2019-09-11 Nr. AB-17367-3-61-3-03341-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1170-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03341-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 183 017 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu. Paaiškino, kad išpažįsta islamo religiją, todėl nevartoja kiaulienos gaminių. Ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo maitinimo, tačiau Lukiškių TI-K atsakydavo, kad tiekiamas maistas atitinka fiziologines normas bei pasiūlydavo maitintis kruopomis pagal vegetarišką ar veganišką maitinimo racioną. Tačiau pareiškėjui vegetariškas racionas nėra priimtinas, kadangi jam reikia mėsos. Nuo 2014 m., nepaisant to, kad pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į visas įmanomas Lietuvos valstybės valdžios institucijas, Lukiškių TI-K nėra patvirtinto valgiaraščio asmenims, išpažįstantiems islamo religiją, taip diskriminuojant islamo religijos konfesijos narius. Pasak pareiškėjo, tai patvirtina ir Kalėjimo departamento atsakymai į pareiškėjo skundus, kuriuose Kalėjimų departamentas nurodo, kad valgiaraščiai sudaromi atsižvelgiant į daugumos nuteistųjų, išpažįstančių krikščionybę, religines normas. Pareiškėjo vertinimu, Lukiškių TI-K, nepatvirtindamas valgiaraščio asmenims, išpažįstantiems islamo religiją, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 44 straipsnio 5 dalį. Dėl Lukiškių TI-K administracijos neveikimo pareiškėjo skunde nurodoma, jog jis buvo pradėjęs bado akciją, tačiau net ir jos metu su pareiškėju niekas iš Lukiškių TI-K administracijos nebendravo ir nesiaiškino priežasčių, kodėl jis nusprendė badauti, tik medikai du kartus teiravosi dėl priežasties, matavo kraujospūdį ir svorį. Pareiškėjas pažymėjo, jog bado akcijos metu pirkosi sau maistą.

1.2. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo 2017 m. gegužės 29 d. buvo atsisakęs Lukiškių TI-K teikiamo maisto, dėl to jautė nuolatinį alkį, buvo slogios nuotaikos, jam skaudėjo pilvą, blogai miegojo, vartojo vaistus. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu išduoti jam konservų, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, nors Pravieniškių pataisos namuose jam konservus išduodavo.

1.3. Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nuo 22 val. buvo atjungiama elektra, todėl negalėjo pasišildyti maisto, o valgant šaltą ir beskonį maistą buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

1.4. Pagrįsdamas savo argumentus dėl diskriminacijos dėl religijos, pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas suteikti galimybę penktadieniais su kitais islamo religiją išpažįstančiais asmenimis melstis, tačiau atsakymą gavo tik po mėnesio, kuriame buvo nurodyta, kad jis sistemingai pažeidinėja režimą pataisos įstaigoje, yra įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą ir todėl jam nėra leidžiama melstis. Pareiškėjas su tokiais teiginiais nesutiko. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracijos atsisakymas leisti pareiškėjui melstis dėl to, jog jis buvo įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą yra nepagrįstas.

1.5. Pareiškėjo skunde taip pat buvo nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. 21 val., o ne kaip nurodo Lukiškių TI-K administracija – 16.30 val., pareiškėjui buvo liepta eiti tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelio, tačiau jis atsisakė, kadangi nevalgo Lukiškių TI-K teikiamo maisto ir dėl to jautėsi silpnai. Pareiškėjui buvo skirta nuobauda – draudimas pirkti maistą, nors kitiems nuteistiesiems už analogišką atsisakymą buvo skirti tik papeikimai. Pareiškėjas pažymėjo, jog skirta nuobauda pablogino jo teisinę padėtį, pareiškėjas neturėjo galimybės nusipirkti maisto, todėl dėl Lukiškių TI-K veiksmų jam teko badauti, buvo pažeidžiama jo teisė į atlyginimą už darbą. Pareiškėjas nurodė, jog tokiais veiksmais Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnį. Dėl pareiškėjo skunde išdėstytų Lukiškių TI-K veiksmų / neveikimo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, sutriko miegas, tapo irzlus, vartojo vaistus, todėl jam kilo neturtinė žala, kurios atlyginimą prašo priteisti.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti iš pareiškėjo 5,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

2.1. Atsakovas nurodė, kad elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra teikiama nepertraukiamojo miego metu, nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje. Pažymėjo, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V-94 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 1.2 papunkčiu, dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančių gydytojų rekomendacijas, tačiau tokios rekomendacijos pareiškėjui išduotos nebuvo. Be to, galiojantys teisės aktai nenumato maisto šildymo gyvenamosiose kamerose.

2.2. Atsakovas pabrėžė, jog priešingai nei teigė pareiškėjas, jam paskelbus apie atsisakymą nuo teikiamo maisto, 2017 m. gegužės 9 d., 2017 m. birželio 20 d., 2017 m. rugpjūčio 1 d. su juo bendravo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė A. U., 2017 m. liepos 21 d. – Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas G. L.. Be minėtų pareigūnų, su pareiškėju periodiškai buvo susitikę pokalbiui 1. e. direktoriaus pavaduotojo pareigas V. R., Socialinės reabilitacijos skyriaus būrių viršininkai, Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai, Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos darbuotojai, Psichologinės tarnybos specialistai ir kiti įstaigos pareigūnai.

2.3. 2017 m. rugpjūčio 18 d. Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu Nr. 62-672 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. 2017 m. rugpjūčio 9 d. apie 16.30 val. pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtus Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų reikalavimus – eiti dirbti nemokamus darbus pagal 2017 m. rugpjūčio 8 d. Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus grafiką Nr. 24-5333. Drausmės komisijos posėdžio metu nuteistasis pareiškė, kad nemokamų darbų nedirbs. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

2.4. Dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovas nurodė, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kuri kilo dėl to, kad nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. jis Lukiškių TI-K buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu.

5. Teismas vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo diskriminavimo dėl religijos, vadovavosi Europos Tarnybos Ministrų Komiteto rekomendacijomis šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) nuostatomis, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas atkreipė dėmesį, jog teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį islamo ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims. Nurodytuose teisės aktuose įtvirtinta, kad maistas, kiek tai įmanoma, turi atitikti asmenų religinius įsitikinimus. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra nurodęs, kad turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų (EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06)).

6. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.) „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtino valgiaraštį vegetarams. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo valgiaraštis veganams, patvirtintas Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Taigi, Lukiškių TI-K yra patvirtinti valgiaraščiai vegetarams ir veganams, kuriuose nėra patiekalų iš kiaulienos. Teismas pasisakė, kad pareiškėjo reikalavimas, kad Lukiškių TI-K sudarytų jam sąlygas maitintis pagal individualų valgiaraštį, įkalinimo įstaigai sukeltų ne tik papildomų finansinių sunkumų, bet ir būtų sutrikdytas kalėjimo virtuvės darbas, be to, yra pagrindas manyti, kad sumažėtų kitiems kaliniams tiekiamo maisto kokybė. Todėl manytina, kad pareiškėjui sudarius individualų valgiaraštį, būtų pažeistas proporcingumo principas bei nebūtų užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp skirtingų interesų. Įvertinęs tai, kad Lukiškių TI-K yra patvirtinti valgiaraščiai vegetarams ir veganams, teismas darė išvadą, kad asmenims Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė pasirinkti maitinimą, kiek įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus. Be to, net ir pasirinkęs bendrąjį valgiaraštį, pareiškėjas pats turi galimybę pasirinkti, kada suvalgyti patiektą maisto davinį, t. y. pareiškėjas gali pasirinktinai valgyti tik tuos patiekalus, kuriuose nėra kiaulienos.

7. Teismas įvertinęs Lukiškių TI-K direktoriaus raštus skirtus pareiškėjui, nustatė, kad atsakydamas į pareiškėjo prašymus / skundus dėl maitinimo, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad atskiro maitinimo musulmonams, ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims, nėra, taip pat buvo siūloma rinktis valgiaraščius, kuriuose nėra kiaulienos, t. y. pasirinkti valgiaraštį, skirtą vegetarams arba veganams. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu. Taip pat, nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K pažeidė SVĮ 44 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią kalinamiems asmenims teikti maistą, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, ar Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintą teisę į religijos laisvę. Teismas taip pat įvertino ir tą aplinkybę kad pareiškėjui buvo sudaroma sąlyga įsigyti maisto prekių Lukiškių TI-K esančioje parduotuvėje, be to, pareiškėjas šia savo teise naudojosi. Taigi, nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos maitintis pagal jo religinius įsitikinimus.

8. Pareiškėjo teiginius, kad jo raštai, adresuoti Lukiškių TI-K administracijai, dažnai dingdavo, teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K direktorių dėl jo laikymo sąlygų kreipėsi 8 kartus ir nedetalizavo, kada ir koks konkrečiai jo raštas, prašymas ar skundas nebuvo užregistruotas, atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad nuo 22 val. jo kameroje nebuvo tiekiama elektra, atmetė, nustatęs, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 19 punkte yra nustatytas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims elektros prietaisais naudotis miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22 val. iki 6 val. (o prieš nedarbo dienas nuo 23 val. iki 7 val.) yra nepertraukiamo miego metas. Atsižvelgęs į Aprašo 19 punkte esantį ribojimą ir jo paskirtį (pareiga naudojantis daiktais netrukdyti kitiems laisvės vietų atėmimo vietose esantiems asmenims ir įstaigos darbuotojams), teismas pasisakė, kad ribojimas nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais nakties metu yra proporcingas ir pateisinamas, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų teisę į poilsį, dienotvarkėje nustatytu nepertraukiamo miego metu. Elektros energijos tiekimo atjungimas į kištukinius lizdus nakties metu – Lukiškių TI-K administracijos pasirinktas būdas užtikrinti Aprašo 19 punkte nustatytą draudimą. Todėl pareiškėjo nusiskundimą, kad į kamerų kištukinius lizdus nakties metu nėra tiekiama elektra, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas, pareiškėjo skundo argumentus, kad Lukiškių TI-K atsakydamas į jo prašymą leisti melstis su kitais musulmonais atsakė vėliau nei to reikalauja įstatymas, atmetė, nustatęs kad pareiškėjas prašymą pateikė 2017 m. gegužės 19 d., o Lukiškių TI-K atsakymą pateikė 2017 m. birželio 19 d., todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant teisės aktuose įtvirtintų terminų, šiuo atveju, 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo.

11. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 19 d. rašte nurodyta, kad nuo 2017 m. balandžio 18 d. pareiškėjas perkeltas iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K atlikti nuobaudą (perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams), o nuo 2017 m. kovo 10 d. pareiškėjas įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė melstis kartu su kitais musulmonais. Teismo vertinimu, pareiškėjo dėstomos aplinkybės dėl datos, nuo kurios jis buvo įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą, nagrinėjamoje situacijoje neturi reikšmės. Teismas pasisakė, kad jis neturi pagrindo abejoti šiame Lukiškių TI-K rašte nurodytų duomenų tikrumu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo leista melstis kartu su kitais musulmonais, todėl pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 62-672 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ buvo paskirtas draudimas vienam mėnesiui apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) už tai, kad jis atsisakė vykdyti teisėtus Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų reikalavimus – eiti dirbti nemokamus darbus pagal 2017 m. rugpjūčio 8 d. Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Nuteistųjų įtraukimo į nemokamus darbus grafiką Nr. 24-5333. Taip pat buvo pažymėta, kad nuteistasis savo veiksmais pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies (nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus), 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto (nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus) reikalavimus. Šiame nutarime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas jo neskundė, jis nėra panaikintas, todėl teismas neturi pagrindo kvestionuoti jame konstatuotų aplinkybių ir juo paskirtos nuobaudos pagrįstumą (teismas negali išeiti už skundo nagrinėjimo ribų). Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog pareiškėjas 2017 m. birželio mėnesį pradėjo valgyti savo maistą. Taip pat, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui aptariama nuobauda buvo paskirta 2017 m. rugpjūčio 18 d., o pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš diskriminuojančių laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad paskirta nuobauda niekaip negalėjo įtakoti pareiškėjo teisinės padėties ginčo laikotarpiu, todėl pareiškėjo argumentus, susijusius su aptariamos nuobaudos paskyrimu, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 29 d. pareiškėjui atsisakius priimti maisto davinius, su juo 2017 m. gegužės 29 d. bendravo V. R. ir aiškinosi badavimo priežastis. Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 30 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas žodžiu paaiškino, kad badauja, dėl, jo manymu, pažeidinėjamų jo teisių – netinkamo maitinimo, įstaigos teritorijoje veikiančios parduotuvės prekių asortimento, telefoninių skambučių suteikimo, lygtinio paleidimo, materialinio aprūpinimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos netinkamai atliekančių pareigas pareigūnų.

Rašte taip pat nurodyta, kad pareiškimas dėl atsisakymo nuo įstaigos maisto užregistruotas „DocLogix“ sistemoje, nuteistajam išaiškintos jo teisės bei galima žala jo sveikatai, tęsiant badavimą. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. birželio 8 d. V. R. pakartotinai bendravo su pareiškėju ir aiškinosi jo badavimo priežastis ir reikalavimų pagrįstumą. Iš Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 14 d. rašto nustatyta, kad pareiškėjas nurodė tas pačias badavimo priežastis, kaip ir 2017 m. gegužės 29 d. pokalbio metu. Taip pat su pareiškėju jam pradėjus badauti 2017 m. gegužės 29 d., 2017 m. birželio 20 d., 2017 m. rugpjūčio 1 d. bendravo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė A.

U. bei 2017 m. liepos 21 d. – Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas G. L.. Pareiškėjas tiek prieš badavimą, tiek po jo, 9 kartus buvo konsultuotas psichologų. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nebuvo verčiamas badauti ir tokį sprendimą priėmė laisva valia. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasirinkti mitybos normas atitinkantį maistą, kuris kiek įmanoma, atitiktų jo religinius įsitikinimus, tačiau pareiškėjas sąmoningai nusprendė šia galimybe nepasinaudoti.

Asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtino tai, kad pareiškėjui badavimo laikotarpiu buvo suteikta sveikatos priežiūra: buvo stebima pareiškėjo būklė, matuojamas kraujospūdis, gydytojai rekomendavo nutraukti badavimą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas vėliau atsisakė apžiūros ir svorio kontrolės. Taigi, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo būti pripažinti neteisėtais, o su badavimu susijusios pareiškėjo sveikatos kilusios neigiamos pasekmės laikytinos atsiradusiomis dėl paties pareiškėjo veiksmų.

14. Teismas nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą netenkino.

15. Teismas pažymėdamas, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, Lukiškių TI-K prašymą priteisti iš pareiškėjo jo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmetė.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

16.1. Teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į pareiškėjo teiktą skundo patikslinimą bei į Lygių galimybių kontrolierių institucijos išvadas, kuriose buvo pripažinta diskriminacija pareiškėjo atžvilgiu. Teisėja vadovavosi atsakovo atstovo teiginiais.

16.2. Pažymėtina, kad įstatymuose yra nurodoma, kad maitinimas turi atitikti asmenų fiziologines mitybos normas ir religinius įsitikinimus, pareiškėjo teigimu, tai reiškia, kad asmeniui reikia ir mėsos gaminių, kurių jis negauna ir tokiu būdu jo fiziologiniai poreikiai yra nepatenkinami. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nėra vegetaras ar veganas, jo netenkina tai, kad jis turi pirktis mėsą, kuomet kiti nuteistieji ją gauna nemokamai, tokį elgesį suvokia kaip diskriminaciją.

16.3. Pareiškėjo netenkina teismo išsakyta pozicija, dėl Lukiškių TI-K galimumo tiekti musulmonams pritaikytą maistą, kad tokiu būdu būtų sutrikdomas virtuvės darbas ir kiltų papildomų nepatogumų.

16.4. Pareiškėjas teigia, kad jis neturėjo galimybės pasišildyti maistą per Švento Ramadano pasniką, šiuos jo nurodytus teiginius teismas netinkamai įvertino, pasisakydamas, kad Lukiškių TI-K nėra įpareigotas sudaryti sąlygas kameroje pasišildyti maistą. Pareiškėjas kelia klausimą, kodėl tokiu atveju yra išduodami virduliai, o parduotuvėje galima įsigyti greitai paruošiamų makaronų ir pan. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad būdamas Lukiškių TI-K jis kalėjo vienas, todėl negalėjo niekam trukdyti šildydamasis maistą.

16.5. Pareiškėjui neleidus susitikti melstis su kitais musulmonais buvo trukdoma atlikti religines apeigas, tokiu būdu buvo atliekamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio pažeidimas.

16.6. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad būdamas Lukiškių TI-K jis niekieno neužpuolė, taigi prie linkusių užpulti buvo priskirtas nepagrįstai.

17. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17.1. Atsiliepime nurodo, jog apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Apelianto nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, apeliantas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

17.2. Atsakovo vertinimu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą apeliantas nepateikė jokių naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimo, kuriuo pagrindu pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

21. Pareiškėjas kreipėsi į teismą teigdamas, kad jaučiasi diskriminuojamas nes jam nėra užtikrinamas musulmonams tinkamas maitinimas, jam nesudaromos sąlygos melstis su kitais musulmonais, jis negali nakties metu pasišildyti maisto savo kameroje.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė, nenustatęs, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų atlikęs neteisėtus veiksmus.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Diskriminacija pačia bendriausia šio žodžio prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius.

25. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius, kad jam, kaip musulmonui, neskiriamas tinkamas maitinimas, jam buvo pasiūlytas tik vegetariško maitinimo racionas, nustatė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalį bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 punktus suimtiesiems/nuteistiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o tiems, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kuriose nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.) „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtino valgiaraštį vegetarams. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo valgiaraštis veganams, patvirtintas Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laivės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K esantiems asmenims yra suteikta galimybė gauti maitinimą, kuriame nebus kiaulės mėsos, kuris yra pakankamai kaloringas ir atitinka fiziologines mitybos normas.

26. Pareiškėjas skunde akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesį į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išvadas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, jog 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje tyrimas dėl pareiškėjo galimo diskriminavimo religijos pagrindu laisvės atėmimo įstaigoje teikiant maitinimo paslaugas buvo nutrauktas, nes pareiškėjo keliamas klausimas dėl jo diskriminavimo buvo nagrinėjamas teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl pareiškėjo skundo, kuriame jis neturtinę žalą kildino, dėl jo diskriminavimo, jam neužtikrinant tinkamo maitinimo Kauno tardymo izoliatoriuje, pasisakė, kad įkalinimo įstaigoje jam buvo užtikrinama teisė į maitinimą atitinkantį jo religinius įsitikinimus, be to, pareiškėjas nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais (žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018).

27. Aptarus teisinį reglamentavimą bei jau šiuo konkrečiu klausimu suformuotą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą Lukiškių TI-K nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjo nepatenkintų lūkesčių, kad Lukiškių TI-K meniu nėra tiek patiekalų įvairovės, kad jis galėtų rinktis kokią mėsą valgyti, vietoj to, kad tomis dienomis kai yra tiekiamas maistas su kiaulės mėsa jam tenka rinktis vegetarišką meniu, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H C. prieš Jungtinę Karalystę), laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, pareiškėjui užtikrinus teisę į mitybą, kuri iš esmės atitinka jo religinius įsitikinimus, negali būti konstatuojami Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai.

28. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo suvaržytos ir jis buvo diskriminuojamas jam nesuteikiant teisės kartu melstis su kitais musulmonais, taip pat pasišildyti maisto nakties metu savo kameroje per Šventą Ramadaną.

29. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnyje yra numatyta, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo (1 d.). Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

30. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis.

31. Diskriminacija teisinėje literatūroje suprantama kaip ne toks palankus asmens traktavimas ar ne toks palankus elgesys su asmeniu negu tomis pačiomis ar panašiomis aplinkybėmis buvo, yra ar būtų elgiamasi su kitu asmeniu. Todėl, tiriant diskriminacijos fakto buvimą ar nebuvimą, yra lyginami keli žmonės, šiuo atveju įvairius tikėjimus išpažįstantys asmenys. Taigi palyginamieji asmenys vertinami panašiomis arba tokiomis pačiomis aplinkybėmis.

32. Byloje nėra ginčo, kad 2017 m. kovo 10 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą ir dėl šios priežasties įstaigos administracija režimą pažeidinėjančius nuteistuosius turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 straipsnio 4 d.). Atitinkamai šiuo atveju, pareiškėjui nesuteikimas galimybės melstis su kitais musulmonais negali būti vertinamas kaip diskriminacija, nes pareiškėjui buvo taikytas tokios pačios taisyklės ir rėžimas kaip ir visiems asmenims esantiems Lukiškių TI-K, kurie yra įtraukti į linkusių užpulti asmenų įskaitą, pareiškėjas šios aplinkybės neneigė.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos pozicijai dėl pareiškėjo skundo dalies, kad jis buvo diskriminuojamas, nes nakties metu negalėjo pasišildyti maisto savo kameroje, jog ribojimas nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais nakties metu yra proporcingas ir pateisinamas, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų teisę į poilsį, dienotvarkėje nustatytu nepertraukiamo miego metu. Tai, kad pareiškėjas kameroje buvo vienas, nesudaro pagrindo spręsti, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos privilegijos ir jam turi būti suteikiama teisė naudotis elektros prietaisais nepertraukiamo miego metu. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė išpažinti savo tikėjimą, kaip tai yra numatyta Konvencijos 9 straipsnyje, buvo pažeista.

34. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė