P-552-11-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-11/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442- 157/2012 pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. M., S. M., V. M., D. Z., T. S. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. A-4804, kuriuo pareiškėjui ir jo šeimos nariams – sūnui D. Z. ir dukrai T. S. (valstybės garantijos turėtojams), gyvenantiems savininkui grąžintiname bute (duomenys neskelbtini), buvo skirta 124 000 Lt suma, atitinkanti nuomotų patalpų (duomenys neskelbtini), rinkos vertę, šią pinigų sumą pervedant į Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės D. V. depozitinę sąskaitą.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su skundžiamu įsakymu ir jame nurodytu garantijos įvykdymo būdu – 124 000 Lt sumos pervedimu į notaro depozitinę sąskaitą, nes toks būdas neatitinka pareiškėjo pasirinktos garantijos, nurodytos 2008 m. gruodžio 4 d. apklausos lape dėl valstybės garantijos pasirinkimo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjo ginčijamas įsakymas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4250 buvo pripažintas netekusiu galios, nes Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-355-554/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-969/2010 buvo panaikinta pareiškėjui išduota 2008 m. gruodžio 17 d. valstybės garantija Nr. 2696 bei Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. A-4618 „Dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo R. Z.“. Tokiu būdu šioje byloje nebeliko ginčo dalyko.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo R. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2008 m. gruodžio 19 d. pasiūlyto 115 000 Lt vertės buto (duomenys neskelbtini), kuris atitiko pasirinktą jo garantijos įvykdymo būdą, atsisakė. Taip pat pareiškėjas neinformavo atsakovo apie savo apsisprendimą dėl kitų mažesnės vertės gyvenamųjų patalpų pasirinkimo. Atsakovas, siekdamas iki 2009 m. sausio 1 d. įvykdyti valstybės garantiją, pervedė į notaro depozitinę sąskaitą 124 000 Lt sumą, atitinkančią nuomotų patalpų (duomenys neskelbtini) rinkos vertę. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, valstybės garantijų išdavimą ir vykdymą reglamentuojančių teisės aktų bei pareiškėjo teisių nepažeidė. Pareiškėjui ir jo šeimoms nariams išliko garantijos turėtojo teisė įsigyti kitas pageidaujamas gyvenamąsias patalpas, tam panaudojant į notaro depozitinę sąskaitą pervestą sumą.

Teismas nurodė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-355-554/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-969/2010 buvo panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. A-4618 ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gruodžio 17 d. išduota valstybės garantija Nr. 2696. Atkreipė dėmesį, kad šiuo pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. A-4250, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios šioje byloje skundžiamas įsakymas. Padarė išvadą, kad tokiu būdu skundžiamas įsakymas yra negaliojantis ir pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukuria, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

III. Nesutikdamas su priimtu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. A-4250, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios šioje byloje skundžiamas įsakymas. Nurodė, jog dėl šios aplinkybės administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti skundžiamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, o pareiškėjas kitų reikalavimų, susijusių su jo teisių ar teisėtų interesų, kuriems turėtų įtakos skundžiamo įsakymo priėmimas, gynimu, nepareiškė. Todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai.

IV. Pareiškėjas R. Z. 2012 m. liepos 20 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442- 157/2012 (II t., b. l. 13).

Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad tiek Kauno apygardos administracinis teismas priimdamas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2012 m. balandžio 26 d. nutartį, vadovavosi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4250, apie kurio priėmimą pareiškėjas pirmą kartą sužinojo teismo posėdžio metu. Pažymėjo, kad 2012 m. liepos 17 d. jam susipažįstant su byla bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu, paaiškėjo, kad abu teismai procesinius sprendimus grindė nepasirašytu ir todėl negaliojančiu 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4250. Atkreipė dėmesį, kad teismų praktikoje galiojančiu dokumentu laikomas tik pasirašytas dokumentas, todėl mano, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis priimti pažeidžiant teisės normas ir todėl procesas šioje byloje turi būti atnaujintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. S. atsiliepime į pareiškėjo R. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsakovas 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. A-4250 2 punkte nusprendė, kad vieną šio įsakymo egzempliorių Gyvenamojo fondo administravimo skyrius turi įteikti pareiškėjui R. Z., jo sūnui D. Z. ir dukrai T. S., tačiau tai nepadaryta ligi šiol. Mano, kad vien tai, jog atsakovas teismui teismo posėdžio metu pateikė 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. A-4250 kopiją, negali būti laikoma ne tik tinkamu įsakymo įvykdymu, bei ir jo egzistavimu teismo proceso metu.

Pažymi, kad tai, jog pats atsakovas 2010 m gruodžio 22 d. įsakymą Nr. A-1250 faktiškai laikė neegzistuojančiu, patvirtina ir byloje esantis Kauno miesto savivaldybės mero A. K. 2011 m. vasario 2 d. pasirašytos atsiliepimas į atskirąjį skundą civilinėje byloje Nr. 2-2466-615/2010, kuriame teigiama, jog „<...> R. Z. buvo informuotos apie jam ir jo šeimos nariams įvykdytą valstybės garantiją ir terminą, patuštintą butą (duomenys neskelbtini), priduoti nuomotojui - Kauno miesto savivaldybei, tačiau šios pareigos nuomininkas nevykdo.“

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Atskirai pažymėtina, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio1 dalis).

Iš pareiškėjo prašymo turinio teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas savo prašymą grindžia naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, t. y. tuo, jog 2012 m. liepos 17 d. susipažįstant su administracine byla dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo klausimo jis pastebėjo, kad byloje atsakovo pateiktas 2010 gruodžio 22 d. įsakymas Nr. A-4250 yra nepasirašytas. Jo nuomone apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kadangi rėmėsi nepasirašytu ir todėl negaliojančiu įsakymu.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui 2012 m. liepos 18 d. pateikus teismui prašymą suteikti informaciją apie byloje esantį 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. A-42050, Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 17 d. raštu Nr. I-202-428/2012 informavo, kad administracinėje byloje Nr. I-202-428/2012 yra pateikta nepasirašyta 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. A-42050 kopija (I t., b. l. 84), kuri patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento dokumentų valdymo skyriaus spaudu. Nurodė, kad kito egzemplioriaus (kopijos) minėto įsakymo, kuris būtų pasirašytas įgalioto pareigūno, byloje nėra (II t., b. l. 8, 9). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutinį procesinį sprendimą (nutartį) byloje priėmė 2012 m. balandžio 26 d., o pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2012 m. liepos 20 d. (II t., b. l. 13), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-157/2012padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad procesas byloje gali būti atnaujintas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. P438-104/2010, Nr. P502-187/2010). Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr., pvz., administracines bylas Nr. P143-160/2009, Nr. P662-80/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog faktas, kad su atitinkamomis aplinkybėmis susijusius dokumentus pareiškėjas gavo jau išnagrinėjus bylą, automatiškai nedaro šių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis, t. y. tokiomis, apie kurias pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti. Dokumentų gavimo ir žinojimo apie juose nurodytas aplinkybes momentai gali nesutapti, t. y. žmogus gali žinoti tam tikras aplinkybes, bet neturėti dokumento, kuriame jos konkrečiai įvardijamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–115/2007).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas teigia apie faktą, kad byloje esantis 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. A-42050 yra nepasirašytas, sužinojęs tik 2012 m. liepos 17 d., tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, 2011 m. vasario 10 d. Kauno apygardos administraciniame teisme vykusiame teismo posėdyje atsakovo atstovė šiuo įsakymu grindė savo argumentus, o pirmosios instancijos teismas laikė, jog proceso šalys yra susipažinę su bylos medžiaga ir pagarsino informaciją, pateiktą minėtame 2010 m. gruodžio 22 d. įsakyme (I t., b. l. 105). Be to, iš vėliau Kauno apygardos administraciniame teisme vykusio 2011 m. balandžio 5 d. posėdžio matyti, kad tiek pats pareiškėjas, tiek jo advokatė pasisakė dėl atsakovo 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymo turinio ir juo sukeliamų teisinių pasekmių (I t., b. l. 128, 129). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, dar iki bylos išnagrinėjimo pirmojoje instancijoje pareiškėjas turėjo galimybę domėtis bei gauti visą reikiamą informaciją, susijusią su atsakovo 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4250 bei susipažinti su jo turiniu.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjas apie jo nurodomos aplinkybes (tai, kad atsakovo įsakymas yra nepasirašytas) turėjo sužinoti ne jau įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutarčiai, o šios aplinkybės galėjo ir turėjo būti žinomos bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka aukščiau aptartų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu naujai paaiškėjusioms esminėms bylos aplinkybėms numatytų antrosios ir trečiosios sąlygų.

Taip pat, kaip minėta, esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tik tokios aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Pareiškėjo teigimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nepagrįstai vadovaudamiesi nepasirašytu ir todėl negaliojančiu atsakovo 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu, dėl ko priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. (A27V124)-2-354 pirmosios instancijos teismui pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento dokumentų valdymo skyriaus spaudu patvirtintą 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymo kopiją (I t., b. l. 84), be to, atsakovas 2012 m. liepos 31 d. kartu su atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutarties pateikė įgalioto pareigūno (A. V.) pasirašytą įsakymo kopiją (II t., b. l. 28). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. A-4250 teisingumu ir teisėtumu, todėl nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus, kad tiek pirmosios instancijos teismas priimdamas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą, tiek apeliacinės instancijos teismas priimdamas 2012 m. balandžio 26 d. nutartį rėmėsi negaliojančiu 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu. Atitinkamai darytina išvada, jog ši pareiškėjo teigimu naujai paaiškėjusi aplinkybė nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A492-2110/2012 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. Z. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A442- 157/2012 pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius