją atsakomybę, lemia ne konkretaus teisės akto pažeidimas, o byloje nustatyti padariniai, kurie buvo nulemti neteisėtų veiksmų, t. y. tų teisės aktų pažeidimų.

Prokuroras taip pat teigia, kad nepagrįsti kasatorių teiginiai, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad tarp kasatorių bei kitų nuteistųjų buvo susitarimas veikti bendrai, kad kaltinamųjų veiksmais valstybei buvo padaryta didelė neturtinė žala, taip pat kad teismo nuosprendyje nėra atskirai išskirti ir detalizuoti kiekvieno iš nuteistųjų sukelti padariniai. Teismo išvada, kad nusikalstama veika padaryta ne vieno valstybės pareigūno bendrais suderintais veiksmais, pagrįsta byloje surinkta rašytine medžiaga, kuri buvo įvertinta teisminio nagrinėjimo metu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bei pateikė motyvuotas išvadas dėl to, kuo pasireiškė padaryta didelė žala valstybės interesams. Dėl bendros veikos atsiradę padariniai yra bendri visiems nuteistiesiems nepriklausomai nuo bendrininkavimo rūšies ir dėl to neturėtų būti atskiriami.

Kasatorių kartojami kaltę neigiantys teiginiai, kuriuos teismai jau įvertino visų bylos įrodymų kontekste, negali būti vertinami kaip pagrindžiantys netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Atsiliepime taip pat pažymima, kad bausmė (70 MGL dydžio bauda) nuteistajam R. B. buvo paskirta laikantis jos skyrimo nuostatų, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Skunde nenurodyta jokių akivaizdžių motyvų dėl galimo baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies – bausmių skyrimo nuostatų pažeidimo, t. y. netinkamo įstatymo taikymo, o bausmės rūšis ir jos dydis yra pirmosios instancijos ir apeliacinio teismo prerogatyva, todėl dėl jos nepasisakytina.

Nuteistųjų G. K. ir R. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nei apkaltinamųjų, nei išteisinamųjų nuosprendžių nepriima (BPK 382 straipsnis). Prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad jis nuteistas nepagrįstai, įrodymai įvertinti pažeidžiant jų vertinimo taisykles, kad, kaltinime nenurodžius konkrečių teisės aktų, kuriuos jis pažeidė, buvo apribota jo teisė į gynybą, nuosprendyje liko neatskleista, kokius bendrus suderintus veiksmus jis atliko su kitais nuteistaisiais; kad pagal byloje ištirtus įrodymus nebuvo galima pripažinti, jog jo veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo abiejų instancijų teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti, o nesant tam pagrindo – pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį sumažinant jam paskirtą piniginę baudą. Prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad jo kaltė padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsta tik prielaidomis, juolab kad apeliacinės instancijos teismas vaizdo įrašus, kuriais rėmėsi ir grindė savo išvadas pirmosios instancijos teismas, pripažino neleistinais; kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, liko neaišku, kuo remiantis padaryta išvada, jog su kitais nuteistaisiais buvo susitarimas veikti bendrai; kad teismai visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, jog jis buvo kaltinamas tik darbdavio įsakymu nustatytų pareiginių instrukcijų pažeidimu, o dėl pareiginių instrukcijų nevykdymo ar netinkamo vykdymo gali kilti tik drausminė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

Tokie kasatorių teiginiai bei kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai atmestini.

Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatoriai argumentuoja ginčydami byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios, jų nuomone, nustatytos neteisingai. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) nustatytos išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, įrodymus vertinant pažeidžiant jų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir padarant nemotyvuotas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal G. K., R. B. ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir atitinkančios faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vaizdo kamerų įrašus pripažino neleistinais įrodymais (nes, pasak šio teismo, byloje nėra duomenų dėl šių įrašų kopijų teisėto padarymo ir nėra likę įrašų originalų, kurie leistų pašalinti abejones, ar įrašai nebuvo koreguojami; vaizdo kamerų laiko fiksavimo mechanizmas nesuderintas su etaloniniu laiku, todėl nėra galimybės nustatyti, kada buvo suformuoti teismui perduoti vaizdo įrašai), tačiau kartu konstatavo, kad kitų byloje ištirtų įrodymų visiškai pakanka daromoms išvadoms dėl nuteistųjų kaltumo padarius nusikalstamą veiką pagrįsti. Faktinės bylos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, nustatytos įvertinus pačių nuteistųjų, liudytojų A. I., E. P., S. Š., V. P., D. D., M. D. bei kitų liudytojų parodymus, telefoninių pokalbių įrašus, duomenis, užfiksuotus asmenų parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose, informaciją, užfiksuotą kituose rašytiniuose dokumentuose, todėl kasatorių argumentai, kad teismų išvados pagrįstos prielaidomis, atmestini kaip prieštaraujantys teismų priimtų sprendimų turiniui ir esmei.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė organizacija ar fizinis asmuo.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ar kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi gali būti padaromas tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes – į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-180-693/2015 ir kt.). Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis). Veika pripažįstama padaryta tyčia, jeigu nustatoma, kad asmuo suvokė savo veikos pavojingumą, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekė arba sąmoningai leido jiems atsirasti.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, G. K., R. B. bei kiti nuteistieji, t. y. A. K. ir V. N., būdami valstybės tarnautojai – policijos pareigūnai, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdami, kad policijos pareigūnas R. K. išvengtų administracinės atsakomybės (be to, ir galimo atleidimo iš darbo) už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, veikė priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams ir esmei: (duomenys neskelbtini) patruliai G. K. ir A. K., 2011 m. rugpjūčio 2 d. naktį sulaikę R. K. ir pristatę į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą (tiksliau – prie komisariato), tarnybinių pranešimų nesurašė, į komisariato tarnybines patalpas 4.35 val. vietoj R. K. pristatė A. Š.; (duomenys neskelbtini) postinis V. N., įtaręs, kad ir A. Š. gali būti neblaivus, išsinešė alkoholio kiekio matuoklį į kitas tarnybines patalpas, vietoj jo papūtė į alkotesterį, į alkotesterio kvitą įrašė A. Š. pavardę, įvykių registre nurodė šį asmenį kaip pristatytą į policijos komisariatą ir paleistą nenustačius neblaivumo (0.00 promilės), (duomenys neskelbtini) vyriausiasis specialistas R. B., būdamas atsakingas už pareigūnų darbo kontrolę, leido suklastoti asmenybės nustatymo, blaivumo patikrinimo procedūrą, leido R. K. nepristatyti į tarnybines patalpas ir šiam išvykti jo nepatikrinus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokiais veiksmais G. K., A. K., R. B., V. N. diskreditavo pareigūno vardą, sumenkino Lietuvos policijos autoritetą ir padarė didelės žalos valstybės interesams, o V. N. dar ir suklastojo dokumentus.

Byloje nustatyta, kad G. K. bei A. K. pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2048 21 straipsnį privalėdami gavę pranešimą apie daromą teisės pažeidimą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdė;

R. B. nevykdė pareigų, nurodytų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. spalio 6 d. įsakyme „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo”, o V. N. nevykdė pareigų, nurodytų 2010 m. vasario 3 d. įsakyme „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio postinio pareigybės aprašymo”. Pasak nuteistojo G. K., jis buvo kaltinamas tuo, kad neatliko pareigos, numatytos Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje, tačiau, kasatoriaus nuomone, tai tėra tik bendro pobūdžio norma (konkretūs veiksmai, pagal kuriuos gali ir turi būti vertinama patrulio veika išdėstyti Policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d.

įsakymu patvirtintoje Policijos patrulių veiklos instrukcijoje), todėl vien ja remiantis spręsti jo kaltės klausimo nebuvo galima, kad nenurodžius kaltinime konkrečių teisės aktų, kuriuos tariamai jis pažeidė, buvo apribota jo teisė į gynybą bei teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą. Pasak nuteistojo R. B. dėl pareiginių instrukcijų nevykdymo ar netinkamo vykdymo gali kilti tik drausminė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Be to, kasatoriai teigia, kad iš teismų sprendimų lieka neaišku, kokiu pagrindu ir kokiais konkrečiais bylos duomenimis remiamasi pripažįstant, jog piktnaudžiavimas padarytas bendrais, suderintais pareigūnų veiksmais.

Tokie kasatorių pasisakymai, kurie iš esmės yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos duomenų, atmestini. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistųjų gynybos teisės nebuvo suvaržytos, rungimosi principas nebuvo pažeistas, visi prašymai buvo išnagrinėti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 22, 7, 270 straipsniai), kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės teismų sprendimuose nėra pakeistos.

Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnį (kuriame išaiškintos šio įstatymo sąvokos) policija yra asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Vieni pagrindinių policijos uždavinių yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; saugaus eismo priežiūra (įstatymo 5 straipsnis). Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad policijos pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.

Policijos veiklos įstatymas nustato policijos paskirtį, veiklos principus ir teisinius pagrindus, taip pat nustato ne tik policijos pareigūnų įgaliojimus ir teises, bet ir jų pareigas, kurių tinkamas atlikimas privalomas visiems policijos pareigūnams – priimtiems statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintiems viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims (įstatymo 1, 2 straipsniai). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad taikant BK 228 straipsnio 1 dalį, t. y. veiką pripažįstant piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, turi būti vertinama ne vien tai, ar pareigūnas pažeidė (ar nepažeidė) konkrečius draudimus ar kitais norminiais aktais nustatytas jo veiklą detalizuojančias taisykles, bet ir, kas yra ne mažiau svarbu, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas; ar neiškraipė savo tarnybinės veiklos turinio ir esmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-660/2007, 2K-190/2008 ir kt.).

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nepagrįstos teismų išvados, jog G. K. ir R. B. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kartu su kitais šioje byloje nuteistais pareigūnais veikė priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams ir esmei.

Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis, t. y. kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Didelės žalos požymis reiškia padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-17/2014, 2K-180-693/2015 ir kt.). Kaip minėta, didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didelės neturtinės žalos požymis, lėmęs baudžiamosios atsakomybės, o ne drausminės (tarnybinės) atsakomybės taikymą, yra nustatytas. Teismas konstatavo, kad G. K., R. B., A. K. ir V. N. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, padarytais nesuderinamais su tarnybos interesais veiksmais diskreditavo pareigūno vardą, sumenkino Lietuvos policijos autoritetą, padarė didelės žalos valstybės interesams. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas, įvertinęs ištirtų bylos aplinkybių visumą, pasisakė, kad policijos pareigūnų bendrais suderintais veiksmais padaryta veika vertintina kaip ypač mažinanti (nuosprendyje – „ypač pakertanti“) visuomenės pasitikėjimą policija ir menkinanti jos autoritetą; kad kaltinamieji bendru sutarimu, pasinaudodami tarnybine padėtimi, sudarė sąlygas R. K. išvengti girtumo patikrinimo; kad tyčiniais, su tarnybos interesais nesuderinamais veiksmais, t. y. vietoje to, kad pagal gautą pranešimą apie tikėtina neblaivų vairuotoją ir jo elgesį kelyje (per sankryžas važiavusį degant raudonam šviesoforo signalui, automobiliui buvus be išorinių galinio vaizdo veidrodžių) atliktų būtinus veiksmus įvykiui išsiaiškinti, elgėsi priešingai – bendrais suderintais veiksmais užkirto kelią vienam iš šiurkščiausių administracinių teisės pažeidimui išsiaiškinti, aktyviai dalyvavo „nuslepiant įvykyje dalyvavusį asmenį – R. K.“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismo išvados nustatant didelės žalos požymį yra nemotyvuotos ir nepagrįstos.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl didelės neturtinės žalos požymio, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, be kitų argumentų, pažymėjo ir Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 1, 2, 3 straipsnių nuostatas. Tai nelaikytina faktinių bylos aplinkybių pakeitimu. Teismas negali nuteisti asmens dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, tačiau argumentų, teisiškai vertinant šias aplinkybes, įstatymas neriboja. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai nusikalstama veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padarytas bendrininkaujant, t. y. bendromis nuteistųjų pastangomis, pritariant vieniems kitų veiksmams ir siekiant to paties nusikalstamo rezultato. Dėl bendros veikos kilę padariniai yra bendri visiems nuteistiesiems, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad visų bendrininkų suderinti veiksmai turėjo priežastinį ryšį su bendrais piktnaudžiavimo padariniais. Nuteistojo R. K. argumentas, kad „nuosprendyje atsirado kaltinime nebuvusi siurprizinė formuluotė – nusikalstama veika padaryta ne vieno valstybės pareigūno bendrais suderintais veiksmais“, atmestinas. Nors kaltinamajame akte kaltinimai suformuluoti kiekvienam nuteistajam atskirai, tačiau kiekviename iš jų visų vykdytojų veiksmai yra aprašyti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų turinio matyti, kad nuteistiesiems kaltinimas buvo aiškus, gynyba nuo pareikštų kaltinimų buvo aktyvi ir niekaip nebuvo ribojama.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes G. K. ir R. B. bendrininkaujant su kitais nuteistaisiais padaryta veika atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teismų sprendimuose padaryto nusikaltimo sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai nustatyti, išsamiai ir motyvuotai atskleisti, todėl konstatuoti, kad G. K. ir R. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.

Dėl R. B. paskirtos bausmės

Nuteistasis R. B. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti – sušvelninti paskirtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 150 MGL (5647 Eur) dydžio bauda. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – bausmę sušvelnino paskirdamas 70 MGL (2636 Eur) dydžio baudą. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į juos atsižvelgė sumažindamas baudos dydį.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad R. B. bausmė paskirta netinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, todėl prašymas paskirtąją bausmę sušvelninti negali būti tenkinamas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis nuteistųjų argumentais naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų G. K. ir R. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis Aldona Rakauskienė