2020-05-20 Nr. AB-10224-3-62-3-01137-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-857-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01137-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 65 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2018 m. birželio 4 d. Visą ginčo laikotarpį Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus bendrabučio tipo patalpose jam trūko gyvenamojo ploto, kurį taip pat mažino patalpoje esantis inventorius. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta ventiliacija (buvo drėgna), temperatūra (buvo šalta), apšvietimas (dieninis ir naktinis), nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, nuo jų nebuvo valomas pelėsis. Inventorius gyvenamosiose patalpose nebuvo pritvirtintas prie žemės, nebuvo įrengtas poilsio kambarys, batų-rūbų džiovykla bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo bei paruošimo sandėlis, taip pat niekur nebuvo nei rankų džiovinimo aparatų, nei vienkartinių rankšluosčių. Sanitariniame mazge trūko inventoriaus, be to, juo naudojosi ir pareigūnai. Patalpose buvo pilna parazitų, rentgeno kabinetas įrengtas šalia gyvenamųjų patalpų. Pravieniškių PN-AK nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų. Iki 2016 m. įkalinimo įstaigos renovacijos stogas buvo dengtas asbestu, visi pastatai buvo avaringos būsenos. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti netinkamai: per maži, be lietaus nutekėjimo kanalizacijos šulinių, be stogelių, be apsauginio tinklo.

2.2. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, kančias, fizinį skausmą, stresą, depresiją, orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Ne visada visos miegamojo vietos Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes Pravieniškių PN-AK teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, salės, koplyčia, kuriomis bet kada gali naudotis nuteistieji. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas vėdintų, valytų), joje negalėtų būti blogo kvapo, pelėsio. Gyvenamosios patalpos nuo 2017 m. birželio 7 d. baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų, pelėsio ar drėgmės nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Ūkio skyrių. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus būriuose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Dušuose yra įrengta 11 dušo sietelių, prie dušų ant sienų sumontuoti muilo dozatoriai, ant grindų padėti kilimėliai. Pravieniškių PN-AK užtikrinama ventiliacija, apšvietimas, tačiau 3-ame sektoriuje nėra įrengto poilsio kambario, yra įrengtas sandėlis, kuriame laikomos dezinfekavimo priemonės. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, be to, patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas.

3.2. Pareiškėjas atlikdamas bausmę nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ir fizinių kančių, psichologinių išgyvenimų, patirto streso ir kt. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK buvo pažeisti ir neįrodė, jog atsakovo atstovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, o skundo dalį dėl pareiškėjui nesuteiktų medicininių paslaugų palikto nenagrinėta.

5. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. birželio 3 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš įstaigos ar kitų institucijų reikiamą informaciją, kreiptis dėl pažeistų teisių į teismą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie skunde nurodytus pažeidimus, tai pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (teismas savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, taip pat atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpius, teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 4 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punktą minimali gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose norma yra 3,1 kv. m.

7. Teismas nurodė, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nepateikė nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas. Kadangi nėra pateikta duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, teismas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Įvertinęs nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo ir atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 4 d. pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Taisyklių 111.1 punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Konstatavęs, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl didelę gyvenamosios patalpos ploto dalį užėmusių baldų.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitariniame mazge trūkusių tualetų, jais besinaudojusių Pravieniškių PN-AK darbuotojai, teismas vadovavosi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, pagal kurias prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, taip pat Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, pagal kurias prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjas gyveno 11 būryje, 10 ir 11 būrių sanitarinis mazgas yra bendras ir jame įrengta 10 klozetų; laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas bausmę atliko 11 būryje, gyveno 123 nuteistieji, duomenų kiek nuteistųjų gyveno 10 būryje į bylą nepateikta. Bylos duomenimis teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. bausmę atliko 4 būryje, nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 4 d. – 5 būryje. Iš bylos duomenų matyti, kad 3–4 ir 5–6 būrių sanitarinis mazgas yra bendras ir jame buvo įrengta 4 klozetai bei 4 pisuarai. Teismas akcentavo, kad nors atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad 4 būryje gyveno 8 nuteistieji, 5 būryje – 33 nuteistieji, tačiau nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų buvo 3 ir 6 būriuose. Kadangi byloje nebuvo galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Aprūpinimo normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybes dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus trūkumo ginčo laikotarpiu.

9. Atsakydamas į pareiškėjo pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų baldų, teismas pažymėjo, kad baldų pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas teisės aktuose. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių baldų keliamų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, t. y. nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo. Teismas nustatė, kad byloje pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. 88-463, iš kurios matyt, jog įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Pravieniškių PN-AK žmonių evakavimo planai iš 3 valdybos 9 būrio, 4 būrio, 11 būrio, 5 būrio (kuriuose laisvės atėmimo bausmę atliko ir pareiškėjas) paneigė pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų evakuacinių išėjimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tik darant prielaidą, jog priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas galėjo sukelti jam nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų galimo nesilaikymo jam sukelta žala, nepateikus žalos fakto galimybę patvirtinančių įrodymų, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog nurodytos aplinkybės sukėlė pareiškėjui perteklinius nepatogumus.

11. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Pravieniškių PN-AK neįrengtas poilsio kambarys, rūbų-batų džiovyklos, valymo inventorius ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas patvirtino pareiškėjo teiginį, jog Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nėra įrengti poilsio kambariai nuteistiesiems, todėl šį pažeidimą teismas pripažino nustatytu. Teismas nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, kurioje pastatytas drabužių džiovinimo įrenginys bei įrengta lentyna avalynei džiovinti, atmetė pareiškėjo teiginius dėl drabužių-avalynės džiovyklos nebuvimo. Atsakovo atstovas taip pat paneigė pareiškėjo teiginius, jog Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, nurodydama, kad minėtame sandėlyje laikomos dezinfekavimo priemonės, kurios pagal poreikį išduodamos Resocializacijos skyriaus būrių viršininkams, kurie minėtas priemones išduoda nuteistiesiems.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose, teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punkto, Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkto nuostatomis. Teismas nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas, vertino, jog buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu. Pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Teismas pripažino, kad atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, jog kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl to, kad jį sukandžiojo blakės, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar pan. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmus.

13. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl asbesto, Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijose padarytų statybos reikalavimų pažeidimų, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog dėl asbestinio stogo pareiškėjo sveikatai būtų pakenkta ar bent tam būtų kilusi reali rizika. Teismas vertino, kad nėra jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą dėl to, jog Pravieniškių PN-AK pastato stogas buvo pagamintas iš asbesto. Be to, pareiškėjo teiginius, kad gyvenamieji pastatai yra avarinės būklės ir netinkami gyventi, paneigia atsakovo atstovo pateikti į bylą statinio techniniai (techninis-energetinis) pasai Nr. 213, Nr. 214.

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad gyvenamosiose patalpose bei duše buvo šalta ir drėgna (veisėsi pelėsis), apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas nurodė, jog į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. 88-463 patvirtina, kad kalinimo įstaigoje yra užtikrinama tinkama temperatūra, o esant būtinumui pagal nuteistųjų prašymus, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Nuteistiesiems taip pat yra sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus net ir tose patalpose, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios ar dušo patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą Pravieniškių PN-AK administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų pažeidimų, o pats pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės ar netinkamo vėdinimo, temperatūros.

15. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog patalpose nebuvo valomi pelėsiai, patalpose netinkamas apšvietimas. Teismas šiuo aspektu nurodė, kad patalpas, tiek gyvenamąsias, tiek bendro naudojimo, turi valyti patys nuteistieji Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Pravieniškių PN-AK direktoriaus, nustatyta tvarka. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamas sąlygas (šiuo atveju apšvietimą) būtų informavęs įstaigos administraciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK 3, 4, 5, 6 būrių bendrabutyje buvo rentgeno kabinetas su veikiančia aparatūra, todėl jam nuolat skaudėjo galvą, buvo blogas apetitas, nusilpo imunitetas, kankino nemiga, susilpnėjo potencija. Teismas iš į bylą pateikto Radiacijos saugos centro reikalavimų vykdymo patikrinimo akto Nr. 05-32 nustatė, kad Pravieniškių PN-AK buvo atlikti dozimetriniai matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpose bei koridoriuose tarp minėtų patalpų. Patikrinimo metu nustatyta, kad pastato konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įtaigai vykdant veiklą su rentgeno aparatu, nepatiria.

17. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad duše buvo slidžios grindys, todėl jis ne kartą buvo paslydęs ir susižeidęs. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jis buvo paslydęs ar susižeidęs, taip pat nenurodė, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, ar į sveikatos priežiūros specialistus. Byloje nėra įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog dėl duše įrengtų slidžių grindų pareiškėjas patyrė kokią nors žalą. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nuteistųjų saugumui užtikrinti dušuose ant grindų yra padėti kilimėliai, todėl neesant byloje jokių įrodymų dėl pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių prausiantis duše pareiškėjo teiginiai buvo atmesti.

18. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, juose neįrengtų lietaus nutekėjimo kanalizacijos šulinių, stogelių, apsauginio tinklo, teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, taip pat nenumato stogelių nuo atmosferos kritulių bei apsauginio tinklo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė nurodytus pareiškėjo argumentus.

19. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl neįrengto rankų džiovinimo aparato, vienkartinių rankšluosčių, kanalizacijos nutekėjimo šulinių, kadangi kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti yra įrengti, o teisės aktai nenumato imperatyvo kalinimo įstaigoms įrengti rankų džiovinimo aparatus ar aprūpinti nuteistuosius vienkartiniais rankšluosčiais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, kadangi pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, tačiau nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriuose miegamuosiuose) tariamai byrėjo tinkas nuo lubų ir sienų, kada pradėjo byrėti (ar pareiškėjui atvykus į patalpas, ar vėliau), ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes teismas turi aiškintis.

20. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Pravieniškių PN-AK 2015 m. rugpjūčio 17 d. patyrė kelio sąnario lūžį, tačiau jam laiku nebuvo suteikta medicininė pagalba, todėl jis dabar turi judėjimo problemų, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, teismas šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėta (ABTĮ 105 str. 1 p.).

21. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto tualetų skaičiaus, taip pat laisvalaikio kambario įrengimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, tačiau įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą tualetų skaičių, neįrengiant laisvalaikio kambario), pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas nurodė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimą pripažinimu. Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus – Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 9 d. medicininius pažymėjimus Nr. 81(3)-492. Apeliaciniame skunde nurodoma:

22.1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo vienašališkai ir neobjektyviai, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio nuostatas, Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalį, Jungtinių Tautų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 14 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalis.

22.2. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nors Konvencijos pažeidimams nėra numatytas senaties terminas.

22.3. Teismas skundo dalį paliko nenagrinėta, nors pareiškėjas skunde nenurodė, jog jam nebuvo teikiamos medicinos paslaugos, išskyrus atvejį, kai jam lūžo kojos sąnarys ir jis laiku nebuvo pristatytas į ligoninę. Pareiškėjas skundą grindė aplinkybėmis, kad jam dėl blogų kalinimo sąlygų pablogėjo sveikata. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis iki atvykimo į laisvės atėmimo vietą neturėjo jokių sveikatos problemų. Atsakovo atstovas pateikė klaidingus duomenis, kad pareiškėjas nuo 2012 m. iki 2018 m. tik vieną kartą kreipėsi į Sveikatos priežiūros skyrių. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia medicinines pažymas, kuriose nurodyta virš 60 vizitų pas sveikatos priežiūros specialistus dėl įvairių sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas į psichologus pagalbos nesikreipė, kadangi nemano, jog jie gali padėti.

22.4. Atsakovo atstovas pateikė netikslius duomenis dėl gyvenamųjų patalpų ploto ir juose buvusiu asmenų skaičiaus. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė kompetentingų komisijų išvadų apie gyvenamųjų patalpų atitikimą teisės aktų reikalavimas, kadangi jos nėra palankios Pravieniškių PN-AK. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018 dėl kalinimo tuose pačiuose pataisos namuose priteisė piniginę kompensaciją.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu, kadangi neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Įvertinus visas bylos aplinkybes, pažeidimo mąstą, trukmę, teismas tinkamai padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Pravieniškių PN-AK administracijai ginčo laikotarpiu neužtikrinus pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto sanitarinių įrenginių skaičiaus, taip pat neįrengtus laisvalaikio kambario, buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. birželio 3 d., atlyginimą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą, t. y. priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais (65 000 Eur) ir netaikyti ieškinio senaties termino.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2578-662/2018).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

30. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

31. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2018 m. birželio 4 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2018 m. birželio 4 d. (b. l. 7), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

32. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

35. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

36. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, ir šioje byloje pareiškėjo reikalavimui pagrįstai ir teisėtai taikė sutrumpintą ieškinio senatį.

37. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK administracijai nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 4 d. neužtikrinus pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto sanitarinių įrenginių skaičiaus, taip pat neįrengtus laisvalaikio kambario, buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau teismas konstatavo, jog pareiškėjo dėl minėto jo teisių pažeidimo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl jos atlyginimo pinigine išraiška.

38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas bylą išnagrinėjo vienašališkai ir neobjektyviai, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio nuostatas, Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalį, Pakto 14 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalis, atsakovo atstovas pateikė netikslius duomenis dėl gyvenamųjų patalpų ploto ir juose buvusiu asmenų skaičiaus, taip pat nepateikė kompetentingų komisijų išvadų apie gyvenamųjų patalpų atitikimą teisės aktų reikalavimas, kadangi jos nėra palankios Pravieniškių PN-AK.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jo nurodytais teisių pažeidimais, neturi pagrindo nesutikti su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nenurodė jokių byloje pateiktų įrodymų, kurie paneigtų atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nenurodė, kokios konkrečios kompetentingų komisijų išvados buvo priimtos, ir kurių iš jų atsakovo atstovas nepateikė į bylą.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018, kurioje, jo teigimu, dėl kalinimo tuose pačiuose pataisos namuose buvo priteista piniginė kompensacija. Tačiau pareiškėjas nurodytoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl kito nuteistojo netinkamų kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos nesusieja su jo (pareiškėjo) šioje byloje nagrinėtomis kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, kad kitoje teismo išnagrinėtose bylose nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje byloje (ABTĮ 57 str.), kad pareiškėjo nurodytas teismo sprendimas yra privalomas ir nagrinėjant šią bylą (ABTĮ 16 str.).

41. Pažymėtina, kad kiekvienoje byloje priimant sprendimą yra vertinami teismo posėdyje ištirti įrodymai, konstatuojama, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Byloje surinkti įrodymai yra vertinami vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatomis, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir išnagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumą, įvertino pareiškėjo ir atsakovo atstovo šioje byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis padarė konkrečias išvadas, kurių nepaneigia abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, susiję su kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

43. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

44. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

45. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

46. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

47. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

48. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismo vertino, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias, papildomus nepatogumus, išgyvenimus, jautė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, tačiau nepateikė įrodymų, kad būdamas Pravieniškių PN-AK jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą. Iš 2018 m. liepos 23 d. Pravieniškių PN-AK medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-3113 matyti, jog pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos (b. l. 31). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu nesikreipė dėl psichologinės pagalbos (b. l. 32). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

49. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti netinkamų kalinimo sąlygų įtaką jo sveikatos būklei, kartu su apeliaciniu skundu pateikė Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 9 d. medicininį pažymėjimą Nr. 81(3)-492, nurodydamas, jog jį jam pavyko iš atsakovo atstovo gauti tik po teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme. Iš minėtų medicininių pažymėjimų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 28 d. iki 2018 m. liepos 30 d. virš 60 kartų kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl įvairių sveikatos sutrikimų (peršalino, ausų, galvos, skrandžio, krūtinės ląstos, kelio, pėdos skausmų ir kt.).

50. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo pateiktas medicininis pažymėjimas įrodo tik tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 28 d. iki 2018 m. liepos 30 d. kreipėsi į įstaigos medikus dėl sveikatos negalavimų, tačiau iš šio pažymėjimo negalima daryti išvadų dėl jo susirgimo pobūdžio ar priežasčių. Šiame pažymėjime nėra nurodyta, kad pareiškėjo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo būtent byloje nustatytas pareiškėjo teisės į jo laikymą tinkamomis sąlygomis neužtikrinimas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai neužtikrinus pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto sanitarinių įrenginių skaičiaus ir neįrengus laisvalaikio kambario nėra priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo sveikatos sutrikimais, nurodytais Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 9 d. medicininiame pažymėjime Nr. 81(3)-492. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

51. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė