2022-01-12 Nr. AB-1000-3-61-3-02416-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-22-602/22

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02416-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kuris vėliau buvo prijungtas prie Vilniaus PN, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. Pareiškėjas kalėjo kamerose, kurių negalima laikyti gyvenamosios paskirties, kadangi sanitarinis mazgas buvo pačiose patalpose (kriauklė dar buvo įrengta atskirai nuo sanitarinio mazgo), dėl to pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos ir į tinkamą plotą. Dėl mažo ploto kameroje pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai judėti.

Kamerose teko valgyti, naudotis tualetu, praustis (be to, vandens nutekėjimo sistema buvo įrengta vidury kameros), skalbti ir džiovinti drabužius bei atlikti kitus buitinius veiksmus. Dėl naudojamo reguliaraus didelio vandens kiekio kameroje kaupėsi drėgmė, sudarant palankią terpę pelėsiui veistis. Būtiniausių kasdieninių buitinių gyvenimo procedūrų atlikimas kiekvieną kartą buvo susijęs su orumo ir garbės pažeminimu. Tualeto įrengimas žemino pareiškėjo garbę ir orumą, iš jo sklido smarvė, nes jis nebuvo įrengtas sandariai, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos.

Sanitarinis mazgas (tualetas) nebuvo atskirtas nuo likusios kameros patalpos, visais atvejais pareiškėjas naudodamasis tualetu buvo matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam pareigūnui ar jam stebint kamerą. Iš viduryje kameros įrengtos vandens nutekėjimo sistemos sklido blogas kvapas, drėgmė, girdėjosi vamzdynų nutekėjimo garsai visą parą. Nei vienoje kameroje nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema (neveikė nei vienoje kameroje), dėl to užtrukdavo labai daug laiko pareigūnus prisikviesti, nes beldimas į duris buvo neefektyvus metodas.

Vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį. Radiatoriai taip pat buvo maži ir surūdiję, todėl kamera nebuvo pakankamai šildoma šaltuoju metų laiku. Visose kamerose dėl netinkamos vėdinimo sistemos trūko oro ir laikėsi blogas pelėsio, aitrus puvėsių ir nutekamųjų vandenų dvokas. Dėl grotų langai pilnai neatsidarė, todėl vėdinimas nebuvo efektyvus. Pareiškėjas turėjo teisę tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pareiškėjas visą laikotarpį jautė didelius nepatogumus, negalėdamas tinkamai prižiūrėti ir palaikyti savo asmens higieną ir lankytis duše bent du kartus per savaitę.

Dėl to, kad buvo suteikiama teisė tik vieną kartą per savaitę praustis duše su šiltu vandeniu, pareiškėją nuolat kamavo antisanitarinės aplinkos pojūtis, nemalonus kvapas, perštėjo kūną, drabužiai lipo prie kūno, bėrė. Nebuvo tinkamai įgyvendinamos socialinės reabilitacijos, integravimosi į visuomenę programos, dėl to pareiškėjas kamerose netinkamomis sąlygomis buvo 23 val. per parą. Todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis. Sanitarinis mazgas kamerose buvo įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Į gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės buvo išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant buvo atnešamos. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju atsakomybei kilti nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimus, neužtikrinant higienos normų reikalavimų laikymosi; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė iš esmės dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

7. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2020 m. vasario 6 d.) 1.3 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – r Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m kv. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Teismas, įvertinęs kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių bei sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), darė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, buvo nuo 3,36 kv. m iki 7,66 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto – nuo 3,64 kv. m iki 8,22 kv. m.

Tad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Teismas neturėjo teisinio pagrindo viso kamerų ploto priskirti prie negyvenamo (pagalbinio) ploto. Teismas taip pat pabrėžė, kad Vilniaus PN 2019 m. spalio mėn. rašte dėl prašymo suteikti informaciją nurodė, jog pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, lankytis bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose; suimtieji gali susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, žaisti krepšinį bei tinklinį, stalo tenisą, kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, tai vyksta už kameros ribų; dalyvavimas įvairiuose programose pagrįstas savanoriškumo principu, suimtieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose užimtumo programose.

Lukiškių TI-K administracija tokiomis priemonėmis stengėsi mažinti asmenų buvimo mažoje kameroje laiką ir stengėsi užtikrinti judėjimą ne tik kameroje.

8. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) (toliau – ir TIĮET), kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Teismas nustatė, kad gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, taip pat įrengtas praustuvas. Gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš byloje pateiktų duomenų nėra matyti, kad pareiškėjas būtų rašęs skundus laisvės atėmimo įstaigos administracijai dėl pažeidžiamo privatumo. Teismas pastebėjo, kad tokios faktinės aplinkybės, kad įrengta sienelė ir pakabintos užuolaidos, kurias turi užsitraukti pats asmuo, neužtikrintų privatumo, šioje byloje nenustatytos. Be to, pareiškėjas jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų atvejų nenurodė. Tad, įvertinus faktinę situaciją dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo, darytina išvada, kad sienelės ir, esant poreikiui, užtraukiamos užuolaidos įrengimas yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti, kadangi suteikia asmeniui sąlygas naudojantis sanitariniu mazgu visiškai būti nematomam tiek nuo kartu kameroje kalinčių asmenų, tiek ir nuo prižiūrėtojo.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas patvirtino, kad kamerų langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos būtent per juos ir tai atitiko HN 134:2015 reikalavimus.

10. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus, todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais nepažeidė šiuo aspektu pareiškėjo teisių. Tai, kad Europos Tarybos Ministrų komitetas yra pateikęs rekomendaciją šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, kurioje rekomenduota kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę suteikti galimybę praustis, nesuteikia pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, kadangi nurodytas teisės aktas yra rekomenduojamojo pobūdžio, o, be to, pareiškėjui buvo suteikta teisė praustis kameroje esančioje prausykloje. Skundų ar prašymų dėl dažnesnio prausimosi po dušu suteikimo pareiškėjas neteikė.

11. Teismas nurodė, kad TIĮET 14.4 punkte numatyta, jog kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. laisvės atėmimo įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais. Be to, atsakovo atstovas pateikė duomenis, paneigiančius pareiškėjo teiginius. Todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu vertino kaip nepagrįstus.

12. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus PN pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas. Iš patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimo metu buvo randami pelėsio požymiai. Taigi tam tikru laikotarpiu kameros, kuriose kalėjo pareiškėjas, neatitiko bendrųjų higienos normų reikalavimų (buvo pelėsio).

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, t. y. dėl per didelės drėgmės ir nuolat atsinaujinančio pelėsio požymių. Visgi teismas vertino, kad pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimai nesudarė prielaidų jam patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, o pažeidimo pripažinimas nebūtų tinkama satisfakcijos forma. Tad, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs, kad kalinimo įstaiga operatyviai šalindavo nustatytus pažeidimus, nenustačius, jog dėl nustatytų higienos normų pažeidimų buvo pakenkta ar kitaip sutrikdyta pareiškėjo sveikata, teismas darė išvadą, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga kompensacija pareiškėjui.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad:

14.1. Teismas nagrinėdamas bylą nesilaikė proceso taisyklių. Teismas nepagrįstai vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis kaip nekeliančius abejonių jų patikimumu. Atsakovo atstovas nepagrįstai tvirtino, kad sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Teismas, nepareikalaudamas jokių patvirtinančių įrodymų, jog aliarmo skambučiai veikė, be pagrindo tikėjo atsakovo atstovo teiginiais ir vertino, kad pareiškėjas nepakankamai detalizavo, kokią žalą jis patyrė. Teismas nepasisakė ir neargumentavo, kaip apskaičiavo gyvenamąjį plotą ir nepagrįstai nenustatė pažeidimo šiuo aspektu.

Teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovo atstovo pateikiamų nekorektiškų duomenų ir akredituotų specialistų paskaičiavimų (sanitarinio mazgo užimam plotui apskaičiuoti) nepateikimo, nepasisakė, kaip apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, neanalizavo, jog baldų ir inventoriaus gabaritai nereglamentuojami, todėl yra aktualu nustatyti ne tik formaliai matematiniais paskaičiavimais pagal pateiktus duomenis suteiktą pareiškėjui gyvenamąjį plotą, bet ir nustatyti, kiek realiai pareiškėjas turėjo laisvos vietos kameroje.

Teismas nepasisakė dėl patalpos vėdinimo ir ventiliacijos sanitariniame mazge, naudojimosi dušu, patalynės, sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, tik išdėstė šiais aspektais aktualų teisinį reguliavimą, tinkamai nevertino, ar nustatytos faktinės aplinkybės gali būti traktuojamos, kaip pareiškėjo teisių pažeidimai. Teismas visiškai ignoravo svarbiausią pareiškėjo pateiktą dokumentinį įrodymą, t. y. aukščiausios kontroliuojančios institucijos raštą, kuriuo yra pripažįstama, jog Lukiškių TI-K turėjo būti uždaryti, nes neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių žmogaus teisių standartų.

Lukiškių TI-K visos patalpos neatitiko minimalių nacionalinių ir tarptautinių standartų, dėl to ir buvo uždarytas. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo subjektinės teisės buvo pažeistos tokiu lygiu, kad net neatitiko minimalių standartų, o tai prilyginama kankinimui ir nežmoniškam elgesiui. Yra pagrindas daryti išvadą, kad sanitariniai mazgai įrengti neteisėtai, neturintis oficialių akredituotų specialistų atliktų skaičiavimų duomenų. Todėl atsakovo atstovas neturėjo galimybės apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamo ploto teisės aktų nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad visa kamera yra sanitarinis mazgas ir nėra pritaikyta apgyvendinimui.

Kitaip tariant, pareiškėjas buvo kalinamas tualeto patalpoje.

14.2. Galbūt buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės šioje byloje, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovo atstovas. Pareiškėjas apie į bylą pateiktus duomenis, su kuriais galbūt nebuvo supažindintas, sprendė iš sprendimo turinio, įrodymų vertinimo, nes pareiškėjas galbūt neturėjo visos informacijos, kuria disponavo teismas. Todėl galbūt buvo pažeista proceso šalių lygybė, teismui palaikius atsakovo atstovą šioje byloje. Teismas galbūt nesupažindino pareiškėjo su papildomai teiktais duomenimis byloje.

14.3. Teismas nenustatė pažeidimo, kad atsakovo atstovas turi pareigą suteikti prieinamumą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų suimtųjų minimalų privatumą. Tiek iš dalies atitverta tualeto zona, taip pat gyvenamos erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida pripažįstami netinkamais. Aplinkybė, kad asmuo buvo įpareigotas gyventi, miegoti ir naudotis tualetu toje pačioje kameroje su daug kitų kalinių, buvo savaime pakankama sukelti kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

14.4. Nepagrįstas teismo sprendimas nepripažinti nevyriausybinę organizaciją „Iustitia est fundamentum“ tinkamu įstatyminiu pareiškėjo atstovu. Pareiškėjui buvo atimta teisė pasirinkti sau tinkamą atstovą atstovauti jo interesus. Nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ turėjo būti pripažinta kaip tinkamas atstovas pagal įstatymą šioje byloje, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atsisakyti nevyriausybinę organizaciją „Iustitia est fundamentum“ laikyti tinkamu pareiškėjo atstovu prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinei teismų praktikai. Teismas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę laisvai pasirinkti sau atstovą savo interesams ir teisėms ginti.

15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas buvusiame Lukiškių TI-K (vėliau prijungtame prie Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2019 m. gegužės 27 d.

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista, nes pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų (patalpose buvo didelė drėgmė ir veisėsi pelėsis). Todėl teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą ir jose kalintų asmenų skaičių, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjas buvo kalinamas ne mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis ir ne mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (t. y. 0,56 kv. m). Taip pat nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo kamerose baldų buvo tiek, kad jis neturėjo vietos pajudėti, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vienas arba tik su dar vienu asmeniu. Taigi tokios pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko tiek ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.), tiek nepažeidė Konvencijos 3 straipsnio (šiuo aspektu žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą, jose kalintų asmenų skaičių, taip pat sanitarinio mazgo plotą, o pareiškėjo argumentai, kuriais jis kvestionuoja šiuos duomenis, yra niekuo nepagrįsti. Taip pat niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis buvo kalinamas ne kamerose, o tualete (pagalbinėje patalpoje), nes Lukiškių TI-K kameros buvo pritaikytos būtent asmenų gyvenimui.

21. Vilniaus PN 2019 m. spalio mėn. rašte pateikti duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K 2016–2017 m. buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui padariusius neturtinę žalą, ir šiuo aspektu.

22. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl patalpų vėdinimo, t. y. nurodė, kad HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, ir pagrįstai nustatė, kad kamerų langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos būtent per juos ir tai atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Be to, pagal teisinį reguliavimą, reglamentavusį sanitarinio mazgo įrengimą ginčui aktualiu laikotarpiu (TIĮET 14.5 p.), nebuvo nustatytas reikalavimas įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę ir tai atitiko ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktų reikalavimus (pvz., HN 134:2015 44 p.). Tad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, ir šiais aspektais.

23. Nors pareiškėjas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl patalynės, sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, tačiau pažymėtina, kad šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra abstraktūs, t. y. nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose teko skalbti ir džiovinti drabužius, tačiau šie argumentai išsamiau nepagrįsti, nes pareiškėjas nenurodė, kokius drabužius skalbdavo kamerose, kaip juos džiovindavo, nedetalizavo, ar nebuvo sudarytų sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius už kameros ribų tam skirtose patalpose, o dėl patalynės pareiškėjas apskritai jokių argumentų skunde nenurodė. Pabrėžtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju šios pareigos tinkamai neįvykdė, dėl to aptartais aspektais irgi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

24. Byloje nenustatyta, kad kompetentinga institucija būtų priėmusi sprendimą, kuriuo butų pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K pastatai būtų pripažinti netinkamais naudoti. Su apeliaciniu skundu pateiktas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2020 m. vasario 18 d. raštas Nr. 1/3D-431 tokios aplinkybės irgi neįrodo. Minėtame rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga neturi duomenų apie Lukiškių TI-K. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįstas vertintinas pareiškėjo argumentas, kad Lukiškių TI-K neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių žmogaus teisių standartų jo kalinimo laikotarpiu. Toks pareiškėjo argumentas yra itin abstraktus ir savaime nieko neįrodantis.

25. Pareiškėjo argumentai apie tai, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovo atstovas, taip pat yra abstraktūs, išsamiau nedetalizuoti (pvz., pareiškėjas nenurodo, su kokiais duomenimis neturėjo galimybės susipažinti). Todėl šie argumentai nevertintini kaip pagrįsti ir pareiškėjo procesinių teisių pažeidimas šiuo aspektu nekonstatuotinas.

26. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad jis byloje negalėjo pasirinkti atstovu nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“, teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-884-624/2021).

27. Dėl pareiškėjo argumento, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaida neužtikrina tinkamo privatumo nuo stebinčių pareigūnų ir kameroje kartu esančių asmenų, pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog kamerų įrengimas taip, jog sanitarinis mazgas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1436-968/2021).

28. Remiantis bylos duomenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 537 paras buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto apie 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidomis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., nuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas kitų asmenų (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020, 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020).

29. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas, todėl kai pareiškėjas kamerose bausmę atliko vienas (98 paras), atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės, taip pat niekas negalėjo matyti.

30. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą yra pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021). Pareiškėjas Lukiškių TI-K, kaip minėta, praleido 537 paras, iš jų 98 paras kamerose buvo laikomas vienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas 439 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Todėl konstatuotinas Konvencijos 8 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, garantuojančių asmens teisę į privatumą, pažeidimas.

31. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kur didelė drėgmė ir veisėsi pelėsis (pažeisti HN 134:2015 16, 39 p.), taip pat nustačius, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (pažeisti Konvencijos 8 str. ir Konstitucijos 22 str.), konstatuotina, kad Lukiškių TI-K (kuris vėliau buvo prijungtas prie Vilniaus PN) neveikė taip, kaip turėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjas 537 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo didelė drėgmė ir pelėsis, o 439 paras buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą naudojantis tualetu), atsižvelgusi į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui būtų sukėlusios ilgalaikes neigiamas pasekmes, nesant pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo tokios blogos, kad prilygo kankinimui pagal Konvencijos 3 straipsnį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 1 200 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Ši suma laikytina proporcinga ir adekvačia kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nepripažindamas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo ir dėl to neteisingai įvertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos sunkumą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisiant pareiškėjui 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo S. D. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui S. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius