2020-04-01 Nr. AB-6599-3-61-3-04530-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1603-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04530-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 23.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Utenos kolegija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. KS-288 „Dėl G. B.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas, sprendęs klausimus dėl savo sūnų darbo sutarčių nutraukimo, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; Įstaigos lėšomis apmokėjęs asmeninio pobūdžio publikacijų rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas.

2.2. Sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai nustačius faktines aplinkybes, neįvertinus dalies reikšmingų duomenų ir paaiškinimų, todėl naikintinas. Komisija nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, sprendęs sūnų darbo sutarčių nutraukimo klausimus, pažeidė Įstatymo nuostatas. Interesų konfliktą sukelia ar gali sukelti ne bet kokia situacija, o tik ta, kurioje yra tiesioginis ir aiškus asmens privatus interesas, o šiuo atveju pareiškėjas neturėjo asmeninio suinteresuotumo. Pareiškėjas atlikto tyrimo vertinamuoju laikotarpiu darbo sutarčių dėl sūnų įdarbinimo viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) Utenos kolegijoje (toliau – ir Kolegija) nesudarė. Pareiškėjo sūnus B. B. dirbo ūkio darbuotoju ir buvo pavaldus Ūkio tarnybos vadovui. S. B., dirbęs Kolegijos dėstytoju, buvo pavaldus Kolegijos verslo ir technologijos fakulteto dekanui, tačiau Komisija nepagrįstai nevertino, jog pareiškėjas neturėjo įtakos sūnų B. B. ir S. B. darbui Kolegijoje, jų darbo nekontroliavo ir neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo dėl šių asmenų darbo Kolegijoje. Pareiškėjas, priimdamas skundžiamame Sprendime nurodytus įsakymus ir įformindamas terminuotų darbo sutarčių nutraukimus, pagal teisės aktų reikalavimus tik įformino įvykusį darbo sutarčių pasibaigimo faktą.

2.3. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos teiginiu, kad jis, Kolegijos lėšomis apmokėjęs publikacijos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo nuostatas. Tam, kad būtų konstatuoti Įstatymo pažeidimai, būtina nustatyti, kad asmuo, pažeisdamas jo veiklą valstybinėje tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų normas, naudojosi pareigomis arba įstaigos turtu, siekdamas asmeninės naudos gavimo. Sprendime nurodoma, jog Kolegija su VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondu sudarė sutartį, pagal kurią Kolegija įsipareigojo parengti ir leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ išspausdinti straipsnį apie Kolegiją ir jos vadovą. Dėl to Komisijos išvada, jog pareiškėjas sudarė sutartį su leidykla dėl publikacijos apie pareiškėją parengimui, yra nepagrįsta. Pareiškėjas nėra publikacijos, paskelbtos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“, autorius ar redaktorius. Už straipsnio turinį atsako straipsnio autorius. Jeigu, Komisijos vertinimu, straipsnio turinys nepakankamai atspindi Kolegijos veiklą, tai leistų nebent kelti klausimą dėl, to ar straipsnį įsipareigojęs parengti VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas tinkamai įvykdė savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, bet tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymą. Aplinkybę, jog pareiškėjas nepadarė jokio Įstatymo pažeidimo, patvirtina ir tai, kad parengtos publikacijos tekstas buvo derintas su užsakovu (Kolegija).

2.4. Dviejų leidinio „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ užsakymas ir apmokėjimas už šiuos leidinius negali būti laikomas pareiškėjo neteisėtais ar Įstatymo reikalavimus pažeidžiančiais veiksmais. Sprendimas užsakyti leidinius buvo priimtas kolegialiai Kolegijoje vykusiame pasitarime, tai nebuvo vienasmeniškai pareiškėjo sprendimas. „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ yra riboto tiražo leidinys, kuriame pateiktos daugelio sėkmingiausių Lietuvos asmenų biografijos. Tokio leidinio turėjimas Kolegijai reikalingas švietimo ir akademiniams tikslams, kuriems leidiniai ir buvo užsakyti. Vien tai, kad tarp kitų sėkmingiausių Lietuvos asmenybių biografijų leidinyje yra pateikta ir pareiškėjo biografija nepaneigia šio leidinio reikšmės ir Kolegijos poreikio įsigyti minėtą leidinį.

2.5. Sprendime nenurodyta, kokią specialiąją teisės normą ar teisės normas pažeidė pareiškėjas dėl to, kad leidiniuose „Lietuvos 100-mečio vadovai“ ir „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ buvo išspausdintos ginčo publikacijos. Sprendime remiamasi tik blanketinėmis Įstatymo 3 straipsnio normomis, dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkto nuostatas. Be to, minėta norma nenustato konkrečių elgesio taisyklių, kurių pažeidimas galėtų užtraukti atsakomybę.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis atliko tik formalius veiksmus, reikalingus terminuotųjų darbo sutarčių pabaigai įforminti, pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos. Įstatymo 11 straipsnis nenumato išimčių sprendimų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas priėmimui, t. y. priimant tokius sprendimus galioja bendrosios interesų konfliktų valdymo taisyklės.

3.2. Komisija neturi pareigos nustatinėti, kokius padarinius pareiškėjui ar jo artimam asmeniui sukelia interesų konfliktą keliantis sprendimas, kurio priėmimo procedūrose valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo dalyvauja. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo veikloje formaliai egzistavo aplinkybė (sūnų pareigos Kolegijoje), kuri, susiklosčius tam tikroms tarnybinės veiklos aplinkybėms (būtinybė spręsti klausimus dėl sūnų terminuotų darbo sutarčių nutraukimo), tapo interesų konflikto priežastimi, atsiribojant nuo bet kokių šiais sprendimais sukuriamų padarinių vertinimo. Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Todėl nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas artimam asmeniui, kadangi net ir nenaudingas sprendimas artimam asmeniui gali sukelti interesų konfliktą. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, būtina išsiaiškinti tik tą aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant priimant ar kitaip paveikiant sprendimus.

3.3. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju Įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Savo poziciją jis grindžia tik Komisijos nustatytomis ir Sprendime aprašytomis aplinkybėmis, jog sutartis dėl publikacijos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ rengimo ir leidybos buvo sudaryta ne jo iniciatyva, kad sprendimas dėl sutarties sudarymo priimtas kolegialiai, kad pareiškėjas nėra parengtos publikacijos autorius, kad išankstinės sąskaitos apmokėjimo metu paslaugos metu paslaugos teikėjas buvo įsipareigojęs parengti publikaciją apie Kolegijos veiklą ir jo vadovą. Vertinant pareiškėjo Įstatymo nuostatų pažeidimo aplinkybes, visiškai nėra reikšminga, kieno iniciatyva minėtoji sutartis buvo sudaryta ir kas buvo publikacijos autorius. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ne į VšĮ Visuomeninių iniciatyvų fondo pateiktų komercinių pasiūlymų dėl publikacijos parengimo ir leidybos turinį, o į sudarytosios sutarties pagrindu suteiktos paslaugos (parengtos publikacijos) tekstą, iš kurio matyti, kad joje pateikta išskirtinai asmeninio pobūdžio informacija apie pareiškėją, o ne apie Kolegiją, kuriai tuo metu jis vadovavo. Komisijos poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Vidaus audito skyriaus atlikto Kolegijos veiklos ir finansinio audito 2018 m. rugpjūčio 28 d. ataskaitoje pateiktos išvados, kuriose nurodoma, jog Kolegijos lėšomis apmokėtuose straipsniuose pateikta informacija išskirtinai susijusi tik su buvusio Kolegijos direktoriaus asmenine darbine veikla, todėl kyla abejonių, kad Kolegijos lėšos buvo panaudotos asmeniniams tikslams. Be to, fakto, kad leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ publikacijos tekstas yra asmeninio pobūdžio neginčija ir pareiškėjas.

3.4. 2018 m. balandžio 8 d. pareiškėjas sudarė sutartį (užsakymą) su bendrove „BPH-British Publishing House Ltd“, kurios objektas buvo jo biografijos publikavimas enciklopedijoje. Joje pateiktas trumpas pareiškėjo biografijos faktų dėstymas. Pareiškėjo biografija buvo parengta bendrovės redaktoriaus. Nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjo biografijos publikavimas enciklopedijoje buvo apmokėtas Kolegijos lėšomis, o tai suponuoja, kad pareiškėjas pasinaudojo Kolegijos vadovo statusu bei jam suteiktais įgaliojimais asmeninei naudai ir Kolegijos lėšas panaudojo ne tarnybos tikslams. Be to, abu enciklopedijos egzemplioriai, iki Komisijos posėdžio, t. y. 2018 m. lapkričio 22 d., buvo pareiškėjo žinioje.

3.5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, siekdama konstatuoti pažeidimą pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, turėjo nurodyti ir konkrečias elgesio taisykles nustatančių Įstatymo straipsnių ir jų dalių ar kitų teisės aktų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo kituose straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nėra suformuluotos atskiros nuostatos (elgesio taisyklės), kuriuose būtų detalizuojama 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai, darytina išvada, kad Komisija, priimdama Sprendimą, Įstatymo nuostatas taikė tinkamai.

3.6. Komisija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog Sprendimas nemotyvuotas ir priimtas neįvertinus reikšmingų aplinkybių. Tyrimą atliekančiai Komisijai buvo pateikti oficialūs Kolegijos dokumentai bei atsakingų įstaigos darbuotojų paaiškinimai išdėstyti raštu. Tyrimas buvo vykdomas laikantis procedūrų, numatytų specialiame Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme. Komisija suteikė pareiškėjui visas galimybes realizuoti savo teisę būti tinkamai išklausytam, o jo pateiktus paaiškinimus raštu taip pat aktyviai tyrė bei vertino, neišskirdama jų iš bendros įrodymų visumos. Tai, kad pareiškėjo pateiktus paaiškinimus Komisija įvertino kaip nepagrįstus, nesuteikia jam pagrindo tvirtinti, kad tai apskritai nebuvo padaryta. Be to, pareiškėjui, ėjusiam Kolegijos vadovo pareigas, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai ir dėl jo veiksmų visuomenei neturi kilti ne menkiausių abejonių.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime teigė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu. Atsiliepime nurodė:

4.1. Kolegialaus sprendimo, sudarant sutartį straipsnio parengimui Kolegija nepriėmė. Nors pareiškėjas teigė, kad buvo organizuotas „bendras specialus pasitarimas“, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo tokio pasitarimo neorganizavo, tokiu atveju negali turėti dokumentų, kuriuose fiksuojamas kolegialus sprendimas. Be to, Direktorato posėdžių protokolo darbotvarkėje nėra svarstyto klausimo dėl publikacijos rengimo ir paskelbimo leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“. Kolegijoje vykusiuose pasitarimuose nebuvo svarstytas klausimas dėl viešinamo sutarties sudarymo ir straipsnio parengimo.

4.2. Sutarties tekstas nebuvo derintas su kitais Kolegijos atstovais. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jis tekstą derino su R. K., kadangi elektroniniu paštu ji nurodė: „Laba diena. Direktoriaus sprendimas – tekstą trumpinti. Po švenčių atsiųsime sutrumpintą variantą“. Minėtas teiginys traktuotinas ne kaip derinimas su Kolegijos atstovais, o kaip vienasmenis pareiškėjo sprendimas.

4.3. Viešinimo sutartis yra sudaryta su VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondu. Sutartis su straipsnį rengusia žurnaliste D. Ž. nebuvo sudaryta, todėl visus sutartyje prisiimtus įsipareigojimus privalo vykdyti VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas, atstovaujamas direktoriaus A. A.. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog parengtos publikacijos tekstas buvo derintas su užsakovu (Kolegija), tą patvirtina ir VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondo vadovas, tačiau elektroniniame susirašinėjime atsispindi išimtinai A. A. teiginiai, dokumentų, patvirtinančių sutarties sąlygas ir straipsnio teksto derinimą su R. K. nėra.

4.4. Pareiškėjo teiginys, kad „nei Kolegija, nei pareiškėjas už publikacijos rengimą nemokėjo ir neturėjo mokėti“ neatitinka tikrovės. Pareiškėjas derino biografiją ir kitas publikacijos detales elektroninėmis priemonėmis, kurios Kolegijai nėra žinomos. Pareiškėjas viršijo įgaliojimus ir vienasmeniškai sprendė apie publikacijos turinį bei užsakymą. Kolegija dviejų enciklopedijų nėra gavusi, leidiniai nėra užpajamuoti ir inventorizuoti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu nusprendė pripažinti, jog buvęs Kolegijos direktorius, pareiškėjas, sprendęs savo sūnų darbo sutarčių nutraukimo klausimus, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, įstaigos lėšomis apmokėjęs asmeninio pobūdžio publikacijų rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas įformino savo sūnų darbo sutarčių nutraukimą, tačiau pareiškėjas mano, kad jis ne tik nepažeidė Įstatymo nuostatų, įformindamas darbo sutarčių nutraukimą, nes jokio konflikto nebuvo (nei pareiškėjas, nei sūnūs negavo jokios naudos, pareiškėjas tik įformino faktą, numatytą įstatymais), bet ir apskritai Komisija negalėjo tirti tokių faktinių aplinkybių, nes, esą, Komisija turėjo nagrinėti aplinkybes, apibrėžtas tyrimo dalyku, t. y. susijusias su pareiškėjo sūnų įdarbinimu, o ne jų sutarčių nutraukimu.

8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokia pareiškėjo gynybine pozicija. Pabrėžė, kad Komisija neturi pareigos nustatinėti, kokius apčiuopiamus (realius) padarinius pareiškėjui ar jo artimam asmeniui sukelia interesų konfliktą keliantis sprendimas, kurio priėmimo procedūrose valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo dalyvauja. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo veikloje formaliai egzistavo aplinkybė (sūnų pareigos Kolegijoje), kuri, susiklosčius tam tikroms tarnybinės veiklos aplinkybėms (būtinybė spręsti klausimus dėl sūnų terminuotų darbo sutarčių nutraukimo), tapo interesų konflikto priežastimi, atsiribojant nuo bet kokių šiais sprendimais sukuriamų padarinių vertinimo. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Todėl nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas artimam asmeniui, kadangi net ir nenaudingas sprendimas artimam asmeniui gali sukelti interesų konfliktą. Vertinant, ar buvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, būtina išsiaiškinti tik tą aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant priimant ar kitaip paveikiant sprendimus. Priimant sprendimus privaloma vengti net šališkumo regimybės.

9. Teismas, įvertinęs faktą, kad Kolegijos bendruomenei toks pareiškėjo privačių ir viešų interesų konflikto, pareiškėjo šališkumo įspūdis, regimybė kilo dėl pareiškėjo sūnų darbo sutarčių, be kita ko, jų nutraukimo, todėl ginčas persikėlė į Komisiją, sutiko su Komisijos Sprendime padarytomis išvadomis, kad net pareiškėjo sūnų darbo sutarčių nutraukimo įforminimas sukėlė abejones dėl interesų konflikto, dėl pareiškėjo šališkumo, įforminant tokių darbo sutarčių nutraukimą. Teismas vertino, kad Komisija pagrįstai šiuo aspektu konstatavo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, t. y. viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad Komisija neperžengė tyrimo ribų, nes tokio tyrimo kontekste sąvoka „įdarbinimas“ turėtų būti suprantama kaip apimanti bet kokius (net ir formalius) pareiškėjo veiksmus, susijusius su pareiškėjo sūnų darbo santykiais, be kita ko, ir su savo sūnų darbo sutarčių nutraukimu.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad leidinių „Lietuvos 100-mečio vadovai“ ir „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ užsakymas buvo išimtinai Kolegijos interesas, dėl ko pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų, teismas pažymėjo, kad iš trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo matyti, jog Kolegijos bendruomenė vertina, kad minėtieji leidiniai, įvertinus jų turinį, buvo paties pareiškėjo užgaida, o, kadangi pareiškėjas buvo Kolegijos vadovas, tai tokiam pareiškėjo sprendimui niekas ir nesipriešino (bet ir nesutiko). Teismas atkreipė dėmesį, kad iš esmės publikacijose yra pateikta pareiškėjo asmeninio pobūdžio informacija, o Kolegijos paminėjimas – epizodinis. Patys leidiniai adresuojami asmenybių, o ne institucijų pristatymui: „Lietuvos 100-mečio vadovai“ ir „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“. Teismas sprendė, kad Komisija, įvertinusi, jog publikacijų parengimas buvo iš esmės pareiškėjo interesas, kad leidiniai, kuriose buvo publikacijos, pirkti už Kolegijos lėšas, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų, t. y. viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai. Teismas vertino, kad šios bylos kontekste jokių papildomų specialiųjų normų pažeidimo nustatinėti nėra būtinybės.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, šias teisės normas aiškino priešingai, nei jos yra aiškinamos suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pagal kurią Įstatymo 3 straipsnio 3 punkto ir 6 punkto pažeidimo konstatavimui visais atvejais yra būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta jokių argumentų ar motyvų, paaiškinančių, kodėl, teismo nuomone, „jokių papildomų specialiųjų normų pažeidimo nustatinėti nėra būtinybės“.

11.2. Skundžiamame sprendime teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Komisijos įstatymo 28 straipsnio 5 dalį, apibrėžiančią Komisijos vykdomo tyrimo ribas, taip pat netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalį 3 punktą ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą. Iš atsakovo su atsiliepimu į bylą pateiktos tyrimo medžiagos matyti, kad Komisija buvo surašiusi du iš esmės analogiško turinio pareiškėjui skirtus pranešimus apie tyrimą: 2018 m. rugpjūčio 20 d. pranešimą Nr. S-3795-(2.5.) „Dėl informacijos apie pradėtą tyrimą pateikimo“, 2018 m. rugsėjo 27 d. pakartotinį pranešimą „Dėl informacijos apie pradėtą tyrimą pateikimo Nr. S-4228-(2.5.)“. R. K. Pranešimais į Komisijos vykdyto tyrimo ribas pateko ir Komisijos sprendime turėjo būti pasisakoma bei vertinimas atliekamas tik dėl šių faktinių aplinkybių: 1) dėl to, ar pareiškėjas vadovavimo Kolegijai laikotarpiu joje įdarbino savo sūnus; 2) dėl sudarymo Kolegijos vardu sutarties dėl publikacijos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“, kurioje, anot informaciją Kolegijai pateikusio asmens, „išspausdinta ne su Kolegijos veikla susijusi, o išskirtinai asmeninio pobūdžio informacija“; 3) dėl apmokėjimo Kolegijos lėšomis už publikaciją leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“; 4) dėl privačių interesų deklaracijos nepateikimo. Komisija sprendime pasisakė, vertino ir netgi Įstatymo pažeidimus nustatė dėl faktinių aplinkybių, kurios nepateko į Komisijos vykdyto tyrimo apimtį ir ribas. Komisija nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė tyrimo apimtį ir ribas, sprendime vertino faktines aplinkybes, kurios apskritai nebuvo nurodytos pareiškėjui pateiktame pranešime arba kurias Komisija vienašališkai, be tinkamo raštiško pareiškėjo informavimo, išplėtė. Pranešime nebuvo nurodyta, kad vykdomas tyrimas, susijęs su publikacija leidinyje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“, dėl sutarties sudarymo su „BPH-British Publishing House Ltd“ ar apmokėjimo šiai įmonei už leidinius ar kokias nors kitas paslaugas. Tuo tarpu Sprendime Komisija konstatavo pažeidimą dėl tariamo publikacijos leidinyje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ užsakymo ir apmokėjimo už ją

11.3. Teismas nurodytų pareiškėjo argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, sprendime parašydamas, kad kiti procesiniuose dokumentuose išdėstyti šalių argumentai „nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisako“. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes nors teismas neprivalo pasisakyti dėl be išimties visų šalių argumentų, tačiau remiantis ABTĮ 86 straipsnio 2 ir 3 dalimis jis turi pareigą pasisakyti dėl pagrindinių, esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui turinčių argumentų.

11.4. Teismas padarė nepagrįstas ir byloje esantiems duomenims prieštaraujančias išvadas, kad: Komisija neperžengė tyrimo ribų, nes įdarbinimo sąvoka apima bet kokius veiksmus, susijusius su asmenų darbo santykiais, įskaitant ir susijusius su darbo sutarčių nutraukimu; Komisija pagrįstai konstatavo, kad įforminant su pareiškėjo sūnumis sudarytų darbo sutarčių nutraukimą egzistavo interesų konfliktas ir buvo padarytas Įstatymo pažeidimas.

11.5. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Kolegija publikacijos leidinyje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ skelbimo neužsakė ir už tai nemokėjo, publikacija šiame leidinyje buvo paskelbta nemokamai. Nepaisant to, teismas pritarė Komisijos išvadai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, nes Kolegijos lėšomis buvo apmokėtas publikacijos leidinyje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ parengimas ir išleidimas.

11.6. Teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, susijusius su publikacijos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ užsakymu, išankstinės sąskaitos už publikaciją apmokėjimu, publikacijos paskelbimu, o didžiosios dalies su minėtomis aplinkybėmis susijusių įrodymų teismas net nevertino. Tai lėmė klaidingos išvados, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, padarymą. Pareiškėjas nėra nei minėtos publikacijos autorius, nei jo rengėjas. Dėl šios priežasties už tai, kad publikacija būtų parengta tinkamai, atitiktų sutarties reikalavimas, Kolegijos lūkesčius, buvo atsakingas leidinio rengėjas, sudaręs Viešinimo sutartį ir įsipareigojęs parengti publikaciją. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad „minėtieji leidiniai, įvertinus jų turinį, buvo paties pareiškėjo užgaida“, neatitinkanti protingumo, sąžiningumo principų. Be to, skundžiamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad leidinys „Lietuvos 100-mečio vadovai“ yra adresuotas asmenybių pristatymui nepatvirtina, jog užsakant publikaciją buvo pažeistas Įstatymas, nes užsakant publikaciją buvo siekta didinti Kolegijos žinomumą per Kolegijos ir jos vadovo (pareiškėjo) sąsają (ryšį).

12. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

12.1. Komisija pagrįstai vertino visas su pareiškėjo sūnų darbo santykiais Kolegijoje susijusias aplinkybes, nes Komisijai skundą pateikęs asmuo išreiškė susirūpinimą ne tik pareiškėjo sūnų įdarbinimo Kolegijoje aplinkybėmis, bet ir iškėlė abejones, ar tarp jų nebuvo susiklostę pavaldumo ir kontrolės santykiai.

12.2. Pareiškėjo teiginiai, kad jis neva nežinojo, kokia apimtimi Komisija atlieka tyrimą, vertintini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas keletą kartų buvo informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą tyrimą, jam buvo pranešta, kokiu pagrindu pradėtas tyrimas, atliekamo tyrimo aplinkybės, pateikta gauto skundo kopija. Jis buvo informuotas apie Komisijos atliekamų tarnybinių tyrimų procedūras reglamentuojančius teisės aktus ir jais suteiktą teisę asmeniškai (ar per įgaliotą atstovą) susipažinti su Komisijos turimais dokumentais, teikti Komisijai paaiškinimus raštu ir žodžiu, teikti papildomą informaciją, dalyvauti Komisijos posėdžiuose, kai yra nagrinėjamas jo tarnybinis elgesys. Pareiškėjas pateikė Komisijai paaiškinimą, kuriame pasisakė dėl asmeninio pobūdžio publikacijų užsakymo ir leidybos tiek leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“, tiek enciklopedijoje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“, tačiau dėl sūnų įdarbinimo Kolegijoje jis tik nurodė, kad visos sutartys buvo pasirašytos ir nutrauktos iki 2017 m. liepos 1 d., tebegaliojant ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodeksui. Nors pareiškėjui pateiktame pranešime buvo aiškiai nurodyta, kad tyrimas atliekamas dėl jo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, pareiškėjas dėl savo elgesio šiuo aspektu apskritai nepasisakė.

12.3. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis atlikto tik formalius veiksmus, reikalingus terminuotųjų darbo sutarčių pabaigai įforminti, pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 65 straipsnio 3 dalyje darbo sutarties nutraukimas įvardijamas kaip sprendimas, kuris turi būti išreikštas raštu. Įstatymo 11 straipsnis nenumato išimčių sprendimų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, priėmimui, t. y. priimant tokius sprendimus galioja bendrosios interesų konfliktų valdymo taisyklės (informavimas, nusišalinimo pareiškimas ir kt.). Be to, Komisija, vertindama valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens elgesį interesų konflikto situacijoje, neturi pareigos nustatinėti, kokius padarinius jam ar jo artimam asmeniui sukelia interesų konfliktą keliantis sprendimas, kurio priėmimo procedūrose valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo dalyvauja.

12.4. Komisija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios bylos kontekste jokių papildomų specialiųjų normų pažeidimo nustatinėti nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo kituose straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nėra suformuluotos atskiros nuostatos (elgesio taisyklės), kuriuose būtų detalizuojama 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga valstybinėje tarnyboje dirbantiems arba jiems prilyginamiems asmenims nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai, naikinti Komisijos sprendimą vien dėl to, kad jame konstatuotas tik Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimas, nėra pagrindo.

12.5. Vertinant pareiškėjo Įstatymo nuostatų pažeidimo aplinkybes, visiškai nėra reikšminga, kieno iniciatyva minėtoji sutartis buvo sudaryta ir kas buvo publikacijos autorius. Aptariamu atveju svarbu atsižvelgti ne į deklaratyvaus pobūdžio VšĮ Visuomeninių iniciatyvų fondo pateiktų komercinių pasiūlymų dėl publikacijos parengimo ir leidybos turinį, o į sudarytosios sutarties pagrindu suteiktos paslaugos (parengtos publikacijos) tekstą, iš kurio matyti, kad joje pateikta išskirtinai asmeninio pobūdžio informacija apie pareiškėją, o ne apie Kolegiją, kuriai tuo metu jis vadovavo. Pareiškėjo biografijos publikavimas ir leidyba enciklopedijoje „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ buvo apmokėtas Kolegijos lėšomis, o tai suponuoja, kad pareiškėjas pasinaudojo Kolegijos vadovo statusu bei jam suteiktais įgaliojimais asmeninei naudai ir Kolegijos lėšas panaudojo ne tarnybos tikslais.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:

13.1. Kolegijos 2018 m. rugpjūčio 28 d. veiklos ir finansinio audito ataskaitos Nr. VA2-19(26.5-77) 19.1, 19.2 punktuose nustatyti pažeidimai nurodo pareiškėjo, kaip Kolegijos vadovo, pažeidimus dėl nenusišalinimo priimant sprendimus artimų asmenų atžvilgiu. Taip pat Audito rekomendacijose 6 punkte nurodoma „kreiptis į Vyriausiąja tarnybinės etikos komisiją dėl buvusio Direktoriaus priimtų sprendimų savo paties ir artimų asmenų atžvilgiu“.

13.2. Viešinimo sutartis su VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondu pareiškėjo sudaryta vienašališkai. A. A. elektroniniuose laiškuose kreipiamasi ne į R. K., bet į pareiškėją. Konstatavimas, kad laiškai siųsti R. K. ir traktuojami kaip derinimas su Kolegijos atstovais yra klaidingas ir neatitinka tikrovės. Susirašinėjimo medžiaga patvirtina pareiškėjo vienasmenę nuomone dėl sprendimo priėmimo, R. K. atsakinėjo į A. A. elektroninius laiškus lakoniškai informuodama jį apie pareiškėjo komandiruotes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. KS-288 „Dėl G. B.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendime Komisija nusprendė pripažinti, jog pareiškėjas, buvęs Kolegijos direktorius, sprendęs savo sūnų darbo sutarčių nutraukimo klausimus, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, o Kolegijos lėšomis apmokėjęs asmeninio pobūdžio publikacijų rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ginčijamo Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį grindžia argumentais, kad: teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, nes nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos; nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų Komisijos padarytų procedūrinių pažeidimų; netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl Komisijos konstatuotų pažeidimų.

16. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

17. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

19. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui buvo grindžiamas iš esmės trimis aspektais: 1) Komisijos padarytais procedūriniais pažeidimais, kurie gali turėti įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagal ABTĮ normas; 2) Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų taikymu, t. y. ar Komisijai, siekiant konstatuoti tarnybinės etikos pažeidimus, užtenka pateikti nuorodą į Įstatymo 3 straipsnį, kuris yra blanketinė norma, ar būtina nurodyti ir kitus teisės aktų pažeidimus; 3) paties pažeidimo vertinimu ir jo kvalifikavimu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas iš esmės vertino pareiškėjo skundą tik pažeidimo padarymo ir jo kvalifikavimo aspektu, tačiau nepasisakė dėl kitų skundo argumentų.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vertino, kad visi kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisako. Akcentuotina, kad nors bylą nagrinėjančiam teismui nėra nustatyto įpareigojimo visais atvejais pasisakyti dėl visų ginčo šalių pateiktų argumentų, teismui suteikiama diskrecija spręsti, kuriuos šalių pateiktus argumentus ir informaciją pripažinti svarbiais, tiriant bylos medžiagą, ir kuriais remtis grindžiant teismo sprendimą, tačiau teismas turi pareigą pasisakyti dėl tų teiginių, kuriais remiantis priimamas ir argumentuojamas bylos sprendimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas ir nevertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su Komisijos galimai padarytais procedūriniais pažeidimais, jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Be to, spręsdamas, kad šios bylos kontekste jokių papildomų specialiųjų normų pažeidimo nustatinėti nėra būtinybės, pirmosios instancijos teismas savo išvados nemotyvavo, nors, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, tokia teismo išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvuotai pagrįsta, kodėl yra pagrindas nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktai yra bendrojo pobūdžio normos, todėl kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-261-2146/2008, 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1262/2010, 2013 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013).

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

23. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

24. Pareiškėjas prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė