A-556-1604-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A556 – 1604/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01269-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Kauno apygardos prokuratūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, A. Ž. dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 5) ir patikslintu skundu (b. l. 54 – 58) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. spalio 8 d. aktą Nr. (P-1522)22-5763-10, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo K. G. 2010 m. spalio 27 d. atsakymą Nr. 17.2-19224, įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą jo 2010 m. rugpjūčio 14 d. skundą nagrinėti iš naujo, įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Ž. Jo 2010 m. rugpjūčio 14 d. skunde skųstų veiksmų ir įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą atlyginti jam 1 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 12 d. atvyko pas Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorą A. Ž., kad gautų leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir gautų jos nuorašą. Prokuroras A. Ž. sutiko, jog jis susipažintų su bylos medžiaga ir gautų jos nuorašą, todėl be raštiško sutikimo nukreipė jį į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur ir buvo ši medžiaga, tačiau iš policijos komisariato jis buvo išsiųstas atgal pas prokurorą A. Ž., nes ant jo prašymo nebuvo uždėta būtina rezoliucija. Pareiškėjas manė, kad prokuroras A. Ž. jį, turintį judėjimo negalią, tyčia, nepagrįstai kankindamas, siuntė į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, siekdamas laimėti laiko medžiagos parengimui. Pabrėžė, kad Kauno apygardos prokuratūra nepagrįstai atsisakė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl A. Ž. veiksmų, todėl toks prokuratūros veiksmas sukėlė jam 1 000 Lt neturtinę žalą, nes negalėjo laiku ir tinkamai pasirengti kitoms byloms Kauno apygardos ir Vilniaus apygardos administraciniuose teismuose, buvo priverstas rašyti skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl šių skundų rašymo ilgam laikui pablogėjo sveikata, teko kentėti abiejų pažeistų kojų kelių sąnarių skausmus, kentėti nepatogumus ir jaustis pažemintu.

Kauno apygardos prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos prokuratūra nurodė, jog pareiškėjo prašoma medžiaga po jos išnagrinėjimo dėl UAB „Statybos ritmas“ buvo saugoma Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate, todėl prokuroras A. Ž. pagrįstai pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 12 d. prašymą dėl medžiagos kopijų gavimo nukreipė į policijos komisariatą. Pažymėjo, kad skundo dalis dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojų veiksmų buvo persiųsta pagal kompetenciją nurodytų institucijų vadovams spręsti tarnybinio patikrinimo atlikimo klausimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu (b. l. 93 – 96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2010 m. gegužės 27 d. buvo užregistruotas pareiškėjo pranešimas, kuriuo buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Statybos ritmas“ atstovo R. G. veiklos, tačiau buvo priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Dėl šios medžiagos kopijų gavimo 2010 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas ir kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrą, iš kur prokuroras A. Ž. nukreipė pareiškėją į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, o dėl tokių prokuroro A.

Ž. veiksmų, policijos pareigūnų veiksmų, nes iš policijos komisariato pareiškėjas buvo sugrąžintas pas prokurorą A. Ž., ir specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų veiksmų, 2010 m. rugpjūčio 14 d. skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui pareiškėjas siekė, kad būtų atliktas tyrimas. Ginčijamais Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. spalio 8 d. aktu Nr. (P-1522)22‑5763-10, kurį pareiškėjas apskundė Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalies tvarka, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo K.

G. 2010 m. spalio 27 d. atsakymu Nr. 17.2‑19224 buvo atsisakyta pradėti tarnybinį patikrinimą dėl Marijampolės rajono vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Ž. veiksmų, susijusių su pareiškėjo prašymu gauti tyrimo medžiagos kopijas. Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi ir akcentavo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo prašoma medžiaga po jos išnagrinėjimo dėl UAB „Statybos ritmas“ buvo saugoma Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate, todėl, teismo vertinimu, prokuroras A.

Ž. pagrįstai pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 12 d. prašymą ir jį patį dėl medžiagos kopijų gavimo nukreipė į policijos komisariatą. Skunde nurodyta aplinkybė, kad ant pareiškėjo prašymo prokuroras A. Ž. neuždėjo būtinos rezoliucijos, dėl ko pareiškėjas turėjo grįžti iš policijos komisariato atgal pas prokurorą A. Ž., prokuroras A. Ž. pareiškėją tyčia, nepagrįstai kankindamas, siuntė į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, siekdamas laimėti laiko medžiagos parengimui, teismo nuomone, nepagrįsta teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2010 m. rugpjūčio 12 d. Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo užregistruotas pareiškėjo prašymas tą pačią dieną gauti dėl UAB „Statybos ritmas“ atsakingų darbuotojų įvykdytos nusikalstamos veiklos ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas, tačiau dėl kopijavimo darbų apimties medžiagos tą pačią dieną nebuvo galima išduoti, todėl visa medžiaga pareiškėjui buvo išsiųsta 2010 m. rugpjūčio 17 d., o šią aplinkybę patvirtina byloje Nr. 1.25-79-10 esantis lydraštis ir siuntų priėmimo-išdavimo 2010 m. rugpjūčio 17 d. lydraštis.

Atsakovo atstovo nurodytą aplinkybę, kad skundo dalis dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų buvo persiųsta pagal kompetenciją nurodytos institucijos vadovui spręsti tarnybinio patikrinimo atlikimo klausimą, patvirtina teismo posėdžio metu apžiūrėta atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga dėl pareigūno M. M. ir budinčių pareigūnų veiksmų 2010 m. rugpjūčio 12 d. Teismas padarė išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūros veiksmai reaguojant į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 14 d. skundą laikytini teisėtais ir pagrįstais ir jie atitiko Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d.

įsakymu Nr. I-3. Atkreipė dėmesį, jog priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pripažįsta ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalies tvarka, todėl nėra pagrindo įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą pareiškėjo 2010-08-14 skundą nagrinėti iš naujo ir įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Ž. Pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 14 d. skunde nurodytų veiksmų.

Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad ginčydamas Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. spalio 8 d. aktą Nr. (P-1522)22-5763-10 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo K. G. 2010 m. spalio 27 d. atsakymą Nr. 17.2-19224, kuriais buvo atsisakyta pradėti tarnybinį patikrinimą dėl Marijampolės rajono vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Ž. veiksmų ir prašydamas įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 14 d. skundą nagrinėti iš naujo, įpareigoti Kauno apygardos prokuratūrą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A.

Ž. pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 14 d. skunde skųstų veiksmų, jis siekia, jog ateityje panašūs atvejai nesikartotų ir jis nebūtų diskriminuojamas ir žeminamas. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 52 straipsniais ir nurodė, jog teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Savo ruožtu, skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę.

Tačiau teisminis, tikrai ar tariamai pažeistos teisės, gynybos būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 37, 101, 103 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. AS525-47/2011 ir sprendė, jog pareiškėjo siekis, kad ateityje panašūs atvejai nesikartotų ir jis nebūtų diskriminuojamas ir žeminamas, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio prasme reiškia, kad ginčijami aktai neturi įtakos pareiškėjo materialinėms teisėms ar pareigoms, o tai yra papildomas pagrindas skundui atmesti.

Pasisakydamas dėl 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi ir pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys, nes atsakomybė už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, atsiranda be kaltės. Teismas taip pat vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimu 2007 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2005 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005.

Teismas pažymėjo, jog nebuvo nustatyti prokuroro A. Ž. veiksmai, reglamentuoti Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje, kurie leistų pradėti tarnybinį patikrinimą, todėl Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. spalio 8 d. aktu Nr. (P-1522)22-5763-10 pagrįstai buvo atsisakyta pradėti tarnybinį patikrinimą dėl Marijampolės rajono vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Ž. veiksmų, susijusių su pareiškėjo prašymu gauti tyrimo medžiagos kopijas. Nenustatęs neteisėtos veikos, apibūdinamos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje, teismas prašymą dėl neturtinės žalos atmetė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 112 – 116) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, taip pat Kauno apygardos administracinį teismą įpareigoti iki 2011 m. balandžio 30 d. nepradėtas nagrinėti bylas perduoti nagrinėjimui Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo posėdyje nedalyvavo Lietuvos valstybės atstovas ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovas, dėl to pareiškėjas negalėjo jiems užduoti klausimų.

2. Teismas nepagrįstai netyrė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovo melagingų teiginių, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą tą pačią dieną gauti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas, kadangi toks prašymas buvo pareikštas prieš kelias dienas. Be to, teismas nepagrįstai nenagrinėjo melagingų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovo teiginių, kad dėl kopijavimo darbų apimties, medžiagos nebuvo galima išduoti tą pačią dieną. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad pareiškėjas buvo atsiųstas į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

3. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pareiškėjas pageidavo gauti medžiagą, kurioje buvo priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl tokiai medžiagai gauti nebuvo būtinas prokuroro leidimas, o pareiškėjas buvo nusiųstas į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą tik siekiant laimėti laiko medžiagai parengti.

4. Prašomą medžiagą išsiuntus tik 2010 m. rugpjūčio 17 d., pareiškėjui buvo sutrukdyta ikiteisminio tyrimo išvadas apskųsti laiku, taip pasireiškė neteisėti pareigūnų veiksmai, sukėlę pasekmes pareiškėjui.

5. Teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti, kokios teisės normos buvo pažeistos, nes vien neigiamos veikos pasekmės nelaikomos pakankamu pagrindu konstatuoti veikos neteisėtumą. Teismas atsisakė priimti medžiagą iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovo dėl tarnybinio patikrinimo, siekiant nustatyti teisės normų pažeidimą ir kaip pažeidimas pasireiškė, nerinko įrodymų, pagrindžiančių A. Ž. neteisėtą veiklą.

6. Teismas atsisakė pateikti pareiškėjui teismo protokolą, tuo pažeisdamas jo procesines teises.

7. Teismas nepagrįstai netyrė aplinkybių dėl pareiškėjo duomenų paviešinimo, A. Ž. veiksmų skleidžiant informaciją apie pareiškėją laikraštyje „Suvalkietis“, nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 134 – 136) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra deklaratyvūs. Apeliaciniame skunde iš esmės yra išvardyti tik įstatymų ir kitų teisės aktų (tarptautinių konvencijų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ABTĮ, Policijos veiklos įstatymo ir kt.) atskiri straipsniai, kuriuos, pareiškėjo manymu, pažeidė teismas, tačiau, kuo konkrečiai tokie pažeidimai pasireiškė ar kokios įstatymų saugomos vertybės buvo pažeistos, nenurodoma.

2. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo procesas nedalyvaujant Lietuvos valstybės atstovui ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui buvo nepilnavertis, tačiau vien šių aplinkybių buvimas neduoda pagrindo teigti, jog buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos pareiškėjo teisės. Pagrindo vien dėl to tvirtinti, kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai ar šališkai, nėra.

3. Bylą išnagrinėjęs teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrą kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 12 d. dienos pradžioje. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga būtų kreipęsis anksčiau nei 2010 m. rugpjūčio 12 d. Be to, pareiškėjas, kreipdamasis į Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrą ir Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašė paštu atsiųsti ikiteisminio tyrimo medžiagos nuorašus, jeigu nebus galimybės jų pateikti kreipimosi dieną. Tai reiškia, kad pareiškėjas numatė galimybę, jog kreipimosi dieną prašoma medžiaga gali būti ir nepateikta. Byloje nustatyta, kad dėl kopijavimo darbų apimties medžiaga pareiškėjui buvo išsiųsta 2010 m. rugpjūčio 17 d.

4. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas turėjo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, gauti jos nuorašus. Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas A. Ž., nukreipdamas pareiškėją susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga į tyrimą atlikinėjusią ikiteisminio tyrimo įstaigą – Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, veikė teisėtai ir įstatymų reikalavimų nepažeidė. Kadangi prokuratūros darbuotojų veiksmai buvo teisėti, todėl pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas ir tenkinti prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra.

5. Nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymo įpareigoti Kauno apygardos administracinį teismą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepradėtas nagrinėti bylas, kadangi toks prašymas neatitinka ABTĮ nustatytos administracinių teismų kompetencijos.

Kauno apygardos prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 137 – 139) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno apygardos prokuratūra su teismo sprendimo motyvais sutinka ir mano, kad jie pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, kurių pareiškėjas nepaneigė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat tokių argumentų nepateikė ir apeliaciniame skunde, be to, dalis apeliacinio skundo argumentų yra apskritai nesusiję su nagrinėjama administracine byla ir yra nenagrinėtini. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad žalą jis patyrė būtent dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, o tai yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kuri sudarytų pagrindą tokios žalos priteisimui. Neįrodžius veiksmų neteisėtumo bei priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir tokių veiksmų, žalos atlyginimas nėra galimas. Nurodo, jog apeliacinio skundo reikalavimas įpareigoti Kauno apygardos administracinį teismą nepradėtas nagrinėti bylas perduoti nagrinėjimui Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra nesusijęs su skundžiamu teismo sprendimu ir yra nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl galimo Kauno apygardos administracinio teismo šališkumo, kadangi pagrindai, numatyti ABTĮ 47 straipsnyje, nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyti, o pareiškėjo pateikti argumentai dėl galimo teismo šališkumo neargumentuoti ir pripažintini niekiniais.

Marijampolės rajono apylinkės prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 141 – 143) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas nustatė visas svarbias bylai aplinkybes ir visapusiškai jas ištyrė ir nedalyvaujant vieno iš atsakovų ir trečiojo asmens atstovui. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė šalių teisių, pats pareiškėjas teismo neprašė atidėti bylos nagrinėjimo nedalyvaujant šalių atstovams, todėl šis apeliacinio skundo motyvas laikytinas nesąžiningu procesinių teisių naudojimusi.

2. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pareiškėjui betarpiškai išaiškino informacijos gavimo būdus bei pareiškėjo gautą prašymą kitą dieną išsiuntė Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

3. Pareiškėjas skųsdamas Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo veiksmus klysta aplinkybių vertinime, kadangi prokuroro leidimas būtinas tik susipažįstant su ikiteisminio tyrimo duomenimis, ginčo atveju pareiškėjas pageidavo susipažinti ne su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Tokiu atveju taikomas Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašas, o ne Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnis, numatantis prokuroro leidimo būtinumą susipažįstant su ikiteisminio tyrimo duomenimis.

4. Ginčo atveju tiek Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, tiek Kauno apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimai yra teisėti, be to, nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl neturtinės žalos reikalavimas visiškai nepagrįstas.

5. Pareiškėjas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Kauno apygardos administracinio teismo nešališkumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas (apeliantas) V. J. 2010-08-12 pateikęs Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui skundą, nurodė, jog „skundžia šią prokuroro A. Ž. veiką kaip pažeidžiančią pareiškėjo teises ir įstatymo ginamus interesus ir prašo ištirti šį pažeidimą bei mano teises atstatyti“ (b.l. 8). Pareiškėjo nuomone, priešingas įstatymams elgesys pasireiškė tuo, kad siekiant gauti atitinkamo tyrimo medžiagą (jos nuorašus) buvo reikalingas prokuroro leidimas. Prokuroras A. Ž. nukreipęs pareiškėją į policijos komisariatą be raštiškai išreikšto sutikimo dėl teisės gauti tyrimo medžiagą, netinkamai atliko savo pareigas ir taip pažeidė pareiškėjo teises.

Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje aktualioje ginčui redakcijoje buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina.

Pareiškėjas prašė ne ikiteisminio tyrimo medžiagos, todėl minėta norma neturėjo būti taikoma. Ginčo visuomeniniai santykiai pateko į Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo taikymo sritį. Šio įstatymo 1 straipsnyje numatyta, kad jis užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims.

Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos (toliau - įstaigos) yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai <...> (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 str. 10 d.). Vadinasi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, siekiant gauti atitinkamą informaciją iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kaip teisinio vieneto turinčio ir viešojo administravimo įgaliojimus, pareiškėjas galėjo ir turėjo teisę tiesiogiai kreiptis į šią instituciją, kuri ir privalėjo nuspręsti, ar prašoma informacija teiktina ir jei taip, kokia apimtimi. O teiktina informacija pareiškėjui turėjo būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos, kas iš tikro ir buvo padaryta 2010-08-17 (Prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. 1.25-79-10).

Įvardytos faktinės aplinkybės, teisinis reguliavimas, suponuoja išvadą, kad prokuroras neišreikšdamas raštiško sutikimo dėl teisės gauti informaciją iš policijos komisariato veikė savo kompetencijos ribose, todėl pareiškėjo skundžiamus dokumentus pirmosios instancijos teismas naikinti neturėjo visiškai jokio pagrindo. Be to, Kauno apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, kad yra galima apginti tik pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimą ir tenkinant reikalavimą dėl jos atlyginimo būtina nustatyti vieną iš privalomų sąlygų, t.y. neteisėtus atsakovo veiksmus, o kadangi tokių nenustatyta tolimesnė analizė dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiškai nebeįmanoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kokiais atvejais yra galimas neturtinės žalos atlyginimas ir akcentavęs, jog viešoji atsakomybė atsiranda esant trims tarp savęs organiškai susijusioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 - 2444/2011).

„Proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes šalis niekada, net prieš pat teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, negalėtų būti tikra, kad kita šalis jai nepateiks siurprizo, pakeisdama savo skundo pagrindą, nurodydama naujas, anksčiau nenurodytas aplinkybes, iš esmės paneigtų proceso pirmosios instancijos teisme prasmę ir reikšmę, nes šalys nebūtų suinteresuotos pateikti visus savo argumentus pirmosios instancijos teisme ir siektų tik kuo greičiau perkelti bylos nagrinėjimą į apeliacinės instancijos teismą. Dar daugiau, proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai yra iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai atliekama net po apeliacinio skundo priėmimo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17-747/2007).

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitokiai išvadai nei padaryta, todėl papildomai teiktas reikalavimas apeliaciniame skunde negali būti nagrinėjamas iš esmės.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu bei pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius